tekstai.lt

Pasikalbėjimas apie kalbą. Albiną Galinį kalbina Mindaugas Milašius-Montė

Albinas Galinis. Regimanto Tamošaičio nuotrauka
Albinas Galinis. Regimanto Tamošaičio nuotrauka

 

Poetą Albiną GALINĮ kalbina Mindaugas MILAŠIUS-MONTĖ

 

– Sveikas, Albinai. Norėčiau su Tavimi pakalbėti apie kalbą, nes dažnai apie ją mąstome, patirdami jos transformacijas poetiniuose tekstuose. Štai neseniai skaitydamas Umbertoÿą Eco radau ištrauką iš Salimbeno Parmiečio „Kronikos“, leistos 1664 m.: „[Frydrichas II] norėjo išbandyti, kokia kalba kalbėtų paauglystės sulaukę vaikai, niekada negirdėję jokios kalbos ir su niekuo nekalbėję. Todėl jis įsakė žindyvėms ir auklėms, kad maitindamos vaikus <...> nieko nešnekėtų. Jis norėjo sužinoti, ar jie kalbės hebrajiškai, kuri buvo pati pirmoji kalba, o gal graikiškai, lotyniškai ar arabiškai. Bet jo pastangos buvo bergždžios, nes visi kūdikiai ar vaikai mirdavo.“ Tavo paties tekstai išsiskiria labai gražia kalba, ypač į akis krenta milžiniškas, archajiškas žodynas. Iš kur visa tai?

– Iš pacituotos ištraukos galėtume padaryti išvadą, kad Frydrichas II galvojo apie kalbą kaip apie kažkokį įgimtą daiktą. Taigi jis atmetė antropologinį, kultūrinį-socialinį kalbos suvokimo aspektus, tarsi būtų buvusi virš-civilizacinė pirminė kalba. Atmetė kalbų evoliucionavimo ir vystymosi galimybę. Toks laikotarpis, tokia mąstysena. Nors iš dalies ir keista, juk XVII amžiuje gerokai pasikeičia (tuo laiku René Descartesÿas jau buvo miręs) sąmonės, pasaulio, pažinimo, vadinasi – ir kalbos suvokimo modeliai.
Gi mano pirminė kalbos patirtis yra daugiau sietina su kaimo aplinka: augau kaime kartu su seneliais. Kiekvieną vakarą prieš užmiegant senelis man sekdavo pasakas. Dabar man atrodo, kad jis pats jas sukurdavo. Prisiklausiau visokių – ir gražių, ir baisių, bet aš nebijodavau – viską priimdavau kaip žaismą: susitinki ir Dievą, ir milžiną, o milžinas ir galvą nusukdavo... Man labai patikdavo tas žaidimas. Ir dabar aš nežinau, iš kur tie žodžiai ateina. Kartais tokie keisti. Patikrinu žodyne – nėra tokio. Vadinasi, aš jį sukuriu net nekurdamas. Ir suprantu, kodėl mano pirmuosius eilėraščius apibūdino kaip barokiškus – mane tuo metu užplūsdavo begalė vaizdinių, kurie man buvo emociškai labai svarbūs, norint išreikšti tą vaikystėje senelio dėka įgytą viziją. Tai buvo lyg persekiojantis senelio žodyno košmaras. Tačiau vėliau, jau devintoje klasėje, skaitydamas Aristotelį, Vosylių Sezemaną, supratau, kad kalba nėra tik pernelyg emocionali žaismė (devintoje klasėje, juolab kaimiškoje terpėje, tai sukrečia), t. y. kad mąstymas turi tvarką, kad kalba turi savitą logiką. Taigi kalboje susilieja ir žaismė, ir tvarka.

– Prikuri naujų žodžių, kurių nėra, tarsi biblinis Adomas?

– Ne, tikrai taip negalvoju. Tai gal susiję ir su kita vaikystės patirtimi – iki mokyklos kartais tekdavo eiti pėsčiomis vienuolika kilometrų, ir, žinoma, eidamas kalbėdavausi su savimi. Nesustodamas. Pavyzdžiui, lietui lyjant, kad nebūtų nuobodu. Kalbėdavau net nesąmoningai. Mane labai stipriai veikdavo gamta, ir aš bandydavau tą poveikį savaip, spontaniškai įvardyti žodžiais, kurių nėra. Net nežinodavau, ką jie reiškia, gal tik intuityviai nujausdavau. Pasąmoninis srautas, fantazavimas einant. Man tai buvo įprastas dalykas. Todėl jokiu būdu negaliu savęs lyginti su Adomu.

– Ir kuriant eilėraštį tenka susidurti su begale neaiškių metafizinių dalykų. Tai kas gi Tau yra ta kalba?

– Visų pirma, kalba siejama su informaciniu kodu. Gyvenantys sociume gerai suprantame, kad ji yra jungtis tarp praeities ir ateities, buvusių ir esamų generacijų. Taigi be šio antropologinio kalbos aspekto neįmanoma kultūra, be užrašyto žodžio (pasakojimo) neįsivaizduojame ir istorijos. Tačiau tokia grynai ant­ropologinė samprata formuoja vienpusišką, supaprastintą kalbos suvokimo modelį. Norėčiau atkreipti dėmesį – mes neišvengiamai patenkame į savo laiko paspęstas paradigmines pinkles, t. y. esame veikiami sukurtų ir kuriamų teorinių, metaforinių kalbos sampratos stereotipų, mitų. Kita vertus, turime atsižvelgti ir į kalbos vartojimo, jos struktūrinio, istorinio suvokimo kontekstus. Pavyzdžiui, vienoks informacinis „krūvis“ slypi koncepto, sąvokos, kitoks – metaforos turinyje. Arba kiek išmanymo, vaizduotės reikia sutelkti, kad pagautum, sakykim, antikinio žodžio sampratą! Čia jau kitas kontekstas. O kur dar asmeninė rašančiojo intuicija, patirtis, praktika...
Tačiau man neužtenka kalbos (žodžio) kaip grynai antropologinio dalyko, kalbos kaip formalaus kultūrinio-socialinio objekto, ar kalbos kaip vaizduotės ir mąstymo tarpininkės suformuotų vaizdinių. Kartu noriu akcentuoti – šie kalbos suvokimo segmentai yra labai svarbūs. Svarbūs, kad pernelyg nemistifikuotume jos esaties. Suprantu, kad istoriškai kalba – svarbus veiksnys struktūriškai konk­retiems kultūriniams mentalitetams formuotis. Taip pat suprantu, kad, kurdamas tekstą, vartoju žodžius kaip kultūrinius ženklus ir todėl negaliu pagauti, užčiuopti tikrovės „absoliučių prasmių“. Ir vis dėlto dar kartą pasikartosiu – kalbos kaip ženklinės struktūros paradigma (suvedant jos sampratą tik į formalų pažinimo objektą) manęs netenkina. Intuityviai jaučiu, kad kalboje (žodyje) slypi paslaptis. Gal ir ne paslaptis, o tai, ką sau įvardijau kaip egzistencinį (būtišką) paradoksą.

– Taigi Tu tarsi skiri kalbos „išorinę“ ir „vidinę“ dimensijas?

– Pradžios knygos antrajame pasakojime apie Kūrimą pabrėžta, kad žmogus Dievo valia visoms gyvoms būtybėms davė vardus, t. y. žmogus Dievo noru į-vardija. Evangelijoje pagal Joną Dievo išmintis pavaizduota kaip Žodis. Man įdomus dar vienas dalykas – Dievas (kaip Tėvas) asmeniškai „kalba“ su tam tikros tradicijos, kultūros bendruomenių tikėjimo įkvėptaisiais žmonėmis būdinga jų mentalinei būsenai specifine kalba. Taip kuriami atskiroms tradicijoms priklausantys šventraščiai, pagaliau taip formuojasi atskiros (pavyzdžiui, krikščioniška, judaistinė, budistinė ir kt.) religinės tradicijos, taip fiksuojami Dievo žodžio suvokimo liudijimai. Tuo noriu pasakyti, kad čia slypi paslaptis. Tačiau ji verčia mane suklusti ir susimąstyti. Be to, man įdomus šiuolaikinės mąstytojos, Kemb­ridžo universiteto profesorės Catherine’os Pickstock požiūris. Ji teigia, kad kalba iš prigimties doksologiška (doxological), t. y. ji reiškiasi kaip garbinimo forma. Žodžių ištarmė suteikia galimybę asmeniui tam tikru požiūriu dalyvauti Žodyje (žr. Evangelija pagal Joną: Žodis buvo Dievas). Kaip? Matyt, garbinant... Kadangi neturime tokių pažinimo galių, kad paaiškintume Dievo egzistencijos paslaptį, galime jį garbinti. Tiesa, kai kurie tyrinėtojai, atsižvelgdami į šį doksologinį požiūrį, bando interpretuoti Vakarų literatūros tradiciją. Ir čia svarbus vienas momentas – arba kalba „dalyvauja“ garbinimo veiksme, arba „atsiskiria“ nuo garbinimo.
Šiame kontekste (turint omenyje ne tik religinius tekstus), mano supratimu, kiek kalboje slypi tas transcendentiškas „krūvis“, tiek kalba kaip tarpininkė tarp transcendencijos ir sąmonės yra būtiška. Bet kalba ir funkcionaliai, ir struktūriškai nėra „savarankiška“, atspindinti ar „gaminanti“ tiesas, prasmes.

– Tad tikriausiai galėčiau Tave apibrėžti Josifo Brodskio žodžiais kaip „priklausomą nuo kalbos“, kaip patiriantį „milžinišką sąmonės, mąstymo, pasaulėjautos greitiklį“. Taip jis apibrėžia eilėraščio rašymą ir konstatuoja, kad poetas priklausomas nuo šio proceso kaip tampama priklausomu nuo alkoholio, arba narkotikų. Tačiau poezija šiais laikais – itin nedėkingas užsiėmimas?..

– Poezija yra mano gyvenimo dalis. Galiausiai ji tampa gyvenimo būdu. Man poezija yra ir viena iš pasaulio pažinimo formų. Kažką pasaulyje įžiūriu pro poetinius akinius – tai leidžia mąstyti, kad pasaulis nėra absoliučiai dėsningas, kad yra įmanoma klaida, kad egzistuoja atsitiktinumai kaip poetiniai blyksniai praktiniame, realistiniame gyvenime. Poezija padeda suvokti, kad ne viską galima apskaičiuoti, kad intuicija yra žmogaus sudedamoji, kaip ir protas. Būtent tuo poezija ir įtikina: žmogus turi laisvą valią, kuri yra didžiausia paslaptis ir vertė, nes žmogus gali kurti. Bet kuri kūrybos forma įmanoma žmogui, ir visos jos realiai egzistuoja čia – pasaulyje.

– Kalbėjai apie savo turtingą kaimiškos kalbos patirtį. Ar galėtum palyginti tą patirtį su savo miestietiškos kalbos patirtimi?

– Neįžiūriu prieštaravimo. Gyvename modernioje visuomenėje. Kurdami tekstus juk atsižvelgiame į istorinius visuomenės pjūvius, kultūrinius kontekstus, o ne specialiai užrašome žodžius („miestietiškus“ ar „kaimiškus“) tam, kad parodytume sukauptą žodyną. Kitaip tariant, vartodamas vieną ar kitą žodį, kad ir atklydusį iš gilios praeities, įaudžiu į šiuolaikinį kontekstą. Svarbu, kokį semantinį (energinį) lauką jis skleidžia poetiniame kontekste. Net archajiškiausią žodį stengiuosi „sukultūrinti“. Toks amžius, tokia mano mąstysena.

– Madinga teigti, kad poezija yra aukščiausia kalbos išraiška... Ap­skritai, ką Tau reiškia poetinis tekstas, kaip jis gimsta?
– Aišku, poetinio teksto gimimas tiesiogiai sietinas su kalbos esaties samprata, su pagarba kalbai. Kiek leidžia kultūrinis išprusimas, intuicija, fantazija, aplinkos suvokimas, tiek – kokybiškai arba ne – audžiamas poetinis audinys. Taigi svarbus kultūrinis kontekstas ir svarbi intuicija. Tokia jau mano poezija. Aš „girdžiu“ tuos tolimų kultūrų, įveikiančių laiko, istorijos barjerus, šnabždesius, balsus, kalbėjimus, impulsus. Jie intensyviai veržiasi į mano poetinį audinį. Žinai, man įdomi ta trans-istorinė, trans-kultūrinė buvusiųjų ir esančiųjų bend­rija. Noriu pasakyti: kažkaip nepaaiškinamai, intuityviai prisiliečiu prie tos bendrijos literatūros stilių, krypčių ugnelės, tad dažnai (neslėpsiu) nudegu pirštus, ir ne tik. Bet kitaip... O kaipgi kitaip?
Galbūt iš tiesų poezija yra specifinis iš kosmoso pažinimo būdų? Žiūrėk – Dievas savo žinią (naujieną) žmonėms perdavė metaforine kalba, t. y. vartojo poetinę kalbos struktūrą.
O ar tai aukščiausia kalbos išraiška? Taip teigti per drąsu... Juolab kad (kaip ir minėjau) aš į kalbą (vadinasi, ir į poetinį tekstą) žiūriu ne tik kaip į egzistencinį paradoksą, bet ir kaip į kultūrinį-socialinį fenomeną. Tiesa, galiu pasakyti – numarinę poeziją, tikrai žingsniu ar keliais priartėtume prie Georgeÿo Orwello romano „1984“ aprašytos naujakalbės.

– Dirbi mokytoju Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Man teko bendrauti su Tavo auklėtiniais ir manau, kad bent jau jiems G. Orwello naujakalbė dar negresia. Prisimenu Tavo su auklėjamąja klase suorganizuotą kelionę į Dieveniškių kraštą, kur aplankėme ir tuomet dar nerestauruotą Norviliškių pilį, buvusį pranciškonų vienuolyną. Stebėjausi Tavo auklėtinių elgesiu medinėje Norviliškių bažnytėlėje, kurią mums patikliai atvėrė tuteišė senučiukė raktininkė – vaikai pa­sklido kas kur, lyg drugeliai švelniai liesdami daiktus. Nebuvo jokio šurmulio, erzelio... Pats irgi visiškai ramus sėdėjai klauptuose... Iš kur toks pasitikėjimas vaikais?

– „Čiurlionkė“ (taip mes vadiname savo mokyklą) turi senas ir gilias kultūrines tradicijas. Ypatinga ir pati aplinka – dirba daug gerų mokytojų, nemaža dalis jų žinomi Lietuvos menininkai, dėstantys Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Vilniaus dailės akademijoje. Mokiniai daug asmeniškai bendrauja su mokytojais – ypač specialybės pamokų metu. Taigi mokykloje vyrauja kūrybiška, manyčiau, atviresnė negu daugelyje Lietuvos mokyklų, atmosfera. Be to, visuomenė mus stebi tarsi per padidinamąjį stiklą – kas kitiems „įprasta“, mums dažnai draudžiama. O dėl pasitikėjimo? Taip, pasitikiu savo mokiniais. Bet mano nuopelnai šiame ugdymo procese yra kuklūs. Svarbu, kad savo charakterio savybėmis, temperamentu (čia dažnai koją pakiša „poetinis spontaniškumas“, impulsas) pernelyg negadinčiau bendro vaizdo. Prisipažinsiu – klystu dažnai, bet ir guodžiu save, nes (perfrazuojant Platono Sokratą), sakyčiau, neklysta dievai, – nes jie ir taip išmintingi. Neklysta ir kvailiai (neišmanėliai), kadangi jie vaizduojasi „proto bokštais“. O apskritai vadovaujuosi scholasto Pierreÿo Abelardÿo ištarme, kad nusikaltimas slypi ne klaidoje, bet intencijoje.

– Pastebėjau, kad Tavo mokyklos mokiniai yra kitokie savo vidine laisve, susikaupimu, įsiklausymu į aplinką, tad ką Tu galvoji apie šiuolaikinę edukaciją?

– Nors šiuolaikinis švietimas turi nemažai teigiamybių, man ši sistema (o tai paradoksas) dažnai atrodo nepakenčiama. Ir štai dėl ko – jau prieš daugelį metų Ivanas Illichas rašė, kad Apšvietos ir industrinės revoliucijos paveiktos visuomenės Mokykla kuria „Neišsenkamo Vartojimo Mitą“. Nežinia kodėl, bet tikima, kad mokymas konvejeriniu būdu produkuoja išmokimą, t. y. I. Illichas pabrėžia visuomenės priklausomybę nuo scholiarizacijos. Mes užmirštame paprastą tiesą – ar mokymasis visada yra tik mokymosi rezultatai? O galbūt tai asmens veikla (ilga kelionė), kur mažiausiai reikėtų kitų žmonių manipuliacijos? Tačiau ką turim?.. Švietimo instituciją, išvirtusią į (taip vadinu) edukacinį inkubatorių, fabriką, produkuojantį intelektualinius, su ypač išskaidytomis funkcijomis, „produktus“. Toji biurokratiška edukacija tik paviršutiniškai imituoja švietimą, kurį suprantu kaip pažinimo aistrą, meilę pažinimui. Greičiau ji „gamina“ nukreiptą į rinką, vergiškai klusnų „produktą“ – package, iš kurio tikimasi, kad jis tiksliai atliks „išmoktas“ operacijas, vartos jo „statusui“ deramas paslaugas ir prekes. Pragmatiškos rinkos kurstomas ir viliojamas toks intelektualinis „fabrikas“, stengdamasis įtikti jos įnoriams, tampa paslaugų ir kont­rolės įstaiga. O edukologija, pedagogika šiame kontekste atlieka tik tarnaitės vaidmenį, t. y. jos „parenka“ šių paslaugų įgijimo / pasiekimo įrankius, numato būdus, standartus „sertifikuotiems produktams“ gaminti ir dauginti. Ši konvejerinė gamyba niveliuojančiai biurokratizuoja, standartizuoja, visus testuoja pagal „vieną kurpalių“ – vienu žodžiu, depersonalizuoja švietimo (pažinimo) „gy­­­­­vybinį“ procesą. Nebereikalingi dvasiniai autoritetai, nebereikalinga aistra, nebereikalingas įkvėpimas. Kalbant apie tai, tau gali atrėžti: metaforiška, literatūriška, pagaliau – eretiška. Bijant (pabrėžiu – ne vengiant, o bijant) asmeniškos atsakomybės, įsukamas visko ir visa tikrinimo, standartiško matavimo ratas. Tad su entuziazmu matuojami „meilės tėvynei“, „tikėjimo“, „lojalumo demokratijai“, vaizduotės, intelekto ir kiti ne mažiau „įdomūs“ parametrai. Ir jei ko nors trūks, žiū – greitai išmes kokią nors „gydymo“ priemonę į rinką: papildomą discipliną, programą ar pan.
Kadaise Henryÿis Davidas Thoreau yra pasakęs: „Tačiau nuostabu mokyti, jei kartą buvo nuostabu gyventi.“ Puiki mintis. Juk mokymas(is) nėra pats sau tikslas, tikslas – gyvenimas. Tik iš gyvenimo aistros, užsidegimo gali išplaukti mokymo(si) tikslas. Ir tas tikslas – būnant atviram pažinti pasaulį. Tad švietimo (edukacijos) veikla, visų pirma, turėtų būti orientuota į asmenį, į jo vidų, turėtų sudaryti sąlygas skleistis žmogaus gyvybinei energijai, pažadinti kūrybos džiugesį bei įtampą. Be to, nereikia pamiršti, esi kelyje ir tik kelyje.

– Kalbėjai apie mokyklos, švietimo padėtį šiandien, o kokią vietą šiuolaikinėje mokykloje užima mokytojas?

– Pajuokausiu perfrazavęs jau minėto H. D. Thoreau mintį – šiandien esama edukacijos (jis kalbėjo apie filosofus) profesorių, bet ne mokytojų.
Koks gi turėtų būti mokytojas, pagaliau, kas yra mokytojas? Pirmiausia norėčiau priminti man įstrigusią kunigo Česlovo Kavaliausko mintį (beje, aš jį laikau savo Mokytoju, padariusiu didelę įtaką mano pasaulėžiūrai ir mokytojystei); jis pabrėždavo, kad žmogaus mąstymas nėra pajėgus aprėpti, tuo labiau suformuluoti galutinių pasaulio tiesų. Net matematika – neužbaigta, o įrodymai dažnai suklumpa prieš Tiesą. Tiesa – paradoksali ir radikali (čia jis kalbėjo apie netiesinį Gerosios Naujienos Kristų!). Bjaurojantis sielą konformizmas tiesiog nužudo tiesą. Tai – drungnumas! Ir primindavo Söreną Kierkegaard’ą: Arba – Arba.
Taigi geram mokytojui tie standartizacijos, niveliavimo (Č. Kavaliauskas vadino „buhalterijos“) momentai ir matavimų parametrai yra tarsi peilis po kaklu. Geriau jau virš galvos kybotų „Ockhamo skustuvas“.
Mokytojystę suvokiu, visų pirma, kaip dvasios meną. Tad esu sau griežtai išskyręs: yra pedagogas (gr. paidagogos – vergas) ir yra mokytojas. Pedagogas orientuotas tik į rinką. Jo vaidmuo, grumiantis dėl gerų matavimo rezultatų, edukacinių treniruočių, – „ekspertų“ rekomenduotu jo didenybe Metodu išugdyti mokytinį gyvai konkurencijai rinkoje, idant šis užimtų išskirtinę padėtį vartotojiškos visuomenės hierarchijoje. Šiuo požiūriu pedagogai (mat nevalia jiems klysti) yra instruktoriai, projektuotojai, dizaineriai. Mano supratimu, ugdymo proceso ašimi turėtų būti mokytojas. Mokytojas kaip asmuo, atviras „kitam“, klusnus savo tarnystei. Veikdamas dinamiškai, savo asmens pavyzdžiu turėtų įkvėpti, užkrėsti mokinį pažinimu ir taip daryti įtaką jo asmenybės formavimuisi. Mokytojas turi pažadinti (dėl to jis ir yra mokytojas) mokinį gyvenimo, pažinimo aistrai, gėriui. Aišku, iškyla didžiulė rizika klysti, pralaimėti. Tačiau gyvybė yra gyvybė...
Tiesa, nors dirbu mokytoju beveik trisdešimt metų, šie pasvarstymai ir man pačiam yra siekinys. Vienas iš kliuvinių – pati edukacinė sistema. Ji tiesiog nepritaikyta (o turbūt ir ganėtinai vangiai reaguoja į naujus gyvenimo iššūkius) bandymams personalizuoti mokyklą (švietimą). Siekis mokytis būti žmogumi radosi jau konfucianizmo tradicijoje...

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 5-6 (gegužė-birželis)

 

b_200_310_16777215_0___images_iliustracijos_2016_metai_gegužė-birželis_2016.05a_Metai_virselis.jpg