2015 m. gruodžio 21 dieną, 18:30 val. knygyne „Eureka!“ vyks baskų autoriaus Bernardo Atxagos knygos „Obabakoak“ pristatymas. Magiškojo realizmo vakarėlyje su taure vyno dalyvaus knygos „Obabakoak“ vertėja Alma Naujokaitiene ir vertėjas bei Europos šalių literatūros žinovas Markas Roduneris. Bus kalbama apie baskų literatūrą, mažus miestelius, vertimus, būsenas ir šedevrus!

 

Baskiško magiškojo realizmo šedevras „Obabakoak“ tapo garsiausia baskų literatūros knyga, kuri buvo ekranizuota ir išversta daugiau kaip į 30 kalbų.

 

Išgalvotame Baskų krašto miestelyje gyvena spalvinga bendruomenė: dvasininkai, keliautojai, inteligentai, idiotai ir mitinės būtybės. Čia šmėžuoja angelai ir pavojingų galių įgiję driežai, o miestelio gyventojų nuotykiai virsta kelione per fantazijų kraštovaizdį, mikliai šokinėjant nuo viduramžių iki mūsų dienų. Romane veikia indėnų vadu tapęs britų karininkas, aistringa jaunutė mokytoja ir Baskijos patriotas, įkvėptas plagijavimo teorijos.

 

Stebuklas, kai taip atsitinka! Užverti perskaitytą knygą ir lyg kokioj palaimos skendėtum. Nesinori, kad tie skaitymo burtai neišsisklaidytų! Dar nuo vaikystės gyvas jausmas, kai atsivertusi knygą – ir atsiduri joje – viską matai, girdi, įsimaišai tarp veikėjų ir dalyvauji jų gyvenime, sykiu kovoji ir liūdi, keliauji ir fantazuoji. O veikėjai – tokie nekasdieniški, išradingi, nuoširdūs ir šmaikštūs – tampa artimais draugais. Tačiau knyga „Obabakoak“, arba lietuviškai „Istorijos apie Obabos žmones ir kitus sutvėrimus“ tikrai nėra vaikiška, ji – įvairaus amžius žmonėms, kurie dar išsaugoję savyję vaiką ir kartais keliauja fantazijose.


Obaba – tai mažas išgalvotas Baskijos provincijos miestelis, o sykiu ir autoriaus sukurtas „literatūrinis pasaulis“, kuriame jis kelių veikėjų lūpomis pasakoja istorijas, mikliai šokinėdamas nuo viduramžių iki mūsų dienų. Apsakymų žanras labai dėkingas. Juos galima „sujungti“ neregimomis „asmenybės augimo ir brandos“ gijomis: nuo vaikystės – „Stefano Verfelio“ istorija, jaunystės – istorija apie jauną provincijos miestelio mokytoją, pirmųjų savarankiško gyvenimo žingsnių – istorija „9 pagiriamieji žodžiai Vija Medianos miesteliui“ ir pagaliau – brandus amžius, kai žmogus įgijęs pakankamai išminties apmąsto savo gyvenimą ir mėgaujasi kūryba – istorijų ciklas „Paskutiniojo žodžio beieškant“.


Kadangi Baskija – ne „pietietiška šalis“, tai ir vasara kalnuotame krašte – reta kaip šventė. Žinoma, saulės nepalyginamai daugiau nei pas mus, bet lietus ir sniegas – įprasti gamtos reiškiniai, taip pat niūriai veikiantys ir žmonių charakterius, ir nuotaikas. Taigi, šios Bernardo Atxaga‘os knygoje siūloma nuo vienatvės gintis bendravimu, o dar smagiau – atgaivinti „senų laikų“ kiek primirštą užsiėmimą – kurti ir skaityti istorijas. Tuo knyga primena į „1000 ir 1 nakties“ formatą, nes beskaitant apima toks pat paslaptingas nežinomos istorijos laukimo virpulys, o tokį rimtą ir svarbų užsiėmimą, kaip sukurtų istorijų skaitymas, visada lydi malonios bei juokingai pompastiškos užstalės ceremonijos, pokalbiai apie miestelio ir Baskų krašto istoriją bei jo emigrantus.
Taigi, 3 aistringi plunksnos meistrai skaito ir aptarinėja savo parašytus apsakymus, netgi sukuriamas metodas, kaip remiantis senų, gerų, laiko išbandytų siužetų pagrindu galima rašyti naujas („intertekstualias“) istorijas, puoselėti ir turtinti autoriaus gimtąją baskų kalbą, kurios literatūra dėl ilgą laiką buvusio šalies izoliuotumo ir kalbos specifikos kol kas daug skurdesnė už kaimynų – ispanų, prancūzų, britų – literatūrą... Apie tai apsakymai „Plagijavimo metodas“, „Reino vynas“, „X ir Y“ ir daugybė trumpučių apsakymų-trupinių, užpildančių filosofijos ir baskų istorijos žinių spragas.


Deja, šis romantiškas laisvalaikio pomėgis taip įaudrina jaunojo herojaus – pasakotojo – vaizduotę, kad įsitikinimas, jog driežai geba įsliuogti miegančiajam į ausį ir iščiulpti smegenis, vargšeliui (gal dėl stipraus placebo efekto) iš tikrųjų pasibaigia kurtumu ir silpnaprotyste... Čia Atxaga atsiskleidžia kaip tikras magiškojo realizmo meistras, tos protingą ir išsilavinusį jaunuolį užvaldžiusios minties gijos „nepaleidęs“ per ištisus 20 apsakymų – įkyri mintis apie mistiškuosius driežus persekioja herojų neįtikėtinai įtaigiai, kol pats tampa įsikalbėtų (o gal vis dėlto tikrų!) istorijų auka: per prievartą pernakvojęs patalpoje su driežais pasakotojas knygos pabaigoje tampa visišku kvaišeliu, jo sąmonė – lyg gęstantis fakelas. Herojus neprisimena nei praeities įvykių, nei draugų veidų, jo pasaulėlis susitraukia į juokingai graudų vaikiškų knygelių pasaulį, o grįžti prie buvusių pomėgių – kelionių, kūrybos, istorijų rašymo – nebelieka jokios vilties...


Pradžioje susiduriame su gūdžiausiu provincialumu, kaip „Stefano Verfelio“ istorijoje, atšiaurumu, tamsiais ir nepatikliais žmonėmis, kuriais nusivilia kanauninkas Lizardi, bet toji Istorinė Niūruma padeda suprasti, kodėl baskų kraštas buvo toks išskirtinis ir izoliuotas su keista, į nieką nepanašia kalba, bet ilgainiui istorijos tampa šviesios ir spalvingos, ne ir Baskijos žmonės visada degė polėkiu nukeliauti svetur, neįstrigti provincijoje, o paskui parvežti pasaulį ir jo spalvingas apraiškas į gimtąjį baskų kraštą, kaip istorijose apie Laurą Sligo, Misterį Smitą ir Samuelį Tejeriją Uribę. Laki 3 plunksnos mėgėjų fantazija nukelia mus į tolimus kraštus: Amazoniją, Kiniją, Arabiją, Himalajų kalnus, Viduramžių Prancūziją, prieškario Vokietiją, nors įstabiausios jų istorijose ne tolimos vietovės, o asmenybės: indėnų vadu širimpjare tapęs britų karininkas, kerštu degantis, ryžtingas Katajaus valdovo tarnas Vei Li Dešangas, perėjęs į Mahometo tikėjimą ir nubaudęs valdovą, išradingasis veidrodžių pirklys Kalbumas Dahabinas, atbaidęs pačią Mirtį, pavydo užvaldytas alpinistas Matijas Raimcas, nepasigailėjęs į ledo plyšį įsmukusio ekspedicijos draugo, sielos draugą susiradęs jaunas Lotaringijos kunigaikščio karys Argus, dailininkas Hansas Menšeris intuicijos galia „atradęs meilę“ Arabijoje, ir už tai žiauriai nužudytas mylimosios brolių, ir dar daug įvairiausių istorijų susipina į spalvingą baskų magiškojo realizmo šedevrą, kuris – kaip vaikiškas Žąsies žaidimas – vedžioja po įvairiausias vietoves ir žmogaus sąmonės užkaborius, bet visada saugiai sugrąžina namo, kuriuose laukia tokia nuostabi knyga kaip ši.

 

Alma Naujokaitienė

 

2015 m. gruodžio 10 d.