Skiriu draugams, su kuriais nebuvo lemta susitikti, – Dogu Bankovui ir Henriui Parlandui

 

 

Dogu Bankovo kuratorius

 

Gurkšnodamas bulgarišką vyną Kauno Velnių muziejaus rūsyje įsikūrusioje kavinėje „Kipšas“ galvojau, kad Lietuvos trispalvė ir Bulgarijos vėliava skiriasi tik viena spalva: mūsiškė – geltona, žalia ir raudona, o jų – balta, žalia ir raudona. Esu girdėjęs, kad jei į Bulgarijos vėliavą, plevėsuojančią virš prezidentūros Sofijoje, pažvelgsi saulėlydžio šviesoje, išvysi lietuvišką trispalvę, mat įkaitusi balkaniška saulė baltą spalvą nudažo geltonai.

Bet dabar man mažiausiai rūpėjo Bulgarija. Mintys apie šią šalį kilo visai atsitiktinai – tik dėl to, kad kavinėje „Kipšas“ vynas buvo bulgariškas. Iš tiesų mane kasdien persekiojo viena įkyri mintis – kaip parašyti disertaciją. Įstojau į VDU Menų fakulteto doktorantūrą, kad įtikčiau savo sužadėtinei menotyrininkei Adrianai. Įtikti įtikau, bet kas iš to. Negalėjau sugalvoti, apie ką rašyti, ką tyrinėti.

Žinoma, pateikdamas dokumentus komisijai įrodinėjau, kad esu prisiekęs modernizmo aukso amžiaus tyrinėtojas ir disertacija būtų apie šį laikotarpį, bet kai atėjo laikas sėsti ir rašyti, supratau, kad tema per daug plati ir abstrakti. Adriana, žinoma, pažėrė milijoną pasiūlymų, užvertė mano rašomąjį stalą meno albumais, o kompiuterio darbalaukį užtvindė PDF failais su įvairiausiais straipsniais.

Bet visa tai atrodė sausa ir neįdomu. Man reikėjo veiksmo, tik ar jį rasi dirbdamas nuobodų mokslininko darbą? Kilstelėjęs bulgariško vyno taurę apsidairiau po kavinę, tarsi joje galėčiau rasti išsigelbėjimą. Bet argi iš kipšo verta tikėtis pagalbos? Jei jis padės, tai tikriausiai tik už parduotą sielą.

Velniai rautų, aš bet kuriam kipšui parduočiau sielą, kad tik parašyčiau disertaciją, kad tik ją rašydamas vietoje kančios patirčiau malonumą.

Metęs šalin tokias mintis, ėmiau stebėti žmones. Mane sudomino prie gretimo staliuko įsitaisęs blondinas ilgais iki pečių plaukais. Žmogus akivaizdžiai įkopęs į šeštą dešimtį, elegantišku geros kokybės švarku, zomšos batais su dviem auksinėmis sagtelėmis, tačiau plaukai senokai nematę šukų, susivėlę kaip bomžo. Ant inteligento su valkatos ševeliūra staliuko stovėjo butelis vyno ir buteliukas mineralinio vandens, gulėjo paskleista šūsnis Velnių muziejaus atvirukų.

Tipas sėdėjo susikūprinęs ir kažką ant jų rašė. Matyt, buvo vienas iš tų, kurie labiau vertina tradicinį epistoliarinį žanrą, o ne elektroninį paštą. Dar ant stalo, šalia tamsiai žalios skrybėlės su kaspinėliu, kokias nešiojo elegantiškieji Holivudo gangsteriai Georgas Raftas ir Džeimsas Kognėjus, gulėjo visiškai vien jos nederantis drobinis krepšelis, išmargintas Bulgarijos vėliavos spalvomis – balta, žalia ir raudona. Supratau, kad šiandien jau neišvengsiu bulgariško leitmotyvo. Tebūnie, kaip skirta likimo, juk ir mūsų tautos patriarchas Jonas Basanavičius ilgai gyveno Bulgarijoje ir ją tyrinėjo.

Ir vis tik įdomus sutapimas: kodėl krepšelį su Bulgarijos vėliavos spalvomis pamačiau būtent tada, kai apie ją pagalvojau? Kadangi Bulgarijos vėliavą prisiminiau tik todėl, kad gėriau bulgarišką vyną, nusprendžiau, jog ir šis žmogus turi krepšelį su tos šalies spalvomis tikriausiai tik todėl, kad ten yra buvęs. Juk „Kipšo“ kavinėje nėra jokios magijos ir niekas manęs neužbūrė mąstyti vien tik apie Bulgariją. Matyt, jau esu įkaušęs ir pradedu nusikalbėti. Štai kuo baigiasi kankynė dėl disertacijos!

Ant blondino krepšelio buvo matyti užrašas anglų kalba. Prisimerkiau, net truputėlį persisvėriau per stalą, kad įskaityčiau. Nepažįstamasis atkreipė į mane dėmesį ir kiek suglumo, kad taip verčiuosi per staliuką smalsumo kutenamas. Jis netgi apsižiūrėjo: gal apsipylė, gal išsitepęs...

Pagaliau pavyko perskaityti:

Plovdivo meno galerija

Dogu Bankovo koliažo darbų paroda „Nenušauk padavėjo prieš pietus“

Iš krepšelio kyšojo storos knygos, lyg ir meno albumo, kampas. Ant kėdės pastebėjau pravertą klasikinį natūralios odos lagaminėlį su metaliniais užraktais.

Galiausiai visai užvaldytas smalsumo užkalbinau blondiną – paklausiau apie parodą tokiu keistu pavadinimu. Pasmalsavau ir apie autorių Dogu Bankovą. Žinoma, angliškai, nes abejojau, ar tas žmogus kalbės lietuviškai. Džentelmenas su bomžo ševeliūra man atsakė labai gražia anglų kalba, nors akivaizdžiai ne gimtakalbe, o tartyje galėjai justi skandinavišką akcentą.

Netrukus paaiškėjo, kad blondinas užsiima nežinomų menininkų prikėlimu: renka archyvinę medžiagą, susitinka su giminaičiais, vėliau surengia parodą. Toks iki mirties neišgarsėjusių menininkų kuratorius. O iš kokios šalies, nedrįsau klausti tiesiai šviesiai, kaip tai daro amerikiečiai: „Where are you from?“ Todėl pasidomėjau, kokį nežinomą menininką jis dabar prikelia.

Jūs nežinosite. Abejoju, ar tai įdomu. Nors jis iš modernizmo aukso amžiaus, bet taip ir likęs meno istorijos paraštėse. Visiškai niekam nežinomas.

Man net akys ant kaktos iššoko. Juk kaip tik to man ir reikia disertacijai! Velniai rautų, ar man sapnuojasi? Tiesiai į dešimtuką!

Man įdomiau, nei jums gali atrodyti, – atsakiau. – Trečiojo dešimtmečio aukso amžius – mano disertacijos tema. Matot, esu doktorantas Menų fakultete, – paaiškinau. – Tik aš beviltiškas. Niekaip nesugebu net pradėti darbo. Kažkoks košmaras... Temą žinau, laikotarpį žinau, o ką konkrečiai rašyti, nesugalvoju. Visiškas košmaras. Kas gali būti baisiau už disertacijos rašymą! – sušukau iš nevilties.

Nepažįstamasis atidžiai mane nužvelgė, tarsi svarstydamas mano galimybes. Kai iš visos sielos gelmės išpažinau, koks košmaras man ta disertacija, jo veide pasirodė tėviškas rūpestis. Po pauzės jis man atsakė tyliai, lėtai ir globėjiškai:

Tokiu atveju, jaunasis doktorante, imkite kėdę, įsitaisykite patogiau prie mano staliuko. Aš kaip tik tyrinėju trečiąjį aukso amžiaus dešimtmetį. Bet dirbu labai tikslingai, noriu prikelti iš mirusiųjų vieną menininką. Jis liko meno istorijos puslapių paraštėse, o jo paveikslų kokybė man byloja, kad jo pavardė priklauso pirmiesiems puslapiams. Kalbu apie bulgarų dailininką Dogu Bankovą.

Bulgarų? Bulgarų Dogu Bankovą? – perklausiau prisėsdamas prie nepažįstamojo staliuko ir prisitraukiau kėdę kuo arčiau pašnekovo, kad tik viską girdėčiau. – Ar tik ne šitą? – bakstelėjau į užrašą ant krepšelio.

Šitą, žinoma, kad šitą, – patvirtino blyškiaveidis žydromis it ežerai akimis. – Jūs labai pastabus.

Vėl žvilgtelėjau į pavardę ant krepšelio: Dogu Bankovas. Tokio nebuvau girdėjęs, bet maža ko aš nesu girdėjęs. Dabar išgirdau.

Blondinas atsiprašė į „vyrų kambariuką“, o Velnių muziejuje jis gana toli, reikia išeiti iš kavinės rūsio, pasikelti plačiausiais laiptais ir kirsti dar platesnį muziejaus vestibiulį. Aš mikliai išsitraukiau išmanųjį telefoną ir pagūglinau. Aha, Dogu Bankovas egzistavo. Tikrai kažkoks marginalas. Informacija apie jį šykšti. Kiek daugiau netyčia aptikau kažkokiame Norvegijos meno fondo „3,14“ tinklapyje.

Grįžo ilgaplaukis. Nužvelgė savo spalvotąjį drobinį krepšelį, lyg tikrindamas, ar niekas nedingo, ir staiga atsisėdo ne priešais mane, kaip iki tol, o greta. Padėjo ranką man ant peties ir ėmė plepėti it senas draugas. Paaiškėjo dar viena jo keistenybė. Pasirodo, jis ne tik kasdien apsilanko „Kipšo“ kavinėje, bet ir talkina virtuvėje. Jo receptai – iš garsios senosios Paryžiaus kavinės „Raudonasis asiliukas“, prancūziškai „L’Ane Rouge“, taip taip, tos pačios, kurioje tarpukariu Dogu Bankovas valgė, gėrė, rūkė ir kūrė.

Ką kūrė? – susidomėjau.

Kaip ką? – nustebo pašnekovas, lyg būčiau paklausęs savaime suprantamo dalyko. – Koliažus.

Bulgaras kūrė Paryžiuje? – mestelėjau kitą klausimą. – Sakėt, jis bulgaras, bet kūrė Paryžiuje, ar teisingai supratau?

Kuratorius prisimerkė.

Bankovas – Paryžiaus bulgaras. Jis buvo tarpukario imigrantas, atvykėlis, – atsakė ir pamojo „Kipšo“ barmenui. Kai tas, gracingai sukiodamasis tarp staliukų, atpleveno prie mūsų, paprašė: – Būkite malonus, atneškite svečiui mano firminį patiekalą á la iš „L’Ane Rouge“.

Neilgai trukus „Kipšo“ bernelis grįžo su indu, kuriame dvi nuluptos kriaušės mirko raudonajame vyne. Suskambo nepažįstamojo mobilusis.

Jis išsitraukė iš kelnių kišenės primityviausią mobilųjį telefoną, prisidėjo prie ausies:

Alio, alio, kuratorius Karlas Vaineris įdėmiai klauso.

Dabar žinojau jo vardą ir pavardę. Kokia galėtų būti jo tautybė? Verčiau įtempsiu ausis. Be abejo, tai nepadės išgirsti, ką sako skambinantysis. Atrodo, Karlas išgirdo kažką itin malonaus. Švytėdamas, tarsi būtų priėmęs Krikštą iš popiežiaus, jis pašnekovui atsakė:

Labai malonu girdėti, kad Bankovo koliažai jums paliko neišdildomą įspūdį. Man bus didelė garbė šiuos darbus eksponuoti jūsų muziejuje.

Vaineris atsisveikino ir išjungė mobilųjį.

Na štai, – iš pasitenkinimo jis net trynė rankas, – skambino Velnių muziejaus direktorius, pranešė, kad man suteikia leidimą surengti Dogu Bankovo parodą savo patalpose. Kokia puiki naujiena! Šlovė Velnių muziejui!

Barmenas manieringai nusilenkė, tarsi sakydamas, kad šios šlovės dalelė turėtų tekti ir „Kipšo“ kavinei. Todėl švytėdamas it po Pirmosios komunijos, jis pripildė mūsų taures vyno; tada kraipydamas aptemptų kelnių išryškintus sėdmenis, nuplaukė aptarnauti kitų klientų. Netrukus iš kito kavinės galo ataidėjo iškilmingas jo balsas:

Šiandien vaišiname patiekalu, pagamintu pagal garsios Paryžiaus kavinės „L’Ane Rouge“ šefės Agnesės Šauneger receptą. Šį patiekalą mėgo Salvadoras Dali. Tik pas mus galite jo paskanauti.

Pasigirdo lankytojų „oho“. Pora senjorų to patiekalo išsyk ir užsisakė. Tada jo paprašė ir kitas staliukas. Kažkas pasiteiravo kainos. O jei kainuos tiek, kiek Dali paveikslas aukcione?

Barmenas išdidžiai atšovė:

Patiekalas nemokamas. Jį dovanoja ponas Karlas Tomas Vaineris, štai prie šio staliuko.

Karlas atsistojo, visiems nusilenkė:

Prašome vaišintis. Pagaminau dvidešimt porcijų. Gero apetito!

Kuratorius plačiai nusišypsojo ir vėl atsisėdęs pasakė:

Susitelkime į nuostabias naujienas. Juk gavau leidimą Bankovo parodai. Ech, na ir sekasi man.

Kodėl jums taip svarbu? Pamanyk, koliažų paroda... pamanyk, kažkokio bulgaro... Na taip, suprantu, jūs niekam nežinomą menininką paverčiate visiems žinomu. Hmm... gal tai ir svarbu, kai pagalvoji...

Kuratorius išmaukė taurę nenuleisdamas nuo manęs piktų, priekaištingų akių. Neketino man nieko įrodinėti. Juk savaime aišku, kad atlieka šventą misiją. Bet netrukus jis pažvelgė daug šilčiau:

Kad paroda sulauktų sėkmės, tereikia užkeikimo.

Užkeikimo? – nustebau.

Taip, užkeikimo, – linktelėjo vyras, – kad nenutiktų taip, kaip Notingamo galerijoje, – jis staiga užsičiaupė, lyg būtų pasakęs per daug.

Tačiau aš jau užkibau ant smalsumo kabliuko.

O kas nutiko Notingame?

Vaineris tylėdamas persėdo į ankstesnę vietą priešais mane.

Tai kas buvo toje Notingamo galerijoje? – neatstojau. – Gal per parodą pasirodė šmėkla?

Ne, ne šmėkla, – šyptelėjo. – Jei būtų pasirodžiusi šmėkla, būčiau su ja susitaręs. Aš su šmėklom ir vaiduokliais gerai sugyvenu. Viena tokia šmėklytė net pas mane namuose įsikūrė. Jokių problemų. Esame tikri bičiuliai. Miegoti netrukdo. Tiesiog... Kaip čia pasakius?.. – kramtė lūpas Karlas. – Matai, į Dogu Bankovo parodos atidarymą susirinko Notingamo menų fakulteto doktorantai, štai tokie kaip tu. Tie šmikiai apkaltino mane, kad... Velniai rautų! – staiga jis trenkė kumščiu per stalą. – Įsivaizduoji, prieina prie manęs keli studentai ir sako: „Šitie koliažai nepasirašyti. Ar tai tikrai originalai?“ Kvailus kaltinimus pažėrė. Įsivaizduoji? Daugiau nebekelsiu kojos į Notingamą, – jis prisipylė taurę ir vėl kone vienu ypu išmaukė.

Ir ką jūs į tai? – paklausiau pasilenkęs arčiau. – Ką atkirtot tiems doktorantams?

Aš? – jis įsmeigė į mane akis. – Aš prieš parodą buvau nemažai vyno išgėręs ir susimoviau... Po velnių! Užuot atsakęs: „Savaime aišku, kad kūriniai originalūs, juk ne parašas įrodo kūrinio autentiškumą“, tėškiau visai ką kita: „O koks skirtumas, originalūs ar ne? Darbai kabo ant sienos, jei jums nerūpi Bankovo menas, galit nešdintis iš parodos. Ekspertai mat atsirado.“ Tie doktorančiokai visai pasiuto: „Vadinasi, tai klastotės? Mes tokio menininko nesame girdėję. Nedelsdamas nukabinkit ir pats drožkit iš čia.“

O ką jūs?

Pasakiau „F... you!“ Man iš tiesų dzin, ką jie galvoja, aš tuos darbus pirkau iš Veros Sotnikovos, Amchielio Goldsteino dukterėčios, o Goldsteinas pirko tiesiai iš paties Dogu Bankovo kavinėje „L’Ane Rouge“. Yra išlikęs virtuvės šefės Šauneger dienoraštis, kuriame ji Goldsteiną mini kaip Bankovo mecenatą. O svarbiausia, jame yra nuotrauka, kurioje Bankovas įteikia naują koliažų rinkinį Goldsteinui.

Oho, o jūs pats tą dienoraštį skaitėt? Nuotrauką matėt?

Branguti, katinėli mano, aš tą dienoraštį ir tą nuotrauką publikavau garsioje Paryžiaus leidykloje. Aš net turiu Bankovo meno albumą su Agnesės Šauneger receptais! – Karlas vėl pamojo barmenui, kad paimtų tuščią butelį, o tai savaime reiškė, kad reikia atnešti dar vieną pilną.

Aš prieš daug metų su Šauneger buvau susitikęs Paryžiuje, – tęsė kuratorius pasimėgaudamas, bet jau tyliau. – Visai senutė buvo, o Goldsteinas jau buvo miręs. Paklausiau Agnesės Šauneger, kur dingo Bankovo paveikslai, kuriuos Goldsteinas supirko? Sužinojau, kad paveikslus jis paliko savo dukterėčiai, Kauno rusų žydei Verai Sotnikovai. Šauneger padovanojo man savo dienoraštį. Jame radau Bankovo ir Goldsteino nuotrauką. Tai buvo nepakartojamas vakaras. Ji man pagamino vakarienę taip, kaip ruošdavo jaunystėje „Raudonajame asiliuke“. Tai, kuo jus vaišinu šiandien, esu išmokęs iš pačios Šauneger, – baigė pašnekovas susigraudinęs.

Ar galėčiau pamatyti tą albumą?

Karlo akyse išvydau pasitenkinimą:

Kodėl gi ne. Aš visada jį nešiojuosi su savimi nuo tos dienos, kai gavau. Atminki, jei nori būti geras menininko biografas, turi visas panirti į jo pasaulį ir jame gyventi, kaip aktorius kad gyvena įsikūnijęs į personažą. Turi gyventi taip, tarsi tu būtum jis.

Tai pasakęs jis ištraukė iš bulgariškų spalvų krepšelio meno albumą. Tokio dar nebuvau matęs. Net neįsivaizdavau, kad meno albumas gali būti tokio įspūdingo dizaino. Knygos forma priminė senovinį nuotraukų albumą, o viršelis buvo toks minkštas, jog spustelėjus likdavo pirštų įspaudai; be to, viršelis taip blizgėjo auksu, kad akimirką pamaniau, jog rankose laikau masyvią šokolado dėžę, kurią tiktų atplėšti tik Naujųjų metų vidurnaktį prie vieno iš „Raudonojo asiliuko“ staliukų, prie kurio šampaną gurkšnotų Salvadoras Dali su Dogu Bankovu ir Amšieliu Goldsteinu.

Žiūrėk, kas parašyta ant viršelio. Ir atsiverski tryliktą puslapį, ten rasi nuotraukas, kur Bankovas stovi greta Goldsteino.

Ant dailaus, minkšto, auksu blizgančio viršelio buvo užrašyta:

Agnesė Šauneger & Dogu Bankovas

 

Nenušauk padavėjo prieš pietus

 

Atverčiau tą tryliktą puslapį. Ten iš nuotraukos žvelgė džentelmeniškos laikysenos juodaplaukis jaunuolis. Nors fotografuota kavinės viduje, matyt, būta šilto metų laiko, nes Bankovas vilkėjo šviesų kostiumą. Pro prasegtą švarką matyti kostiuminė liemenė su kišeninio laikrodžio grandinėle. Rankose dailininkas laiko atsukęs į objektyvą savo kūrinį. Greta jo stovi solidus, stamboko sudėjimo Goldsteinas aristokratiškai pakelta galva, rankoje jis laiko cilindro formos aukštą juodą skrybėlę, kokią šiandien naudoja tik fokusininkas ištraukti triušiukui.

Žvilgterėjau į komentarą prie nuotraukos. Pasirodo, knyga trikalbė: viskas prancūzų, bulgarų, anglų kalbomis. Pasklaidžiau. Į akis iš karto krito koliažų meistriškumas, autoriaus mintis, spalvų balansas, kruopščiai parinktos laikraščių ir nuotraukų iškarpos, sagelės, plunksnos, reklamų nuoplaišos, net cigarečių pakeliai – viskas iliustravo „Raudonojo asiliuko“ gyvenimą... O greta – Agnesės Šauneger komentarai. Po kiekvienu komentaru – kulinarinis receptas su prierašu: kavinės „L’Ane Rouge“ šefė.

Staiga panūdau sužinoti, ką gali rašyti moteris, kurios pagrindinė pareiga – sukiotis apie puodus. Taip kūrybingai sukiotis, kad Dali norėtų pas ją valgyti. Jau kas kas, o šis menininkas – gurmanas, kulinarinės knygos „Les Diners de Gala“ autorius. Ir Agnesė Šauneger turėtų būti aukščiausios klasės kulinarė.

Karlas prisimerkęs stebėjo mane ir palengva gurkšnojo vyną. Staiga arogantišku tonu rėžė:

Jei esate kalorijų skaičiavimo maniakas, valgymo malonumą paverčiantis bausme, iškart užverskite šią knygą, nes ji pernelyg gyvai parašyta, ir per daug agresyviai skatina valgyti dėl malonumo. Taip Salvadoras Dali pradeda savo kulinarijos knygą. Ji vadinasi „Les Diners de Gala“, o skyrė ją savo žmonai Galai Dali.

Dabar ir aš šyptelėjau.

Ne, ne, aš kalorijų neskaičiuoju, valgau dėl malonumo.

Jo mobilusis vėl užgroja.

Alio, alio, kuratorius Karlas Tomas Vaineris klauso.

Iš pokalbio supratau, kad jam vėl skambina Velnių muziejaus direktorius, mat, jo pasiklausęs, kuratorius atsakė:

Žinoma, sutinku, nemanau, kad amžiną atilsį Bankovas dėl to supyktų. Gerai, gerai, pritariu šiai minčiai, restauruosiu sudūlėjusius koliažus iki parodos atidarymo. Ar galite pasakyti, kuriuos turite omenyje, nes dauguma yra visai geros būklės?

Karlas skubiai susirado rašiklį ir pasigriebė nuo staliuko baltą servetėlę:

Taip, diktuokite: „Mėlynasis traukinys“, „Izabelė“, „Meilės salotos“, „Auksinės Bulgarijos varpos“, „Orkestras“. Gerai, dabar, kai paminėjot, sutinku, kad šiuose darbuose iš tiesų kai kurios koliažo dalys yra pasislinkusios ar užkritusios viena ant kitos, originalo balansas pažeistas. Lengvai galėsiu šiuos kūrinius restauruoti.

Pokalbis užsitęsė, jiedu aptarinėjo restauravimo detales. Pradėjęs nuobodžiauti, atsiverčiau Šauneger ir Bankovo meno albumą ir perskaičiau įvadinius virtuvės šefės žodžius:

Goldsteinas manęs prašė parašyti apie menininkus, kurie užeidavo į kavinę. O ką aš žinau? Menininkai, mat! Man jie arba klientai, gebantys įvertinti virtuvės skleidžiamus kvapus, arba niekas. Bankovas iš kvapo galėjo pasakyti, koks gaminamas patiekalas, tai kodėl to negali padaryti kiti? Jo koliažai iliustravo gražiausias „Raudonojo asiliuko“ akimirkas. Jų buvo tiek, kiek danguje žvaigždžių, o Dogu, leiskite man jį vadinti familiariai, pirmuoju vardu, vos spėjo tai įamžinti savo koliažais. Amžinai įnikęs į šį savitą meno žanrą, jis vis ką nors karpydavo iš žurnalų, vis ką nors klijuodavo, prie įžymybių nuotraukų derindavo gatvėje rastas sagas, plunksnas, cigarečių pakelius, vėrinukus. O Goldsteinas, mūsų auksinė piniginė, ateidavo ir supirkdavo, tarytum kempinė, sugerianti visas „Raudonojo asiliuko“ akimirkas. Jis turėjo savo staliuką prie sraigtinių laiptų į antrąjį aukštą, ten, kur šokdavo merginos... Akylai stebėdavo Bankovą, kad tas gink Dieve nesugalvotų kam nors kitam parduoti naujų darbų. Naują kūrinį bemat nupirkdavo. Gavęs pinigus Dogu susimokėdavo už visos savaitės vakarienes ir už su Salvadoru išgertą vyną. O aš visuomet maniau, kad pats didingiausias menas – kulinarija. Šį meną galima godžiai praryti...

Atsiverčiau knygą per vidurį. Radau Šauneger komentarą po Bankovo koliažu „Klubas“ (ant rudo kartono metalinėmis vielutėmis buvo pritvirtintos vyrų galvos, iškirptos iš nuotraukų, o viduryje pūpsojo krūvelė cigarečių):

Bankovas rūkė, o aš nekenčiu rūkymo, mano kavinėje tai buvo uždrausta (tik Goldsteinui buvo leidžiama rūkyti cigarus dėl gardaus kvapo). Bankovas rūkė visur, ir man tai įgriso. Pasakiau tiesiai šviesiai: „Rūkymas – vaikų darbas, jis ne man ir ne tau.“

Klubo“ rėmai buvo gražūs. Iš pradžių koliažas kabojo mano butuke. Bet Goldsteinas trumpam pasiskolino, neva norįs parodyti kažkokiam meno ekspertui, ir negrąžino. Tada jam uždraudžiau rūkyti cigarus „Raudonajame asiliuke“. „Kai grąžinsi „Klubą“, leisiu rūkyti, o kol kas gali tik valgyti ir gerti.“ Tačiau dėl to įvykio arbatpinigių iš jo auksinės piniginės nesumažėjo. Jis netgi sumokėjo už „dingusį“ koliažą.

Vėl įsistebeilijau į nuotrauką. Dabar studijavau ne Goldsteino ir Bankovo veidus, o tai, kas buvo matyti už jų, – sraigtiniai laiptai į antrąjį aukštą; matyt, ten šokdavo kabaretą, o gal dar ką nors?.. Perverčiau visą albumą – tikėjausi aptikti ką nors pikantiško iš „L’Ane Rouge“ vakarinio gyvenimo. Netrukus radau koliažą „Izabelė“. Pasirodo, Izabelė aptarnaudavo kavinės menininkus. Virtuvės šefė rašė:

Izabelė buvo graži. Ne tik man. Visiems. Paryžiuje tomis dienomis buvo tūkstančiai lengvai prieinamų merginų. Dauguma atrodė nelaimingos, varganos, liguistos, palaužtos likimo. Tik ne Izabelė. Jos klientai buvo aukščiausios klasės. Dogu buvo įsimylėjęs Izabelę, bet iš tolo. Nors ką tai gali reikšti mažoje virtuvėje, į kurią jie abu užsukdavo, – vienas vakarieniaudavo prie vieno stalo galo, kitas prie kito. Nors mažai vienas su kitu kalbėdavosi, Dogu akyse buvo įrašyta: Izabelė ypatinga. Kai jos kūną „išsinuomodavo“ kokia nors auksinė piniginė, Dogu nuleisdavo akis, giliai įkvėpdavo ir prikąsdavo lūpą, bet niekada nieko nesakydavo. Galiausiai net nusišypsodavo Izabelės klientui, linkėdamas maloniai praleisti vakarą su dama. Kartą Izabelė, gniaužoma jau kito vyro glėbyje, taip pažvelgė į Dogu, jog šis suprato, kad ji kitam atiduoda tik kūną, o siela priklauso jam. Po šio susižvalgymo, kurį atsitiktinai pastebėjau nešiodama patiekalus, Dogu Izabelės klientui pasakė: „Ji yra mūsų gražiausia gėlė. Gėlė, kuria visi dalijamės. Todėl kai baigsite ją uostyti ir laistyti, prašau grąžinti tokią, kokią paėmėte.“

Koliažo nuotraukoje Izabelė žvelgė į mane parėmusi smakrą delnu. Tarp jos pirštų lyg ir smilksta cigaretė. Plaukai juodi, perskirti per vidurį, suimti į kasą pakaušyje. Mąslus žvilgsnis nukreiptas į objektyvą. Iš visko buvo matyti, kad tai aukštos klasės prostitutė, veikiau dama pagal iškvietimą, primenanti buvusią Prancūzijos pirmąją ledi – poliglotė, modelis...

Kuratorius Karlas baigė pokalbį, išjungė mobilųjį ir kruopščiai įsidėjo servetėlę su pastabomis į marškinių kišenėlę.

Bankovo parodoje išvysime darbus iš albumo? Ar kitus? – paklausiau tebegalvodamas apie Izabelę.

Iš albumo. Bet, jei rasiu daugiau, tai ir kitus eksponuosime. – Vaineris susipylė paskutinius vyno lašus. Tuščią butelį atidavė padavėjui, ką tik atnešusiam pilną.

Manote, kad jų yra daugiau? – nustebau, nors, geriau pagalvojus, nieko čia nuostabaus. Menininkai juk mėgsta savo darbus slėpti, net sunaikina tuos, kurie jiems pasirodo nepakankamai geri...

Nuojauta kužda, kad yra daugiau darbų, – patvirtino Vaineris. – Bet ne tik nuojauta. Nuojauta ne iš piršto laužta. Nėra dūmų be ugnies, – maloniai paaiškino jis ir kilstelėjo taurę primindamas, kad norėtų su manimi susidaužti.

Tai iš kur tie dūmeliai rūksta? – šyptelėjau atsilošdamas ir tuo parodydamas, kad esu pasirengęs išklausyti dar vieną ilgą istoriją.

Vaineris atsakė ne iš karto. Matyt, iš tiesų žinojo apie neatrastus Bankovo kūrinius. Atrodė, kad žino tiek, jog net nežino, nuo ko pradėti. Taip ir buvo:

Nežinau, nuo ko pradėti... Hmm... Kaip čia tau viską nušvietus? Matai, Bankovo koliažai nėra paprasti koliažai. Aš įsitikinęs, kad jis kūrė juos kaip iliustracijas.

Kaip iliustracijas?! – apstulbau.

Šį kartą pašnekovas nesimėgavo mano nuostaba, bet toliau svarstė, kaip viską paaiškinti. Matyt, vynas jau veikė ir papasakoti sudėtingą istoriją jam taip pat darėsi nelengva.

Jei įsižiūrėsi į koliažus ir įsiskaitysi į Šauneger atsiminimus, pamatysi, kaip jie paaiškina konkrečius kūrinius ir kaip tie kūriniai iliustruoja kavinės „L’Ane Rouge“ gyvenimo akimirkas. Maža to, Šauneger dienoraštis baigiasi keista užuomina, kad Bankovas ėmė kurti kitokius koliažus: pasikeitė jo braižas. Tame pačiame puslapyje, nerišliai, bet gana aiškiai paminėta skandalingoji Federiko pjesė.

Kokio Federiko? Kokia skandalingoji pjesė? – susiraukiau.

A, aha! Federiku susidomėjai? Na, juo domėjosi pats Salvadoras Dali. Sako, kad jis mylėjo jį...

Kalbate apie Federiką Garsiją Lorką?

Bravo! Jūs tikrai šį tą išmanote apie meno istoriją. Taip, kalbame apie jį ir jo skandalingąją pjesę „El Publico“. Tai buvo 1929-ųjų birželio 28-oji. Federikas iš Ispanijos per Paryžių keliavo į Niujorką. Apsistojo labai trumpam, vos kelioms dienoms, spėjo apžiūrėti tik Luvrą, o pakeliui į viešbutį užėjo pavalgyti į „Raudonąjį asiliuką“. To mes nežinotume, jei ne Šauneger dienoraštis. Taip Dogu Bankovas išvydo Federiką pirmą kartą. Gal ir paskutinį. Šauneger dienoraščiai nemini kitų susitikimų.

Vaineris palinko prie manęs ir tyliai pridūrė:

Šauneger pasakoja, kad Federikas Lorka išsitraukė užrašus ir ėmė rašyti pjesę linksmai besišnekučiuodamas su Bankovu. Ji užfiksavo: „Jiedu taip linksmai bendravo, jog Eduardas Rodi, su kuriuo Federikas keliavo, iškėlė pavydo sceną.“ Štai kodėl atsirado koliažas, kuriame prie baro palinkę du linksmai besijuokiantys vyrai dėvi baltas balerinos sukneles, o trečiasis stovi šalia susiraukęs. Argi tai ne iliustracija?

Kam tos balerinos suknelės?

Ak, taip juokingiau. Vyras su balerinos suknele... Nagi, nagi, pats primeski... Vyras su balerinos suknele! Veikiausiai tą vakarą Bankovas buvo stip-riai paveiktas pjesės „El Publico“ turinio ir norėjo iliustruoti tai, ką girdėjo.

O pjesėje vyrai taip pat vilki kaip balerinos? – pasitikslinau.

A, tai tamsta tos pjesės nesi skaitęs?

Neskaičiau, – prisipažinau. – Aš pjeses retai skaitau...

Pjesėje nėra vyrų su balerinos suknelėmis, bet yra scena, kur du vyrai žaidžia su termometru, – ėmė pasakoti Vaineris pasimėgaudamas. – Vienas vaidina pacientą, o kitas gydytoją. Termometras sulūžta, nes temperatūrą matuoja išeinamojoje. To meto visuomenė pasmerkė Lorką, jiems atrodė nešvankybė, iškrypimas. Visiškai be reikalo.

Be reikalo? – nustebau. – Manote, jog pjesė, kurioje vyras vyrui matuoja temperatūrą per išeinamąją, yra aukšto lygio?

Karlas dar gardžiau nusijuokė, suplojo delnais ir vėl entuziastingai užsuokė:

Bėda ta, kad niekas dorai nesupranta, apie ką toji pjesė...

Atsiprašau? – pertraukiau aš. – Man atrodo, jūs jau girtas. Sakot, žmonės skaito pjesę ir nesupranta, kas joje parašyta? Atsiprašau, bet paprastai, kai žmonės skaito, jie supranta, ką perskaitė!

Karlas toliau kvatojo it parūkęs žolytės:

Ech, drauge mano mielas, aš negirtas, labai gerai žinau, ką sakau. Žmonės nesupranta todėl, kad „El Publico“ originalas nebuvo baigtas. Pjesė parašyta skubotai, vos per dvi savaites. Tekstas tiesiog bet kaip sumestas, rašyta ranka, rankraštis beveik neįskaitomas, pribraukytas, paraštėse pilna pastabų. Aš pats Lorkos muziejuje mačiau tą rankraštį. Žodžiai vos iššifruojami, raštas smulkus, o puslapiai siaubingai išterlioti rašalu, braukyta subraukyta. Jei negalime pasikliauti originalu, tai kaip galime pasikliauti vertimais? Gerbiamasis, drauge mielas, vertimų apstu, bet nė vienas iš jų nesutampa! Ha!

Nesutampa vertimai?

Karlas uždėjo savo ranką ant manosios:

Viename pjesės variante Džuljeta penkiolikos metų mergaitė, o kitame – penkiolikos metų berniukas, jų batelių dydis taip pat skiriasi. Bijau, kad tai ne klaida, nors daug kas tvirtina kitaip. Absurdas. Kaip gali teigti radęs klaidą, jei originalas neįskaitomas?

Nieko nesuprantu. Bet originalas vis tiek perskaitytas, nes publikuotas ir net išverstas?

Karlas nusikvatojo:

Reikalas tas, kad mes nežinome, kuo rėmėsi pjesės redaktorius. O fantazijos reikėjo! Pirmasis publikuotas pjesės variantas – tai tik redaktoriaus versija. – O kaipgi autoriaus teisės?

Nėra! Senaties terminas.

O giminės? Argi jie į „El Publico“ neturi jokių paveldėjimo teisių?

Karlas jau ciniškai nusikvatojo:

Neturi, nes patys atsisakė. Jiems ši pjesė tiesiog nešvankybė. Dvidešimto amžiaus pradžioje Ispanijoje bet kas atsisakytų teisių į pjesę, kur Džuljeta yra penkiolikos metų berniukas! Be to, giminės žinojo, kad Lorka ir Dali bumti bumti bum...

Dabar ir aš susimąsčiau. Barmenas įspėjo, kad nori užsidaryti. Likome kavinėje vieni, gal jau galėtų pateikti mums sąskaitą...

Karlas numojo ranka į barmeną. Suprask, išeisime tik baigę kalbėtis. Tada it koks pudelis padėjo smakrą man ant peties ir suamsėjo dar vieną paslaptį:

Šauneger dienoraštyje užsimenama, kad Dogu Bankovas kaip iliustracijas pjesei sukūrė lygiai šimtą koliažų. Pjesėje yra šimtas puslapių, išeitų, po vieną iliustraciją kiekvienam puslapiui. Tik niekas nežino, kur tie darbai!

Šioje vietoje aš ne juokais suklusau. Pajutęs, jog pokalbis darosi vis įdomesnis, o barmenas vis nekantriau trypčioja aplinkui, pasiūliau toliau šnekėtis lauke, sutemusioje Putvinskio gatvėje po kaštonais.

Pagaliau atsisveikinome su barmenu, išlindome iš rūsio ir atsidūrėme lauke, šviežio oro gūsis išsyk prablaivė. Paklausiau Karlo:

O kodėl jūs man viską papasakojote?

Atsakymo neišgirdau, nes staiga praūžė visas pulkas šalmuotų ir nešalmuotų, juodom ir raudonom skarom galvas persirišusių baikerių. Jų griaudėjantys „Harley Davidson“ motociklai ne juokais suvirpino Velnių muziejaus stiklus.

Jiems nurūkus pakartojau klausimą, o Karlas pakartojo atsakymą:

Žmonės neturi kantrybės gilintis į detales. O štai tu mane išklausei. Matau, kad tau įdomu, – Karlas žengė pirmyn mosikuodamas savo lagaminėliu, į kurį sugrūdo Bankovo meno albumą su maišeliu.

Jis pakvietė užeiti į svečius. Mielai sutikau su pasiūlymu, tikėdamasis dar ką nors pikantiško išgirsti apie „Raudonojo asiliuko“ praeitį. Be to, klausydamasis Karlo istorijų, vis prisimindavau savo sužadėtinę Adrianą. Jai, kaip menotyrininkei, visa tai turėtų būti labai įdomu. Telepatija veikia. Sulig šia mintimi supypsėjo mano mobilusis – žinutė nuo sužadėtinės. Greta žinutės ekrane nušvito ir jos nuotrauka: karė stiliumi apkirpti plaukai, karčiukai užkritę ant kaktytės, akinukai nuslydę ant nosytės, gudrus, skvarbus mėlynakės žvilgsnis:

Brangusis, kur pradingai? Ar vėl nuplūduriavai į „Kipšo“ kavinę skandintis bulgariškame vynelyje?

Jei kankiniesi dėl disertacijos, padėsiu... Tik atitolinki tą bulgariško vyno kančios taurę. Tavoji.

Karlas nekreipė dėmesio, kad išsitraukęs telefoną skaitau žinutę. Jis pliurpė toliau. O aš per tą laiką atrašiau:

Brangioji, bulgariškas vynas atvėrė man akis. Dėl disertacijos nebesikankinu. Eureka! Rašysiu apie Dogu Bankovą. Jis kaip tik iš XX a. trečiojo dešimtmečio Paryžiaus. Bendravo su Dali. Jauti jėgą? Tavasis.

Karlas pasakojo toliau, įnirtingai, užsivedęs, vis lagaminėlį kilnojo, ranka mosikavo. Iš Adrianos nedelsiant atkeliavo nauja nerimo pritvinkusi sms :

Koks Bankovas??? Tokio negirdėjau... Ką apie jį rašysi? Turi būti daug archyvinės medžiagos, kad galėtum rašyti apie marginalą visą disertaciją! Turi būti suformuluota problema, darbo tikslas! Ar žinai darbo tikslą?!

Sekdamas paskui Karlą vingiuotomis naktinio Žaliakalnio gatvelėmis atrašiau:

Tikslas – prikelti užmarštin nuėjusį menininką. Archyvinės medžiagos nors vežimu vežk.

Karlas sustojo:

Ar baigsi masažuoti tą savo aparatą? Aš tau pasakoju svarbius dalykus, o tu rašinėji niekus! Bendravimo kultūros prašyčiau! Nesvarbu, kad vidurnaktis ir tamsu.

Atsiprašiau kuratoriaus už paauglišką elgesį. Jis tikrai man nebūdingas, bet... tiesiog negalėjau neparašyti Adrianai apie Bankovą. Tik įsibrukęs išma nųjį į kišenę pastebėjau, į kokius Žaliakalnio labirintus patekome. Visos gatvės čia turėjo uogų pavadinimus: Braškių, Aviečių, Vyšnių... Maniau, kad įsuksime į kurį nors Braškių gatvės kiemą, bet pėdinome toliau, iki Benediktinių vienuolyno. Priešais jį stovėjo ištaigingas klasikinis dviejų aukštų namas, paslaptingai apaugęs vijokliais, kurie menkai apšviestoje gatvelėje atrodė dar labiau sukeroję ir visiškai apraizgę namo duris, langus ir stogą.

Stabtelėjome prie kiemo vartelių, kuratorius Karlas be paliovos kalbėjo, įsikarščiavęs mėtė savo idėjų granatas:

Man reikia padėjėjo. Gal norėtum man padėti? Tau kaip menų doktorantui tai būtų gera praktika, – pasiūlė jis per daug neskubėdamas atidaryti vartelių ir susiieškoti rakto. Tamsoje neįžiūrėjau jo veido.

O ką turėčiau daryti?

Karlas pagaliau pravėrė vartelius ir jį išsyk apšvietė į judesius reaguojantis šviestuvas.

Vyksiu į Bulgariją ieškoti Bankovo iliustracijų Lorkos pjesei. Ar padėsi atlikti šį darbą? Kelionės išlaidas padengsiu.

O gal padengtumėte kelionės išlaidas ir mano sužadėtinei? Ji menotyrininkė. Padeda man su disertacija.

O koks jos charakteris? – paklausė Karlas.

Lengvas kaip pūkas.

Ar jai nepasirodys, kad prikelti Bankovą yra tuščias reikalas?

Ne, ji labai mėgsta marginalus. Ji yra prisidėjusi prie Henrio Parlando prikėlimo Kaune. Jis irgi buvo nežinomas.

Tuomet rytoj jus abu kviečiu į kelionių agentūrą Laisvės alėjoje. Kai yra profesionalūs darbuotojai, aš bilietų internetu neperku. Rytoj vidudienį ateikite pas mane į namus, susipažinsime ir nueisime į kelionių agentūrą. Ar gerai?

Žinoma.

Palinkėjome vienas kitam ramios nakties.

Aš išsikviečiau taksi. Laukdamas pasitikrinau žinutes. Iš Adrianos jau buvo atsakymas:

Oho, ir kaip suradai tokį lobyną? Intriguoji.

Atrašiau:

Tikriausiai jau miegi... Tas lobynas Bulgarijoje. Reikia surasti Bankovo darbus. Ar vyksi su manimi į Bulgariją? Viską apmokės mano naujasis draugas, Bankovo biografas ir kuratorius, toks Karlas Vaineris. Rytoj abu esame pakviesti į kelionių agentūrą, bet iš pradžių pas jį į namus. Jam reikia mudviejų pagalbos. Saldžių sapnų...

Adriana turbūt jau miegojo, nes nieko neatrašė. Bet septintą ryto paskambino su daugybe klausimų: „Į Bulgariją? Kada? Šiandien perkam bilietus? O ką mes ten tiksliai darysime? Rinksime medžiagą tavo disertacijai ar nuotykių ieškosime? Kas tas tipas? Koks jo vardas? Karlas? Kaip susipažinai? Kiek jūs vyno išgėrėt? Iš kur jis atsirado? Ką jis čia veikia?“

Reikėjo labai daug pasakoti. Nesu tikras, kad mano atsakymai įtikino, bet svarbiausia tai, kad Adriana prie Benediktinių vienuolyno atėjo lygiai vidudienį. Aš jos nekantriai laukiau prie Karlo Vainerio namo, o išvydęs pribėgau ir išbučiavau. Ji mane vėl apipylė klausimais. Atsakiau: štai, priešais stovi namas, kuriame gyvena menininkų kuratorius Karlas Vaineris, jo, brangioji, ir klausinėk apie Dogu Bankovą. Adriana nekantraudama pravėrė jo kiemo vartelius.

Prieš išeinant į kelionių agentūrą, Karlas patikrino, ar virtuvėje išjungta viryklė, skrudintuvas, įjungė signalizaciją ir, užrakinęs namo duris, raktą kruopščiai įsidėjo į kelnių kišenę.

Lipdamas kiemo laiptais Karlas staiga sustojo ir griebėsi už kelio.

Prakeikti laipteliai! – suriko. – Sąnarys, – suvaitojo pasilenkęs. Atsisėdo ant laipto, lėtai ištiesė koją, sulenkė, vėl ištiesė. – O taip geriau, atsigaunu, – atsipūtė.

Uždaręs kiemo vartelius Karlas stabtelėjo, pažvelgė į kitoje gatvelės pusėje esančią bažnyčią ir mostelėjo į vienuolyną.

Benediktinaitės keliasi penktą ryto, – pasakė. – Jos visada įjungia šviesą kaip tik tuo metu, kai aš išjungiu savąją ir einu miegoti. Jos punktualios, kai keliasi, o aš punktualus, kai guluosi.

Ar tai tamstos vienintelis kontaktas su vienuolėmis? – nusijuokiau žiūrėdamas į benediktinių langus.

Karlas atsistojo vidury gatvės ir paaiškino:

Mus sieja regulos ryšys. Motina vyresnioji keliasi pirma ir užtraukia užuolaidas, kad mano nuodėmingos akys ko nepamatytų. Iš pagarbos jai aš išjungiu šviesą minutė iki penktos ryto. Vyresnioji turi šešiasdešimt sekundžių pasižvalgyti po mano kambarį.

Ir Vaineris pademonstravo, kaip jis elgiasi prie lango: sudeda rankas maldai ir linkteli motinai vyresniajai. Ši linkteli jam, persižegnoja, užtraukia užuolaidas ir uždega šviesas. Anot Karlo, toks bendravimas vyksta žiemą, rudenį ir ankstyvą pavasarį, kai penktą ryto tamsu; vasarą, kai jau šviesu, sinchronizuotas šviesos įjungimo ir išjungimo efektas nepastebimas.

Kol kalbėjomės, prasivėrė bažnyčios durys ir į šventorių prigužėjo tėvelių ir mamyčių, vedinų mergaitėmis su vasariškai gėlėtomis suknutėmis. Matyt, čia vyko katechizacija prieš Pirmąją komuniją. Netrukus šventoriuje pasirodė juos išlydinčių vienuolių su gobtuvais pulkelis.

O kodėl tamsta guliesi paryčiais ir trikdai vienuoles? – paklausė Karlo Adriana. Ji jau tujino jį.

Kai noriu pasilepinti, miegu net aštuonias valandas, – prisipažino tas. – Tada keliuosi pirmą dienos. O įprastai miegu trumpai, vos šešias valandas, paskui strykt iš lovos lygiai vienuoliktą. Abiem atvejais pusryčiauju antrą dienos, pietauju septintą vakaro, vakarieniauju, kaip ir dera, ne prieš pat miegą, o likus kelioms valandoms iki jo, kokią trečią nakties, juk einu miegoti penktą ryto, kai benediktinėlės keliasi.

O ką veikiate naktį? Jūs juk kuratorius, ar ne? Ką kuruojate naktį? – vos sulaikydama šypseną mėgino jį iškvosti Adriana.

Kuratorius, kuratorius... – numykė Karlas, rodydamas kelią. – Šiuo metu dirbu su Dogu Bankovo biografija. Daug niuansų dar nežinau. Šauneger dienoraščiai netvarkingi. Reikia sutikrinti faktus. Dar prisidėjo ir tai, kad Velnių muziejus paprašė restauruoti kelis koliažus.

Kuratorius kiek šlubčiojo, bet pamažu, besišnekučiuodami pasiekėme kelionių agentūrą. Darbuotojos mus pasitiko plačiomis šypsenomis.

Ponas Vaineri, kaip malonu jus matyti, – neslėpdama asmeninio susižavėjimo pragydo jo amžiaus darbuotoja pusėtinai padoria anglų kalba. – Prašom sėstis. Tai kur keliame sparnus šį kartą? Paryžius ar Sofija?

Sofija, Sofija. Bet tik todėl, kad Plovdive nėra oro uosto, – atsakė Vaineris prisėsdamas prie staliuko.

Darbuotoja atnešė dar porą kėdžių man su Adriana.

Tai keliausite trise, šį kartą su palydovais?

Žinot, mano toks amžius, kad vienam jau nedrąsu keliauti.

Be abejo, su kompanija smagiau. Tai kokiomis dienomis žiūrėti?

Kuo greičiau. Gal turite ką nors kitai savaitei?

Yra skrydžiai į Sofiją per Frankfurtą arba per Varšuvą. Kurį jums pasiūlyti?

Per Varšuvą, – suskubau atsakyti pirma Karlo. – Frankfurto oro uostas monstriškas. O Varšuvos elegantiškas, salėse Šopeną groja, pianinas stovi, be to, arčiau Vilniaus, – išdėsčiau remdamasis savo doktorantūros kelionių po Europos muziejus patirtimi.

Vaineris neprieštaravo. Jis nieko neturįs prieš Šopeną, tik pridūrė, kad iš Sofijos autobusu turėsime nukakti į Plovdivą. Tai užtruks apie dvi valandas.

Galiausiai suderinome visus persėdimo laikus ir datas, buvo atspausdinti trys bilietai.

Jūs mokėsite grynais ar kortele? – užklausė darbuotoja artistiškai pakreipusi galvą.

Kaip visuomet, grynais. Mėgstu tikrus pinigus, originalus, o ne elektroninius skaičiukus, – pareiškė Bankovo kolekcininkas.

Kai išėjome iš agentūros, Karlas mus pakvietė pasivaikščioti Laisvės alėja, Vilniaus gatve nužingsniuoti iki Rotušės aikštės ir ten užsukti į jo mėgstamą „Skliautų“ kavinę. Reikėjo atšvęsti išvykimą.

Ką aš be jūsų daryčiau! Kaip nuostabu, kad keliausite kartu, – prasitarė Karlas įsitaisydamas už staliuko kavinėje. – Galvoju, kaip jus pristatyti Ivanui Baisiajam, kad jis nedrįstų jums į arbatą pilti nuodų?

Adriana žagtelėjo ir užsidengė burną.

Pristatysiu jus kaip Lietuvos kultūros ministerijos darbuotojus, atvykusius ištirti, kur dingo penki Bankovo darbai, – nusprendė Karlas ir atsivertė meniu.

Padavėja uždegė žvakutę ir pasiteiravo, ar jau išsirinkome patiekalus.

Karlas pasiūlė išgerti vyno ir nieko nevalgyti, nes šį vakarą Velnių muziejaus kavinėje pagal Šauneger receptus jis gaminsiąs vakarienę pačiam muziejaus direktoriui. Mudu su Adriana esame kviečiami.

Padavėja pranyko, netrukus pasirodė su vynu, atsargiai atkimšo ir leido Karlui paskanauti. Jis linktelėjo, tada paėmė Adrianos ranką ir pabučiavo:

Jūs nuostabi, madam. Būkite „L’Ane Rouge“ kavinės Izabelė, – pasiūlė. Tada paėmė mano ranką, taip pat pabučiavo ir paprašė: – O tu būk „L’Ane Rouge“ kavinės netikėtas svečias, kuris pelno Izabelės palankumą.

O koks vaidmuo atiteks tamstai? – paklausiau.

Aš būsiu Amchielis Goldsteinas. Supirksiu Bankovo darbus ir juos įrėminsiu. Juk vargšas Dogu tam neturėjo pinigų. Gelbėjo auksinė piniginė.

Taip fantazuodami butelį vyno sutvarkėme gana greitai, ir ant staliuko atsirado sąskaita.

Iš jos supratome, kad mums įsiūlė butelį už nepadoriai didelę kainą. Neva retenybė, tik keli tokie buteliai likę Europoje. Padavėja apie tai nė neužsiminė. Gal būtume net kamštį nulaižę... Koks įžūlumas! Veikiausiai jau buvo pasklidęs gandas, jog po Kauno kavines šmirinėja užsienietis menų kuratorius ir taškosi pinigais.

Regis, Karlas irgi suprato, kas čia vyksta, mat mokėdamas už vyną, nors ir atsisakė, kad mudu su Adriana prisidėtume, užriaumojo ant padavėjos:

Gerbiamoji, jei nori išsaugoti savo užpakalį šiame darbe, vaišink mus dar vienu tokiu buteliu už pusę kainos!

Pasirodo, tai buvo barmenės kaltė. Pirma diena darbe, viskas nauja. Ji bemat atėjo, atsiprašė, kaltai šypsodamasi paaiškino sumaišiusi kainas ir vynų etiketes, esą vis dar skaičiuojanti litais, niekaip nepriprantanti prie eurų. Dar nepažįstanti nuolatinių klientų, o bulgarišką vyną supainiojusi su prancūzišku.

Ar prie vyno pageidausite užkandžių? – paklausė. – Pavyzdžiui, alyvuogių? Jos, beje, be kauliukų.

Tik todėl, kad iš jūsų rankų, madam, – atsakiau norėdamas sušvelninti padėtį, bet tai supykdė Karlą. Vis tiek pridūriau: – Beje, už antrą butelį pageidautume atsiskaityti ne grynaisiais, o bučiniais.

Vaineris visai įsiuto:

Jokių bučinių, nebent gautume dar du tokius butelius: vieną už pusę kainos, o kitą už dyką išsinešimui. Taškas.

Dar du tokius gavome. Apsvaigome. Gurkšnodami tikrai gerą vyną net kalbėtis nebenorėjome, vynas kalbėjo mumyse. Atkreipėme dėmesį, kad į kavinės kiemą užsuko turistai blyškia veido oda, bet rudomis akimis. Kas jie? Čekai? Slovėnai? Slovakai? O gal Šiaurės Transilvanijos vengrai? Ten gyvena apie tris milijonus vengrų, kai kurie žydromis akimis ir pošviesiais plaukais. Gal jie atvyko aplankyti Kauno? Bet argi Šiaurės Transilvanijos vengrų kada nors yra buvę Kaune? Su kiekviena nauja taure klausimai liejosi kaip iš gausybės rago.

Pasirodo, tai buvo latviai. Čia tai bent! Nėra buvę, kad lietuvis latvio neatpažintų! Turbūt todėl, kad blondinės latvaitės atsiliko nuo grupės. Joms pasirodžius, pasigirdo nuostabi latviešu kalba.

Netoliese prisėdo ir suomiškai kalbanti grupė. Užsižiūrėjau į senuką ilga žila barzda, kuriam meniu padėjo perskaityti jį lydinti jauna pora.

Saulė it žibintas pakibo tiesiai mums virš galvų. Niekas jos neužstojo, o staliukų po skėčiu nebeliko. Popietė buvo karšta. Pati saulė mus iš čia vijo. Gal į vėsų „Kipšo“ kavinės rūsį? Juolab kad Karlas buvo šį vakarą pažadėjęs direktoriui iškepti fazaną pagal Šauneger receptą. Kadangi direktorius sakė parūpinsiąs daugiau fazanų, ponas Vaineris vakarienei pakvietė ir mus.

Pakeliui pas velnius, žingsniuodami linksmai, kone su dainomis, prasilenkėm su maža mergaite. Ji energingai valėsi rankas. Garsiai suabejojau, ar jos tėvai žino, kur vaikštinėja jų vaikas.

Vaineris šyptelėjo:

Jei jau valosi rankas, aišku, kad tėvų atsikratė. Das ist klar.

Sutikome ir šunį. Piktą, apšepusį. Jis kad puolė mus! Nusprendėme, kad šis šėtoniškas šuva yra puikus reiškinio „kaip šauksi, taip ir atsilieps“ pavyzdys. Jei į šunį žvelgi šuniškai, tai šis ir puola. Prancūzijoje, pavyzdžiui, šunys kitokie – mandagūs, nes traktuojami kaip žmonės. Šuo prancūzas supranta, kad žmogus geriausias jo draugas, parūpinantis maisto ir namus.

Panašiai šnekučiuodami pasiekėme Putvinskio gatvę. Labai pagarbiai praėjome pro namą Nr. 64; jame 1930-aisiais buvo įkurta Švedijos ir Suomijos ambasada, o joje dirbo Henris Parlandas.

Ėmiau ir padeklamavau mėgstamiausią Parlando eilėraštį, susijusį su velniava:

Kaip, po velnių,

Susigaudyti,

Kur link eiti –

Svarstant vienaip,

Namo,

Svarstant antraip –

Ne namo!

Ir stovi galop

Žmogus kaip įbestas,

Kol už valkatavimą

Suima policija

(Smagumėlis).