Poetas, prozininkas ir dramaturgas Sigurðuras Pálssonas (Sigurduras Paulsonas) gimė 1948 m. Skinastadure, Islandijoje. Paryžiuje studijavo prancūzų kalbą, Sorbonos universitete – dramaturgiją ir literatūrą. Conservatoire Libre du Cinéma Français baigė filmų režisavimo studijas. 1975–2012 m. išleido penkiolika poezijos knygų. Poezija versta į daugiau nei dvidešimt kalbų. S. Pálssonas parašė ir vienuolika pjesių teatrui, išleido tris romanus. Kūryba įvertinta ne viena Islandijos literatūros premija, rašytojas yra pelnęs tarptautinių apdovanojimų.
Šiuo metu poetas gyvena ir dirba Reikjavike.

VERTĖJA


Iš islandų k. vertė Jurgita Marija Abraitytė

 

 

Poezijos eilutės šokis


I

Vėjai ir debesys

visi laisvi
toje pačioje vietoje

 

Paukščiai nepalieka žymių
dangaus skliaute

 

Vėjai ir debesys
ir ištemptos gijos

 

Dainų gijos minčių gijos
eilėraščių gijos

 

Paukščiai lesa Dievo dovanas
nesupranta apie kokį čia badą
kalba visi

 

 

Keturios sienos

 

Jei nebūčiau rūsy
tikriausiai pro langą matyčiau stogus

 

O dabar tematau žmonių kojas
čia viduj – keturios sienos
Kitapus durų šnabždasi
šios pasalūnės
girdžiu prislopintą juoką

 

Prisimenu kaip išvydau jas pro pravertas duris
rimtomis minomis besikeičiančias drabužiais

 

Atsargiai išeinu į koridorių
jų jau nebėra

 

Tik noriu joms pasakyti
kad labai pasiilgau

 

Kad labai pasiilgau rūsio
ir namų stogų
visų tų nepastatytų
namų

 

 

Pėdos sniege

 

Ketinu
pasakyti
viską!
Štai ten pėdos
jos išnyksta

 

sniegas išnyksta

 

Bet pėdos vis dar ten
atmintyje

 

kuri išnyksta

 

O ketinau
pasakyti
viską...

 

 

Vaiduokliai

 

Na žinoma, jie visados darbuojasi
tik nustatytu laiku
tie storžieviai
tie melo didmeistriai

 

Visi tie vaiduokliai
klaidinantys
žeminantys

 

Ir labai daug jėgų ir laiko
gali prireikti
jiems perkalbėti

 

 

Balius rūke


VII

Kriauklės ošimas
silpnutis kriauklės ošimas

 

Vis tiek
vis tiek
vis tiek

 

pakartoja
viską, kas pasakyta

 

Visa gyvenimo istorija
šiame ošime
kuris niekados nesiliaus

 

 

Prie upės ir krantų


VII

Prabyla bambukinė fleita
penki penki penki
sako ji

 

Bambukas linksta
bet niekad nelūžta
Vėjyje linksta bambukas
jo švilpesys aiškiai kalba:

 

penki penki penki
sako fleita

 

 

Spalvos


VI

Sako, kad tryliktame aukšte
auga pienmedis
Iš ten ateina vaikai
kurie žaidžia lifte
Jų džiugesys
keliones liftu
paverčia neįkainojamomis

 

Ir skubina saugoti tai
ko neįmanoma saugoti
Bandyti
Norėti
Bet to neįmanoma saugoti
Neįmanoma
NEĮMANOMA
šiame dvylikos aukštų name.

 

 

Poezijos galių šaltinis

 

Niekad nepaklūsta nurodymams
staiga ištrykšta
išsiveržia
tiesiai iš uolų

iš samanomis apaugusių uolų

 

Ištrykšta neperspėjęs
vidury sakinio
vidury salės grindų
vidury gatvės

 

Ištrykšta
iš užsimerkusių akių
kurios atsimerkia
ir mato

 

visas naujų stebuklų
esmes

 

Moko mus gilaus džiaugsmo
švento džiaugsmo

 

Skaudaus šilto
virpančio

 

džiaugsmo

 

 

Lovos kraštas

 

Visi sėdi prie krašto
priešais jį
prie stalo, o gal teisingiau lovos
taip, prie lovos sėdi ir žiūri
bejėgiai

 

Sėdi bejėgiai prie lovos krašto
ten, kur ji nematoma
akla ir nesustabdoma
dirba savo darbą

 

Sėdi visi prie lovos krašto
sėdi prie stalo

 

bejėgiai
žiūri į tą, kurs guli
ir merdi
bejėgis

 

Visi žiūri į tą
nematomą
aklą
ir nesustabdomą

 

dirbančią savo darbą

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 5-6 (gegužė-birželis)