Pabaiga. Pradžią (2016 m., Nr. 5–6) galima perskaityti čia.

 

Iš vokiečių k. vertė Alfonsas Tekorius

 

VEIKĖJAI

 

PENKIASDEŠIMT
DRAUGAS
KAPSULANAS
VIENAS
KITAS
MOTINA, 32
BERNIUKAS, 70
VYRAS, daktaras, 46
MOTERIS, 43
SENELĖ
DUKRAITĖ
BERNIUKAS DEŠIMT
DU KOLEGOS
PORELĖ
JAUNA MOTERIS savo vaiko laidotuvių metu
DU PONAIČIAI, 28 ir 88
DVI DAMOS
MINIOS CHORAS
DVI LABAI SENOS MOTERYS, 93 ir 96

 

 

ANTROJI DALIS

 

 

Penkiasdešimt. Draugas

 

DRAUGAS. Štai ir tu. Džiaugiuosi tave matydamas.
PENKIASDEŠIMT. Ar gali man paaiškinti, kaip aš dar gyvas vaikštau šia žeme?
DRAUGAS. O ar visa tai nebuvo rimtas įspėjimas? Kokio paaiškinimo tau dar reikia?
PENKIASDEŠIMT. Ar tu žinai, kas dėjos neseniai?
DRAUGAS. Taip. Kiekvienas žino. Visame mieste tik apie tai ir kalbama.
PENKIASDEŠIMT. Norėčiau, kad būtum dalyvavęs.
DRAUGAS. Bet juk niekuo nebūčiau galėjęs tau padėti.
PENKIASDEŠIMT. Žinoma, ne. Tačiau būtum su kitais viską matęs, iš apačios.
DRAUGAS. Bet juk nėra geresnio liudytojo už tave patį.
PENKIASDEŠIMT. Įsivaizdavau, kad esu ramus, kad elgiuosi šaltakraujiškai. Galvojau vien apie tai, ką noriu žinoti, koks bus atsakymas į mano klausimą. Troškau, kad mane girdėtų. Iš galvos nėjo vienintelė mintis: kaip ilgiau ištęsti visą tą vyksmą.
DRAUGAS. O pačių žmonių, ar jų nematei? Ar nejautei, kaip jie visi į tave spokso? Kad jie, ištarus Kapsulanui nors pusę žodžio, sudraskys tave į skutelius?
PENKIASDEŠIMT. Be jokios abejonės. Suvokiau, kad man gresia pavojus. Ko gera, bijojau labiau, negu sau prisipažinau. Bet manęs nepaleido ir neapsakomas smalsumas. Jeigu jie dabar mane puls, jeigu jie iš tikrųjų, kaip sakai, ištarus Kapsulanui nors pusę žodžio, ims mane draskyti, ar tada ir bus tas tikrasis metas, kai turiu atsisveikinti su pasauliu? Arba tai įvyks, pavyzdžiui, trimis valandomis anksčiau už tariamąjį Akimirksnį? Arba dviem. Arba viena? Ar galima žūti iki savojo Akimirksnio?
DRAUGAS. Bet tu laiku pakeitei kalbos temą. Džiaugiuosi tuo.
PENKIASDEŠIMT. Kodėl džiaugiesi?
DRAUGAS. Todėl, kad tu man mielas. Kad pasitiki manim. Apskritai, kad esi.
PENKIASDEŠIMT. Ar tu labai prie manęs prisirišęs?
DRAUGAS. Maniau, kad žinai.
PENKIASDEŠIMT. Ar išvis tai įmanoma žinoti?
DRAUGAS. Tokiu atveju reikia klausti. Bus pasakyta.
PENKIASDEŠIMT. Ar tu apskritai linkęs artimai pritapti prie žmonių?
DRAUGAS. Prie kai kurių.
PENKIASDEŠIMT. Ar jų daug?
DRAUGAS. Ne, tik vienas kitas. Gal todėl jie man tokie mieli.
PENKIASDEŠIMT. Kiek žmonių tu tikrai myli?
DRAUGAS. Man gėda tau sakyti teisybę.
PENKIASDEŠIMT. Na, sakyk jau, sakyk.
DRAUGAS. Ar tu pats to nežinai?
PENKIASDEŠIMT. Man atrodo, kad iš visų žmonių artimiausia tavo širdžiai yra tavo sesuo, jos prisiminimas. Atleisk, kad ją miniu.
DRAUGAS. Aš ją tikrai tebemyliu. Iki pat šiol kenčiu dėl jos netekties.
PENKIASDEŠIMT. Anksčiau tu niekad nesi apie ją kalbėjęs.
DRAUGAS. Stačiai negalėjau. Tu vienintelis, kuriam prasitariau. Tačiau visus tuos metus ji man nėjo iš galvos. Nė vienam nesu to sakęs.
PENKIASDEŠIMT. Ar išvis neturi jokio artimesnio žmogaus? Tebeliūdi jos?
DRAUGAS. Taip. Kol niekam nebuvau apie tai prasitaręs, visiems kitiems buvau abejingas.
PENKIASDEŠIMT. Kaip tai suprasti: ar tu niekuomet nesusitaikei su mintimi, kad jos nebėra? Galbūt todėl mane taip traukė prie tavęs.
DRAUGAS. Tikrai niekuomet nesusitaikiau su šia netektimi. Niekuomet.
PENKIASDEŠIMT. Gerbiu tave už tai.
DRAUGAS. O, nesakyk man to! Ar tu žinai, ką visa tai reiškia? Metų metais kančią, ir niekas negali jos numaldyti. Niekas.
PENKIASDEŠIMT. Bet juk esama šiokio tokio pokyčio, tiesa?
DRAUGAS. Ne per seniausiai šis tas pasikeitė.
PENKIASDEŠIMT. Ar nori pasakyti, kad dabar turi artimą žmogų, kuris tebėra gyvas?
DRAUGAS. Taip.
PENKIASDEŠIMT. Ar tai įvyko staigiai, netikėtai?
DRAUGAS. Taip.
PENKIASDEŠIMT. Mat kaip: į tavo gyvenimą atėjo visai naujas žmogus, o aš, tavo geriausias draugas, nė nepastebėjau.
DRAUGAS. Visai ne naujas. Tai žmogus, kurį seniai pažįstu.
PENKIASDEŠIMT. Bet kaip tai nutiko?
DRAUGAS. Tavo smalsumas – nelyginant alkanas vilkas. Tačiau kaip tau pasakysiu.
PENKIASDEŠIMT. Na, klok be užuolankų. Kaip viskas buvo?
DRAUGAS. Vienam žmogui apie ją vis dėlto prasitariau.
PENKIASDEŠIMT. Apie savo seserį?
DRAUGAS. Taip.
PENKIASDEŠIMT. Ir nuo to laiko tas žmogus, kuriam apie ją kalbėjai, pasidarė tau artimas?
DRAUGAS. Taip, bemaž toks artimas kaip ir ji.
PENKIASDEŠIMT. Tada turėtum mane mylėti kaip ir ją.
DRAUGAS. Tą ir darau. Tu esi tas vienintelis, kuriam apie ją esu kalbėjęs. To niekas kitas nežino.
PENKIASDEŠIMT. Tas vienintelis! Kaip keista!
DRAUGAS. Tu pats mane privertei pasakyti teisybę.
PENKIASDEŠIMT. Tikiuosi, kad nesigaili. O, kita vertus, ar čia yra kas nors ypatinga? Ar aš tau neatskleidžiau, kas man neduoda ramybės, kas mane kankina? Tu pasielgei taip pat. Tu perdavei man savo kančią. Iš tikrųjų, ar tu ir aš kamuojamės ne dėl to paties?
DRAUGAS. Ne. Man svarbus tik tas vienas žmogus. Kas su kitais dedasi, man visai vis tiek.
PENKIASDEŠIMT. Tačiau dabar tu neabejingas ir man. O man nebe tas pat, kas darosi su vienu iš mūsų.
DRAUGAS. Tai mane labiausiai ir baimina. Nuojauta sako, kad su tavim gali įvykti kas nors baisaus. Drebėjau kaip epušės lapas, kai buvai pastatytas prieš minią.
PENKIASDEŠIMT. Vadinasi, tu ten buvai.
DRAUGAS. Taip.
PENKIASDEŠIMT. O nenorėjai man to sakyti.
DRAUGAS. Ne.
PENKIASDEŠIMT. Bet kodėl gi?
DRAUGAS. Bijojau, kad suteiksiu tau stiprybės vykdyti tuos tavo mirtinai pavojingus sumanymus, – paprasčiausiai vien savo dalyvavimu.
PENKIASDEŠIMT. Tai tiesa. Tu man įkvepi drąsos. Su tavim galiu apie viską kalbėtis. Jei nebūčiau su tavim kalbėjęsis, niekuomet nebūčiau galėjęs pradėti to, ką pradėjau.
DRAUGAS. Bet juk dabar viskas yra pasibaigę, tiesa?
PENKIASDEŠIMT. Tu taip manai? Jei gali man paaiškinti, kas įvyko, tada yra pasibaigę. Aš nežinau, ar tau pasiseks. Bet džiaugiuosi, kad ten buvai, nes dabar galėsi man tiksliai atsakyti. Įtariai žiūriu į dalykus, kuriuos išgyvenu pats sau vienas, bet kurie susiję nebe tik su manimi. Ar padėsi?
DRAUGAS. Tau visuomet padėsiu. Negaliu kitaip. Klausk, ko tiktai nori. Visuomet sakysiu tik tiesą. Nesiverčia liežuvis veidmainiauti, kai kalbu su tavim.
PENKIASDEŠIMT. Ir aš negalėčiau kitaip elgtis bendraudamas su tavim. Tad pasakyk man aiškiai: kaip nutiko, kad aš tebesu dar gyvas?
DRAUGAS. Nesuprantu tavęs. Matyt, nebuvo atėjęs tavo Akimirksnis.
PENKIASDEŠIMT. Tačiau Kapsulanas visų akivaizdoje pareiškė, kad mano Akimirksnis atėjęs. Juk pats ten buvai. Girdėjai savo ausimis.
DRAUGAS. Jis gali kai kada klysti.
PENKIASDEŠIMT. Bet jis skelbė, kad žino tikrai, o aš jį nuginčijau. Jis teigė geriau žinąs, girdi, motina suklaidinusi mane. Iš kur jam tai žinoti? Ir kaip jis išvis gali žinoti?
DRAUGAS. Jis turi skvarbų žvilgsnį. Nepamiršk jo milžiniškos patirties. Jis buvo įsitikinęs tuo, ką sakė. Antraip nebūtų tavęs statęs prieš pusę bendruomenės.
PENKIASDEŠIMT. Bet kuriems galams?
DRAUGAS. Jis norėjo visiems įrodyti, kokios absurdiškos tavo abejonės. Tu stovėjai tenai ir su neregėtu užsispyrimu vis kartojai, kad tuo netiki. Tu pergyvensiąs savo Akimirksnį. Tereikią tau tik duoti šansą, ir tu visiems įrodysiąs savo tiesą. Tave reikią laikyti eksperimentu. Tu netiki Akimirksniu, ir todėl jis tau negalioja.
PENKIASDEŠIMT. Visiškai teisingai. Tą aš ir sakiau.
DRAUGAS. Tačiau Kapsulanas žinojo, kad tai neįmanoma. Jam buvo aišku, kad tu per Akimirksnį pats užversi kanopas, ir norėjo tai parodyti viešai, kaip ir tu buvai metęs viešą iššūkį. Tu pats turėjai save paneigti. O tau tai negalėjo būti itin malonu. Tad neabejotina, kad tavo elgsena atrodė piktavališka: iš žmogaus trapumo norima padaryti viešą spektaklį. Bet nepamiršk, ką esi anksčiau padaręs. Tu sutrikdei laidotuves ir vargšei motinai, netekusiai vaiko, įvarei nežmonišką baimę. Sukėlei visuotinį pasipiktinimą, o Kapsulano pareiga rūpintis žmonių ramybe. Jam dera žiūrėti, kad negrįžtų sena klaiki baimė: tai susiję su Akimirksnio įstatymu. Jeigu Kapsulanas leis kam nors suabejoti šiuo įstatymu, viskas ims virsti aukštyn kojomis, ir padariniai bus nenumatomi. Žmonės pradės puldinėti vieni kitus, ir mes vėl pasinersime į senuosius žudynių laikus. Ar tu pats nesi patenkintas tuo, kaip tavo procesas baigėsi? Kapsulanas tau suteikė Akimirksnio atšaukimo galimybę, ir tu esi gyvas. Ko tau dar reikia?
PENKIASDEŠIMT. Man reikia suprasti: aš viso to nesuprantu. Tu neatsakai į mano klausimą.
DRAUGAS. Man atrodo, kad bus geriau, jei aš tavęs kai ko paklausiu. Juk tavosios – o ne Kapsulano – laikysenos niekas nesuprato.
PENKIASDEŠIMT. Klausk į sveikatą! Ko ir kiek nori!
DRAUGAS. Kai tave užvedė ant pakylos ir ėmė rinktis žmonės, tu iš pradžių ilgai tylėjai. Minia vis didėjo, ir netrukus aikštė prisipildė tiek, kad ir kepurės nebūtų buvę kur numesti. Visam procesui leidai vykti nė karto neatverdamas burnos. Į Kapsulano kaltinimus atsakinėjai abejingai linksėdamas galva. Ir staiga, kai buvo paskelbtas nuosprendis, tu garsiai sušukai: „Tai ne mano Akimirksnis!“ Šis šūksmas nuskambėjo nepaprastai įtikinamai, ir galiu pasakyti, kad žmonėms tas pirmas tavo prakalbėjimas padarė didžiulį įspūdį. Kapsulanas atrodė geriau žinąs ir tau stipriai atkirto. Rėmeisi savo atmintimi ir motina. Buvai šventai įsitikinęs, kad tai nėra tavo Akimirksnis. Kapsulanas vėl pakartojo nuosprendį. Žaviuosi tavimi be galo, ir nors neapsakomai baiminausi dėl tavęs, širdyje meldžiausi, kad išliktum tvirtas. Ir staiga nei iš šio, nei iš to ėmei prašyti savo mirtinąją atidėti vienai dienai, žadėdamas už tai pripažinti. O pripažinimas buvo toks – iki šiol to niekaip negaliu suvokti, – kad tai vis dėlto esąs tavo Akimirksnis. Visiška priešingybė to, ką buvai anksčiau taip ryžtingai teigęs. Šis prieštaravimas trenkė kaip žaibas iš giedro dangaus. Visi kaipmat nusiteikė prieš tave. Turi žinoti, kad nuo tos akimirkos visi iki vieno laiko tave šarlatanu. Ar gali tą prieštaravimą kaip nors paaiškinti?
PENKIASDEŠIMT. Nėra nieko lengvesnio. Tai joks prieštaravimas. Aš paprasčiausiai nežinau. Aš nežinau, kiek man metų. Niekuomet dėl jų nekvaršinau sau galvos. Iki visai neseniai net neatėjo mintis, kad tokį dalyką privalu žinoti. Netgi savo gimtadienio dorai nežinau. Visi savuosius nuolat laikė didžiausioje paslaptyje. Aš esu to visuotinio slapukavimo auka: nuo jo taip nukentėjau, kad net nebepastebiu, kaip visą laiką kas nors yra slepiama. Galimas daiktas, kad vaikystėje man apie tai buvo kalbama, bet jau tada išmokau tuos dalykus leisti pro ausis. Net jei kada nors galbūt ir žinojau, paskui pamiršau. Savo metų aš nei švaisčiau, nei taupiau. Niekuomet nelaikiau jų kapitalu. Paprasčiausiai apie metus negalvojau. Aš pernelyg džiaugiausi gyvenimu, kad dar tie metai man rūpėtų.
DRAUGAS. Ar tu tikrai nežinai, kiek tau metų?
PENKIASDEŠIMT. Ne. Tai, ką anksčiau esu sakęs, abu kartus neatitiko tiesos. Abu kartus melavau.
DRAUGAS. O kokia to prasmė?
PENKIASDEŠIMT. Aš norėjau Kapsulaną supainioti. Jeigu aš neigiu, kad tai yra mano Akimirksnis, kaip jis įrodys? Tokį klausimą buvau sau pačiam iškėlęs. Aš norėjau visos didžiulės minios akivaizdoje jį išmušti iš vėžių. Mano tikslas buvo suduoti smūgį klaidingam minios tikėjimui. Kas nors juk turi to imtis. O aš tam reikalui esu pats tinkamiausias, nes tikrai nežinau savo amžiaus.
DRAUGAS. Beviltiškas užmojis. Jų tikėjimas nėra klaidingas.
PENKIASDEŠIMT. Bet man pasisekė. Ar nematai, kad viršus mano?
DRAUGAS. Nereikėtų taip sakyti! Nepamiršk, kad savo teiginį esi atšaukęs.
PENKIASDEŠIMT. Iš pradžių Kapsulaną priverčiau nusiteikti, kad mano Akimirksnis esąs atėjęs. Jis tuo nė kiek neabejojo, ir visi tai matė. Tada aš atšaukiau Akimirksnį ir taip gavau malonę. Kaip matai, esu gyvas ir sveikas. Arba jis klydo ir apie mano Akimirksnį nieko daugiau nežino negu aš, arba esama galimybės patį Akimirksnį pergyventi. Vienu iš dviejų dabar turi tikėti kiekvienas.
DRAUGAS. O, tu labai klysti! Visi įsidėmėjo tavo atšaukimą, ir šis jiems padarė milžinišką įspūdį. Bet iš paties vyksmo jie atkreipė dėmesį tik į tai, kad tu prieštaravai sau.
PENKIASDEŠIMT. Gal ir taip. Tačiau man į visa tai nusispjauti. Aš, pats sau, dabar esu pažengęs nepalyginti toliau, negu buvau kada nors anksčiau. Dabar žinau, kad Kapsulanas – bent kai kada – meluoja. Jo vertinimai nėra nepriekaištingi. Jis pats yra pažeidžiamas. Jis gina tai, kas neturi tvirto pamato. Jis prieštarauja sau ir atleidžia, kai kas nors savo Akimirksnį atšaukia. Atšaukimo jam verkiant reikia, dėl jo pasirengęs iš kailio nertis. Nuo jo jis priklauso taip, kaip kiekvienas iš mūsų nuo kapsulės.
DRAUGAS. Neslėpsiu: man irgi taip pasirodė.
PENKIASDEŠIMT. Tu tai pripažįsti? Tikrai pripažįsti? Ir tai buvo tavo paties įspūdis? O juk tu buvai tenai, minioje, tau negrėsė joks pavojus, joks jaudulys negalėjo tavęs klaidinti.
DRAUGAS. Nemanyk, kad aš mažiau jaudinausi negu tu. Tačiau vyliausi, kad tavo atšaukimas galioja, kad jis yra galutinis, kad tau atsibodo kėsintis į gamtos dėsnius.
PENKIASDEŠIMT. Gamtos dėsnius? Kas tai per daiktas? Turi galvoje Kapsulano pareigybės instrukcijas? Kol kas dar net žalio supratimo neturiu, kaip iš vidaus atrodo kapsulė. O jeigu aš galėčiau metus, kurie kapsulėje žmogui raštiškai skirti, padidinti, pavyzdžiui, dešimčia, jeigu kapsulę atidaryčiau ir ten pažymėtą skaičių pats savo rankomis padidinčiau kokiu dešimtuku, kaip manai, kas būtų tada?
DRAUGAS. Tikiu, kad tu nepadarysi nuodėmės. Tu niekam netapsi žudiku. Pernelyg gerai tave pažįstu. Žudikas taip nejaučia. Žudikas taip nekalba. Tu nusiraminsi. Buvai gerokai įsiaudrinęs. Aprimsi ir viską pamirši. Paliksi galioti, kaip iki šiol buvo, kaip tavo atšaukta. Pažadėk man!
PENKIASDEŠIMT. Aš nieko nežadu.

 

Penkiasdešimt. Dvi labai senos moterys

 

PENKIASDEŠIMT. Ei! Klausykit! Ei! Noriu su jumis pakalbėti! Kur taip lekiate kaip patrakusios? Aš jums nieko nedarysiu! Palaukit, nelėkit taip! Sušneksim kelis žodžius!
PIRMOJI SENĖ (gaudydama kvapą). Mes nieko neturim.
ANTROJI SENĖ (dusdama). Ničnieko neturim.
PENKIASDEŠIMT. Man nieko iš jūsų ir nereikia. Nieko iš jūsų neatimsiu. Noriu tik šio to jūsų paklausti.
PIRMOJI SENĖ. Aš ne čionykštė.
ANTROJI SENĖ. Aš esu iš labai toli.
PENKIASDEŠIMT. Neketinu jūsų teirautis kelio. Pats žinau, kur eiti.
PIRMOJI SENĖ. Tai ko reikia? Ko?
ANTROJI SENĖ. Mes nieko neturim. Mes iš toli.
PENKIASDEŠIMT. Nebijokit manęs. Ar nesuprantat, ką sakau? Nieko jums nedarysiu. Tik noriu jūsų šio to paklausti. Iš senų laikų.
PIRMOJI SENĖ. Aš ne tokia sena. Toji senesnė už mane.
ANTROJI SENĖ. Ne aš, o ji senesnė. Klauskit jos!
PENKIASDEŠIMT. Abiejų noriu paklausti.
PIRMOJI SENĖ. Jau vėlus metas.
ANTROJI SENĖ. Man reikia lėkti.
PENKIASDEŠIMT. Niekur jūs nelėksit. Paskui pargabensiu abidvi namo kuo skubiausiai, taip greitai, kaip panorėsit. Dabar ramiai sustokit ir paklausykit, ko jūsų klausiu!
PIRMOJI SENĖ. Na, klausau jau, klausau. Bet aš nieko nežinau.
ANTROJI SENĖ. Girdžiu visai gerai. Nesu dar tokia kurčia. Bet aš nežinau, ką turiu sakyti.
PENKIASDEŠIMT. Atidžiai paklausykit! Iš kiekvienos noriu šį tą sužinoti. (Kreipiasi į pirmąją) Kiek tau metų?
PIRMOJI SENĖ. Aš visai nesena.
PENKIASDEŠIMT. Žinau, bet kiek tau metų?
PIRMOJI SENĖ. Nebežinau, klausk jos!
PENKIASDEŠIMT. Kol jos klausiu, pati pagalvok. (Kreipiasi į antrąją) Koks tavo amžius?
ANTROJI SENĖ. Visai aš ne sena.
PENKIASDEŠIMT. Be jokios abejonės, bet kiek pačiai metų?
ANTROJI SENĖ. Pamiršau. Klausk jos!
PENKIASDEŠIMT (kreipiasi į pirmąją). Ar jau žinai? Ar prisiminei?
PIRMOJI SENĖ. Ne. Nieko nežinau. Pernelyg seni laikai.
PENKIASDEŠIMT. O jei gausi į kailį, ar ir tada nesakysi?
PIRMOJI SENĖ (ima šaukti). Gelbėkit! Gelbėkit! Jis puola mane mušti!
PENKIASDEŠIMT. Nutilk! Niekas tavęs nemuša! Kaip vadiniesi?
PIRMOJI SENĖ. Devyniasdešimt Treji. Tik nemušk, juk sakau: Devyniasdešimt Treji.
ANTROJI SENĖ. Ir aš sakau. Devyniasdešimt Šešeri. Tiktai nekišk prie manęs nagų.
PENKIASDEŠIMT. Tu jau sakai, kai tavęs dar net neklausiu. Jūs labai skubate. Ar seniai pažįstamos?
ABIDVI. Ištisa amžinybė.
PENKIASDEŠIMT. Bet aš noriu tiksliau žinoti.
PIRMOJI SENĖ. Pažinojau ją, kai dar buvau netekėjusi.
ANTROJI SENĖ. Ir aš taip pat.
PENKIASDEŠIMT. Kai tekėjai, tikriausiai buvai labai jauna.
PIRMOJI SENĖ. Visiška jauniklė. Niekas net ir nežinojo, kiek tada turėjau metų. Dabar nebėra nė vieno gyvo. Liko tik, va, jinai.
ANTROJI SENĖ. Aš visuomet buvau vyresnė už ją. Ji man vis bėgiojo iš paskos.
PENKIASDEŠIMT. Tuoj sužinosiu, kokio amžiaus jūs esate.
ABIDVI. O, ne. To niekas nežino.
PENKIASDEŠIMT. Man tereikia tik dirstelėti į jūsų kapsules.
ABIDVI (ima šaukti). To negali būti! Jis melagis! Jis meluoja! Meluoja!
PENKIASDEŠIMT. Uždarykit kakarines! Tučtuojau!
ABIDVI (rėkia vis garsiau). To negali būti! To niekas nežino! Jis meluoja! Meluoja!
PENKIASDEŠIMT. Aš jums kailį iškaršiu! Jei nesiliausit laidžiusios gerklę, prilupsiu taip, kad kojų nepavilksit.
PIRMOJI SENĖ (virpėdama). Tuoj nustosiu. Šiurpuliai eina per kūną.
ANTROJI SENĖ. Aš irgi norėčiau nustoti, bet negaliu. Aš taip bijau.
PENKIASDEŠIMT. Šen kapsules! Mikliai!
PIRMOJI SENĖ. Aš neturiu kapsulės.
ANTROJI SENĖ. Aš savąją pamečiau. (Dabar abidvi visai ramios)
PENKIASDEŠIMT. Aš jas rasiu. Abi jas tebeturit. Šen, sakau! Man jų reikia.
PIRMOJI SENĖ. Savąją aš prarijau.
PENKIASDEŠIMT (sugriebia ją). Spjauk lauk!
PIRMOJI SENĖ (spjauna ir spjauna). Nieko neišeina.
PENKIASDEŠIMT. Stipriau! Bet geriau atiduok savo noru. O jei ne, ir vienai, ir kitai nusuksiu sprandą.
ANTROJI SENĖ (visa tirtėdama). Aš savąją jau radau. Štai ji. (Ištiesia kapsulę) Jinai irgi turi. Tik gerai pažiūrėk.
PIRMOJI SENĖ. Begėdė, tu nori, kad ir aš savosios netekčiau!
PENKIASDEŠIMT. Duok ją geruoju. Matai, ji jau atiduoda.
PIRMOJI SENĖ (ištiesia ranką su kapsule, ašaroja). Ką darysiu be kapsulės?
ANTROJI SENĖ. Kas mums dabar bus?
PENKIASDEŠIMT. Aš jums duosiu kitas, gražesnes, auksines.
ABIDVI. Auksines! Auksines!
PENKIASDEŠIMT (kiekvienai užkabina po kapsulę). Na, štai taip. Dabar turit nepalyginti gražesnes. Tai ką, patenkintos, ar ne? Dabar gyvensit dar ilgai ilgai. Šios kapsulės yra laimingos. Aš pats jas darau. Tačiau niekam apie tai nė žodžio. Jei laikysit liežuvį už dantų, abidvi gyvensit dar ilgus metus.
PIRMOJI SENĖ. Kaip gerai! Ilgus metus!
ANTROJI SENĖ. Dar daug, daug metų!
PENKIASDEŠIMT. Kai jus kitą kartą pamatysiu, gausit dar gražesnes. Būkit ramios, aš jus rasiu, žinau, kur gyvenat. O dabar ramių ramiausiai pėdinat namo. Tik pažadėkit, kad niekam nė murmur. Juk visi norės gražių auksinių kapsulių, o aš teturėjau tik dvi. Jei žmonės sužinos, užsimanys jas iš jūsų atimti. Ar pažadat tylėti kaip žemė?
PIRMOJI SENĖ. Pažadam! Pažadam!
ANTROJI SENĖ. Bet kitą kartą aš gausiu geresnę!
PENKIASDEŠIMT. Gausi, tikrai gausi. Tačiau pirma man reikia jų turėti. O tai nėra paprasta. Todėl turiu išvažiuoti. Kai grįšiu, jus vėl sutiksiu, tuomet gausit kitas. Dabar turite gražaus laiko. Nedelsdamos dinkit iš čia, kol niekas nepastebėjo. Jei žiopsosit, kaipmat jų neteksit!
ABIDVI SENĖS (kuo skubiausiai nukiūtina). Dėkojam! Labai dėkojam!

 

Penkiasdešimt. Draugas

 

PENKIASDEŠIMT. Turiu dvi kapsules!
DRAUGAS. Ką turi?
PENKIASDEŠIMT. Dvi kapsules. Dvi tikras kapsules.
DRAUGAS. Dėl Dievo meilės, iš kur jas ištraukei?
PENKIASDEŠIMT. Gavau iš dviejų senų moterų. Dabar kapsulės priklauso man. Galiu su jomis daryti ką noriu.
DRAUGAS. Aš – aš nenoriu jų savo akyse matyti.
PENKIASDEŠIMT. Tai nieko nekeičia. Aš vis tiek jas turiu.
DRAUGAS. Baisu. Grąžink, iš ko paėmei!
PENKIASDEŠIMT. Aš joms daviau geresnes.
DRAUGAS. Geresnes?
PENKIASDEŠIMT. Taip, geresnes! Auksines.
DRAUGAS. Bet juk jos netikros.
PENKIASDEŠIMT. Ne. Tačiau jos geresnės, jos numato ilgesnį laiką.
DRAUGAS. O iš kur tas gavai?
PENKIASDEŠIMT. Nesakysiu. Turėjau, ir viskas. Padovanojau jas dviem senėms. Už tai jos atidavė savąsias.
DRAUGAS. Jos, matyt, ne viso proto. Savo noru to niekas nedaro.
PENKIASDEŠIMT. Šiek tiek joms padėjau.
DRAUGAS. Nori pasakyti, kad atėmei iš jų prievarta. Ar žinai, kas esi?
PENKIASDEŠIMT. Man visai nerūpi, kas esu. Kiekvienas kas nors esame. Ir aš esu. Bet turiu dvi kapsules ir galiu su jomis daryti ką noriu.
DRAUGAS. Eik šalin! Kam man visa tai sakai?!
PENKIASDEŠIMT. Gali mane įskųsti. Jei manęs bijai, tavo valia mūsų draugystę nutraukti. Nepyksiu. Matau, tavo rankos virpa.
DRAUGAS. Niekis, o bijoti aš nieko nebijau. Juk nesu kuo nors prasikaltęs. Mane sąžinė graužia. Būtų buvę gerai, jei su tavim niekuomet nebūčiau kalbėjęs. Aš tave pastūmėjau tuo keliu. Nereikėjo man atsakinėti į tavo klausimus. Dėl visko esu kaltas aš. Ne ką kitą, o mane reikia laikyti nusikaltėliu. O tu sakai, kad turiu tave įskųsti.
PENKIASDEŠIMT. Neišsigalvok niekų! Verčiau padėk man! Tavo pagalbos man reikia! Nieko nebesugrąžinsi, šaukštai po pietų.
DRAUGAS. Kaip tau padėti? Juk žinai, kas dabar esi.
PENKIASDEŠIMT. Žudikas. Plėšikas. Ar kaip ten dar kitaip tai vadinama. Bet ne taip svarbu, kaip kas vadina. Padėk man atidaryti kapsules!
DRAUGAS. Atidaryti?! Tu žadi jas atidaryti?!
PENKIASDEŠIMT. Noriu pamatyti, kas viduje. Tu juk žinai, kas ten turi būti.
DRAUGAS. Bet kokia prasmė taip elgtis? Pats žinai, ką ten rasi.
PENKIASDEŠIMT. Sakai, žinau?
DRAUGAS. Taip! Aiškus daiktas! Tą žino kiekvienas vaikas. Kiekvienas žmogus ją nešiojasi visą gyvenimą. Visi tai žino.
PENKIASDEŠIMT. Ar esi pažvelgęs bent į vienos vidų?
DRAUGAS. Ne. Bet to ir nereikia.
PENKIASDEŠIMT. Vadinasi, tu niekuomet nesi matęs, kas ten viduje!
DRAUGAS. Aš buvau, kai šarvojo mano tėvą. Anksčiau dalyvavau laidojant savo... Ar reikia viską pasakoti iš naujo? Tu žinai, kaip jų netektį iki šiol išgyvenu. Aš dalyvavau. Supranti, pats buvau. Pats mačiau, kaip mirusiųjų apžiūrėtojas jų kapsules rado ir atidarė. Savo akimis mačiau, kaip jis įrašė į registrą.
PENKIASDEŠIMT. Ar pažvelgei į kapsulės vidų?
DRAUGAS. Ne! Tu reikalauji per daug. Aš buvau smarkiai susijaudinęs. Ar būčiau galėjęs dar kokius nors skaičius matyti? Tačiau buvo daug kitų žmonių. Nejau manai, kad trūko liudytojų?
PENKIASDEŠIMT. Jie taip pat buvo susijaudinę, kaip ir tu. Niekas nematė, kas yra kapsulių viduje. Nė vienas! Vienintelis, kuris nebuvo susijaudinęs, tai pats Kapsulanas. Jis niekuomet nesijaudina. Lieka ramut ramutėlis. Jis mato jas visas ir viską suregistruoja.
DRAUGAS. Bet tu juo netiki, nes jo neapkenti. Nereikėjo man tavęs siųsti pas jį.
PENKIASDEŠIMT. Liaukis, man išvis svetima neapykanta! Bet aš niekuo ir netikiu. Man visa tai pernelyg svarbu. Kapsules noriu pats atidaryti ir savo akimis pamatyti, kas jų viduje. Aš jas atidarysiu, gali tuo neabejoti. Niekas man to nesukliudys. Noriu, kad padėtum.
DRAUGAS. Padėsiu, bet kaip tai padaryti? Kaip tau padėti? Juk viskas jau pusiau įvykę.
PENKIASDEŠIMT. Man reikia tavo akių. Noriu, kad kartu su manimi pamatytum, kas kapsulių viduje. Aš nepasitikiu savo akimis. Esu šališkas. Jei aš tau sakysiu, ką radęs, tu netikėsi.
DRAUGAS. Dabar suprantu. Tu nori, kad aš dalyvaučiau atidarant kapsules.
PENKIASDEŠIMT. Visiškai teisingai. Nepalik manęs keblioje padėtyje! Suprask, ką visa tai reiškia.
DRAUGAS. Aš to nesuprantu. O gal ir nenoriu suprasti.
PENKIASDEŠIMT. Bet tu nepaliksi manęs vieno?
DRAUGAS. Ne. Nepaliksiu.
PENKIASDEŠIMT. Štai jos. Kaip galėtume jas atidaryti?
DRAUGAS. Turėtų būti nepaprastai sunku. Kapsulanas turi raktą.
PENKIASDEŠIMT. Mums teks jas išlaužti.
DRAUGAS. Matyt. O to labiausiai ir baiminuosi. Kitaip, ko gera, nieko nebus.
PENKIASDEŠIMT. Ar turi plaktuką?
DRAUGAS. Štai jis.
PENKIASDEŠIMT. Ačiū. Dabar trenksiu.
DRAUGAS. Bet atsargiai. Nepersistenk. Kad nesumaltum turinio.
PENKIASDEŠIMT (užsimojęs trenkia). Ta-a-a-i-p!
DRAUGAS. Parodyk! Ar atsidarė?
PENKIASDEŠIMT. Ne. Tik susilankstė. Jos kažkaip savotiškai padarytos.
DRAUGAS. Ką dabar darysim?
PENKIASDEŠIMT. Tvosiu dar kartą. (Užsimojęs trenkia) Dabar duok dildę.
DRAUGAS. Imk.
PENKIASDEŠIMT. Atrodo, šitaip turėtų pasisekti. Gal galėtum, va, taip palaikyti.
DRAUGAS. Gerai. Laikau tvirtai suėmęs grandinę.
PENKIASDEŠIMT. Atsidarė! Atsidarė! Ji atdara! Žiūrėk į vidų. Žiūrėk tu pirmas! Ką matai?
DRAUGAS. Nieko.
PENKIASDEŠIMT. Nieko nematai? Ji tuščia?
DRAUGAS. Tuščia. Bet taip negali būti. Kur antroji?
PENKIASDEŠIMT. Štai ji. Duok plaktuką. (Trenkia) Dildę šen! Laikyk tvirtai! Taip. (Brūžina) Atsidarė. Dabar aš pirmas žiūrėsiu.
DRAUGAS. Ne. Kartu.
PENKIASDEŠIMT. Geriau po vieną. Leisk man pirmam!
DRAUGAS. Kaip nori. Ką matai?
PENKIASDEŠIMT. Nieko. Visiškai nieko. Ji tuščia.
DRAUGAS. Ką? Ir ši tuščia? Taip. Tuščia. Ką tai reiškia?
PENKIASDEŠIMT. To norėčiau tavęs paklausti.
DRAUGAS. Tos senės tave apmovė. Jos tau įbruko netikras.
PENKIASDEŠIMT. Tu taip manai? O man atrodo kitaip. Tu nebuvai ir nematei. Būtų buvę gerai, jei būtum dalyvavęs.
DRAUGAS. Juk matai, kad jos tuščios!
PENKIASDEŠIMT. Kapsulės tikrai tuščios. Ar suvoki tai kaip reikiant?
DRAUGAS. Paikas daiktas! Tau galvoj negerai!
PENKIASDEŠIMT. Štai manoji! Duok šen savąją! Atidarysim abi!
DRAUGAS. Aš – aš negaliu. Atleisk man. Aš savosios neduosiu. Norėčiau, kad ir tu savosios neatidarytum.
PENKIASDEŠIMT. Tu negali man uždrausti. Tavosios man nereikia. Štai manoji. Trenk į ją!
DRAUGAS. Ne.
PENKIASDEŠIMT. Bailys! Duokš plaktuką!
DRAUGAS. Negaliu – negaliu tau jo duoti.
PENKIASDEŠIMT. Tada pats pasiimsiu. Aš nieko nebijau.
DRAUGAS. Ką darai?! Ką darai?!
PENKIASDEŠIMT. Tu kaip tos senos bobos. (Tvoja) Gerai priplojau. Dabar reikia dildės.
DRAUGAS. Jau laikau atkišęs.
PENKIASDEŠIMT. Atsidarė! Atsidarė! Ir manoji kapsulė atsidarė! Žiūrėk į vidų! Aš skiriu tave Kapsulanu! Ką matai?
DRAUGAS (virpančiu balsu). Nieko. Ji tuščia.
PENKIASDEŠIMT. Nieko nematai? Taip pat tuščia? Vadinasi, visos kapsulės yra tuščios.
DRAUGAS. Tai neįmanoma! Eik! Eik šalin nuo manęs! Tu iškrėtei piktą pokštą. Tu man nebe draugas! Ką tuo akių dūmimu nori parodyti? Tomis netikromis kapsulėmis, kurias neva esi pagrobęs, netikra savąja, kurią sau užsikabinai ant kaklo. Tau visa tai atrodo labai linksma, o man kelia tik kartėlį. Nebenoriu matyti tavęs akyse. Gal manai, kad tomis šlykščiomis išdaigomis sugrąžinsi man seserį? Traukis nuo manęs! Neapkenčiu tavęs!
PENKIASDEŠIMT. Išeina, kad manimi netiki. Tuomet duok šen savąją, ir tik tada kaltink mane. Gal sakysi, kad aš ją tau užkabinau? Negi nepažįsti savosios. Tu esi ne tik mano geriausias, bet ir vienintelis draugas. Tu kaltini mane tokia daugybe niekšybių. Bet duok man galimybę gintis. Nepagailėk man savosios kapsulės! Tu štai stovi čionai. Turi ją su savimi. Ir visuomet ją turėjai. Nė karto, kiek gyveni, nesi jos nusiėmęs, nė kartelio. Nueisiu į tolimiausią kambario kampą. Stovėsiu ten. Nesijudinsiu iš vietos. Atidaryk savo paties kapsulę! Tu esi man skolingas! Padaryk tai! Padaryk!
DRAUGAS. Negaliu. Bijau tavęs. Ko prikibai? Palik mane ramybėje!
PENKIASDEŠIMT. Tu nebenori su manim bendrauti?
DRAUGAS. Noriu viena – kad paliktum mane ramybėje.
PENKIASDEŠIMT. Gerai, einu! Lik sveikas!
DRAUGAS. Tu eini. Bet kaip man dabar gyventi?
PENKIASDEŠIMT. Aš juk tau nieko nepadariau.
DRAUGAS. Nieko. Tikrai nieko. Eik jau! Eik! Eik!
PENKIASDEŠIMT. Nepykstu ant tavęs. Lik sveikas.
DRAUGAS. Tu nepyksti. Bet aš nirštu. Aš neapkenčiu tavęs. Keliauk sau. Ir juo greičiau, juo geriau.
PENKIASDEŠIMT. Ką turiu daryti?
DRAUGAS. Nieko. Tu turi eiti.
PENKIASDEŠIMT. Na, gerai. Lik sveikas.

 

Penkiasdešimt. Kapsulanas

 

PENKIASDEŠIMT. Ir visi, kurie iš gyvenimo išėjo per anksti?
KAPSULANAS. Niekas neišėjo per anksti.
PENKIASDEŠIMT. Mano bičiulis turėjo seserį, kuri vos dvylikos išėjo.
KAPSULANAS. Tai buvo jos įstatymu numatytas vardas.
PENKIASDEŠIMT. Įstatymu?! Tokiu, kuris grindžiamas nežinia?!
KAPSULANAS. Nėra kitokių įstatymų. O įstatymui svarbiausia yra viena: kad jų būtų laikomasi.
PENKIASDEŠIMT. Kad jų laikytųsi visi?
KAPSULANAS. Visi, kuriems jie galioja.
PENKIASDEŠIMT. O kaip su tais, kurie gyveno anksčiau?
KAPSULANAS. Jie negalėjo jų paisyti. Ar turite dar kokį išmintingą ir neatidėliotiną klausimą?
PENKIASDEŠIMT. Kas nutiks, jei žmonės staiga sužinos, kad visos kapsulės tuščios?
KAPSULANAS. Jie negali to sužinoti. Kam ateitų į galvą šnekėti tokias nesąmones, kas drįstų jiems sakyti tokį siaubingą dalyką?
PENKIASDEŠIMT. Tarkime, kam nors šauna mintis, kad visos kapsulės yra tuščios. Jis išeina į gatves kaip koks šauklys arba naujas Mahometas ir užuot kartojęs „Alachas yra didis, o Mahometas – jo pranašas!“ ima skelbti: „Kapsulės yra tuščios! Niekas to nežino! Kapsulės yra tuščios! Kapsulės yra tuščios ir niekas to nežino!“
KAPSULANAS. Niekas juo netikėtų. Netrukus jis užsičiauptų.
PENKIASDEŠIMT. O jeigu jis vieną kapsulę atidarytų ir su tuščiu kiautu lakstytų gatvėmis rodydamas, kad joje nieko nėra?
KAPSULANAS. Jokia paslaptis, kaip elgiamasi su žudikais.
PENKIASDEŠIMT. Bet man kyla didelis įtarimas, ima baisus nerimas dėl to, kad toji mintis, vieną kartą paskelbta, ims leisti šaknis, ją pasigaus žmonės ir pradės perdavinėti iš lūpų į lūpas.
KAPSULANAS. Jūsų susirūpinimas vertas pagarbos. Į tai bus palankiai atsižvelgta. Tačiau kapsulanų kartų kartos yra seniai apie tai pagalvojusios ir viską numačiusios. Ne veltui kapsulių grobikai kaltinami nužudymu. Pats matote, kad iki šiol tai buvo veiksminga.
PENKIASDEŠIMT. Bet aš galvoju apie ateitį.
KAPSULANAS. Per daug dėl jos kvaršinate sau galvą. Tai jūsų maištavimo liekana.
PENKIASDEŠIMT. Ar toji liekana neverčia jūsų nerimauti? Ar mano karštakošiškas uolumas neatrodo jums kenksmingas?
KAPSULANAS. Nepasakyčiau. Jūs nebegalite kelti pavojaus. Jūs viešai pripažinote savo Akimirksnį. Esate laikomas bailiu ir kvailiu. Net jei vėl imtumėte garsiai skelbti savo abejones, niekam jomis nebepadarytumėte įspūdžio. Tik niekuo neprasikaltusiais nuoširdžiai tikima. Vien tik atskalūnas įtiki savo naująja erezija, o senąjį tikėjimą jis praranda kur kas sparčiau, negu įstengia numatyti.
PENKIASDEŠIMT. Kodėl manote, kad vėl galėčiau pasidaryti atskalūnu?
KAPSULANAS. Visai nemanau. Aš tik paaiškinau, kodėl nebeturite šansų kelti pavojaus. Nors ir ką darytumėte, viskas eitų per nieką.
PENKIASDEŠIMT. Bet ar jūs atmetate mano nuogąstavimus?
KAPSULANAS. Esama nekenksmingo ir pavojingo žinojimo. Bet yra ir nepalyginti pavojingesnio abejojimo. Bent jau nuo šio jūs esate pagydytas.
PENKIASDEŠIMT. Ką tuo norite pasakyti?
KAPSULANAS. Nieko ypatinga. Gal tik tiek, kad kai kurios abejonės žmones stačiai varo iš proto, daro apgailėtinais dvasios skurdžiais ir iš jų niekam jokios naudos. Šiuo atžvilgiu pavojingas žinojimas yra net šiek tiek geresnis. Tą galite įsidėmėti.
PENKIASDEŠIMT. Aš jus išgąsdinau. Verčiau nereikėjo sakyti, kad kapsulės gali būti tuščios.
KAPSULANAS. Nė kiek neišgąsdinote. Jūs atidarėte savo kapsulę ir nieko neradote. Aš tą veiksmą esu atlikęs jau tūkstančius kartų. Ar atrodau išsigandęs?
PENKIASDEŠIMT. Nejau jūs tikrai manote, kad taip būčiau galėjęs pasielgti?
KAPSULANAS. Nėra čia ko daug manyti. Tokia mintis nėra atėjusi į galvą nė vienam, kuris nėra taip pasielgęs. Jūs esate žudikas. O žudikais, kurie laiku atšaukė savo išsižadėjimą, mes nesidomime.
PENKIASDEŠIMT. Jūs mane kaltinate neturėdamas jokio nužudymo įrodymo.
KAPSULANAS. Aš neverčiu jus įrodinėti, kad esate nekaltas. Tai būtų pernelyg lengva. Jūs turite savo laisvę. Dabar žinote, kad gyvensite tiek – na, kiek gyvensite. Tokios laisvės jūs troškote. Jūs ją pasigrobėte prievarta. Mėgaukitės ja kiek širdis geidžia! Būkite tikras, kad yra dar ne vienas į jus panašus kvaiša, panūdęs kankinamos nerimasties vietoj ramybės, kurią esame įvedę ir kurią saugome bei puoselėjame.
PENKIASDEŠIMT. Ar tikrai yra dar ir kitų?
KAPSULANAS. Garantuoju, jūs toli gražu ne vienintelis. O tai, kad nesate niekuo ypatingas, patyrėte jau tada, kai buvote pasirengęs dėl vienos gyvenimo dienos vėl pripažinti Akimirksnį. Esate toks bailys, kad net nuo savęs tai slepiate. Bet dabar galėsite savo bailumu mėgautis į valias. Dabar vietoj vieno Akimirksnio galėsite turėti nenutrūkstamą jų virtinę. Nė nemanau įsakyti jus suimti kaip žudiką. Džiaukitės savo grobiu! Aš perduodu jus jūsų baimei.

 

Penkiasdešimt gatvėje, kaip skelbėjas, bet ir kaip pamišėlis

 

PENKIASDEŠIMT. Nenoriu nieko apie jus žinoti. Jūs man visai nerūpit. Man nusispjaut į jus visus, nes jūsų išvis nėra. Jūs negyvi. Jūs visi mirę. Aš esu vienintelis. Tik aš vienas gyvas. Aš nežinau, kada mirsiu, todėl esu vienintelis.
Jūs ropinėjate su maža brangia našta ant kaklo. Jums karo po kaklu jūsų metai. Ar sunku juos tampyti? Ne! Visai nesunku. Jų nedaug! Bet jums nėra skirtumo, nes esate jau negyvi! Aš jūsų nematau. Jūs nesate net šešėliai. Jūs esate niekis. Tarp jūsų vaikštau tik todėl, kad pajustumėt, kaip jus niekinu. Paklausykit, žmonės, jūs dori negyvėliai: taip pat ir metai, kuriuos nešiojat po kaklu, yra netikri. Jūs manot, kad juos turite. Esat šventai įsitikinę. Tačiau čia viskas netikra, viskas klaidinga. Po kaklu jums kybo tuščios kapsulės. Jose nieko nėra. Jūs neturit net tų metų, kuriuos manot turį! Jūs nieko neturit! Viskas netikra! Kapsulės yra tuščios! Viskas yra neaišku, kaip visuomet ir buvo. Kas geidžia mirti, prašom – nors ir šiandien! O kas netrokšta, vis tiek vieną gražią dieną užmerks amžinai akis. Kapsulės yra tuščios! Jose ničnieko nėra!

 

Aniedu Ponaičiai

 

PIRMASIS PONAITIS. Antai ateina išgelbėtojas!
ANTRASIS PONAITIS. Išgelbėtojas! Išgelbėtojas!
PIRMASIS PONAITIS. O ką jis iš tikrųjų padarė?
ANTRASIS PONAITIS. Jis pažiūrėjo į kapsulės vidų.
PIRMASIS PONAITIS. Tą ir aš būčiau galėjęs.
ANTRASIS PONAITIS. Bet kodėl nemėginai?
PIRMASIS PONAITIS. Neatėjo į galvą.
ANTRASIS PONAITIS. Čia ir yra šuo pakastas. Ne taip lengva, kaip atrodo.
PIRMASIS PONAITIS. O tu, ar bandei?
ANTRASIS PONAITIS. Atvirai sakant, taip. Bet tas daikčiukas neatsidaro.
PIRMASIS PONAITIS. Ir ką su juo paskui darei?
ANTRASIS PONAITIS. Numečiau paprasčiausiai šalin.
PIRMASIS PONAITIS. Aš ne. Taip aš nesielgiau.
ANTRASIS PONAITIS. O ką, gal manai, kad tavoji kuo nors geresnė?
PIRMASIS PONAITIS. Nežinia, viskas dar gali apvirsti aukštyn kojomis.
ANTRASIS PONAITIS. Kas čia apvirs?
PIRMASIS PONAITIS. Aš palauksiu, kol pasisakys Kapsulanas.
ANTRASIS PONAITIS. Kapsulanas? Tas sukčius!
PIRMASIS PONAITIS. Tu šiek tiek skubi vertinti.
ANTRASIS PONAITIS. Kvaily! Be vienokios ar kitokios apgaulės neįmanoma išsiversti.
PIRMASIS PONAITIS. Atvirai sakant, man visas tas pasikeitimas ne prie širdies.
ANTRASIS PONAITIS. O kodėl? Kas čia negerai?
PIRMASIS PONAITIS. Tu pats, ar esi apie tai dorai pagalvojęs?
ANTRASIS PONAITIS. Ką čia daug galvoti. Juk kapsulės tuščios.
PIRMASIS PONAITIS. Drįstu paklausti, ar visas esi patikrinęs?
ANTRASIS PONAITIS. Ką tuo nori pasakyti?
PIRMASIS PONAITIS. Vienos gal ir tuščios, o kitose gali kas nors būti.
ANTRASIS PONAITIS. Na, ir sunku su tavim! Tai būtų dar didesnė apgaulė.
PIRMASIS PONAITIS. Šneki tarsi juokautum. Bet kaip dabar bus su mumis visais?
ANTRASIS PONAITIS. Kaip bus? Kaip bus? Laisvi esame dabar!
PIRMASIS PONAITIS. Nesuprantu. Kaip tai laisvi?
ANTRASIS PONAITIS. Dabar man nebereikės bijoti, kad dvidešimt aštuonerių metų turėsiu baigti savo dienas.
PIRMASIS PONAITIS. O aš baiminuosi, kad galą gausiu nesulaukęs aštuoniasdešimt aštuonerių.
ANTRASIS PONAITIS. Iki šiol gyvenai kaip inkstas taukuose. Visi tavęs geidė. Su tokiais dabar – viskas, baigtas kriukis.
PIRMASIS PONAITIS. Bet kodėl? Dėl Dievo meilės, ką tau padariau?
ANTRASIS PONAITIS. Klausi, ką man padarei. Tu buvai dievaitis! Vien tik dėl to prakeikto vardo. Kodėl tu turi vadintis Aštuoniasdešimt Aštuoneri, o aš – Dvidešimt Aštuoneri? Ar tu geresnis už mane? Gal esi išmintingesnis ir darbštesnis? Priešingai: esi kvailesnis, blogesnis ir didesnis tinginys. Tačiau visuomet buvo sakoma: šitas, va, Aštuoniasdešimt Aštuoneri, o tas – Dvidešimt Aštuoneri!
PIRMASIS PONAITIS. Nieko panašaus nesu pastebėjęs.
ANTRASIS PONAITIS. Sakai, nepastebėjai, kad būriai merginų laksto tau iš paskos. Kur tik pasirodai, dėl tavęs jos kimbasi į plaukus. Galėjai vesti bet kurią. Tačiau neprivalėjai. Įkvėpti tavo nuostabaus vardo oro, jau vien tai buvo garbė.
PIRMASIS PONAITIS. Bet tai mane labai vargino. Jei turėtum bent menkiausią supratimą, kaip visa tai man įkyrėjo!
ANTRASIS PONAITIS. Nė iš tolo taip neatrodė. Viską priėmei ramių ramiausiai.
PIRMASIS PONAITIS. O ką turėjau daryti?
ANTRASIS PONAITIS. Šia apgaule pasinaudojai maksimaliai. Ar tau nors kartą buvo atėjusi mintis pasidomėti, kas yra kapsulėje?
PIRMASIS PONAITIS. Ne. Apie tai niekuomet nepagalvojau. O tu? Kodėl tu nekišai į ją nosies?
ANTRASIS PONAITIS. Buvo nejauku. Nedidelis malonumas, kai tave vadina žudiku.
PIRMASIS PONAITIS. Geras buvo įstatymas! Viešpatavo ramybė.
ANTRASIS PONAITIS. O dabar tau neramu, raitai uodegą.
PIRMASIS PONAITIS. Neramu visiems! Visi sunerimę! Juk nežinai, ar kitą valandą nebūsi pakratęs kojų?
ANTRASIS PONAITIS. Tikrai nežinau. Bet taip yra nepalyginti geriau, teisingiau, nes žinau, kad ir tu kitą akimirką gali išleisti paskutinį kvapą.
PIRMASIS PONAITIS. Ir kas tau iš to?
ANTRASIS PONAITIS. Neapsakomai daug.
PIRMASIS PONAITIS. Tave graužia pavydas. O man pavydas svetimas.
ANTRASIS PONAITIS. Neskubėk, netrukus ir tu pažinsi, kas yra pavydas. Tik šiek tiek kantrybės!
PIRMASIS PONAITIS. O kas bus su mūsų Kapsulanu?
ANTRASIS PONAITIS. Bus teisiamas.
PIRMASIS PONAITIS. To negalima daryti. Juk nedera pasmerkti už tai, kad jis laikėsi tarnybinės priesaikos. Jį išteisins.
ANTRASIS PONAITIS. To tikrai nebus. Dar pamatysi, kas čia dėsis! Jei Kapsulaną išteisins, kils revoliucija.
PIRMASIS PONAITIS. Didžiai klysti. Pats išgelbėtojas nori, kad viskas įvyktų be kraujo praliejimo.
ANTRASIS PONAITIS. Išgelbėtojas! Kaip neįtikėtinai tas žodis skamba tavo lūpose! Iš tikrųjų tu jo neapkenti. Atidžiau rink žodžius apie jį kalbėdamas.
PIRMASIS PONAITIS. Juk nieko prieš jį nepasakiau.
ANTRASIS PONAITIS. Bet girdžiu tavo balse: neapykanta – kaip ant delno.
PIRMASIS PONAITIS. O, kaip tu viską geriau žinai!
ANTRASIS PONAITIS. Ne, geriau aš nežinau, bet man iki gyvo kaulo įsiėdė, kad pirmuoju smuiku grieži vis tu. Man tai lenda per gerklę! Supranti, įgriso!
PIRMASIS PONAITIS. Kas galėtų pamanyti, kad esi mano tikrų tikriausias brolis.
ANTRASIS PONAITIS. Taip, apie tai reikėjo galvoti, kai tu buvai pavadintas Aštuoniasdešimt Aštuoneri, o aš – Dvidešimt Aštuoneri!

 

Du kolegos

 

PIRMASIS. Pasirodo, kad ne visi buvo tokie patenkinti.
ANTRASIS. Susikaupė daug neapykantos ir pykčio.
PIRMASIS. Kas galėjo pagalvoti! Žmonės siautėja! Ką tik ir aš dalyvavau įvykyje, kurio niekuomet nepamiršiu.
ANTRASIS. Kas nutiko?
PIRMASIS. Didžiulė žmonių minia, pilnutėlės gatvės, staiga vieną iškelia ant pečių ir tas visa gerkle rėkia: „Šalin kapsules! Mums to daikto nereikia! Šalin kapsules!“ Jis persiplėšia marškinius, išima kapsulę ir sviedžia ją į žmones. Minia džiūgauja. Kai kurie daro tą patį – pirma vyrai, paskui ir moterys; šios apnuogina krūtines ir taip pat meta savo kapsules spiegdamos: „Šalin kapsules!“ Kitas pašoka ir vos nespringdamas skelbia: „Dabar nebebus mirties! Kiekvienas gyvens, kiek norės! Laisvė! Laisvė!“ – „Kiek norėsiu! Laisvė! Laisvė!“ – staugia minia. Ir mane patį pagavo azartas. Dariau, ką ir kiti. Jaučiau, tarsi kažkas kiša mano ranką į užantį. Sugriebiau tą daiktą ir mečiau į viršų: „Su kapsulėmis atsisveikiname amžiams! Niekas nemirs!“ Ir įsisiautėjusi minia pasigauna mano šūkį, ir visi kartoja: „Niekas nemirs! Niekas nemirs!“
ANTRASIS. Bet ką tai reiškia? Juk čia tuščios kalbos!
PIRMASIS. Reiškia tai, ką reiškia. Visiems mirimas įsipykęs iki kaulo smegenų. O tau, ar neįsipykęs?
ANTRASIS. Sutinku.
PIRMASIS. Tada ko nori? Ko mekeni? Ką gali pasakyti prieš? Žmonės įsisąmonino savo teisę gyventi.
ANTRASIS. Tai kaip dabar bus: kiekvienas pats nuspręs, kiek nori gyventi?
PIRMASIS. Nieko daug čia nereikės spręsti. Kiekvienas gyvens visada.
ANTRASIS. Kiekvienas gyvens visada! Tai skamba nuostabiai!
PIRMASIS. Tai ne tik nuostabiai skamba, tai yra nuostabu!
ANTRASIS. Bet ar taip gali būti?
PIRMASIS. Tu amžinai viskuo abejoji. Kertu lažybų, kad tu dar tebeturi savo kapsulę. Verčiau būti atsargiam, ar ne? Rizikuoti – ne tavo mada. Esi didvyris! Tai ar turi ją, ar ne?
ANTRASIS. O kas tau darbo? Ne tavo reikalas!
PIRMASIS. Mano, ir dar kaip.
ANTRASIS. Su savo kapsule galiu daryti ką noriu.
PIRMASIS. Manai? Tau tik taip atrodo! Duok ją šen! Kad nereikėtų antrą kartą sakyti! Ją būtina sunaikinti.
ANTRASIS. Ne! Jos negausi! Pasiliksiu ją sau.
PIRMASIS. Nieko nepasiliksi! Duok sakau! Tučtuojau! (Ima jį smaugti)
ANTRASIS. Gelbėkit! Jis žudo mane! Jis nori atimti mano kapsulę! Žudikas! Žudikas!
PIRMASIS. Tai nebe žudymas, kvaily! Duokš kapsulę arba tikrai nužudysiu!
ANTRASIS (virpėdamas). Še, imk! Nešauksiu! Bet dėl to dar pasigailėsi!
PIRMASIS. Gailėtis? Nevisproti! Kada? Kam? Štai tas tuščias apgaulės daiktas! Mink ant jo!
ANTRASIS. Negaliu.
PIRMASIS. Mink, sakau! Arba tau galas!
ANTRASIS (visu kūnu virpėdamas užmina ją ir krinta negyvas).

 

Kapsulanas ir Penkiasdešimt

 

PENKIASDEŠIMT. Kada tai baigsis?
KAPSULANAS. Niekada nesibaigs. Viskas sukrėsta iki pamatų.
PENKIASDEŠIMT. Nereikėjo man nieko pradėti.
KAPSULANAS. Dabar per vėlu.
PENKIASDEŠIMT. Nelaimė įvyko. Ar nebeįmanoma išgelbėti?
KAPSULANAS. To klausdavo kiekvienas žudikas, bet tiktai tuomet, kai jau nieko nebeatšauksi.
PENKIASDEŠIMT. O jei aš parodyčiau gerą pavyzdį? Jei vėl stočiau prieš žmones ir savo nusikaltimą drąsiai ir sąžiningai išpažinčiau, šį kartą tikrai sąžiningai? Jeigu juos perspėsiu ir rodydamas, kad mano perspėjimas rimtas, visų akivaizdoje krisiu negyvas? Ar nėra ko nors, kuo galėčiau sukelti įspūdį? Ko nors, kas padarytų mane visiems naudingą? Juk po kiek laiko kas nors irgi galėtų užsimanyti to paties, sukelti pasaulyje sumaištį ir paskui patirti nesėkmę. Dabar man taip gėda. Ypač gėdijuosi savo aklumo.
KAPSULANAS. Per vėlu. Nebesugaudysi vėjo laukuose. Bijau, jūsų užgaida bus pasisekusi.
PENKIASDEŠIMT. Ar jums atrodo, kad jau visi žino?
KAPSULANAS. Savo propagandos giesmelę pasirinkote kuo puikiausiai. Jus išgirdo. Nieku būdu nebūčiau patikėjęs, kad taip greitai ir taip gerai jus išgirs.
PENKIASDEŠIMT. Jūs nepakankamai mane įvertinote. Kaltas jūs!
KAPSULANAS. Nejau tikrai taip manote? Matyt, juokus krečiate.
PENKIASDEŠIMT. Jūs buvote paskirtas prižiūrėtoju. Ėjote aukštas ir kilnias pareigas. Jūs taip pat žinojote, ką prižiūrite. Mane sutikote išdidžiai ir rodėte, kad esate pranašesnis. Privalėjote mane sunaikinti vietoje. Kaip galėjote mane taip menkai vertinti? Kur buvo jūsų patirtis?
KAPSULANAS. Patyrimo sėmiausi dirbdamas su numirėliais.
PENKIASDEŠIMT. Sakote, kad dėmesį buvote sutelkęs į numirėlius, į savo tarnybos didingumą ir tuštybę. Ar neturėjote pakankamai laiko ir galimybių stebėti žmones, kurie dar tebegyvena? Mirusiųjų gimines ir artimuosius? Ar per jūsų iškilmes visuomet viskas vyko santūriai, ramiai ir kaip galutinis aktas? Ar niekuomet nieko nepasitaikė? Ko nors netikėta?
KAPSULANAS. Ne, niekuomet nieko nepasitaikė.
PENKIASDEŠIMT. Tad kokie tai buvo žmonės, tarp kurių gyvenote?
KAPSULANAS. Patenkinti. Tokie, kurie nebeturėjo ko bijoti.
PENKIASDEŠIMT. Matyt, iš jų neką tepasimokysi.

 

Penkiasdešimt. Draugas

 

DRAUGAS. Ar čia tu?
PENKIASDEŠIMT. Taip. Nejau nebeatpažįsti?
DRAUGAS. Aš nieko gerai nebeatpažįstu.
PENKIASDEŠIMT. Čia dabar? Kas su tavim pasidarė?
DRAUGAS. Ieškau savo sesers.
PENKIASDEŠIMT. Kur tu ją rasi?
DRAUGAS. Ji pasislėpė.
PENKIASDEŠIMT. Pasislėpė? Sakai, pasislėpė?
DRAUGAS. Ji pasislėpė, bet aš nežinau kur. Ieškau visur, kur tik galiu.
PENKIASDEŠIMT. Bet ar tu taip jau tvirtai įsitikinęs, kad ji pasislėpė?
DRAUGAS. Aš žinau. Nė kiek neabejoju.
PENKIASDEŠIMT. O kodėl ji turėjo nuo tavęs slėptis?
DRAUGAS. Ji bijojo.
PENKIASDEŠIMT. Bijojo ko?
DRAUGAS. Savo vardo. Jai buvo įkalta, kad dvylikos metų mirs. Nusikaltėliai ją persekiojo ir prigąsdino. Nemažai metų ji gyveno baimėje ir darėsi vis tylesnė ir tylesnė. Mes nežinojome, kodėl ji vis mažiau kalba. Absoliučiai nenutuokėme. O paskui, per gimtadienį, ją suėmė tokia baimė, kad visai dingo, kaip žemę skradžiai prasmego. Ji pabėgo pas žmones, kurie nežino jos vardo. O tas vardas jai kėlė siaubą. Nuo tada ji neberodė akių. Niekas iš mūsų jos daugiau nebematė. Ji vengė mūsų kaip maro. Bet mes jos visur dairomės. Iš tikrųjų tik aš esu tas, kuris jos tikrai ieško. Nieko kita nedarau, nes žinau, kad ją rasiu.
PENKIASDEŠIMT. Bet kodėl tu nori jai drumsti ramybę? Tegu tvarkosi savo naujajame gyvenime kaip tinkama. Ji jausis geriau, jeigu niekas – taip pat ir tu – netrukdys. Matyt, jos baimė buvo nežmoniškai didelė, antraip nebūtų taip ilgai slapsčiusis. Jei neklystu, jau praėjo daugiau negu trisdešimt metų.
DRAUGAS. Tas ir yra. Todėl taip sunku ją rasti. Kai kada atrodo, kad niekuomet jos nebeišvysiu. Bet tokios mintys apninka tik tada, kai būnu nusivaręs nuo kojų ir netekęs vilties. Kai šitaip nutinka, einu ilsėtis, gerai išsimiegu ir pasijutęs žvalus bei energingas nebeabejoju, kad ją atpažinsiu, iš karto, per bet kokį nuotolį. Ir jei bus lemta, tai ir dar po trisdešimties metų. Tegu tik pasirodo: paimsiu ją už parankės, švelnut švelnutėliai, taip, tarsi norėčiau paglostyti, o ne kaip koks svetimas žmogus; štai taip, va, pažiūrėk. Ir tada jai pasakysiu, kad čia esu aš.
PENKIASDEŠIMT. Ji pamanys, kad nori ją suimti.
DRAUGAS (piktai). Aš, ją suimti?! Savo mažąją sesutę?! Kaip gali taip sakyti? Iš proto išsikraustei, ar ką.
PENKIASDEŠIMT. Suprask mane pagaliau! Žinoma, tu neketini jos suimti, norėsi jai visa ko geriausia ir mieliausia. Tačiau jeigu ji tada pasitraukė iš baimės dėl savo vardo, tokiu atveju manys, kad pasielgė neteisingai. Ji šalinasi jūsų todėl, kad nenori už tai būti nubausta.
DRAUGAS. Ji niekuo neprasikalto. Ji bijojo, ir visiškai teisėtai. Ji buvo vaikas, o žmonių kvaili plepalai jai įvarė baimės.
PENKIASDEŠIMT. Tai ir turiu galvoje. Ji susikūrė naują gyvenimą. O jūsų šalinasi manydama, kad stengsitės ją atgal partempti į senąjį. Tik tarp kitų veidų ji jaučiasi saugi ir neatpažinta.
DRAUGAS. Aš jai pasakysiu tiesą. Aš paaiškinsiu, kad jos vardas nieko nereiškia. Noriu jai atverti akis. Tuomet ji grįš pas mus.
PENKIASDEŠIMT. Ar tau neateina į galvą, kad dabar ji turi naują vardą? Kitaip ir būti negali. Juk priešingu atveju nebūtų buvę prasmės sprukti ir slėptis.
DRAUGAS. Viską ji man papasakos. Pasisakys ir dabartinį vardą.
PENKIASDEŠIMT. O kaip tu ją vadinsi?
DRAUGAS. Man ji yra mažoji sesutė. Ji nepasikeitė. Ji tebėra, kas visuomet buvo: mano mieliausia mažoji sesutė. Pats brangiausias žmogus pasaulyje.
PENKIASDEŠIMT. Tiktai trisdešimt metų vyresnė.
DRAUGAS. Niekus tauški. Tik tau taip atrodo. Ji visai nepaseno.
PENKIASDEŠIMT. Aš ir nesakau, kad paseno. Bet trisdešimčia metų pasidarė vyresnė, todėl turi būti pasikeitusi.
DRAUGAS. Netikiu.
PENKIASDEŠIMT. Nebūk toks užsispyręs. Dabar jai keturiasdešimt dveji. Todėl negali atrodyti kaip dvylikametė mergaičiukė.
DRAUGAS. Man ji yra dvylikos.
PENKIASDEŠIMT. Kaip suprantu, ją vėl vadinsi senuoju vardu.
DRAUGAS. Aiškus daiktas. O kaip pats manai? „Dvylika, Dvylika“, – sakysiu jai, apkabinsiu, patampysiu už plaukučių, kaip visuomet darydavau, iškišęs pro langą laikysiu, kol ims šaukti, kad pasigailėčiau. „Dvylika, Dvylika, – kartosiu jai, – ar nematai, kad viskas yra nesąmonė, kad visi vardai – grynas absurdas, ir visai nesvarbu, kaip vadiniesi: Dvylika ar Aštuoniasdešimt Aštuoneri, ar velniai žino kaip dar kitaip! Svarbiausia, kad esi, kad matomės ir kalbame vienas su kitu. Dvylika, juk girdi mane, Dvylika, juk mane matai, tai aš, Dvylika, tai aš, o ne kas kitas.“
PENKIASDEŠIMT. Tačiau tu! Tu pats! Iš kur žinai, kad ji tuo susitikimu taip džiaugsis kaip ir tu? Gal dabar ji nepalyginti laimingesnė? Gal jai buvo nesmagu su jumis?
DRAUGAS. Gal! Gal! Gal! Aš žinau, ką sakau. Man nėra jokio „gal“.
PENKIASDEŠIMT. Kodėl neleidi jai gyventi, kaip ji nori? Tu užsimojęs ją prievarta sugrąžinti į savųjų aplinką. Tai negerai, tai neteisinga. Tavo meilė jai nėra tikra. Jeigu ją tikrai mylėtum, turėtumei daryti, kaip ji nori. Jei nesi plepys, paliktum ją šventoje ramybėje.
DRAUGAS. Aš nesu plepys. Todėl jos ieškau. Būtinai rasiu.

 

Pabaiga

 

 

Versta iš:
Elias Canetti. DRAMEN
Hochzeit. Komödie der Eitelkeit. Die Befristeten
Fischer Taschenbuch Verlag, 1978

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 7 (liepa)