Gintaras Grajauskas. Algirdo Kubaičio nuotrauka

 

Herojai

 

jie ateina šventai tikėdami, kad
yra vieni tokie žmonės – kurie nugalėtojai
ir yra tokie kitokie – kurie pralaimėtojai

 

jie ateina puikiai žinodami, kad
jie ir yra būtent tie, kurie nugalėtojai

 

jie ateina čia tik išklausyti
savo sėkmės istorijų

 

bet niekas neseka jiems
tų jų sėkmės istorijų

 

tada jie pamažu ima kažką įtarti

 

dairosi aplinkui, bando
pažvelgt į akis

 

spokso į veidrodžius
nutaisinėja skausmingas minas

 

burba po nosimi – ką gi, visi mes,
galiausiai visi mes tik žmonės

 

o tada jau numiršta

 

kai kurie, tiesa, dar suspėja
nustebti – juokinga, galvoja,
taigi nieko taip ir nebuvo visai

 

juokinga, taip ir nebuvo
                              ko nugalėti
juokinga, taip ir nebuvo
                              kam pralaimėti

 

 

*

 

žaidžiau tenisą
su dangiškuoju federeriu

 

ir man visai gerai sekėsi
net laimėjau keletą setų
žaidžiau ir galvojau: viešpatie
negi niekas nemato kad
aš nieko neišmanau apie tenisą
man net raketės niekas nedavė
aš tik puldinėju ir strykčioju
ir mosikuoju rankomis
aš tik bandau išsisukti
nuo to baisaus daikto
skriejančio man į galvą

 

 

Apie garines mašinas

 

kai žmogus gimsta, jo kūne
būna 75–80 proc. vandens

 

peržengus 50 metų, kūne
lieka vos 50 proc. vandens

 

duonos riekėje ir labai sename
žmoguje yra 33 proc. vandens

 

toliau jau viskas: anei duonos,
anei žmogaus – vien džiūvėsiai

 

 

Viskas lyg ir gerai, bet kažkas ne taip

 

yra tokia upė, vardu Upė

 

šalia upės miestas, vardu Miestas

 

mieste yra tiltas per upę, vardu Tiltas

 

už tilto yra gatvė, vardu Gatvė

 

per tiltą eina žmogus,
vardu Pranas

 

 

Kažkas gal ir ne taip, bet viskas gerai

 

nėra nė vieno prancūzo, kuris manęs nemėgtų
nėra nė vieno vokiečio, kuris manęs nemėgtų

 

portugalai neturi man jokių priekaištų
japonai neturi man jokių priekaištų

 

štai matote, koks aš geras žmogus

 

todėl aš noriu, kad jūs žinotumėt, kas aš toks:
aš esu vardu Pranas, ir aš einu per tiltą

 

 

Dar apie Praną

 

Pranas yra ne šiaip koks
Pranas yra vienintelis

 

Pranas yra vienintelis
miestelio elektrikas

 

Pranas yra vienintelis
miestelio metalistas

 

Pranas yra vienas
iš dviejų miestelio poetų

 

(antroji buvusi lietuvių kalbos
mokytoja, dabar pensijoje)

 

Pranas yra vienintelis, parašęs
eil. knygą „Lenciūgas ir dratas“

 

ir tai jis, tai jis dabar
eina per tiltą

 

 

Jūros šventė. Dvyliktoji diena

 

tuščia

 

vien kirai,
lesantys vėmalus

 

 

Rūkas. Procesija

 

išeiviai, ateiviai, praeiviai
kreivės, kareiviai, jūreiviai

 

buksyrai, fakyrai, punktyrai
moterys, kūdikiai, vyrai
rodyklės ir orientyrai

 

ėjo, nuėjo su vėju
buvo, subuvo, praėjo

 

tyliai bežiūrint šlavėjui
rymančiam ant savo šluotos

 

paskutinis štai plaukia luotas

 

jame lėtas skylėtas skeletas
jame senas bepročio chalatas
jame senas charono chitonas

 

 

*

 

štai ir parašiau
dar vieną eilėraštį

 

dar vienu eilėraščiu
bus pasauly daugiau

 

einu dabar Manto gatve

 

Manto gatvė ilga, gal imsiu
ir sutiksiu netyčia ką nors.

 

 

[ _ _ _ _ ]

               Stasiui Jonauskui

 

Lazda yra geras daiktas.
Ja galima pasiremti
arba nusimušti bananą.
Lazda turi du galus.
Iš kurios pusės bežiūrėtum,
aiškiausiai matyti – galas.
Jei lėtai slinksi žvilgsniu per lazdą,
pamatysi, kaip galas artėja.
Jei greitai – pamatysi, kuo
galas baigiasi.
Yra lazda, o už lazdos yra visa kita:
tai, kas nėra lazda.
Visa kita visai nesirūpina,
yra ta lazda ar nėra.

Kas yra? Vis dar
galų nesuvedi?
Tai taip ir spoksosi dabar,
kluika tu vienas?
Va tuoj gausi lazda per dantis,
ir visi durnumai praeis.

 

 

Po skaitymų

 

atsistojo, oriai pakosčiojo
ir klausia –
ką autorius norėjo tuo pasakyti

 

visa, ką norėjo pasakyti,
autorius ką tik pasakė

 

tu, glušas subingalvi!

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 5-6 (gegužė-birželis)