tekstai.lt

Ramutė Dragenytė. Liudijantis poetas

G.jpg

 

Gvidas Latakas. LOKENOS. – Vilnius: Naujoji Romuva, 2015. – 104 p.

 

Gvidas Latakas išleido trečiąjį poezijos rinkinį „Lokenos“ ir, galima sakyti, nuo pat pirmojo išlaikė ir stiprina savąjį braižą, kuris nūdienėje poezijoje išskirtinis tuo, jog čia nerasime taip madingų „autentiškų“ kasdienybės subjektyvacijos dienoraštinių patirčių, įdomių tik patiems autoriams. Kiekvieną refleksiją pavadintume meniškai ir kartu istoriškai sublimuota, t. y. desubjektyvuota, o tai pavyksta nedaugeliui poetų. Kita vertus, istoriškumas neretai tampa vieninteliu tos sublimacijos kriterijumi, leidžiančiu istorinę praeitį perskaityti kaip artefaktų, simbolių ir kalbos pėdsakų prisodrintą kasdienybę:

 

Prie stalo
pačio ilgiausio stalo
susirinks kriaučiai ir drobės
raikytojai – siuvinių nėrinių
baltosios siūlės juvelyrai

 

strigavojimo tiek ir tiek:
iš palto liemenę
o iš liemenės – žaketą
apsisprendimą palaimins žirklėm
nebeatšauksi
sėsis duonos raikyti
vėžių žuvies rakinėti
ardyti mėsą nuo kaulų
paliekant stuburkaulio medį
be šakų
uždengus patį skanumą
odos skivytais

                                                   („Užstalė“, p. 85)

 

Jau knygos pavadinimas („Lokenos“) nurodo, kad bus kalba apie praeities reliktus – „skeletų kupinas“ protėvių spintas. Sakytume, G. Latako subjektyvusis „aš“ yra lyg iš kitos epochos iškritęs varniukas („Kol išsiris varniukai“ – taip vadinosi pirmasis jo poezijos rinkinys, 2008), nekalendorinis šventasis („Nekalendoriniai šventieji“ – antrasis rinkinys, 2012), lyg grafas, kolekcionuojantis lokenas. Kitaip tariant, „senovinis“, knyginis poetas, tik kuriantis ne antikvarinį monumentalųjį, bet genetiškai modifikuotą naratyvą, ir, tikėtina, atrasiantis savo vietą literatūriniame lauke.
Archajiškai archeologišką autoriaus laikyseną rodo senoviški (tarmiški) žodžiai, kurie suteikia kalbai sodrumo, ar, anot Vytauto Stulpino (jo įžanginis žodis lydi šią knygą), „rupumo“, – įprasmindamas juos tekste autorius siekia išsaugoti nuo užmaršties. Tarmiškus žodžius autorius įtekstina per netikėtus palyginimus: „dar panautas eilėraštis <...> būna eilėraštis užkurinis / biednai sudėtas be syvų / suramstytas iš bulvių gumbų / iš žydulių“ (p. 54). Pats rašymo procesas turi ritualinės prasmės („Eilėraščių rašymas / ne kas kita / kaip šokis su meška“, p. 8) ir figūruoja kaip veikiančiojo amatystė. Taigi poetų gildijų cechuose autorius šlietųsi prie tų, kurių kalbėjimas sumitopoetintas. Pavyzdžiui, šiek tiek prie Sigito Gedos ir Vlado Braziūno. G. Latako tekstai yra linkstantys į siužetiškumą, o pasakojamasis žanras jau tarsi savaime turi intenciją sietis su mitu ar bent jau žadinti kolektyvinės sąmonės vaizdinius sakmių ir mitų pavidalais.
Pirmiausia G. Latako eilėraščiai patraukia išbaigtumu, kuris liudija autoriaus brandą poetiniam tekstui – nerasime nė vieno, kurį pavadintume nevykusiu, t. y. nespėjusiu įvykti ar išsikvepiančiu be jokios prasmės. Žinoma, tai nereiškia, kad visi eilėraščiai tobuli ir rodantys estetinę kokybę, tačiau jie puikiausiai išpildo autoriaus pasirinktą, pavyzdžiui, meškininko („tas, kuris laiko, augina, vedžiojasi meškas“; LKŽ) ar paties lokio („visgi esi lokys“, p. 55), primenančio pasakų trečiojo brolio („nesupras sakys kuoktelėjęs“, p. 22), poeto, įvaizdį:

 

Numirė meška – padėk ir dūdą
tai numirė meška?
prašyk čigono kad nudirtų skūrą
tas lokenas išdirbk
galėsi unsidėjęs vėlei šokti
ir dūdom ūbaut
senovinę melodiją

 

ir pats žmogus
esi senovinis

 

o tu mergyt tą pagalį
į pagalį trankyk
dėl ritmo

                                      („Meškininkas“, p. 7)

 

Autoriaus personažą būtų galima pavadinti filosofuojančiu („kas gimdo žodį? / šnekėjimas dviese“, p. 26) archeologu, pasakojančiu apie šv. Brunoną, kuršių įkapes, romėnų papročius ar net darančiu istorines korekcijas („Kaip ištyrė Lasickis – žalčiai <...> besą visai ne tie gyviai / pilvu šliaužiantys kuriuos / pažįstam šaukiamus tuo vardu <...> kai gerai įsiklausai: ne žalčiai / o žebenkštys / šermuonėliai“, p. 28). Tad dar tikslingiau jam tiktų ne istoriko, bet pačių istorinių įvykių dalyvio, liudytojo, metraštininko, gyvenančio praeitoje epochoje, vaidmuo („Dievas su jumis / brangūs parapijos žmonės“, p. 77). Praeitis patiriama per liudijimus, archeologinius ženklus („krutulius“), ir tik viename kitame eilėraštyje primenama, jog esama dar ir dabarties („geriau pamirškite tai / neberašykit / durų nebildinkit“, p. 24), kuri skatina kelti egzistencinius klausimus, ir iš kurios perspektyvos mąstoma kultūra, t. y. poetinio mąstymo formomis nežymiai, tačiau vis dėlto keliamos amžinos filosofinės problemos apie mirtį („Nors neatrodo – betgi / ir mes mirsme“, eil. „Anapilė“, p. 10), ateitį („Kai mano palapinė suplyš / ir kai tavo palapinė sudryks / kai mūsų dienos bus / alei vienos suskaičiuotos / kas liks? // malkos ir knygos <...> liūdesys“, eil. „Palapinė“, p. 101) ar istorinės atminties sužadintą praeitį.
Tekstuose subtiliai įpinami intertekstai iš istorinių kronikų, Biblijos, pasakų („aš naują putrą jums išvirsiu! / naują putrą – iš kirvio!“, p. 48), archetipiniai veikėjai ar personažai „iš gyvenimo“ (pavyzdžiui, Petras Repšys), rodantys platų kultūrinį sąmojį ir intelektualiojo žanro sklaidą primityvaus pasakotojo lūpomis („šis gyvūnas ypač mylėtas moterų / ką ir nupiešė Leonardas / iš Vinčio bažnytkaimio“, p. 28). Nors autoriui pavyksta be daugiaaukščių ir dirbtinai sukurtų metaforų perteikti archetipinių vaizdinių išmintis („skobtas esi žmogau / iš kalbančios pliauskos“, p. 47), vis dėlto knyga galėtų turėti tvirtesnę kompoziciją, gilesnę koncepciją, o ir patys tekstai – pilnesnę struktūrą, kad neatrodytų kaip stambesnio numanomo siužeto fragmentai (pavyzdžiui, išplėtoti liudytojų motyvą).
Įdomus sprendimas, kad kai kurie eilėraščiai prasitęsia kituose – vienų pabaigos susišaukia su kitų pradžiomis, taip sukuriama cikliškumo (prasitęsimo) iliuzija. Kita vertus, cikliškumas visuomet yra rizikingas, nes silpnina savarankišką tekstų egzistavimą.
Dar reiktų pridurti, kad Gvidas Latakas yra ir dailininkas, eilėraščių rinkinys jo paties iliustruotas, piešiniai integraliai papildo poetinę tekstūrą ir mitopoetinį matymą. Eilėkūrai yra svarbi menininko amatystė. Todėl kartais kerėpliškas meškininko įvaizdis gali būti klaidinantis, nes autorius geba ir juvelyro grakštumu apibūdinti jausenas: „kai mato rankos / akys pritaria rankų / matymui“ (p. 19).

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 5-6 (gegužė-birželis)

 

b_200_310_16777215_0___images_iliustracijos_2016_metai_gegužė-birželis_2016.05a_Metai_virselis.jpg