Zenonas Norkus. DU NEPRIKLAUSOMYBĖS DVIDEŠIMTMEČIAI: KAPITALIZMAS, KLASĖS IR DEMOKRATIJA PIRMOJOJE IR ANTROJOJE LIETUVOS RESPUBLIKOJE LYGINAMOSIOS ISTORINĖS SOCIOLOGIJOS POŽIŪRIU. – Vilnius: Aukso žuvys, 2014. – 753 p.

 

Turiu prisipažinti, kad perskaitęs profesoriaus Zenono Norkaus studiją „Du nepriklausomybės dvidešimtmečiai: kapitalizmas, klasės ir demokratija Pirmojoje ir Antrojoje Lietuvos Respublikoje lyginamosios istorinės sociologijos požiūriu“ pasijutau ir apstulbintas iš teksto pulsuojančios mokslinės galios, ir sutrikęs dėl likusių daugybės neaiškumų, kuriuos būtų galima suvesti į vieną klausimą – ką gi norėta ta studija įrodyti? Viena (ir turbūt pagrindinė) to užplūdusio dviprasmio jausmo priežastis, matyt, sąlygota nepaprastai didelės Z. Norkaus erudicijos, operavimo įvairiausiais moksliniais diskursais, kuriuos pats autorius kukliai suveda į sociologijos discipliną, bet kuri faktiškai reprezentuojama lyg mokslų mokslas. Supažindinamas, pavyzdžiui, su Olandijos Groningeno universiteto profesoriaus Anguso Maddisono išvestu ekonominių pasiekimų, skaičiuojant nuo Kristaus gimimo, ekvivalentu – „GK$ 1990 m.“ (p. 24, 47), taip pat – su neovėberiška Roberto Eriksono, Johno Goldthorpe’o ir Lucienne’o Portocarero klasių teorija – EGP (p. 32), su Kondratjevo banga ar demokratijos indeksais – Vanhaneno ir Polity IV=+10 (p. 40, 636) ir pan., galiu ne ką daugiau, tik ausimis karpyti.
Bet, kita vertus, nuolankiai nutylėti ir atsisakyti progos aptarti minimą veikalą bei pateikti savus pamąstymus neleistų ne tik šiokia tokia savigarba, bet ir studijoje vystomi siužetai, su kuriais tenka ne tik susidurti, bet ir dalyvauti jų diskursuose, pagaliau iš to ir duonai užsidirbti. Visų pirma, tai liečia istorinį rakursą, lyg ir daugiausia vietos užimantį studijoje, nes sąlygotą paties monografijos pavadinimo. Be to, intriguoja ir kita siužetinė linija – vadinamosios okupacinės žalos atlyginimo siekis, dėl kurio turėjau garbės ne kartą kritiškai pasisakyti (paskutinį kartą bene žurnale „Metai“, 2013, Nr. 5–6) ir kurio problema tarnauja lyg ir pagrindiniu atlikto darbo inspiraciniu motyvu (p. 23, 82, 134, 141, 145–146, 226, 229, 563). Deja, sekant ištisą epopėją įvairiausių galimų tos žalos skaičiavimo variantų, nuolatos vienas kitą keičiančių (ar neigiančių – ką liudytų ir siūloma dilema tarp „antros Suomijos“ ir „Baltijos Urugvajaus“ galimybių), tenka konstatuoti, kad studijoje iš principo yra lyg ir priimamos mūsų politikos didžiavyrių pasiūlytos žaidimo taisyklės, ir taip būtų tęsiama vienokių ar kitokių galimų tiesioginės bei netiesioginės žalos milijardų verifikacija, užuot susitelkus bei paanalizavus pačią to klausimo genezę bei jo legitimaciją.
Bet šalia knygos suponuotų vilionių bei rizikų yra ir dar viena gerokai reikalą komplikuojanti aplinkybė. Turiu galvoje beskaitant susikaupusį įtarimą, kad praktiškai kone po visu tekstu (taip pat ir tose vietose, kur aptariamas minėtas žalos atlyginimo klausimas) yra padėti, galima sakyti, „savo valandos“ belaukiantys ironijos užtaisai, kurių – nors dažnai pridengtų – vis dėlto negalima ignoruoti; jie ir intriguoja, kelia žavesį, ir kartu nuolatos palieka neatsakytą klausimą – ar autorius vieną bei kitą teiginį pateikia rimtai, ar tik juokauja. Dėl pastarosios aplinkybės skaitant net kildavo mintis, kad studiją vertėtų laikyti ne tiek moksliniu (pozityvistine prasme), kiek literatūriniu veikalu, keliančiu asociacijas, sakysime, su Jaroslavo Hašeko ar Kurto Vonneguto romanais. Nors pats autorius savo veikalo kaip romano statusą paneigia (p. 44), tačiau, šiaip ar taip, darbo stilistika negalėjo nepaveikti ir šio atsiliepimo pobūdžio.
Taigi dėl aplinkybės, susijusios su galima ironija, tampa rizikinga diskutuoti su autoriumi netgi dėl konkrečių istorinių siužetų, kurių atžvilgiu iš principo ir norėtųsi, ir lyg būtų pagrindo pademonstruoti vienokį ar kitokį „žinojimą“. Stabdo abejonė – ar tokiu demonstravimu nenuskurdinsiu autoriaus išmonės. Be to, bandydamas rimtai priimti su humoru pateikiamus dalykus galiu paprasčiausiai apsijuokti. Štai ten, kur autorius ima lyginti LTSR su Oberostu (p. 131–136), šalia pirmos minties „na ir originalu!“ kyla kita – argi galima lyginti tokius istoriškai skirtingus reiškinius? Taigi gimsta noras nurodyti keletą tuos reiškinius skiriančių faktų bei aplinkybių. Bet čia pat lydi abejonė – ar verta? Argi pats autorius tų faktų ir aplinkybių nežino? Ir svarbiausia – ką tai duotų konkrečiai studijai – ne tik jos turiniui, bet ir stilistikai? Regis, labiau pakenktų.
Panašus atsargumas stabdo ir reakciją dėl samprotavimų apie lietuvių galimybes 1920 m. rudenį išvyti generolą Lucjaną Żeligowskį iš Vilniaus, mat autorius teigia, kad esminė yda to meto Lietuvoje buvusi ta, jog neturėta savos valiutos ir dėl to nesumobilizuotas L. Żeligowskio išvijimui reikiamas skaičius kariuomenės – kaip orientyras peršamas septyniasdešimties tūkstančių skaičius, nes tiek estai esą dar 1919 m. buvo „pastatę po šautuvu“ (p. 32, 300, 341, 357). Taigi vėl kyla abejonė – ar verta ginčyti galimą ryšį tarp savos valiutos ir mobilizuotųjų skaičiaus, juolab kai kalba eina apie tokį tautoje bemaž šventą mitą, kaip galimybę atsiimti iš lenkų Vilnių, bet – sutrukdytą Tautų Sąjungos?.. Visas knygos turinys – ir ypač tos vietos, kur aptariamas tas pats savos valiutos įvedimo klausimas, tik jau po Nepriklausomybės atkūrimo (kartu atskleidžiant ir mūsų dabarties veikėjų mentalines bei moralines kokybes), – verstų susitaikyti su išvada, kad – neverta. (Tik pusiau oficialiai galiu padaryti pastabą dėl tariamų septyniasdešimties tūkstančių sumobilizuotų estų; kartą Taline turėjau progos iš vieno estų istoriko, žinoma, prie taurės vyno, girdėti rimtą abejonę dėl to fakto. Bet dėl suprantamo nenoro komplikuoti mūsų strateginių partnerių bei likimo brolių pozicijų nematyčiau reikalo tos abejonės kaip nors detaliau moksliškai eksplikuoti.)
Panašią išvadą tektų padaryti ir po susipažinimo su žemės reformų tarpukaryje bei po Nepriklausomybės atkūrimo palyginimu (p. 227, 420). Na, o vadinamieji kontrafakciniai svarstymai dėl Molotovo–Ribentropo pakto alternatyvų – ypač tos vietos, kur svarstoma apie „antrosios Suomijos“ galimybę (tiesa, su, taip sakant, mažai reikšminga išlyga – be Vilniaus ir Klaipėdos, p. 229–266) – vertintinos kaip bazinė instrukcija būsimiems mūsų derybininkams dėl okupacinės žalos atlyginimo. Beje, kaip leidžia suprasti Z. Norkus, derybas galima prognozuoti tik su postputinine, t. y. demokratine Rusija (arba, kaip patikslina autorius, – su demokratine Maskvos valstybe, p. 563). Bet sąskaitą planuojama pateikti tolygią 8% dabartinės Rusijos BVP (p. 134, 141).
Ties šia siūloma perspektyva leisiu sau kiek plačiau pasamprotauti. Manyčiau, kad vargu ar kas apskritai beliktų iš Rusijos po to, kai ji sumokėtų Lietuvai šios reikalaujamą žalą. Nes visai tikėtina, kad po sėkmingo lietuvių plano ta pačia linkme pajudėtų ir latviai bei estai, paskui, aišku, gruzinai, čečėnai ir ukrainiečiai, o kai galvą pakeltų totoriai... Tai jau, galima sakyti, kad garsusis Aleno Daleso planas taptų įgyvendintas. Na, o tuomet ir dabartinių minties bei veiksmo galiūnų populiarinamas tikslas – LDK atkūrimas (tik, regis, gerokai platesniu variantu) – taptų ranka pasiekiamas.
Bet čia vertėtų pridurti, kad ir Vakarų imperialistams vargiai būtų tikslinga džiaugtis dėl galimų perspektyvų Rusijos atžvilgiu, nes, sprendžiant iš lietuvių nuostatų (fiksuotų ir profesoriaus Z. Norkaus), po sėkmės su Rusija – tikėtina – būtų atitinkamų sąskaitų pateikimas ir Vakarams – už beprasmiško pasipriešinimo 1944–1953 m. kurstymą, už Vilnių, už Klaipėdą, už kryžiuočių agresiją ir t. t. Kita vertus, turint galvoje tokį lietuvių minties bei veiklos užmojų, gal galima būtų įminti mįslę, kuri kankina autorių (p. 204), svarstantį – kokiu pagrindu marksistiniai ideologai galėjo įžvelgti „smetoninėje Lietuvoje“ Valstybinio Monopolistinio Kapitalizmo apraiškas (VMK, kaip žinia, tai priešpaskutinė nors pūvančio, bet ypač agresyvaus imperializmo stadija). Taigi, ar tik nebus taip, kad tie sovietiniai ideologai dar tada (XX a. vidury) įžvelgė arba intuityviai pajuto lietuviškojo potencialo galimybes?..
Grįžtant prie aptariamos studijos tektų stabtelėti ties tomis teksto vietomis, kur kalbama politologinėmis temomis, nes kiltų tam tikrų abejonių ar neaiškumų. Konkrečiai ten, kur susiformuoja lyg ir tam tikra priešstata tarp teiginių apie neorealizmą, pagal Kennethą Nialą Walszą, ir pasaulinę kapitalistinę sistemą, pagal Immanuelį Maurice’ą Wallersteiną. Taigi, jeigu, kaip teigiama (p. 171–172), „pokomunistinė Lietuva gyvuoja vienapolėje tarptautinėje sistemoje [reikia suprasti, labai saugiai, – Č. L.], į kurią po JAV ir jos sąjungininkių pergalės Šaltajame kare transformavosi dvipolė 1945–1991 m. tarptautinių santykių sistema“, ir „pokomunistinės Lietuvos saugumą užtikrina jos lojalumas dabartiniam tarptautinės sistemos hegemonui ir vienintelei pasaulio supervalstybei (JAV) bei dalyvavimas jos vykdomoje demokratijos eksporto politikoje“, tai kaip tas Lietuvos saugumas vienpolėje sistemoje dera su teiginiu (p. 175–177), kad „didžiųjų valstybių galios varžybas, nesibaigiančias tarptautinės sistemos žlugimu (transformacija į pasaulinę imperiją) I. Wallersteinas laiko esmine RAK atsiradimo ir reprodukcijos sąlyga“, nes „kol jokia valstybė politiškai nekontroliuoja visos ekonominės KPS erdvės arba jos branduolio, tol kapitalas, su kurio interesais nebesiskaito kurios nors vyriausybės politika, turi kur pasitraukti, kartu ir nubausdamas šalį-skriaudėją – sumažindamas jos sėkmės šansus galios varžybose su kitomis didžiosiomis valstybėmis iš PKS branduolio“(?).
Kad ir kaip vertintume šiuos bei kitus nežymius neaiškumus ar abejones, aišku, kad aptariamos studijos kvintesencija koncentruojasi ties sociologijos diskursu. Čia Z. Norkus, mano supratimu, gali būti laikomas tiesiog klasiku. Štai jo tezės apie Lietuvos vystymosi stadijas: carinėje Rusijoje Lietuva – tai dviguba periferija, tarpukario laikotarpiu – pasaulinės kapitalistinės sistemos (PKS) periferija, o dabartinė Lietuva – racionalaus antreprenerinio kapitalizmo (RAK 5.0) branduolio pusiau periferija (atsiprašau autoriaus, jei ne visai tiksliai perteikiau jo siūlomą evoliucijos teoriją). Šiaip ar taip, tai primintų sovietmečiu propaguotas Karlo Marxo bei Friedricho Engelso visuomenines formacijas. Tiesa, negalima neturėti galvoje reikšmingo skirtumo: marksizmo klasikų teiginiams prieštarauti buvo nevalia, o prieš profesoriaus Z. Norkaus tezes – nėra argumentų.
Bet šiuo atveju svarbiau būtų teiginių panašumas. Kaip marksizmo klasikai prognozavo ateitį – komunizmą, taip ir Z. Norkus kelia idėją apie biokapitalizmo perspektyvą, kada Lietuva galėtų tapti ypatingai klestinčia šalimi – Baltijos Kuveitu. Taip, anot autoriaus, būtų galima realizuoti pačią didžiausią lietuvio svajonę – praturtėti. Tam, esą, tereikėtų apsodinti Lietuvą Sosnovskio barščiais ir dar labiau sumažinti gyventojų skaičių (kad paliktų daugiau vietos); taigi, autoriaus numatomoje ateityje įvykių eiga būtų tokia: kai Sosnovskio barščių derlius būtų nuimtas, jį sukrautų į specialius baltai nudažytus (kodėl?) konteinerius, kur, taikant labai aukštas biochemines penktos Kondratjevo bangos technologijas, perdirbtų į biodegalus ir tuomet vamzdžiais ar degalovežiais transportuotų į Klaipėdos uostą... (p. 637–654).
Tiesa, autorius skuba perspėti, kad lietuviško Kuveito scenarijus „gali ir netapti tikrove; tame tarpe ir todėl, jeigu sugriaus pats save, kam nors juo patikėjus ir kai ką pradėjus daryti kitaip, negu buvo daroma ligi šiol“ (p. 44). Kas čia turėta galvoje – galima tik spėlioti. Neaišku taip pat, į kokias pozicijas PKS hierarchijoje Lietuva galėtų persikelti net ir sėkmingai įsisavinusi „pažaliavusį kapitalizmą“? Bet tokie ir panašūs klausimai – tegul ir neatsakyti – tai vis aptariamos Z. Norkaus monografijos privalumai.
Baigiant norėtųsi pabrėžti tvirtą įsitikinimą – ir be jokios ironijos – kad profesoriaus Zenono Norkaus studija tikrai pasitarnaus moksliniam diskursui apie šiandieninę Lietuvą.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 2 (vasaris)