tekstai.lt

Rimantas Kmita. Pietinia kronikas. Romano fragmentas

 

Rimantas Kmita. Regimanto Tamošaičio nuotrauka
Rimantas Kmita. Regimanto Tamošaičio nuotrauka

 

Paparčiai virš galvų, pušų kvaps i dulksna. Bet svarbiausia, ka tarp tų paparčių aš su mergička. Tode nepradėsiu aš čia peizažų tapyt’, bo i mokykloj skaitydams juos visada praleidžiu. Nu i ne peizažai man daba galvoj. Ka taip išeič’ i šokius toliau nuo sava mokyklas i rezultatyviai su mergička nuvirsč’ į žalumynus, tai beveik ka i nebuva da. Sava mokykloj arba kur nakčiovkėj su palatkėm, tai aišku. Bet kai tik najni i kitų mokyklų šokius, ypač į centrą, tai tik žiek, ka i galva negautum. Kokie da ten žalumynai.
Nu o dėl to rezultatyvuma tai nereik’ skubėt’. Kaip čia pasakius. Guliam mes tarp tų paparčių, nu, i kaip i neblogai. Toks įspūdis, ka i laižytis visai moku. Ne pirms karts gi. Užknis tik visokias žoles i šapai, lend visur po drabužiais, nu bet nieka, kentiet’ gal’. Bet tik va kaip čia ką nors daugiau nuveikus, va kur klausims. Liaudies aplinkui pilna, da kažkokias drauges vis prein. Man atroda, ka jos susitarusias taip, ka jeigu kas ką, tai ka netoli būtų. Nu i šiaip situaciją pakontroliuot’. Jaučiu, susirastų jos kokius kietus čiuvus, likč’ čia viens gulėt’, i da gerai, ka be fanara.
Bet visai neįkertu, kaip jai. Atroda, ka biški nuobodu. Nu bet ką, aš toliau vaidinu kietą i tipo viskas labai gerai. Nors taip i nėra, i jaučiu, ka kažkas nelimp. Aš vis kažką bandau bazaryt’, kišt’ ranką po drabužiais šnekėdams apie paparčia žieda ieškojima, bet reikalai į priekį nesistum’. Nors aš i nežinau, kaip tas priekis tuose papartynuose turėtų atrodyt’.
Ji vyresne, i tas mane biški gandin. Bo jeigu ji būtų mana amžiaus, aš gal i galėč’ pagaut’, apie ką ji tyl’. O kai vyresne, tai nelabai. I da mane gandina, ka ji juoda. Ta prasme, plaukai juodi. Juočkes tai aš tik per MTV mates. Tamsi i vyresne, i tode ten da labiau neįsikirsi, ką ji galvoj.
Daug paprasčiau, apie ką aš galvoju i ko noriu. Čia nėra daug ko vardint’. Nu ka i treningiukų, sakykiam. Nu daba tai aš su treningais, bet vis tiek tas yra labai svarbu. Svarbu turiet’ i tokius, kokių reik’. O juos gaut’ nėra taip paprasta, bo man vis da visus drabužius perk motina. Ji kažkaip greičiau nuperk, o tada jau negali pirktis sau da tokia pačia drabužia, bo jau yra toks, kitaip bus skandals. O būn visada maždaug taip.
– Nu tai ajnam į turgų, nupirksiu aš tuos treningus, – saka motina.
Va, galų gale. Šeštadienis, ajnam į turgų i jau pirmadienį aš būsiu kiets, i visi tą žinos.
Nu najnam į turgų. Nu žiūriam. Tokie treningai, kokie man reikalingi, mamai atroda per brangūs. Va, yra kitokių, irgi gerų, i ne tokių brangių, saka ji. Ką reišk’ kitokių? Kitokių nereik’. Visi gi žina, kokie treningai yra kieti. Melsvi su žaliu, PUMA arba NIKE. Arba ADIDAS. Tokie pablizginti. Žodžiu, ka būtų originalai. Nesvarbu, ka iš turgaus.
Tai grįžtam iš turgaus su tokiais juodais i kažkokiom rūžavom paloskėm an krūtines. Nu pablizgints kostiumiuks, bet kas iš to. Nėra nei NIKE, nei ADIDAS ženkliuka. An tokia, aišku, i negal’ būt’, bo jie i nėr tokie, kokius visi nešioj. Nu, i sporta sale gali ajt’, bet kam reikalingi treningai sporta salėj? Turi maike, šortus i varai.
Treningai reikalingi ne tam, ka sportuotum, i ne tam, ka neturėtum ko kita apsirengt’. Treningai reikalingi tam, ka jaustumeis normaliai, toks, kaip visi. Nei per siūlę kitoks. Nei spalva, nei modelis, nei ten kokie pričindalai netur’ skirtis nuo to, kaip ka visi vaikšta. Ta prasme, visi normalūs i kieti pacanai. O daba mana tai net iš tola neneš į tokį, kaip visi. I tu tada esi balta varna, nesvarbu, ka su juodu treningu. Čia nėra pasirinkima – arba tu turi normalų treningiuką, arba esi ablavuchs, molis, katras netaika į kiečiausias mergičkas, i nieks į tokį rimtai nežiūrės. Viskas. Nėra čia daugiau ką šnekėt’. Gali tik pagalvot’, ka šiaip tai įdomiai čia – visi nor’ originalų, bet patys originalais būt’ nenor’. Originalus treningiuks, originalūs džinsai pakel’ tava markę, o jeigu tu pats originals, koks čiūdiks, tai čia krenti konkrečiai.
O juk kas yra treningai? Treningai yra tava šarvai. Jeigu kas mata iš tola teisingus treningiukus, tai iškart viską suprant. Nelįs prie taves. Už tai tu pats gali drąsiai prie bet ko ajt’ ir tvarkyt’ reikalus. Jauti, ka žiūr’ kaip į lygų. I pacanai, i mergičkas suprant viską be žodžių. Kaip šarvuose gali būt’ ramus, gali galvot’ ką tik nori, šarvų viduj. Bet visi galvoj, ka suprant, ką tu galvoji, bo teisingi treningai paroda tava požiūrį į neramų gyvenamąjį metą. Čia taip kažkas iš vyrų rūbinėj pasake, i man įstriga. Pagalvojau, va, čia tai tiksliai. Visada jaučiau, ka treningai nėra vien drabužis, bet negalėjau to pasakyt’.
Nu mana situaciją da biški gal gelbėj bačiukai. Pirkau Lvove, kai buvom išvare į tokį turnyrą. Juodi, dermantininiai, kaip tik prie kuostiuma. Gavom maistpinigių, tai nusipirkau. Nepasirode, ka brangu. Nu i kojines, aišku, baltas. Bet vis tiek be normalių treningiukų viskas yra taip an ribos.
I ji turėja tą suprast’. Musiet i suprata. Bet nieka nesake. Aš visai nesistebiu, ka mes daba einam su ta Meile namo. Ji sake, ka jos toks vards – Meile. Aš jai an pečių užmetes sava treningiuką, o viena ranka apkabines. Aišku, taip ait’ kelis kylus gal i niera patogu, bet ne dėl patoguma čia mes ainam. Mes čia Jonines šventėm. Kas tos Jonines, tai aš nifiga nesupratau. Pirmą sykį buvau Joninėse, pirmą sykį buvau prie Rekyvas, ka i kaip durnai gal’ pasirodyt’. Nu ko man ten važiuot’. Dienom trenkes, savaitgaliais teliks arba su chebra kur, kašį a kažką. Vasarom kaime. Aš gyvenau sava rajuone i sava kaime. Du kylai spindulys nuo nama man buva daugmaž aišku i daugmaž to užtekdava. I kai pirmą sykį išgirdau SEL „Čia mano kiemas“, man stalčius atsidare. Nu bet kaip taip pagaut’ viską, apie ką tu galvoji, i kaip viską supranti? Tai iš sava kiema per daug noses nekišdavau, nu išskyrus, jeigu kur į turgų pašaut’. I kas tos Jonines? Žinojau du dalykus: paparčia žieds i šokinėjims per laužą. Apie pirmą gal nieka nesakysiu, o dėl antra tai irgi – nu ne per laužą šokiniet’ ten ėjau. I man atroda, ka nieks ten per tą laužą nešokinieja. Ką reišk’ „per tą laužą“, aš to lauža net nemačiau.
Bet ką daryt’. Jeigu aš prejnu prie mergičkas, katra atroda visai nieka, i sakau kietesni balsą nutaises: „Nu tai pašokam gal.“ O ji sutink. Nieka nepasakius. Bet aš suprantu, ka ji sutink, nu i mes šokam. Kai įsižiūrėjau, tai pamačiau, ka ji ne šiaip sau, ka ji labai nieka tokia.
Treningiuka irgi neatsisake, tipo, ką čia duodi. Tai biški palengvėja. Kažkaip gal nieka jai tas treningiuks. I juos juodi plaukai an man juoda blizgaus treningiuka irgi neblogai atroda. Kol mes ateinam iki jos namų, aš jau viską išpasakojes – dvi sava keliones į užsienį, iškomentaves ten kainas i visokius čiūdus, jau pastūmės, kaip tie lochai iš centra užknis, papasakojes, kas gera Rygos turguj, i kokias ten kainas. O daugiau kaip i viskas. Ką aš jai da galiu pasakyt’.
– Tai gal telefoniuka užrašysi, – sakau prie laiptines.
I užraše. Kai taip be komentaru, tai atroda, ka viskas aišku. Bet man buva aišku, ka nieka čia nebus. Nors da galvojau. Čia tas be komentara tai gal’ būt’ visaip. Viens variants, jo, viskas gerai, paskambink, suderinsme, kai tėvų nebus. Bet gal’ reikšt’ i maždaug – imk tą telefoniuka i mink iš čia greičiau. Tas tava trenings ne tik ka lievs, bet da i nieka nešilda. Nu bet jeigu jau dave, tai kaip nepaskambinsi. Turėjau paskambint’.
Kitą dieną pasidailinau sava plytą, primečiau, ką čia galėtume paveikt’. Nu, jeigu iškart į namus nekvies.
Skambinu.
Pakel’ ji.
– Labas, čia Rims.
– Kas toks?
– Rims. Nu sykiu iš Joninių grįžom.
– A.
(Kas per „a“, galvoju. Čia gerai, ka prisimen, a blogai, ka tas prisiminims tėra „a“? Bet reik’ kabintis i toliau varyt’.)
– Ką veiki?
– Nieka.
– Tai gal paveikiam ką?
– Nu i ką?
Supratau, ka jeigu nieka nepasiūlysiu, tai i nesusitiks. Gerai, ka buvau apgalvojes variantus.
– Čia parke tokia aitvarų švente, – sakau pigiausią variantą. – Tai gal nieka būtų.
– Gal ne.
– Nu arba galiam į koncą...
– Į kokį?
– Nu čia Džordanas koncas kultūrkėj.
– Gerai.
Iš jos atsakymų šiaip nieka nesuprastum, bo tie jos sakiniai po vieną du žodžius daug informacijas neduod. Bet už Džordanas, jutau, užsikabina, bo balsas iškart pagyvėja. Čiuju, jeigu būč’ pasiūles varyt’ į kokį Augulį, Sekmadienį arba Combo, tai vėl būtų ką nors užvėmus, o aš būčÿ likes an ledą, bo kietesnių variantų mergai nebeturėjau.
Ėjau susitikt’ i jutau, ka kojas kažkaip dirbtinai dėliojas, o nuo kojų iki pirštų galiukų kai elektra ka varinėj. Atrode, ka viduj vire kažkoks katiliuks, i buva baisu, ka kas neperdegtų i nesprogtų. Bo ką aš žinau, kaip ten būn, kai varai į pasimatymą, kas ten kaist, i kas ten kada sprogst. Bo iki šiol jeigu i varydavau pas kokią klasiokę, tai vis tiek, suskėles kokią nesąmonę, nu, tarkim, nugirsti, ka jos bratans atseit tur’ daug kaskių. Davaj, atvarysiu pas tave, persirašysiu gal ką.
– Nu atvaryk.
Nuvarai, tėvai tik akikes susmeig’, i šypsos kažkaip durnai. Tipo, žentelis atvare... Visi vyresni bratanai klausės Kino, Mašina vremeni i visokius rokus rinkiniuose pavadinimais Rock ballads, Rock power i panašiai. Bet persirašinėjau, bo norėjos ilgiau pasitrint’. Pabazariji, persirašai vieną kitą, o tada tau jau saka, nu, jeigu da kas įdomu, tai gal imk, namuose persirašysi. Tėvai trinas visą laiką namuose, nu tai pasijami tas kasetes i varai lauk. Tuom i baigias draugišks vizits.
O čia tikras pasimatyms. Autike iki kultūrnamia ji vėl beveik visą laiką tylėja, o aš jau buvau kaip i viską išpasakojes. I ką aš kai durnelis visą laiką turiu malt’ liežuviu? Tai tada bandžiau iš jos ką nors išpešt’ – kur mokos, ką veik’, kokią muziką klausa. Protingesnis dėl tokių klausimų neatrodžiau, bet ji bent jau pravėre burną. Nebuva ji iš drovių, iš išvaizdas pasakytum, ka net atvirkščiai, bet kažkode jutau, ka aš jai nelabai įdomus. Man jau i pačiam pasidare įdomu, kode ji su manim susitika.
Trinamės kulturkes fojė, laukiam, kol ateis teta i mus praves.
– Tai tu bilietų neturi?
(Nu pagaliau jai kažkas įdomu i ji tur’ ko manęs paklaust’!)
– Ne, čia mana teta dirb, praves, – sakau nutaises tokią intonaciją, ka ji suprastų, kaip yra krūta, kai ką nors gali susišaudyt’ ne už pinigus, o per pažintis arba kaip nors kitaip, svarbu, ka ne mokėt’ už viską pinigais, katruos gauni už sąžiningai atartas valandas.
– A, – saka ji, nors žodis „saka“ tam burnos pravėrimui biški perdėts. Bet i jo užtenk, ka pajusčiau, kaip viskas slyst man iš rankų.
Išsitraukiu iš kišenes Snickerį, pasiūlau, i pirmą kartą pamatau jos santūrią šypseną. Brangiai man ta šypsena kainava, galvoju aš, i laukiu nesulaukiu, kada ateis ta teta, bo žmonių pilna, paskiau sakys prie durų, ka nė vienos vietas nebelike, net stovimos, i ka negal’ nieka padėt’. Tada tai pravals, i jokie snickeriai neišgelbėtų.
Bet vos ji įsisavina Snickerį, preja teta. „Ainam, vaikiukai“, – pamoj ji, i aš krentu į kraskę. Ne, nu geresne kreipinia tokioj situacijoj neparinksi. Apsimetu, ka negirdėjau, i einu tokią pachodkę įmetes, ka ji vieną sykį pamirštų apie visokius vaikiukus.
Gavom visai neblogas vietas, net ne prie krašta. Musiet, kažkas neateja, i mus greitai pasodina į tas vietas. Jeigu pasirodys vėliau, patys kalti, bus tamsu i nieks ten jau nesiryškins, kur kieno vieta. Nors tos vietas, i tos kėdes eilėm sustatytas, primine kokį nors mokyklas renginį. Pradžioj, kol viskas įsivažiuoj, gal i nieka. Paskiau jau norėtųs i pajudėt, Džordana įsijautus spaudž’ iki dugna, o tu sėdi sava vietoj, bo visi sėdž’ sava vietose, bo čia nėra nei kur šokt’, nei ką. Mokykloj tai gali susmukt’ į tą kėdę i žiovaut’ iki pabaigos, o čia žiovulys nejam, bet turi sėdėt’ lygiai taip pat. Nu ten ploji, kartais net rankas iškėles, o jau per kulminaciją, kai uždainuoj „Nemylėjau tavęs“ arba „Gimimo diena“, visa sale atsistoj, trypčioj, o kartais net banda visa eilė susikibt’ už rankų i siūbuot’, nu, jeigu gabals lėtesnis. O čia jau visiška loterija. Jeigu šalia taves normali merga, tai smagu, bet jeigu kokia mymra? O jeigu koks čiuvs? Tai stovi, linguoji kai medis i visą laiką galvoji apie jo prakaituotą ranką, katra jis prieš koncą tulike laike sava štolcą.
Nu bet šį kartą loterijas nebuva. Iš kultūrkes ėjom jau susikabine už rankų. O prie namų apkabinau, ji nepradėja draskytis kai klasiokes už spintas. I aš kažkaip pasilenkes pabučiavau ją tiesiai į lūpas. Mana paširdžiuose tik suūže, kai koks malūns ka būtų įsijunges. Tas malūns taip ūže, ka aš net nesureagavau, kai ji pasake „labanakt“ i dinga laiptinėj. Nebuva nė minties, ka galiečÿ užeitÿ. Skridau namo kaip koks Karsons su tuo malūnu paširdžiuose. Turiu paną! Ne iš sava klases i net ne iš sava mokyklas! Plaukai jos kai anglis, i ta anglis prie mana auskariukų da labiau spindės! Visi prikraus į kelnes iš pavyda pamate mane su ja. „Iš kur tokią parovei?“ – bus parašyta an jų kaktų.

Tėvui pasiūliau biški pinigų, katruos buvau gaves iš Magic Crystal. Da iš Hanuoveria biški dienpinigių buvau parsivežes. Sakau, čia ne visi, bet kol kas tiek. Nieka nesake, pajame. Kitą dieną užeja pas mane į kambarį. Taip i taip, čia tava pusbratans larioka tur’, daba taukai ain, pardes negaun, deficits. Aš tau galėč’ kokia dėžikę sušaudyt’. Nuneši į tą larioką, i be jokios rizikas parduosi. Vis šis tas.
Va tau i grūščiks.
O man pats tas. Saugūs pinigai. Pačiu laiku. Kaip tik merga pasisuka, tai be babkių su ja reikalai į priekį niekaip nejudės. Jaučiau, ka snickeriais neužkimšiu, o tuoj reiks į kokią kavinę ją vestis.
Nu i pradėjau po biški. Po biški viskas judėja. Svarbiausia, ka ramiai, gražiai, be jokios panikas. Ką ten be panikas, jaučiaus kai rimts verslininks.
Jūs tik įsivaizduokiat. Išlipat iš autobusa stotelėj, o priešais jus – larioks tokiais dideliais langais. I per visą larioka langą – balti taukų pakiukai sustatyti į tokią piramidę. Išlipi iš autika i tik pyst’ – taukų pakiukų piramide prieš akis. Visur lariokų langai būn užgrūsti visokiais šūdais, mirgu margu, o čia vien tik balti, spindintys, į piramidę sudėlioti pakiukai.
Nu man tai jau iš toli pamačius ta balta piramide už širdies griebdava.
Bo tie pakiukai buva mana.
O larioks – pusbratana.
Jis ten prekiaudava visokiom daržovėm, ką aš žinau, iš kur jie jų paraudava, nu bet paėme i mana pakiukus.
Larioks stovėja prie stoteles, tai išlipusias babuses galėja iškart i pirkt’ tuos taukus. Nu i tirpa ten tie taukai kai sniegs prieš pavasaria saulę.
Aš, aišku, užsiprašydavau tų taukų daugiau, tiek, ka vienoj vietoj sunkiai parduosi. Eidavau per visus lariokus iš eilės i pasilenkes prie langelia klausdavau: „A taukų nereik’?“
Bet lariokuose navarą reikėja dalintis. Tai pagalvoju, jeigu pasimsiu vieną taukų dėžikę i prie pardes staigiai prakalsiu, gal nieka tuokia. Čia visi an kiekviena kampa ką nors stumda, tai kodie mentai turėtų mane kirst’? Ypač kai jau sykį Rygoj toj loterijoj išlošiau, tai gal daba eilė i kitiem, kam man vienam tiek laimes?
Stoviu prie Lyras pardes visas kiets. Cha, pardėj nėra, o aš turiu. Va taip va. Sakot, kapitalizmas, sakot, laisva prekyba. Jūs prekiaukiat’, prekiaukiat’, jeigu tik gaunat kuom. O aš va gaunu. I tašks.
Prekyba kaip i vykst. Nepasakyč’, ka ajn su vėju, bet matau, ka aš čia prie tos pardes per daug trumpesnį laiką prastumsiu daugiau, negu per kelis lariokus tuo pačiu metu. O tada jau skambinu Meilei. Reiktų da prieš tai praseit’ per kavines, bo aš apie jas daugiau tik girdėjes. O tai da įsirausi į kokią tokią kaip Tomas arba Inga, tai išeisi pliks basas, jeigu išvis išeisi. Man an akių kaip plėvele kokia ka būtų užsitraukus, atroda, viską darau, bet galvoj tik tie jos juodi plaukai. O stovint prie Lyras vis iš galvos neišeja, ka čia visai netoli ji gyven. Biški nenorėč’, ka ji čia mane pamatytų. Žvalgaus, nors da nežinau, ką daryč’, jeigu pamatyč’. Susikrauč’ viską i bėgč’ slėptis?
Bet ką daryt’, prekyba ajn, prakalsiu tą dėžę i viskas, daug man nereik’, šią savaitę būsiu biški padidines apyvartą, o daugiau sėdėsiu sau tyliai i klausysiuos, kaip lariokuose kapeikas byr.
Pasilenkiu aš vienai bobai paimt’ pora pakiukų, pakeliu galvą, prieš mane stov’ agurks. Iš kur tas grybs išdyga? Aš gi nieka daugiau nedarau, kaip tik žvalgaus aplink, o iš čia neblogai matyt’, kas iš katros pusės atein. Nematau tik, kas iš pardės pro duris ein. Tai toks įspūdis, ka jis ką tik išlinda iš pardes, daba su liežuviu varinėj po tarpudančius, matyt, valos ką tik pietums sužiaumotas bulkikes trupinius.
– Dokumenčiukus turi?
– Kokius dokumenčiukus, – klausiu aš, labiau nustebes dėl mažulių „dokumenčiukų“, negu nesuprates, ko jis manes klaus’.
– Leidimą prekiaut’?
– Ne.
– Tai prajnam į nuovadą.
Boba, stovėjus su dviem pakiukais rankoj, da klaus’, a aš nebeparduosiu. Ne, dovanoju, sakau. Ta pagalvoja, ka bajeris, i įmete tuos pakiukus man atgal į dėžę. Prisigyvenom. Per Velykas pilnas bažnyčias žmonių, tikinčių prisikėlimu, o ka aš dovanoju du pakiukus taukų – boba netik’. Tai daba tik įkalčių daugiau turės.
Sėdžiu aš jau be sava pakiukų mentūroj. Bet užtat pats supakuots. Točna. Supakuots i da perbales visas. Kai tie mana pakiukai vitrinoj. Tik ka, kaip suprantat, džiaugsma iš to juokia. Vėl man rags. Bet daba jau konkretus. Pravalą su dešrom buvau biški nugesines, kažkiek skolos tėvs nuraše. Daba vėl viskas paimta be pinigų i vėl pasiliek mentūroj. Nu kažkiek da taukų lika lariokuose, bet i tų kaži a užteks grąžintÿ tėvui už tas visas dėžes, katras jis man parneše.

 

– Tai prekės netikrintos ir jokio leidimo?
– Ne.
– Tai sava gal kokį dokumenčiuką turi?
– Ne.
– Tai bent susipažikim. Vardas, pavardė...
– Rimants, Kmita.
– Kiek metų?
– Šešiolika.
– Katroj mokykloj mokais?
– Šešioliktoj.
– Kokia skaičių magija. Tie pasikartojantys „ššššš...“ (aš jau čia kažko visai nepagaunu, kas čia per čiuvs pasitaike). O žinai, ka prekiaut’ čia išvis negal’?
– Iš kur man žinot’, jeigu visi aplinkui prekiauj?
– Reik’ sava galva galvot’, o ne į kitus žiūrėt’. Kiti tegu gyven, kaip jiems patink. Kiti tave tik išdurs, o kalts visada liksi pats.
(Būtent, galvoju, aš gyvenu kaip noriu, i kiti, pirmiausia mentai, nesikiš į mana gyvenimą.)
– Nu tai adresiuką pasakyk.
– Kokį adresiuką?
– Nu sava, sava.
– O gal nereik’?
– Mindaugai, najk, patikrink ten Kazakevičiaus reikalą, gal jau kas nors nauja girdėt’.
Jo naparniks išein, o jis, pasisukes į mane:
– Nu nežinau, gal i nereiktų... Bet negalima, negalima taip. Kaip čia atrodys, jeigu visi stumdysmia taukų dėžes kur papuole i kaip papuole.
(Aš čia turiu ką nors pasakyt’?)
– I da tokias prekes, taukus, tirpst jie greit, per pirštus varv, slidūs tokie...
Nešdams tokį briedą jis atsisėd šalia manes kitoj kėdėj, užded ranką an leškas i nieka nelaukdams, bet i gana atsargiai i švelniai keliauj mana kankolų linkui. Aš iš pradžių nepagaunu, a jis čia da sugalvoja patikrint’ mana kišenes, a ką. Bet tas truka tik pusę sekundes, o tada aš pašoku kai pabaidyts zuikis. Man kai būtų saugiklius išmuše, nieka nebepagaunu. Tiksliau, nėra čia ko daug nepagaut’, bet žodis „pyderai“ man tebuva skambus keiksmažodis, neturintis jokių atitikmenų gyvenime, o ypač mana. Kai tik supratau, kas čia vykst, iškart pagalvojau, ka sapnuoju. I kaip sapnuose būn, atroda, ka nieka negali padaryt’. Tik širdis daužos, lyg prieš mane skraidanti lėkštė būtų nusileidus i iš jos išlipes marsietis. Kažkodie daug labiau, negu Meilę pabučiavus.
– Nu ko tu baidais, viskas gerai, sėskis.
– Ačiū, ačiū, pastovėsiu. Rašykitės adresą.
– Nu kaip nori.
Jis atsisėd prie stala užsirašyt’, bet atsidara kabineta durys i kažkas jį pakvieč’.
– Gerai, laisvas, čiuožk iš čia i daugiau ka nepasipainiotum...
Aš beveik svirduliuodams išlindau iš mentūras, i ors lauke buva gaivus. Atrode, ka buvau užmiršes kurį laiką kvėpuot’.

 

...Miesto gydymo įstaigos irgi išmoko teikti gyventojams mokamas paslaugas. Per 1992 metus jos už tai gavo 1.218.236 talonus pajamų. Gimdymo namuose 52 proc. šių pajamų sudarė mokesčiai už nėštumo nutraukimą, psichoneurologiniame dispanseryje net 80 proc. pajamų gauta už atliktas girtumo ekspertizes policijos sulaikytiems girtiems vairuotojams...
Tėvai išjunge teliką, atsisėda an sofkikes, o mane pasisodina priešais fotely.
Tas pyders vis tik praneše. Tyčia. Susirada pagal pavardę.
Nu i prasidieja. Ilgai jie ten šnekėja, bet aš nesiklausiau. Ką čia gali pakeist’. I ką tu gali atsakyt’?
O kam tau pinigų, klaus’. Durns klausims. Man toks da ne sykia nekila. Man atroda, ka joks sveika prota žmogus to neklaus’. Bo pinigų reik’. Pinigai kaip koks kupranugaris atneš an sava kupros visa kita. Ką atneš? Ką aš žinau, bet būn čiotkai. Laimes žiburys. O gal ne laimes, o sekmies. Daug babkių reišk’, ka esi sekmies kūdikis, o tai gal net svarbiau negu laimings. Bo laimings tai toks išsiviepes ištižėlis, bet koks durnelis gal’ būt’ laimings kokį blizgutį rades. Arba gali nieka nedaryt’, į debesis žiet’ i būt’ laimingas. Gyvenime tokių gal i nėra labai daug, bet per literatūrą skaitėm apie tokį. Nuvara čiuvs į mišką i bliaun. Iš geruma. Vasarom aš kaime gyvenu, bet nei pats blioviau, nei mačiau ką nors miške bliaunantį. Jeigu iš miška grįžt nieka nerades, tai neapsiblioves, o susibiesines – dvi valandas kojas po brūzgynus braižai, i nieka. O sekmie reišk’, ka kažką darai, i ka gali padaryt’. I ka būtent tu gali, o ne kas kits. Žmones i pavydž’ sekmies, o ne laimes.
– Ko tau trūkst?
Traukiu pečiais. Negi sakysi „sekmies“. Bo jau laimings tai aš turėč’ būt’ paliubomu, jiems turbūt taip atroda.
– Tai tiek prisidirbai i nežinai dėl ko?
– Nuuuu... Nežinau.
– Ką, tu nepavalgęs, neapsirengęs?
Tyliu. Dūsauju.
– Ko, mages reik’?
– Nu jo, mages...
– Nu tai pasiimk mūsų, gali grot’ kiek nori.
– Aha.
Čia tokia santrauka, o esmė – rezultats. Tėvų mage buva visai ne tas. Gerai, ji groja, bet kaip ji atrode?! Balta, maža i... rusiška. Taip, rusiška! Iš kur ją tokią ištrauke? Aš da suprasčÿ, latviška kokia, bet ne, ji buva rusiška i da be jokios firmas, be jokia normalaus pavadinima. Ne Elegija, ne Sonata, ne Proton, bet kažkokia Vesna M-310C. Jau geriau atrode ta Elektronika-302 su olimpiniais žiedais kampe, katrą kažkada turėjom, negu šita. Čia blogiau negu Wartburg mašina, bo tos irgi buva baltas, niekam neįdomias, iškart pasmerktas pensininkų ratui, bet jos bent jau buva vokiškas. Nesvarbu, ka ta mage netrauke, ka pasileides visą garsą i kaimynų nepažadinsi, gal net nesvarbu, ka ji maža i balta, bet rusiška... I čia da ne viskas. Jeigu nekreiptum dėmesia į jos rusiškumą, pazorną dydį i išvaizdą, da gal tik artimiausi draugeliai žinotų, bet ji buva vienos kasetes, tai yra neperrašinėjanti. Tai jeigu aš noriu ką nors persirašyt’, turiu lėkt’ į apačia pas Mindę, taikytis prie jo, jungt’ laidus, žiūrėt’, a viskas gerai i panašiai. O perrašinėt’ ką nors reik’ kokius tris kartus per savaitę. Žodžiu, net jeigu susitaikyč’ su jos nuline išvaizda i prestižu, iš praktines puses ji buva apgailėtina.
Bet aš daviau suprast’, ka gerai. Negi su tėvais leisies į techninius išvedžiojimus arba išvis – pareikši, ka čia pazors, o ne mage, i liksi vaabšče be nieka.
Tai daba sėdžiu i nesuprantu. Dėl mages, katros man gėda, aš sutikau daugiau nieka nebesiimt’, atėmiau iš saves bet kokią galimybę ką nors susišaudyt’. Tai daba nei galimybes, nei rezultata jokia. O ką aš galėjau užsišaukt’? Gal tokį centriuką, koks stov’ pas tetą Klaipėdoj? JVC, ble. Žodžiu, ten išvis tokia kaip spintele, mage, patefs, stipriaks, apačioj da vietas kaskėm i plokštelėm, viskas atskirai, visi sudėti į tokią spintelę, uždarytą stiklinėm durikėm. Jau vien tos durikes! Jas ne šiaip sau preini, patrauki i atidarai. Jas minkštai spūsteli, i jos atsidara... Tai ką jau ten šnekėt’ apie kokybę, garsą i visa kita... Bet čia Klaipėdoj, o mes tai Šiauliuos gyvenam, i aš nežinau, a čia išvis kas nors tur’ kažką panašaus. Bent aš tai jau nesu mates nė pas nieką.
I išvis, kas su manim yra? Jeigu man tik kas biški, man svarbu staigiai nešt’ mieles, nesvarbu, ką prarasi, kiek tas kainuos, svarbu, ka viskas greičiau užsibaigtų i vėl būtų ramu. Taip aš gyvenime nieka neturėsiu. Bo kai sėdi pliks basas, tai kažko tos ramybes nėra.
O ką aš noriu turėt’? Kode aš nepasakiau, ko aš noriu? Kam man tų babkių? Durns klausims, babkių nor’ visi. Nu gerai, bet kam tos babkes ne visiem, bet man? Nu nusipirksiu da krūtų šmutkių? Nauja kašia kamuolį, ka paskiau visi prašinėtų i drožtų dieną naktį kieme? Kasečių da prisipirksiu i leisiu per tą pazorną magę? I jas visi skolinsis, paskiau vaikščiok kaip koks mižnius i prašinėk, ka atiduotų. Pusę iš jų grąžins susuktų i sutraukytų.
Siutau an savęs. Mentai supakava, babkių nebėr, tėvai suvyste kai mažą vaiką, kojas skaud, nei į kiemą kašia palošt’, nei išvis ko noris. Užsidariau sava kambary. O čia į mane susmeige visi sava akikes – visi švarcai i stalones, vandamai i briusly, Džims Keris, i tas sava kreiva šypsena, maždaug, nu ką, bachūrs, gavai per ausį. Dvi azijietes sava siaurom akikėm kažkokiuose paplūdimiuose su papinykais, čiurkas jūs, ble, ko čia žiūriat! Kažkaip ramiausiai buva žiet į Kurtą Kobainą i Metallica, tie kažkaip normaliai. Nu i viskas, kas iš ankstesnių laikų, irgi normaliai. Pingvinų nakleike su užrašu „Lietuvos jūrų muziejus“, vytis su kardu, iš senų laikų tokias sportines mašinas an rašomaja stala stalčių priklijuotas, nu tokias vandenines nakleikes, tokias visur klijuodavom, kai da vaikai būdavom, an kupriakų, an penalų, an papkių, tos tai nieka, viskas, kas iš anksčiau like, kažkaip nediorgina. Nu tai tuos i palikau, o visa kita nachui. Nepuoliau kaip koks isteriks ten plėšyt’, nors norėjau, norėjau taip, kaip filmuose, ištaškyt’ viską, bet ne, da pagalvodams, da pagailėdams, gal da tą palikt’, gal paskiau gailėsiuos, sakysiu, durnius, supsichavau, išmečiau viską, daba plikas sienas vietoj plikų mergų, tos bent kažkaip šildydava, o į plikas sienas tai aš koridoriuj pažiet’ būč’ galėjes, užtektų pilnai. I tas mana trypčiojims mane irgi siutina, bet ką galėjau padaryt’, plėšiau be isterikas, i to jau buva gana, bo jausmas buva toks, ka plėštum kokį pleistrą, taip gerai prilipusį, o žaizda po juo da ne visai užgijus, o labiausiai neužgijus ne čia, an odos, o ten, kur grobai, sąnariai, nervai, plėši, atroda, plyšinėj kažkokie pleistrai nuo plaučių, kažkur pažastų viduj, po nagais... Žodžiu, nemoku aš čia nupasakot’. Bandžiau įsijungt’ radiją, bet ten groja Metallica, „Nothing Else Matters“, kaip daba atsimenu, tada tai angliškai išvis nieka nesuprasdavau, bet gruza man i taip užteka, jaučiau, ka čia bus kažkaip perlenkta, išjungiau.
Paskiau biški nusiramines galvoju. Panašu, ka viskas čia taip i tęsis su tėvais, kol aš į mokyklą aisiu. Tol i sėdėsiu su jų mage. Reik’ raukt’ su ja i eit’ į profkę. Nuvariau į tą artimiausią, kur kažkada dziudo lankiau, sentimentai sukila. Galvoju, palankyč’ da čia, pasiridinėč’ su panom. I specialybių visai nieka čia yra, nu ka i stalius, kuom blogai?
Vakare motinai prišnekėjau, ka aisiu į profkę. Nafik ta mokykla. Sakau, reik’ apie gyvenimą galvot’, ne? Ką čia mokysies. Visi po turgus laksta: Lenkija, Rusija, Latvija. O tu čia į šūlę vaikštai. Jokia tolka, laika tik gaišti, i viskas. Sakau, va, artimiausia profke, pažiejau, ka ten an staliaus moka, nu i gerai.
Tai i vėl jie mane pasisodina. Jie an sofas, aš priešais. Kaip i aną sykį. Nu i praded.
– A tu rimtai stalium nori būt’?
– Aišku, o ką? Medis kvep’.
– Bet tai ka tu niekad su medžiu nedirbai... Nuo kada čia staliai tau patink.
– Nuo seniai. Man darbuose geriausiai su medžiu i sekės. Va, ka i ta lėkštė sausainiams sudėt’, juk aš ją per darbus padariau. O daugiau tai nieka tokia, kas tiktų naudojimui, nesigava. Tik ta lėkštike.
Mama tyl’. Matau, ka jai atroda, ka aš čia šneku kažkokius vėjus. Tai aš varau toliau:
– Medis man patink. Darbs ramus, medis kvep’. Va, kaime, kai dėde dirb, man patink. Drožles, viska. Kvep’. Šilts tas medis toks. Nervus kažkaip nuramin. Medžiuose visada paukščiukai pypauj. Nu i kvep’. Bet jau sakiau.
– Niekada anksčiau nešnekėjai apie jokius stalius.
– Anksčiau, kaip jūs gerai žinot, buva biški kiti planai. I man atroda, viskas būtų gerai, jeigu ne tie mentai.
– Tik jau nepradėk. Baigsis tos lenkijas i tie turgus. Visam normaliam pasauly geriausiai gyven žmones, katrie tur’ išsilavinimą, baig’ universitetus. Tokie niekad neprapuol. I čia taip bus greit. Tai ne mes, kaip dirbam, taip i dirbsme iki gyvenima gala, i nieka neuždirbsme.
(Iš kur ji žina apie normalų pasaulį, tai man sunku pasakyt’.)
– Nu nežinau, stalium gal nėra blogai. Namiuka sau kokį gali pasistatyt’...
– Kol tu tą namiuką pasistatysi... Kaip batsiuvys be batų, taip i stalius be namiuka. Kas čia lika, da pora metų i viskas. Matematika sekas, galėsi kur į kokią ekonomiką, a kur stot’.
Tyliu.
– Nebūk durns, pagalvok. Spėsi da prisidirbt’.
– Gerai, pagalvosiu.
Nu ką čia galvot’. Jeigu jau atvirai, tai nei stalium, nei kuo nors kitu būt’ aš neplanavau.
Aš gi visą laiką galvojau žaist’ regbį. Visą gyvenimą. Pradžioj kur nors Vokietijoj, tada Prancūzijoj, o paskiau Anglijoj a Pietų Afrikoj. Bet daba jau matau, ka gal taip i nebebus. Viskas gerai, bet keliai kažkaip parein, o daktarai nieka ten nerad. Širdis irgi, kartais taip dur’, o daktarai saka, nieka tokia, nieka mums neroda. Jiems gal i ne, o man tai i roda, i dur’. Reik’ biški pristabdyt’. Neaišku, kaip čia bus. Vasarą pailsėsiu, viskas gal susitvarkys. I jeigu toliau žaisiu, tai nėra skirtuma, a profkėj, a šūlioj tuos pora metų prastumt’.
Bet jaučiaus tai kaip mažas vaiks. Tėvai mane antrą kartą išdur’. Aš noriu babkių, o gaunu vienos kaskes nieka netraukiančią magę. Aš sakau, ka aisiu į profkę, o viskas baigias tuom, ka aš toliau į šūlę čiuošiu. Beliek da susiest’, pabazaryt’, i aš sutinku mest’ regbį.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 7 (liepa)

 

b_200_312_16777215_0___images_iliustracijos_2016_metai_liepa_Metai_nr_7.jpg