tekstai.lt

Alvydas Šlepikas. Vienintelė mano galimybė

 

Laureato žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo vakare

 

Savo tekstus rašau ilgai, ilgai juos nešiojuosi su savimi, tuos galvoj krebždančius žodžius, sakinių kamuolius, istorijas, tampausi jas kaip dažnai nereikalingą, erzinantį balastą. Kartais pirmiausia atsiranda sakinys, kartais istorija, kuri dar neturi kalbinio savo kūno, o tik schematišką įvykių ir veidų seką. Suprantu, kad be sakinio nebūna literatūros – tokia pastaba: „jis neturi sakinio“ arba „jo puikus sakinys“ yra rašytojų, o gal redaktorių slengas, žargonas, bet ji daug pasako apie rašytoją ir jo kūrybą. Jeigu yra sakinys, tai tekstu, literatūriniu įvykiu, kūriniu gali tapti beveik bet kas, bet koks tekstas, nepriklausomai nuo tematikos ar net siužeto (kartais siužeto gali ir iš viso nebūti). Mane visada žavi, bet ir gąsdina, kaip gražiai moka rašyti tas ar kitas žmogus, kaip išsiskiria jo balsas iš kitų balsų (šitai, be abejonės, galima pasakyti ir apie visai visus Antano Vaičiulaičio premijos laureatus). Tai retkarčiais gali įvaryti kompleksą, atgrasyti nuo savosios kūrybos publikavimo, priversti tiesiog išmesti tą ar kitą kūrinį, pastebėjus, jog kalbi tarsi ne savo, o kito rašytojo balsu. Geriausiu atveju atidėti tą tekstą gal net keletui metų, kad išsivaduotum iš kokios nors įtakos. Vienas iš savičiausių ir gryniausių lietuviškos prozos balsų buvo ir yra ir pats Antanas Vaičiulaitis, puikus stilistas, estetas, eruditas, tad net baisoka, kai tavo paties proza yra tarsi matuojama jo vardu, jo kūrybos šviesa tampa apšviesta. Tad ši premija – ir labai didelis įpareigojimas. Štai ką ir kaip jis rašo novelėje „Benvenutas DiDžovanis pristato mecenatui savo paveikslą“: „Regėkite, ir aš savo paveiksle, angoje prie prakartėlės, atvedęs pastačiau baltakartį širmį iš Arabijos dykumų.
O kad šviesiausias globėjas, kuris dosnia savo ranka nuo senų dienų šelpiat ir sergstit mūsų namų židinį, kartais nepagalvotumėt mane sumaišius drobėje gyvulius ir žmones, netgi patį Kūdikėlį Jėzų ir šventus jo tėvus, leiskite pažymėti, kad paveikslui daviau dėsnį, tvarką, grožį, meilę ir tiesą.
Dėsnis yra tasai, kurį paliko didieji meistrai ir mokytojai, savo stebuklingomis spalvomis apsakę Rytų šalies išminčių kelionę pagarbinti Dievo gyvojo sūnaus, gimusio Betliejaus užeigoje. Aure jų vilkstinė žygiuoja pro miesto mūrus taip, kaip ir jūsų, taurusis Tolomėjau, karavanai traukia pro Kamolijos vartus į prancūzų ir flamandų žemes su Oriento ir italų pirkiniais.
Nesigirdamas norėčiau pasakyti, kad dėsnis yra ir tai, ką mes patys pridėjome, išradome ir pagražinome pagal savo išmonę ir vaizduotę.“
Išmonė ir vaizduotė. Štai dar du ingredientai, reikalingi literatūros kūriniui. Tai ir yra priemonės, kuriomis suvaldoma kalba, tarytum jauna srovė besiveržianti, betrykštanti savais dėsnių purslais, toli gražu ne paklusni, o piestu besistojanti ir besiaikštijanti kumelaitė. Kai kalba susiduria su tikrove, tik išmonė ir vaizduotė pajėgia atplėšti reikalingus realybės gabalus ir suklijuoti į sąmoningai valdomą literatūrinę mozaiką, visumą, vienus šešėlius paryškinti, kitas spalvas prislopinti, kai kur atspindėti aiškų, rėžiantį, žeidžiantį realybės portretą, kitur pridengti nereikalingus buities lukštus, nuobodžius kasdienybės baltinius. Išmonė ir vaizduotė egzistuoja kiekviename tikrame kūrinyje, nesvarbu, ar jis realistinis ar ne, nes realizmas ir tikrovė savaime negali tapti kalbos ir sakinio pagrindu. Kalba mus atriboja ir atskiria nuo realybės, tuo pačiu stengdamasi realybę įvardinti, įžodinti ir suteikti jai be vaizdo perteikiamą informacinį pavidalą. Kalba dažnai pati stumia ar veda ne tik rašytojo ranką, bet ir veikėjų poelgius, keičia siužetą. Siužetas, istorija man nepaprastai svarbūs dalykai, kurie ilgai bręsta galvoje, kol susiguli, sukrinta į vientisą audinį. Vis dėlto užrašant ir perrašant siužetai plyšta, istorijos pabyra, neatlaikę tikrovės reikalavimų ir kalbos spaudimo. Kartais atrodo, kad veikėjai tarytum atgyja ir pradeda veikti tarsi patys savaime, tačiau, man regis, tai tėra iliuzija – tai ne jie veikia, bet juos pradeda stumdyti tikrovės dėsniai. Štai novelėje „Violončelė“ reikėjo išspręsti pagrindinę siužetinę problemą – kodėl, atvežęs mergaitę naktį iki miestelio, vairuotojas vis dėlto paleidžia ją prie kapinių, bet neužveža iš karto į namus. Realybė reikalautų, kad žmogus nepaleistų vaiko į šaltį, naktį ir beveik pūgą. Ir dar su didžiuliu nešuliu – violončele. Tačiau tada nebeliktų pačios istorijos arba ji taptų kita. Tad teko įvesti naują novelės personažą – močiutę Bružienę, kurios namuose mergaitė iš tikrųjų galėtų pernakvoti, paleista naktį toli nuo savo namų. Tačiau tam, kad suveiktų mergaitės pasakojamas melas apie ketinimą pernakvoti pas Bružienę, vairuotojas, vežęs mergaitę, turi žinoti, kad tokia moteris tikrai egzistuoja ir tokia nakvynė yra galima. Taip iš ankstesniame teksto variante buvusio nepažįstamo žmogaus, pavežančio mergaitę, nes kaimas, kuriame ji išlipa, yra jam tiesiog pakeliui, spaudžiant būtinybei atsiranda vairuotojas Adomas, kuris ne tik žino apie močiutę Bružienę, bet ir pažįsta mergaitės Živilės mamą. Variante su nepažįstamu žmogumi buvo nemažai įdomių dalykų, kuriuos, deja, neišvengiamai teko išmesti, tačiau ten nebuvo pakeleivės Žvinienės, kuri suteikia galimybę vairuotojui Adomui išklausyti istoriją papildančių moters pasakojimų ir pačiam įsitraukti į pokalbį. Be to, mergaitė tikriausiai nė nemeluoja apie savo ketinimus, ji tiesiog persigalvoja atsidūrusi viena tylioje žiemos naktyje.
Įtariu, bet pats prisiekti negalėčiau, kad novelės „Violončelė“ atsiradimui turėjo įtakos du kiti literatūros kūriniai. Vienas jų, parašytas mano paties, tai rinkinyje „Lietaus dievas“ išspausdinta „Lapė“, kurios finalą, matyt, nevalingai norėjau ištaisyti, padaryti jį viltingesnį, o kitas – tai Juozo Apučio apsakymas „Lapsinis geras yra“, kurio pabaigoje taip neteisingai, beprasmiškai miške sušąla dvi moterys, grįžtančios iš rajono centro. Negalėčiau prisiekti todėl, kad pats nežinau, ar tikrai tie tekstai turėjo kokios įtakos, ar tik dabar pats tai išgalvojau. Vis dėlto visiškai aišku, tą žinau – norėjau, kad novelė būtų viltinga, kad pasibaigtų aiškiai laiminga pabaiga. Dėl to net grąžinau, apgręžiau mergaitę palikusius žmones, o tam vėl reikėjo pateisinimo, tad turėjau sukurti beveik melodramišką galimybę, kuri aiškiai nėra net išsakyta, bet skaitytojas ją vis tiek, manau, turi nujausti, net jeigu pats save stabdo – nefantazuok, čia tik tavo, ne rašytojo mintis, – kad vairuotojas Adomas, bevažiuodamas kartu su savo pakeleivėmis, netikėtai ima galvoti, ar tik ta mergaitė negalėtų būti jo dukra. Ta mintis Adomą taip nustebina, kad net beveik be kalbų išleidžia ir palieka mergaitę naktyje, tačiau vėliau vis dėlto grįžta jos ieškoti. Ši galimybė, šis įsivaizduojamas minties judesys gal yra greičiau ne psichologiškai pagrįstas žmogiškas pojūtis, bet gyvuliškas, instinktyvus beveik žinojimas ar nujautimas. Ir, kita vertus, gal tai tiesiog yra mano jau nebe rašytojo, o savo paties teksto skaitytojo fantazija, nes svarbu ne tik tai, ką rašytojas užrašo, bet ir tai, kokias galimybes skaitytojo įsivaizdavimams jis palieka. Ir šitai yra gal net svarbiau: skaitytojo įžvelgta, išskaityta viltis taip pat yra ir rašytojo dividendai.
Ypatingai svarbu suvokti, kad kiti žmonės yra visai kitokie negu tu pats. Rašytojui tai vienas iš pačių sunkiausių išbandymų, nes visada maga personažus apdalinti savo paties žodžiais ir mintimis. Kad veikėjai prabiltų savais balsais ir savo intonacijomis, pirmiausia reikia suvokti viena – kiekvienas žmogus (absoliučiai kiekvienas) yra atskiras pasaulis, ir gali būti, kad mūsų pasauliai niekaip nesusisiekia. Įsivaizduoti ne save kito žmogaus kailyje, bet kitą, visiškai kitą žmogų, gyvenantį savo unikalų gyvenimą, yra labai sunku. Tai ir yra vaizduotės bei išmonės svarbiausias vaisius. Aš net nekalbu apie tą primityvią baimę, kad personažų netinkami, amoralūs poelgiai, troškimai ar mintys bus suprasti kaip rašytojo tikrieji, užslėpti, amoralūs ir atstumiantys troškimai. „Rašyti reikia tik apie tai, ką gerai žinai ir pažįsti“, – mėgsta sakyti mano draugas rašytojas Herkus Kunčius. Tam galiu pritarti. Todėl ir personažą, kuris yra ne tu, o kitas, lengviausia sukurti turint omeny keletą prototipų. Tikriausiai tai yra primityvus, pernelyg paprastas kūrybos būdas, tačiau tik taip, pasinaudodamas matytų, sutiktų, pažintų žmonių žodžiais, poelgiais, sprendimais, jų elgsena įvairiose situacijose, galiu parašyti ką nors man pačiam įdomaus. Rašydamas apie kitus, staiga imi ir suvoki, kad reikia grįžti ir vėl perrašyti jau, rodės, parašytą teksto atkarpą, nes taip elgtis, kaip parašei, gali tik tu, o ne jie, jie turi daryti kitaip, kitu atveju atsiras ne istorija, ne novelė, ne pasakojimas, o paprastas melas. O mes, rašytojai, juk niekada nemeluojam – mes alergiški melui, todėl ir veda mus kalba bei realybės dėsniai ten, kur jiems, bet ne visada taip pat ir mums, norisi.
Grįžkime prie laimingos pabaigos. Taigi, stengiausi daryti viską, kad novelė pasibaigtų laimingai, deja, ne viskas priklauso nuo rašytojo intencijų – tikrovė pasielgia kitaip ir priverčia jį kapituliuoti. Taip nutiko ir „Violončelės“ atveju: laiminga pabaiga neįvyko. Kad ir kaip norėdamas negalėjau parašyti laimingo finalo, to vadinamojo hepyendo, nes tikrovė tarsi akmuo užgula ir neleidžia judinti istorijos taip, kaip nori, – Živka negali išsiveržti iš alkoholikų šeimos, iš juodos realybės, negali tapti violončelininke, groti ir gyventi savo džiaugsmui, kad ir kaip kiti personažai (ir autorius) jai stengiasi padėti. Tada įsikiša gamta, ją numarina, sušaldo, net apkaišo kapą gėlėmis, rašytojas įsiutęs, puola rašyti istorijos postscriptum, stengiasi suvesti galus, surišti pasakojimo gijas taip, kad tik pasisektų tai mažai, trapiai būtybei, tai dar net neįsižiebusiai iki galo sąmonei, tačiau niekas negaunama veltui – už gyvybę reikia atiduoti išsigelbėjimo šiaudą – violončelę ir galimybę groti. Rašytojas pasiduoda – dar kartą nugali realybė, nes rašytojas, kaip jau minėjau, negali meluoti, jam uždrausta, jam ir norint tai nepavyksta, vien pabandžius tarp dantų iš karto ima girgždėti melo žvyras.
Ką šiais samprotavimais norėjau pasakyti? Gal tik tai, kad rašytojas negali pabėgti nuo savo aplinkos, laiko, kad ir kiek stengiasi kapanotis iš dabarties, vis tiek atsitrenkia į ją kaip į dangtį. Suprantu, kad tai senamadiškas požiūris, bet negaliu niekur nuo savęs pasislėpti – noriu kalbėti apie žmones, kurie mane supa, apie jų gyvenimus, apie jų kančias, džiaugsmus, ir jeigu net nepavyksta sukurti laimingos pabaigos ar padovanoti vilties personažui, gal bent pavyksta, kad ir retkarčiais, skaitytojams suteikti nors lašelį skaitymo malonumo. Tai tokia, tik tokia menka, bet vienintelė mano, kaip rašytojo, pastanga ir galimybė nors šiek tiek patobulinti ir pagerinti pasaulį, kuriame esame įrašyti.

 

2016 m. birželio 22 d.

b_200_91_16777215_0___images_iliustracijos_2016_metai_liepa_šlepiko_parašas_1.jpg

 

 

 

 

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 7 (liepa)

 

b_200_312_16777215_0___images_iliustracijos_2016_metai_liepa_Metai_nr_7.jpg