tekstai.lt

Agnė Ambrazaitė. Antanas Šileika: kanadietiškai lietuviška literatūra? (A. Šileikos „Pirkiniai išsimokėtinai“)

 b_200_296_16777215_0___images_iliustracijos_2016_metai_rugpjūtis-rugsėjis_Antanas_Sileika._Pirkiniai_issimoketinai.jpg

 

Antanas Šileika. Pirkiniai išsimokėtinai . Iš anglų k. vertė Vitalijus Šarkovas. – Vilnius: Versus aureus, 2014. – 256 p.

 

Kartais atsiranda keistų knygų. Jas vis bandoma uždaryti kokioje nors dėžutėje (juk klasifikacija yra viena svarbiausių sveiko proto operacijų), tačiau akimirkai grįžtelk, jos jau ironiškai dėbso išsisukusios nuo tavo pastangų. Ir vėl reikia krapštyti galvą, kur jas padėjus. „Pirkiniai išsimokėtinai“ viena tokių knygų.

Rašytojas, žurnalistas, kritikas Antanas Šileika 1953 m. gimė Kanadoje, išeivių iš Lietuvos šeimoje. Studijavo anglų filologiją Toronto universitete, vėliau keletą metų mokėsi Paryžiuje. Rašo anglų kalba. Galima teigti, kad besimokydamas jis paėmė viską, ką literatūrinė aplinka galėjo pasiūlyti. A. Šileika gal ir nėra genijus romantikų vartota prasme, tačiau pasiekta akivaizdi kūrybinė meistrystė. Šiuo metu rašytojas vadovauja Humber Shool for Writers , tad džiugu, jog, visai kaip senovės meistrai, perduoda savo kūrybines paslaptis. Gaila, kad toli nuo mūsų, bet galime pasidžiaugti, jog lietuvių kalba jau išleistos trys autoriaus knygos: „Bronzinė moteris“ (2009), „Pogrindis“ (2012) ir „Pirkiniai išsimokėtinai“ (2014), iš kurių galime šio to išmokti.

A. Šileikos atvejis išties keistas. Pats autorius savo knygas priskiria Kanados emigrantų literatūrai, tačiau „Pirkinių išsimokėtinai“ šerdis prisiliečia prie to, kas lietuviška, apie tai nekalbant tiesiogiai. Kaip tik ši nuolatinė dviejų pasaulėvaizdžių – lietuviškojo ir kanadietiškojo, svetimo, bet vis labiau savo, – trintis kuria dramatiškus, tačiau priverčiančius šyptelėti pasakojimus. Visos istorijos sukasi apie vieną dipukų šeimą, skaitytojas nežino, kokios jie tautybės – galbūt lietuviai, o gal lenkai ar ukrainiečiai. A. Šileika kalba apie universalią išeivio situaciją, kurioje atsidūrė daugybė šeimų iš šalių, kurių žemėlapyje po Antrojo pasaulinio karo nebeliko. Net veikėjų vardai negali nurodyti, iš kur jie kilę. Knygos veikėjai archetipiški – užsispyręs Senis, nesugebantis įvaldyti anglų kalbos subtilybių, motina, kilusi iš turtingos inteligentų šeimos, bandanti susitaikyti, jog iš senojo pasaulio nieko nebeliko, ir trys sūnūs – Džeris, Deivas bei pagrandukas Tomas, kuriems Kanada yra vienintelė pažįstama tėvynė.

Istorijų pasakotojas – vidurinėlis sūnus Deivas. Pirmojoje, „Mokomės vaikščioti tiesiai“, jis visai vaikas, t. y. skaitytojas jaučia, kad pasakotoju negalima pasitikėti, jis stebi, bet nelabai supranta, neanalizuoja. Tačiau su kiekviena novele pasakotojas auga, ima pastebėti dalykus, apie kuriuos paprastai tylima. Pasakotojui augant atsiskleidžia ir kiti knygos personažai. Skaitant taip „sukaltą“ knygą atsiranda keistas artimumo jausmas, pradedi pažinti veikėjus, kurie galbūt keisti, kartais erzinantys ir klystantys, bet todėl labai gyvi ir žmogiški. Manau, kad toks rašymo būdas suteikia šiai knygai literatūrinės gelmės, kurios šiaip rašant apie tokius buitinius vaizdelius galėtų pritrūkti.

Žinoma, ne visi veikėjai vienodai įtikinami ir įdomūs. Pasakojimas geriausiai atskleidžia tėvo, pravardžiuojamo Seniu, asmenybę. Vaikas jo bijo, paauglys gėdijasi, nesupranta. Novelėje „Skalūnas“ Deivas susijaudina, kad motina atsidūrė ligoninėje, ir išbėga į savo draugės namus, ten su ja „praktikuojasi“ bučinius. Vakare tėvas ateina pasiimti sūnaus. Eidami namo jie pamato, kaip uragano sukelti vandenys nuneša tiltą. Senis aiškina sūnui, jog reikia eiti per geležinkelio estakadą, nes namuose laukia broliai, kurių negalima palikti vienų. Deivas eina kiek spyriodamasis, nes mieliau būtų pasilikęs. Vaikas mano, kad grįžus namo tėvas jį aprėks. Tačiau namuose Senis nieko nesako, tik manydamas, kad sūnūs jau miega, eidamas į savo kambarį sumurma: „Vos neprišikau į kelnes“ (p. 112).

Ryte sužinome, kad slėnis buvo nuplautas su visais gyventojais.

Visa novelė atsiskleidžia per vieną detalę, repliką, judesį. Atrodytų, lyg kas karštu vandeniu nuplikytų. Sakiniai trumpi, neapkrauti metaforomis.

Skaitytojams patiks labai gyvas vyresniojo brolio Džerio personažas. Didelę dalį knygos stebina šio veikėjo impulsyvumas ir karštakošiškas noras veltis į muštynes vos kam užsiminus apie jo kilmę. Pasakojime randame tokio elgesio motyvaciją – sužinome, kad jis vienintelis iš brolių gimė ne Kanadoje. Daug atskleidžia brolių pokalbiai, kuriuose dažnai užuominomis paminimos skaudžios veikėjų istorijos. Viską galima iškęsti, kol dar galima juoktis. Labiausiai brolių santykiai išryškėja šmaikščiuose dialoguose, pavyzdžiui:

 

Blogiausia bus išpažintis.

Džeris valandėlę patylėjo. <…>

Nebent Almos ir Francinės tėvai privers jas daryti tą patį.

Ką?

Eiti išpažinties. Tada būtų gerai.

Ką turi galvoje?

Tada visi manys, kad mes jas išdulkinome.

(p. 204)

 

Kiek užkliuvo jauniausiojo brolio Tomo personažas. Skaitant pagalvoji – aha, suprantu, ką tuo norima pasakyti ir kokiomis priemonėmis tai daroma, tačiau šiam veikėjui trūksta gelmės ir gyvybės.

Į akis krenta, kad knygoje beveik nėra aprašymų – daug veiksmo, dar daugiau dialogų. „Pirkiniuose išsimokėtinai“ žodžiai gali tapti ginklais, kuriais veikėjai vienas kitą stipriai apvanoja, visai kaip moderniose pjesėse. Kad ir toks motinos ir tėvo pašnekesys važiuojant atostogauti:

 

Dabar tu daraisi isteriškas.

Tu niekada rimtai nežiūrėjai į savo santuokos įžadus.

Ką?

Turėtum mane gerbti ir paklusti.

O, liaukis.

Tai Biblijos žodžiai.

Tu visada tampi religingas, kai tau tai patogu.

O tu baisiai lepini tuos vaikus.

Manai, kad vienintelė tėvo pareiga mojuoti diržu?

Jie per mažai gavo diržo, todėl ir drasko akis.

Jie išmoko tuščiažodžiauti iš savo tėvo. Tavo žodžiai reiškia ne daugiau negu bezdalų gurgėjimas vonioje.

(p. 184)

 

Vis dėlto tokie veikėjų kivirčai visai nereiškia, kad aprašoma šeima nedarni. Pykčiai pabaigiami juokingomis frazėmis, sumažinančiomis įtampą ir sugrąžinančiomis ramybę. A. Šileika prisipažino, kad pirmiausia šios istorijos buvo pasakojamos kaip stand-up comedy . Ši stilistika jaučiasi visame kūrinyje. Šeimoje nesutarimų daug: Senis laikosi senamadiškų įpročių ir mėgsta išgerti, visuomet turi būti jo viršus, motina, viena vertus, visuomet nusileidžia, tačiau tuo pačiu metu nori dirbti ir tobulėti, paaugliai sūnūs – ir maištauja, ir bando suprasti savo tapatybę. Kalbėdamasis su Laurynu Katkumi rašytojas sakė, jog ši šeima yra nestabilus darinys, kuris susivienija tik atsiradus grėsmei iš išorės, o apsigynę toliau sėkmingai gali varyti vieni kitus iš proto („Metų verstinės knygos rinkimai: A. Šileikos „Pirkiniai išsimokėtinai“ – lietuvių Kanadoje istorijos“; prieiga per internetą: www.15min.lt , 2016-04).

Patiko, kaip rašytojas išsprendė lietuviškumo problemą: viena vertus, tai universali istorija, tačiau sudėliota iš mažyčių smulkmenų, kaip „Napoleono“ tortas, arba reakcija į sriubos pavadinimą: „ Gumbo . Nežinojau, kas tas „gumbo“, bet šio žodžio skambesys man kėlė įtarimų, net jei tas „gumbo“ buvo parduodamas skardinėje su užrašu Campbell . „Gumbo“, gumbas, guma – šie žodžiai skambėjo nemaloniai“ (p. 62). Lietuvos skaitytojas lengvai atpažins, iš kur ši šeima atvykusi. Bet ar atpažins kanadietis? Nežinau, greičiausiai daugeliui skaitytojų tai ir nerūpės. Lietuvos pavadinimas paminimas tik paskutinėje istorijoje, pavadintoje „Tempus Fugit“:

 

Žinote, kuo man labiausiai nepatinka tėvynės pavadinimas? – pagaliau paklausė Džeris.

Kuo?

Tuo, kaip jis skamba.

Pavadinimas kaip pavadinimas, – pasakiau.

Taip, bet anglų kalba jis skamba anachronistiškai.

Lithuania , – ištariau garsiai.

Džeris teisus, – pasakė Tomas. – Pavadinimas rėžia ausį. Ir niekas nežino, kur ji yra. Tai viena iš neegzistuojančių šalių.

Ir tokia liks visada, – pasakė Džeris. – Geležinė uždanga nenukris dar šimtą metų. Mane siutina pats žodžio skambesys. Viskas dėl galūnės. Visų keistų šalių angliški pavadinimai turi panašią juokingą galūnę: Bulgaria, Albania, Estonia, Lusitania.

Lusitania yra laivo, o ne šalies pavadinimas, – patikslinau.

(p. 248–249)

 

Pasakojimo kompozicija atitinka turinį: pirmoje novelėje matome šeimą, gyvenančią nebaigto statyti namo rūsyje, nes sienoms ir stogui nebeliko pinigų, statyboms vadovauja Senis. Paskutinėje novelėje namas stovi, tačiau šeimos tėvas miręs, vaikai suaugę. Atrodytų, labai tradiciška schema, dažnai pasitaikanti XX a. pradžios lietuvių literatūroje. Tačiau knyga baigiasi 8-ajame dešimtmetyje, Toronto priemiestyje. Seniui mirus motina nusprendžia parduoti namą ir persikelti į butą, esantį arčiau miesto centro. Taip ir pinasi tradicinė lietuvybė ir vakarietiškas gyvenimo būdas.

Pirkiniai išsimokėtinai“ pasirodė 1997 m. pavadinimu „Buying on Time“. Knyga buvo nominuota dviem apdovanojimams – Toronto miesto ir Stepheno Leacocko už humorą. Tačiau ji nepamiršta ir dabar – 2015 m. pateko į Canadareads sąrašą, į kurį kiekvienais metais įtraukiama vos penkiolika knygų. Kūrinys susilaukė liaupsių ir Lietuvoje. Ir, atrodo, sutrikdė net rimtus literatūros žinovus – „Pirkiniai išsimokėtinai“ pateko į 2015 m. Lietuvos suaugusiųjų knygų penketuką ir į Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos skelbiamą 2014 m. verstinių knygų penketuką. Žinoma, knygos vertėjas Vitalijus Šarkovas atliko puikų darbą, tačiau retai knyga vienu metu susilaukia pripažinimo tokiose skirtingose vertės kategorijose.

Antano Šileikos knyga egzistuoja tarp : tarp kategorijų, tarp juoko ir asmeninių dramų, tarp nacionalinių literatūrų. Belieka tik viltis, kad ši knyga mūsų skaitytojui suteiks skaitymo malonumo ir be aiškių literatūrinių klasifikacijų.