Pavadinimą ir rašinio turinį įkvėpė šių metų Vilniaus knygų mugėje pristatyta Solveigos Daugirdaitės knyga „Švystelėjo kaip meteoras. 1965-ieji su Simone de Beauvoir ir Jeanu Pauliu Sartre’u“ (LLTI, 2015). Mugei pavadinimu „Personažai ieško autoriaus“ tokia knyga pritiko. Aprašytas neeilinis įvykis sovietmečio lietuvių kultūros istorijoje: „Lietuvą, užsieniečiams uždarą šalį, 1965 m. vasarą aplankė pasaulinio garso intelektualai – prancūzų filosofai ir rašytojai Simone de Beauvoir (1908–1986) ir Jeanas Paulis Sartre’as (1905–1980). Viešnagė, neturėjusi didesnės reikšmės Beauvoir ir Sartre’ui, buvo ir tebėra laikoma svarbia Lietuvos visuomenei“, – pradeda knygos pratarmę dr. S. Daugirdaitė. Įvykis, atrodo, iš tiesų prašėsi plunksnos, ieškojo autoriaus, kuris tokį retą ir jau vien dėl to keistą vizitą įamžintų.

S. Daugirdaitės knyga yra mokslinė studija, ne tik detaliai analizuojanti kiekvieną su prancūzų rašytojų viešnage Lietuvoje susijusį faktą, bet ir iš šio trumpalaikio vizito siekianti sukurti „panoraminį 1965-ųjų vaizdą, kalbantį apie mūsų mąstymą ir vertybes“, – toks yra autorės įžanginėje dalyje suformuluotas tyrimo tikslas. Šis tikslas ir sužadino norą kelti papildomus klausimus bei mėginti į juos atsakyti, pasitelkus asmeninį patyrimą. Rašinys nepretenduoja į išsamią recenziją, iškeliančią visas teigiamas ir neigiamas veikalo puses; veikiau jis gali tapti individualia interpretacija, skatinančia tolesnę refleksiją.
Taigi, mums prieš akis garsioji pora: S. de Beauvoir – J. P. Sartre’as. Knygos pratarmėje autorė prisipažįsta, kad ją asmeniškai stebino tai, jog viešnagės metu su svečiais bendravę ir vėliau atsiminimus rašę lietuviai S. de Beauvoir tarsi nė nepastebėjo. S. Daugirdaitei svarbesnė autorė yra būtent S. de Beauvoir, ir dalis žmonių šiandien Lietuvoje tokiai nuomonei esą pritartų. Noras suprasti „sartrocentrizmą“ tapo stimulu visam tyrimui, o dėmesio stoką Simone’ai žadama kompensuoti knygos autorės komentarų gausa. „Galbūt taip pavyks rasti pusiausvyrą, nesiveliant į ginčus, kuris jų svarbesnis“, – svajoja autorė, tuo pačiu liudydama tyrimo novatoriškumą.
Knygoje iš tikrųjų S. de Beauvoir, kaip „šimtmečio moteriai“, komentarų negailima: viešnagės metu pastebimas kiekvienas vadinamosios J. P. Sartre’o „ne žmonos“ gestas ar ištartas žodis, nuotaikų kaita, iškalbinga tyla ar nuotraukoje užsilikęs šešėlis. Iš pateiktų duomenų skaitytojas susidaro prieštaringą įspūdį: santūri, originali (išsiskirianti savo apranga), pastabi Simone’a, turinti puikų meninį skonį, rodanti dėmesį moters padėčiai pasaulyje ir konkrečiai mūsų krašte, čia pat, remiantis vėlesniais amžininkų atsiminimais, pasirodo esanti nedora, nesąžininga, nes pateikiamos intriguojančios smulkmenos, net šiurpinantys faktai iš abiejų intymaus gyvenimo, liudijantys išnaudotojišką požiūrį į susijusius su jais žmones. Vis dėlto toks gyvenimiškas portretas nenustelbia esmės: S. de Beauvoir, visa savo veikla ir kūryba įkvėpusi ištisas feminizmo puoselėtojų kartas ne tik Prancūzijoje, bet ir daugelyje pasaulio šalių, imponuoja ir lietuvių autorėms – ne veltui jos „Antrąją lytį“ skaito Jurgos Ivanauskaitės romano „Ragana ir lietus“ herojė Vika. Šis studijoje pateiktas iškalbingas faktas iš tiesų užmezga šiandienos dialogą su septintojo dešimtmečio aptariama situacija ir sukuria intrigą, kuri galėtų inicijuoti temą „Simone’os de Beauvoir feminizmas ir „moteriškas rašymas“ Lietuvoje“.
Krypstant nuo S. de Beavoir prie J. P. Sartre’o, būtina pažymėti, kad studijos autorė iškėlė ir įtikinamai atskleidė esmingą faktą – viešnagė Lietuvoje propagandos tikslais buvo organizuota būtent J. P. Sartre’ui – kaip Tarybų Sąjungą tuo metu gerbiančiam Europos šviesuliui, tad skaitytojas nesistebi, kad vizito metu dėmesys toli gražu nebuvo paskirstytas tolygiai abiem svečiams. J. P. Sartre’as akivaizdžiai dominavo, tik tai, deja, nereiškė kokio nors tikro, gilaus šio rašytojo ir filosofo pažinimo ir pripažinimo mūsų krašte. Remiantis tyrimo medžiaga knygoje nupieštas išorinis jo portretas gana nepatrauklus. Šaltokai mandagus ir santūrus, kiek pašaipus bei arogantiškas veikalo puslapiuose J. P. Sartre’as lietuvaičių apkaltinamas snobizmu dėl tos priežasties, kad neparodė pageidautino dėmesio specialiųjų tarnybų rūpestingai atrinktų palydai mūsų rašytojų asmenybėms bei jų kūrybai. Šį faktą norisi įdėmiau patyrinėti.
Pasirodo, snobu J. P. Sartre’ą pavadino viešnagės metu visur jį lydėjęs lietuvių poetas Eduardas Mieželaitis – praėjus penkeriems metams po vizito (1970) sukurtame eilėraštyje „Medinis filosofas“. S. Daugirdaitės studijoje cituojama eilėraščio pradžia: „Snobas Žanas Polis Sartras Buratino žingsniu priėjo <...>.“ Visas knygos skyrius pavadintas pagal šią eilutę (Snobas Jeanas Paulis Sartre’as) nededant kabučių, o tai reiškia, kad autorė solidarizuojasi su cituojamo fragmento turiniu. Tokį teiginį patvirtina minimo skyriaus dėstymo eiga. Nors pateikti komentarai E. Mieželaičio išpuolį diskredituoja (eilėraštis paskelbtas 1970-aisiais, J. P. Sartre’as TSRS „jau buvo priešas, kurį pašiepti buvo saugu“) ir pateikiama Vytauto Kubiliaus pozicija (pasak Kosto Korsako, V. Kubilius „įgnybia Mieželaičiui už Sartro apšaukimą snobu“), autorė, patyrinėjusi eilėraštį, konstatuoja, kad jis „drąsus ir giliaprasmis“, o „apibūdinimai taiklūs“, gi „snobas“ reiškia veikiau „opoziciją Rūpintojėliui – neišsilavinusio meistro kūriniui, čia įkūnijančiam lietuvių tautos kūrybingumą“. Esą supriešinamas prancūziškas – kraštutinis, perversinis – rafinuotumas su autentiška rūpintojėlio išmintimi. Štai koks šiame skyriuje iškyla J. P. Sartre’o portretas: perversiškai rafinuotas cirkininkas, medinis, taigi, netikęs filosofas. Sunku pritarti autorei, vadinančiai tokį žymaus ir gerbiamo mūsų poeto eilėraštį „giliaminčiu“.
Nesunku pastebėti, kad minėtame skyriuje pateikti tolesni faktai liudija vaizdelį visai priešingą – tai lietuvių menininkai J. P. Sartre’o vizito metu reiškiasi kaip tikri snobai: dažnas, nė neskaitęs jo kūrybos arba apie ją itin menkai nusimanantis, veržėsi patekti į rašytojo palydą, nes tai „suvokta kaip reikšmingumo literatūros hierarchijoje ženklas“. Snobizmas šiuo atveju tradicinis (apsimesti daug žinančiu ir veidmainiškai pataikauti aukščiau stovinčiam, iš aukšto žiūrint į žemesnįjį). Beje, turime pripažinti, kad rafinuotumas irgi susijęs su apsimetinėjimu, veidmainyste. Tačiau kyla klausimas: ar veidmainiavo J. P. Sartre’as? Juk neapsimetė, kad žino tai, ko nežino, kad domisi tuo, kuo iš tiesų nesidomi. Atvirkščiai – regis, atvirai sakė, ką galvoja, ir niekam nepataikavo. Iš minimų faktų tokia išvada tiesiog natūraliai išplaukia. Antai žurnalisto užklaustas apie lietuvių literatūrą ir kultūrą, svečias atsako, kad mūsų krašto tradicijos žinomos Prancūzijoje ir daugelis trokšta jas pažinti nuodugniau, kad jam įdomus senasis ir naujasis Vilnius, jo gražūs paminklai, apie kuriuos daug buvo skaitęs, be to, domina lietuvių kalba, sena ir sudėtinga; gi iš kitų pasisakymų paaiškėjo, kad gilų įspūdį paliko liaudies medžio skulptūra, Nidos kraštovaizdis, o laikas, praleistas prie Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, „amžinai liks atmintyje“. Ar to maža? Akivaizdu, jog tikėtasi daugiau. Iš liudininkų atsiminimų aiškėja, kad J. P. Sartre’as mums prasikalto tuo, jog į mažų tautų literatūras, kuriamas nacionalinėmis kalbomis, žiūrėjo, pasak Mykolo Sluckio, „kiek skeptiškai“, ir to savo skepticizmo nedangstė. Antai mūsų poetui Justinui Marcinkevičiui netiesiogiai patarė rašyti kuria nors iš didžiųjų, populiariųjų kalbų. Tokia nuomonė galėjo nepatikti, tik kur čia snobizmas? Greičiau derėtų savęs paklausti, kiek sovietmečio lietuvių literatūros kūrinių anuo metu buvo išversta į prancūzų kalbą ir galėjo pasiekti garbius svečius, iš tiesų sudominti. Deja, nė vieno!
Pagirtina, kad studijos autorė neapsiriboja viešnagės ir su ja susijusių faktų analize, o mėgina skverbtis į giliuosius recepcijos sluoksnius. Apie tai liudija skyriai: „Prancūzų filosofas ir lietuvių dramaturgija“, „Egzistencializmas, Freudas ir Hemingway’us“, „Susitikimai Lietuvoje ir literatūroje“. Pirmajame iš paminėtų skyrių įdomiai pristatoma Just. Marcinkevičiaus patirtis: jam, TSRS rašytojų delegacijos nariui, susitikimas su J. P. Sartre’u ir S. de Beauvoir Paryžiuje paliko slegiantį įspūdį. Absoliuti dėmesio stoka užgavo poeto asmeninę ambiciją, o kartu suprasta, kad lietuvių literatūra apskritai yra „niekam nereikalinga“; grįžus namo, ši užgauta ambicija paskatino griebtis rimto istorinio siužeto – poetas ėmėsi kurti „Mindaugą“. Komparatyvistikos terminais aiškinant, išorinis kontaktas – pažintis, diskusija ir neigiamos emocijos paradoksaliai lėmė vidinį kontaktą – tiesiogiai paveikusį literatūros procesą. Šių faktų analizė knygoje baigiasi originalia sinteze – leidžia net apibendrinti, kad susitikimas buvęs lemtingas, nes suteikė akstiną svarbiam posūkiui visoje Just. Marcinkevičiaus kūrybos evoliucijoje – nuo „provakarietiško“ į „tautinio poeto“ poziciją, taigi, atradus „tikrąjį kelią“. Galima būtų ginčytis, ar tokiam teiginiui argumentacija pakankama, bet mokslinės minties kelias atrodo nuoseklus ir logiškas.
Just. Marcinkevičius minimas ir tolesniame skyriuje apie egzistencializmo recepciją septintojo dešimtmečio Lietuvoje – pasirodo, gerokai vėliau (2005) viename iš pasisakymų poetas patikinęs, jog egzistencialistus Albert’ą Camus ir J. P. Sartre’ą tada laikęs „Europos intelekto viršūne“. Toks prisipažinimas lyg ir prieštarauja studijos autorės teiginiui, kad lietuvių rašytojai 1965 metais, jei ir buvo ką nors skaitę iš rašytojo kūrybos, tai tikrai ne filosofijos veikalus. Ir apie mūsų filosofų dalyvavimą šioje istorijoje visai nieko nežinoma. Šiai liūdnai situacijai savotiškai oponuoja ir toliau cituojamas skulptorius Vladas Vildžiūnas, kuris tvirtina, jog egzistencializmas anuomet buvo jaunųjų intelektualų filosofija, jaunimas žavėjosi J. P. Sartre’u. Šią mintį norėčiau praplėsti.
Kadangi septintojo dešimtmečio panorama S. Daugirdaitės knygoje apsiriboja daugiausia bendro pobūdžio pastabomis dėl akivaizdaus tyrimo medžiagos stygiaus, kyla pagunda įsiterpti, pasitelkiant asmeninę patirtį. Prisimenant septintojo dešimtmečio studijų metus, dera pažymėti, kad S. de Beauvoir, atskirai nuo J. P. Sartre’o, mažai ką domino; oficialiai buvo žinoma tik tiek, kad ši rašytoja sukūrė garsų veikalą „Antroji lytis“ („Deuxième sexe“), kuriame kaltino visuomenę dėl žemesnės moterų padėties, ir buvo arši kovotoja už moterų teises, kurios Prancūzijoje pažeidžiamos. Nežinau, ar kam nors anuomet galėjo kilti mintis ją lyginti su vienos pačių svarbiausių XX amžiaus meno srovių – literatūrinio egzistencializmo – kūrėju J. P. Sartre’u. Tad lygiaverčio dėmesio stoka rašytojo palydovei vizito Lietuvoje metu 1965-aisiais atrodo suprantama, ne vien dėl propagandinių tikslų.
Daug svarbesnė problema – prancūzų egzistencializmo recepcija Lietuvoje, kurią derėtų išsamiai išnagrinėti. Galima manyti, kad tokiam tyrimui praverstų ne tik garsių žmonių, bet ir eilinių kultūros vartotojų prisiminimai, pavyzdžiui, ką anuometiniams Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto prancūzų kalbos ir literatūros specialybės studentams reiškė egzistencializmas ir J. P. Sartre’as.
1967–1973, mano studijų metais, ir 1976–1979 metais, kai teko dirbti laborante ir dėstytoja, Prancūzų kalbos ir Užsienio literatūros katedros, išsitekusios viename kambaryje, atrodė kaip savotiška užuovėja, apsauganti nuo įvairių nepalankių vėjų ar skersvėjų. Čia dirbo visas būrys puikių dėstytojų: dar tarpukaryje Grenoblio universitete studijavusi, nepralenkiama vertimo specialistė, elegantiška docentė Ramutė Ramunienė, romantišką jaunystę tarpukario Paryžiuje praleidusi leksikos dėstytoja Jadvyga Bulotienė, bohemiška ir tolerantiška viduramžių literatūros tyrinėtoja ir prancūzų stilistikos žinovė docentė Laima Rapšytė, skaidrios sielos, šviečiančios nepaprastai, kaip mums atrodė, žydrose akyse, giliamintis kalbotyros profesorius Dangerutis Čebelis, pagaliau rimta užsienio literatūros specialistė docentė Galina Baužytė ir studentų numylėtas, geranoris ir geradaris docentas Gvidonas Bartkus, įtaigiai ir artistiškai gebėjęs dėstyti prancūzų literatūrą. Beje, ore sklandė šiurpinantys gandai – esą mūsų lotynų kalbos dėstytojas Ričardas Mironas yra išdavikas, nes dėl jo kaltės profesorius D. Čebelis kalėjo ilgus metus Sibiro lageryje, o atlapaširdė J. Bulotienė, po kelerių metų atsidūrusi Afrikoje, neaiškiomis aplinkybėmis nusinuodijo dujomis, kaip manyta, KGB organų pastangomis. Šie ir kiti tikroviški gandai buvo mažų mažiausiai dviprasmiški ir dažnai atrodė kaip neišvengiami tamsūs debesys, kuriuos galima kaip nors nustumti į šoną...
Svarbiausia atrodė pati galimybė susiliesti su nepaprastai turtinga, veržlia ir kerinčia prancūzų kultūra, kuri visa alsavo laisvės dvasia – nuo viduramžių vagabundo François Villono bohemiško maišto iki XX amžiaus A. Camus ir J. P. Sartre’o laisvės filosofijos – egzistencializmo.
Antrais studijų metais pasirinkau rašyti kursinį darbą apie A. Camus romaną „Maras“ (vadovas G. Bartkus). Pamenu, kad dirbau su dideliu užsidegimu. Šiandien perskaičiusi 1969 metais „Problemose“ (Nr. 4) išspausdintą docento G. Bartkaus straipsnį „Egzistencializmas ir grožinė A. Kamiu kūryba“, įvertinau anuomet narsią autoriaus poziciją: pateikęs žymių rusų literatūrologų (L. Andrejevo, E. Jevninos) kritinį požiūrį į A. Camus kūrybą apskritai ir į atskirus jo romanus, pats su tokiu požiūriu išdrįso nesutikti, priešpastatydamas savo argumentus. Išganingai tada mums skambėjo žodžiai: „Rašytojas pasisako prieš žmogaus niveliaciją, prieš jo susvetimėjimą. Kamiu herojus – tik auka, kokia galėjo tapti kiekvienas kitaip galvojantis. Parodydamas tos aukos tragediją, rašytojas stojo jos ginti.“ Ko jau ko, o prisitaikėliškumo ši filosofija tikrai nemokė. Supratome, kad Sizifas tik susitaikė su lemtimi, bet neprisitaikė. Jeigu išorinę maišto formą galima pakeisti vidine, žmogus tampa nenugalimas. Tokios buvo mums, romanistams, prancūzų egzistencializmo pamokos.
1970-ieji buvo naujų vilčių metai: pirmą kartą sovietmečio istorijoje Vilniaus universiteto studentai-romanistai sulaukė jauno dėstytojo – stažuotojo iš Paryžiaus, Sorbonos universiteto. Tai buvo taip nepaprasta, kad visos kurso panelės poną Maurice’ą Toussaint’ą sekiojo gaudydamos kiekvieną žvilgsnį, o per jo skaitomas Prancūzijos civilizacijos paskaitas klausėsi šio TIKRO PRANCŪZO užgniaužusios kvapą. O kai dėstytojas ėmė kalbėti apie savo mokslinius atradimus neurolingvistikos srityje, lyginti lietuviškų ir prancūziškų daiktavardžių gimines ir skaičių, kaip sau lygių klausinėti mūsų, kaip psichologiškai pagrįsti vyriškos ir moteriškos giminės žodžių kilmę lietuvių kultūroje, nelauktai pasijutome tikrais europiečiais, netgi nusipelniusiais prancūzų dėmesio dėl savo išskirtinumo. Baigiantis kursui, M. Toussaint’as atnešė į auditoriją glėbį prancūziškų knygų, nedidelių kišeninių leidinių, ir davė kiekvienam pasirinkti po vieną atminčiai. Tarp kitų garsių prancūzų autorių knygų pamačiusi J. P. Sartre’o „Sieną“ („Le Mur“), nė akimirkos nesudvejojau; stvėriau ir sušukau: „Aš šitos labai noriu!“ Iki šiol prisimenu kiek nustebusį, labai skvarbų dėstytojo žvilgsnį ir klausimą: „Kodėl Sartre’as?“ Neatsakiau, tik gūžtelėjau pečiais. Tuomet dėstytojas atsivertė knygelę ir įrašė: „Nijolei, su trimis taškais – Maurice Toussaint“ (A Nijolė, Trois petits points – Maurice Toussaint). „Tai dėl to, kad jūsų vardo raidės turi tris taškelius – ant i, j ir ė, – paaiškino, – o nukėlus juos į įrašo pabaigą, gauname daugtaškį – tai vietoje jūsų atsakymo.“ Net sutrikau, pirmą kartą susidūrusi su subtilia ir šiek tiek rafinuota prancūziška etika. Šis daugtaškis ragino tuomet (o ir vėliau) ne šiaip skaityti pasirinkto autoriaus kūrinius, bet gilintis į juos, ieškant atsakymo į neatsakytą klausimą „Kodėl Sartre’as?“
Ėmiau skaityti rašytojo apsakymus dovanotame rinkinyje „Siena“ su dideliu susidomėjimu. Ir pagaliau supratau skirtumą tarp palyginti aiškaus, suprantamo A. Camus humanizmo ir kontraversiškos, kartais net stingdančios J. P. Sartre’o tiesos. Antai pasmerktas mirčiai apsakymo „Siena“ protagonistas tampa išdaviku netyčia: bandydamas apgauti kankintojus, išgalvoja draugo slėptuvės vietą ir atsitiktinai atskleidžia tiesą. Koks šio pasakojimo moralas? Nesitarti su priešu, nemėginti apgauti likimo, nes nuo mirties vis vien neišsisuksi? Apsakymas „Erostratas“ pasirodė lyg savotiškas, tik pirmesnis ir daug šiurpesnis, A. Camus „Svetimo“ variantas. Jo protagonistas taip pat yra Kitoks, ir tokiu nori būti. Susikūręs sau poziciją „virš minios“, nes žiūri į žmones iš šešto aukšto balkono (J. P. Sartre’as daug labiau nei A. Camus mėgsta ironizuoti), apačioje dūsta, jaučiasi blogai, nes sunku poziciją išlaikyti. Svajoja apie legendinį herojų Erostratą, gyvenusį prieš du tūkstančius metų, kuris, trokšdamas tapti žymus, nesugalvojo nieko geresnio, kaip tik sudeginti vieną iš septynių pasaulio stebuklų – Efeso šventovę, ir taip išliko žmonijos istorijoje. J. P. Sartre’o veikėjas nekenčia žmonių, tad svajoja susisprogdinti minioje, nušviesdamas pasaulį staigia smarkia liepsna. Romantiškas teroristas, skendintis iliuzijų pasaulyje? Nusiperka revolverį ir trokšta imti šaudyti. Vieną dieną iš tikrųjų šauna į nepažįstamą žmogų, tačiau neįgyvendina viso sumanyto plano – savižudybės, nes pasirodo esąs bailys, tad pasiduoda. Ką liudija šis pasakojimas? J. P. Sartre’as, kaip ir A. Camus, skelbia laisvę be krantų, be jokių „primestų“ moralinių nuostatų – esi laisvas mylėti kitus žmones arba jų nekęsti – ir čia pat tokią laisvę diskredituoja. Giliau ir aštriau už savo kolegą ir, regis, panašiau į Fiodorą Dostojevskį, J. P. Sartre’as atskleidžia žmogiškas silpnybes, tamsiąsias asmenybės savybes: polinkį į blogį, narcisizmą... Tik ką daryti su daugeliui jaunų žmonių svarbiu poreikiu save išreikšti kaip nepakartojamą, kažkuo ypatingą, Kitokį? Kaip kautis su nepalankiomis tokiai išraiškai aplinkybėmis? Ar šis poreikis yra žmogiška puikybė, tokia pavojinga, kad gali nuvesti blogio keliu? Apsakymo „Kambarys“ herojė Eva užsispiria nepaisyti tėvo patarimų išvežti nepagydoma nervų liga sergantį vyrą į slaugos namus; ji renkasi vidinę laisvę, kuri atrodo kaip tikra nelaisvė. Eva užsidaro vyro kambaryje su ligonį kamuojančiais košmarais, iš dalies pati juos išgyvena ir nusprendžia nužudyti mylimąjį, kai liga pasidarys nebesuvaldoma. Ar tai noras būti didvyriška, ar tikroji meilė, suvokta kaip pasiaukojimas? Šiandien tokią pagalbą mylimajam kelionėje į anapilį būtinai siečiau su tikėjimo tiesomis, tačiau anuomet šie klausimai net nekilo. Oficialiai pripažindami ateizmą kaip visuotinę doktriną, žinojome, kad už jos slypi visai kita, daug tikresnė žinia, kurios suvokimas ir išpažinimas yra kiekvieno asmeninis reikalas, ir apie tai geriau nekalbėti. Ieškodamas būties prasmės, savo viduje esi laisvas pasirinkti tikėjimo ir meilės formas.
Manau, nesuklysiu teigdama, kad šie ir kiti būties klausimai, kuriuos kėlė literatūrinio egzistencializmo kūrėjai, formavo pasaulėžiūrą, auginančią vidinį pasipriešinimą bet kokio absurdo akivaizdoje, didino moralinį atsparumą prievartai, ragino natūraliai sieti laisvės ir atsakomybės idėjas. Drįstu teigti, kad visa tai (aišku, ne vien tai) daugeliui jaunų žmonių Lietuvoje leido oriai išgyventi veidmainiško sovietinio režimo laikus.
Laikai iš esmės pasikeitė XX amžiaus pabaigoje. Staiga tapę oficialiai nepriklausomi, ėmėme kelti opų klausimą: kas mes iš tikrųjų esame? Ar būtinai turime iš kitų išsiskirti, ar iš tiesų būtina, kad apie mus kiti daug žinotų? O mes patys ar daug žinome apie kitų mažų Europos ir pasaulio tautų kultūras? Beje, lyginant su S. Daugirdaitės 1965 metų apžvalgos duomenimis, šiandien pateikiami faktai liudija, kad nemažai prancūzų jau yra neblogai susipažinę su Lietuvos rašytojais. Antai 2009 metais Strasbūre leidžiamas Lietuvai skirtas žurnalas „Lietuviški sąsiuviniai“ („Cahiers lituaniens“) paskelbė lietuvių autorių kūrybos prancūzų kalba (originalių kūrinių, kaip pavyzdžiui, Oskaro Milašiaus, ir vertimų, daugiausia nedidelių kūrinėlių – atskirų eilėraščių, novelių) bibliografiją; joje net šimtas penkiasdešimt pozicijų, tarp kurių dvidešimt aštuoni poetai ir net keturiasdešimt septyni prozininkai. Ar tai daug ar mažai?
Dera pažymėti, kad drauge su literatūrinės kūrybos sklaida vis aktualesnės tampa vertimo problemos. Kyla naujas svarbus klausimas: ar ne didesnė nauda būtų Europos kultūrai, jei mažos tautos rašytojas nepriklausytų nuo vertėjo, o pats būtų dvikalbis – kurtų ne tik savąja, bet ir kuria nors daugeliui žinoma, dideliam skaitytojų ratui prieinama kalba?
Tad gal ne toks jau neteisus buvo J. P. Sartre’as, Just. Marcinkevičiui pateikęs Jameso Joyce’o pavyzdį ir tokiu būdu netiesiogiai paraginęs mūsų poetą kurti viena iš didžiųjų kalbų? Jei pritariame šiai ir daugeliui kitų prancūzų egzistencializmo tėvo minčių, vadinasi, su J. P. Sartre’u mums ir šiandien yra pakeliui.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 7 (liepa)