Poezijos paslapties pirmiausia bandau ieškoti žodžiuose, todėl sakiniuose esantys kableliai ir taškai trukdo – čia jų atsisakiau. Šiaip manau, kad didžiausia magija slypi garsuose ir jų ženkluose. Mintyse spėlioju apie laikus, kai žodžiuose nebuvo balsių, o žmogų kerėdavo gamtos garsai. Toks suvokimas – tik tolima siekiamybė, savotiškas kliedesys. Bijau visiškai pasinerti j tylą, pasąmonė sako, kad tada vietoj linksmo arba liūdno „jeu de mots“ garsyno liks tik pelenai, bus tyla ir nebus Švieto – t. y. pasaulio, kuris mano proseneliams tikriausiai buvo tapatus su šviečiančia visata – Dievu. (Jonas Jackevičius)

 

***

 

Jonas Jackevičius – unikali asmenybė lietuvių litera­tūros pasaulyje net tuo, kad savo pirmąją poezijos knygą („Demono pašventinimas“, 1997) išleido būdamas tikrai so­lidaus amžiaus – šešiasdešimties metų. (Iš žymesnių XX a. debiutavusių poetų – deja, net ne Lietuvos – į galvą teateina amerikietis Wallace'as Stevensas, savo pirmąją knygą išleidęs būdamas keturiasdešimt ketverių.) Maištingų ir, vadinkim, kitoniškų J. Jackevičiaus eilėraščių sovietiniai literatūros ide­ologai paprasčiausiai kratėsi ir nenorėjo spausdinti. O ką jau kalbėti apie galimybę išleisti knygą. Tad į lietuvių poezijos erdvę J. Jackevičius įsiveržė tik Lietuvai atgavus nepriklau­somybę, ir įsiveržė toli gražu ne prisnūdusią filosofine kal­bėjimo maniera, – tai visai pritiktų solidaus amžiaus kūrėjui bei tikram eruditui, kokiu neabejotinai laikau Joną, – bet gyvu, dinamišku, ironišku, kartais valiūkišku, o kartais, sa­kyčiau, chuliganišku kalbėjimu.

Tokio kalbėjimo ženklų aps­tu ir naujajame eilėraščių rinkinyje kiek netikėtu ir mįslingu pavadinimu „Vilnonis bliovikas“. Šiame rinkinyje autorių pirmiausia jaudina garso – tiek ataidinčio iš pasaulio, tiek reiškiamo žodžiu, vadinas, kylančio iš vidaus – magija, pri­gimtis, formos, sąlytis su tyla, kitais pasaulio elementais ar stichijomis; ne veltui knyga kuriama fugos principu, kai tam tikra vieno knygos skyriaus tema improvizuojama įvairios architektonikos, netgi stilistikos eilėraščiuose ir ataidi visai kituose knygos skyriuose. Autoriui, atrodo, ne tiek svarbu pateikti semantiškai motyvuotą knygos sąrangą ar minties slinktį, svarbiau įvairiais būdais perteikti teatrališką žaismą, žodžių visumos, sakyčiau, jų visatos energetiką, o savo siur­realistinį–futuristinį poezijos pasaulį atverti laisvoms skaity­tojo interpretacijoms.

Nors šis kupinas geometrinių pasaulio apibrėžčių, ypač kvadratų, vis dėlto lietuvių poezijos nenuo­rama J. Jackevičius jokiu būdu negalėtų ir, matyt, nenorėtų matuotis, tarkim, prancūzų poezijos matematiko, „Euklidijų“ autoriaus Guillevico, atvirai oponavusio siurrealistiniam vaizdavimo principui, minimalistinio bei varžančio poetinio rūbo. Poetas ir dailininkas J. Jackevičius kur kas geriau pasijustų, sakykim, orfinio kubizmo pradininko R. Delaunay paveiksle „Eifelio bokštas“, tobulai perteikiančiame dinamiškos kom­pozicijos, spalvų muzikalumo ir moderniosios fragmentacijos principą, paveiksle, kuriuo taip žavėjosi garsusis prancūzų literatūros nenuorama Bl. Cendrarsas, beje, savo kalbėjimo tempu ir ritmika pakankamai susisiejantis su J. Jackevičiaus stilistika.

Taigi „Vilnonio blioviko“ autorius renkasi nervingą, dinamišką, nuolat besikeičiantį, suskaidytą, nors harmonijos ir sąskambių siekiantį, bet sudėtingą ir neretai grėsmingą pa­saulį, kupiną miestietiškos erotikos ir ironijos. O pastarosios poezijoje visada išlieka jaunatviškos dvasios etalonu, ir šitai maloniai pakaitina kraują skaitant solidaus poeto kūrybą.

 

Dainius Gintalas

 

 

 

LAUKO KAVINĖ

 

Rodyklės ant debesio pūko

Pasisuko staiga pasisuko

Dantingas garsų mechanizmas

Spinduliai spektro prizmėje

Šviesos – į pragaro ryklę

Judesiai – pro skaičių vardiklį

Esimai – pakvaišus erotika

Buvimai – vertikalės ir gotika

Artėjimas – magijos skaičiai

Gyvas padaras judantis baikščiai

O žinia – išvengt nevalia –

Akys dega spalva žalia

Gėja išsikėtojusi

Myli vėją sėklą nešiojusį

O saulė – švelni pribuvėja

O garsai ir šviesos artėja

Aštuonetas jų – į oktavą

O mandagūs jauni padavėjai

Į gerklę jums supila kavą

 

 

 

KŪNAS I

 

Taip plevena kūnas be virvės –

Galva atskirai šypsena atskirai

Akys – be veido

– – – – – – – – – – – – – – – – – – –

Gėlės vyto begėdiškai tryptos –

Visos talpos – juodos kaip kriptos

Garso taškai technologijos –

Linijos logijos blogijos –

Lingo lingamai lingo –

Jazz orkestras ir svingas –

Byrančių pustonių gamos

Lingo lingamas     

Ima publika rankomis ploti

Linguoja lingamai spalvoti

Smeigia durklą širdin ir nukrinta

Sienų uždangos salės nušvinta

Ten publika – mirus be laiko

Galvas rankose laiko       

 

 

 

KŪNAS II

 

Šalia veido plevena

Jo šypsena

Iš lingologijos

Garsošvaisčių technologijos

Linijos logijos blogijos

Lingo lingu

Skylančios kripės ir vingės

Teisuoliams – gerklę skalauti

Išsižioti ir laukti

Kas jis – nematomas matomas

Plevena jo šypsena –

Jis – paukštis be kūno –

Akys be veido

Naktis horizonte –

Iš naujo –

Teisuoliai gerklę skalauja

 

 

 

TRANSLIACIJA

 

Jei nėra aido –

Yra pavadinimai

Sukeisti kirčiai

Gyvas autopilotas

Negyvas autopilotas

Yra

Buvo

Bus (Auto) Busas

Vonios kambarys

Arba ežero dugnas

Sfera spinduliuotė

Asfalto lange

Lyja smuikais ir fortepijonais

Lavonams

Lavondėmių lietūs

Akys skersgatviai gatvės aikštės

Rėksnių rojus

Kišenėlėje – garsas

Si si si ten kur no–si–naitė

Kaklaryšis – šauniam gangaliavimui

Kada akys išsprogsta

Sėdynė –

Mąstymui skatinti

Bel canto

Dirigento pirštas – prie lūpų –

Tyliau –

Garsas vonios kambary

Sklinda iš veidrodžio

 

 

 

MIESTO ETIUDAS

 

Sparnuota būtybė

Apglėbusi miestą

Skambantį

Apglėbusi rūką –

Reklamos reinkarnacija

Slaptas judėjimas

Įsivaizduotas

Mes įsivaizduoti

Niekas be mūsų dabar niekada

Na mėginkit mėginkit

Apginti tą garsą

Kaip destrukcijos formą

Vis vien neužmigsit –

Na užteks!

Po nakties – tik naktis

Dies irae!

Viduramžių gal net nebuvo

Tik tarpas

Tik garso linija

Virš miesto

Kaip skruzdėlyno –

Siena sparnuota –

Nesisvaiginkit –

Nereflektuokit

Neužrašykit

Po nakties tik naktis

Skliautų vidury –

Garsų maišas        

 

 

 

TYLĖJIMAS

 

Tyliau nei tai

Tyliau nei tai – dar tyliau

Vėjas tai – šildantis šiurkščią pakrantę

Užsimerkęs dangaus pakraštys

Tyliau nei šviesos žemėn nupuolę

Tyliau nei akių šlamesys

Kažkur horizonte

Rečiau ir lėčiau

Lėčiau ir rečiau

Svyra šviesos spindulys

Išsibarsto ir išsisklaido

Elektroninis protas

Veido plokštė lakuota

Išskirtinis judėjimas

Suretintas daugtaškis

Rečiau nei retsykiais

Fiksuoto ritmo šešėlis

Pirštai prie lūpų –

Dar lėčiau

Pauzė – stokite

Klausykit klausykit –

Ši tyla nesibaigia

 

 

 

ŠANSAS MANEKENUI

 

Jūsų laimė o gal išeitis –

Mėlynas driežas –

Minutes sužiaumoja

Lygiai – valandas –

 

Jeigu geria – tik mėlyną garsą

Arba skysto pavidalo tylą

 

Manekenas – dažytas taip pat mėlynai

Jam į gerklę – mėlynas šnicelis

Mėlynais padažais išmirkytas

Ir desertas – mėlynių spalvos

 

Labas jums labas labai

Lobis labas – ir didelė laimė

Laimė jums – mėlynuos pataluos

Ten – septynios mėlynos akys

Burna spinduliuoja ir dega

Mėlyno driežo šešėlis

Ant veido –

Toks DVD – dar

Mėlynas smuikas

Manekenui – tai šansas

Tai – išeitis

Netgi laimė –

Kiekvienam – į namus

Į smegenis gerklę plaučius –

Į šaldytuvą į spintą

Į lovą

Jums – tiktai jums

Mėlynas driežas

Geriantis mėlyną garsą

Arba skysto pavidalo tylą

Viską girdėjote – galit ramiai

Užsimerkti

Ir vėl atsimerkti

 

 

 

ATOSLŪGIS

 

Pritemdo saulę

Vilnonis bliovikas

 

Tylėdamas bliūva

Mėnuo gražuolis

Išvarvina akį

 

Po garsais virtusį

Blioviko gyvenimą

Jaunikliai badosi

Pašėlę mylisi

 

Bliūva bliovikas

Netiki niekas

Vaizdo absurdu

Mažųjų džiaugsmui

 

Žemai nupuola

Naktinis niekas

Slysdamas eteriu

Čiuožia bliovikas

Atmintį gydo

 

Nasrai prasižioja

Bliūva į naktį

Buvimą naikina

 

Slysta atvaizdas vandeniu

Veidrodinis paviršius

Jį traukia anapus

 

Kapo šešėlis

Traukia ir šnara

Gašlus vandenynas

 

Tada bliovikas

Išsižiojęs praryja

Virpančią tamsą

 

 

 

POTVYNIS

 

Bliovikas ant kranto

Nuogas ir atviras

Ryklio dantimis

Plieno ašmeniui

 

Tyko blioviko

Tyko ir tyko

Tyko ir tyko

Tyko ir tyko

 

Žaidžia bliovikas

Sau maskatuoja

 

Ir maskatuoja

Gašlus vandenynas

Slenka į dieną

Bliovikas atryja

Prarytą tamsą

 

Klusniai pasilieka

Džiūti ant smėlio

Slenka aplinkui

Nuogalių tuntai

Aukoja saulei

Degintus kūnus

 

Pavirtę dūmais

Kyla į dangų

Smėlio kapai

Žemėje lieka

Juos užlieja vanduo

 

 

 

TAMSOS TEOLOGIJA

 

Nesupratote ką pasakiau?

Žiū – pilvakalbis kompiuteris ir

Ugninis liežuvis –

Gerai kad nematėte mano akių –

Bet kokiam storasprandžiui

Verčiasi kojos

Aiškinu     

Net skudurinė lėlė – turi sielą

Gal iš dalelių – kaip Demokrito

Gal iš ugnies – kaip Zaratustros

Mato daiktus kai jų net nebūna

Nesuprantate ką pasakiau?

Žiū – pilvakalbis kompiuteris ir

Ugninis liežuvis –

Gerai kad nematėte mano akių

 

 

 

ŠEŠETAI I

 

Ant mėlyno debesies

Šeštą dieną tėškė tašką

Kaip skambalą –

Šešių šešetų natos –

Paukščiams

Premjerose primadonų premjerams

Ant mėlyno debesies –

Varvekliai –

Skambalai iš sidabro

Vapėjimas

Garsas ar bildesys –

Sapnas ar kliedesys –

Jums pasirinkti –

Žinia – žiopsokit dieną naktį ir rytą

Susiorientuokit – iš kur nukritote!

 

 

 

ŠEŠETAI II

 

Sidabru

Auksu

Išlašėjo

Po šešis po šešis

Šešetus –

Kol gintaro rūmuose

Lošėjai suryja visus kaulelius

Zombiai dažyti mediniai piliečiai

Gieda ir grūda kūdikiui žuvį į ryklę

Iš vaikystės upokšnio ar ežero

Deja vu – Deja vu

Smegeninei sukežusiai –

Jei kalba sugadina pasaulį

Darbuosis kalbos žmogžudžiai –

Jų gerklės kūrenasi

Ir gargaliuoja

Kėpso ir vėpso

Į nušvitusį švitą

 

 

 

ŠEŠETAI III

 

Laiką išardo –

Be vandens ir be oro

Apvalus rutulys

Švitą apjuosdamas plaukia

 

Skaičių muziką

Bando kažkas pavaizduoti

Tyliai brazdena

Krapšto nuo sienos

 

Krintantį tinką

Vakare – išgirdęs orkestrą

Žmogus baisiai rėkia

Ir krinta negyvas

 

Sapnuoja – kaip rutulys

Švitą apjuosdamas plaukia

Be vandens ir be oro

 

 

 

ŠEŠETAI IV

 

Miraklis miraklis

Solo spektaklis –

Įkišo į duobę su veidrodžiu –

Salė iliuminuota

Atmintis laminuota

La – šeši smuikai suderinti

Kepurė bumbulinė

Šešetų karalaitis

Siūlo lizingu lėlį

Lėlą lėlę liauną

Liūliuojamą

Iliuminuojamą –

Šokit pro stiklą į būties paralelę

La la – visi skaičiai dera –

Tarp natų – prašykit notarą –

Jums – testamentas

Fin – fun – ėbre

Marehe

 

vis–si–škas–visiš–kas

ta – –š–kas–ta– – škas

 

Veidrodiniu paviršium – žemyn

Konec

End

Fin

 

 

 

UNITAZAS I

 

Už stiklo – niekis

Tada purpteli paukštis

Ant linijos

 

Unitazui išdygo sparnai

Jis plasnoja

Kūrėjui lengvėja sumanymas

 

Jis plasnojo tada

Kada niekas

Nebeplasnoja

 

Ant linijos ant linijos

Karkite galvas

Plasnodami

 

Už lango – naktis

Niekis ant linijos

 

 

 

UNITAZAS II

 

Kai snapas kapoja stiklą

Gal baugu

Gal juokinga

 

Unitazas pro veidrodį

Skylė į pasaulį

 

Stiklo koridorius

Vienintelei linijai –

Paukštis tas – metalinis –

Ant linijos –

 

Už stiklo – veidrodis

Garsas

Skylė

Vanduo

Unitazas

 

 

 

REZIUMĖ

 

tokia gėlė ji šoka ant stalo

juda šviesos atspindy merkia akį

šviesos sukiny sakiny prieš miegą nelaboj atminty nurimsta

ir ramiai užsimerkia štai tokia ta

gėlė o saulė nukleketavusi spindulių

laiptais kopia į dangų skiauterėtas raliuotas gražus

gyvulys saulės skiauterės vasaros laiko

atspindžiuos užregistruoti sapnai

skirti tylai muzikos vaizdui garsų

pavidalams ritmo linijoms

begarsiams vargonams – ant jų –

žaliaakis gaidys

ir pražiotas jo snapas ir giedojimas

taip užrašytas švietui ir švitui kaip

burtas iš gėrio ir iš šėtono dangaus

pavėsyje deganti jūra jos krantas

kalnai debesuoti rūkas šventas ir

švitas tolygus vandens tylėjimui

nelaboj atminty viskas pro

langą virš stalo pro gėlę

prieš veidrodį gėlė šoka ant

stalo ir markstosi ir užsimerkia

 

 

 

ŽINIA ŽODŽIAGALVIAMS

 

Kraujas laša tarytum benzinas

Iš kiauro motoro

Veiksmažodžiai virsta daiktais

Stalas sugriaužtas

Buteliai sukramtyti

Riksmas – tarytum vaitojimas

Elektrinis elektoratas

Ateivių proto skutai

Labai labas

Įsakymas – išsidraskyti

Tai – žinia iš anapus

 

 

 

REPORTAŽAS IŠ PALANGOS

 

Snarglys:

Vėjas gena dulkes vėjas gena smėlį

Vėjas glosto smulkų mažą akmenėlį

– – – – – – – – – – – – – – – – – – –

Multigenas gamtos laboratorijoje

Gaminys globaliai glosiškas

Glebus glebas glamūrinis vėjas

Glamonės arba vujarizmas

Deja vu Deja vu

Sterilios

Proto sėlenos –

Gerklėms – laukti

Akims – įsivaizduoti

Fri bulvytės su daržovėmis

ir pomidorų padažu + dienos sriuba – 5 Lt

Pieniška dešrelė su fri bulvytėmis

+ dienos sriuba = 7 Lt

Burgundiškas kiaulienos guliašas

+ dienos sriuba = 7 Lt Lašišos kepsnys „Medalionas“

+ dienos sriuba = 9 Lt

Meksikietiškas troškinys

+ dienos sriuba = 9 Lt

Jautienos aštrus troškinys

+ dienos sriuba = 9 Lt

– – – – – – – – – – – – – – – – – – –

Snarglys:

Vėjas gena dulkes vėjas gena smėlį

Laidoja jis smulkų mažą akmenėlį

 

 

 

PERFORMANSAS

 

Raminkitės juk nieko neįvyko –

Tai pasaka vaikučiai mikit mikit

 

Sidabriškų varpelių skambesy

Miniažmogiai apskurę ir basi

Atatupsti į praeitį tipena –

Nebus jau nieko minimo nei manomo nei menamo

 

Iš miestų ir laukų visus išvijęs

Po dykrą siaučia elektronų vėjas –

Pro veidrodžius – daiktai spalvoti matos

Ir spjaudosi ugninis akrobatas

Jis – debesų pūtikas ir fakyras

Ir – aktorius galbūt ar šiaip neblogas vyras

– – – – – – – – – – – – – – – – – – –

Tada nuo karščio tirpo metalinės gėlės

Ir baziliskas rijo mergužėlę pliką

Į sceną rinkosi spalvotos lėlės

Vaizduodamos kad nieko neįvyko –

 

Galvočiai tikino – nebus ko net – negali būti

Nes potyriai nebūna visada tikri

O pojūčiai ne visada atspindi būtį

Bet visada už vakarą gudresnis rytas –

 

Na ir sutirpo karštyje metalo gėlės

Na ir surijo ugnį akrobatai

Na ir prarijo baziliskas lėlę

Akis užmerkė tuoj visi –

Ir nieko nebematė...

 

 

 

***

 

S. G.

 

Švietas švitas moderniški morgai

Kur per pusę supjausto žmogystą

Tirpaluos konservuoja po organą

Nuvainikuodami mistiką –

 

Pro žodžiais užkeikiamą moną

Švitas švietas šviesa ir tikriausias

Tarp žiogų pasaulis geltonas

Visas virpantis visutėliausias

 

Ir štai – pasaulis ištirpo –

Nebebūna begarsio oro –

Gyvybė liejas kaip tirpalas

Iš formalino ir chloro

 

Tada miestuose renkasi smogas

Sienom durniai durnynuose lipa

Baisu susitikti žmogų

Nes reikia saugotis gripo

 

Tada švinta kaip muzikos fonas

Švietas švitas šviesa ir menas

Tarp žiogų pasaulis geltonas

Ir sekundė kaip visas gyvenimas

 

 

 

PRELIUDAS

 

Save okupavo

Šalta naktis

Nominantas nomadas

Ant čiužinio

Homunkulas

Miega ir šlapinasi

Miega ir šlapinasi

Ir nieko

Ir nieko

Ir švitas vis švyti

Niekas iš nieko

Slenka tylos paviršiumi

Mirguliuoja varpeliai kaip karolėliai

Ant kapų širdelių varpeliai

Suverti maži karolėliai

O liūdesy!

 

 

 

* * *          

                                                                                        

Traukė priedainį priedurnis

Ką pats gerai nesumojo

                                                                                                          

Klausėsi –                                                                                          

Kalnų veidrodžių karalius

Strampas juodas

Jūrų veidrodžių valdovas

Strampas juodas

Dykumų dangaus valdovas

                                                                                                          

Lijo lietus violetinis

Lietus violetinis

                                                                                                          

Priedurnis buvo dažytas

Lietus – įsivaizduotas

                                                                                                          

Trys vabalėliai ant lapų

O lietus violetinis

Lietus violetinis

                                                                                                          

Gėlės buvo dažytos

Vabalėliai sunumeruoti

                                                                                                          

Lietus violetinis

Lietus violetinis

 

Liūdnas liūdintis priedurnis

 

Trys vabalėliai ropojo

O lietus violetinis

 

Liūdesys violetinis

Violetinis vakaras

 

O lietus violetinis

Lietus violetinis

 

Vabalėlių sparneliai

Iš violeto

 

O lietus violetinis

 

Labai liūdni vabalėliai

Lijo ir lijo lietus

 

O vabalėliai ant lapų

O lijo lietus

 

Traukė priedainį priedurnis

Ką net pats nesumojo

 

Klausėsi

Kalnų veidrodžių karalius

Strampas juodas

Jūrų veidrodžių valdovas

Strampas juodas

Dykumų dangaus valdovas

 

Lijo lietus

 

Traukė priedainį priedurnis

 

Violetinis garsas

Viola d'gamba

 

Jonas Jackevičius. Vilnonis bliovikas. V.: Diemedžio leidykla, 2013.