tekstai.lt

Edward Estlin Cummings. Eilėraščiai. Vertė Kornelijus Platelis

en.wikipedia.org/wiki/E._E._Cummings
en.wikipedia.org/wiki/E._E._Cummings

Edwardas Estlinas Cummingsas (1894–1962) – amerikiečių poetas, dailininkas, prozininkas, dramaturgas, vienas ryškiausių XX a. pirmos pusės modernizmo atstovų. Jis studijavo kalbas Harvardo universitete ir dailę Paryžiuje, dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare sanitarinio korpuso savanoriu, išleido penkis poezijos rinkinius ir dvi rinktines. 1931 m. lankėsi Sovietų Sąjungoje ir nuo tada tapęs ultra dešiniuoju po poros metų išleido šios kelionės įspūdžių knygą „Eimi“.

E. E. Cummingso poezija novatoriška, kupina žaismo, humoro, sintaksės keistenybių, tipografinės grafikos (o, jei jis būtų turėjęs dar ir kompiuterį!), tačiau nestokojanti ontologinio jautrumo ir net, sakyčiau, savito romantiško jausmingumo. Jo žygiai už norminės kalbos ribų stebėtinai dera su sintakse bei grafika ir bendrai su jomis kuria prasmę. Kaip liudija keli išlikę jo vaikystės eilėraščiai, tam tikra sintaksinė „disleksija“ jam buvo įgimta, tačiau poetas sugebėjo ją paversti meniniu principu.

Pirmąją šio poeto eilėraščių vertimų publikaciją paskelbiau 1985 06 14 „Literatūroje ir mene“, tačiau išvertęs buvau kur kas daugiau. Dabar peržiūrėjęs anuos vertimus siūlau skaitytojams dar pluoštelį šio puikaus poeto kūrybos.

Vertėjas

 

Iš anglų k. vertė Kornelijus Platelis

 

*

Pavasaris tartum galbūt ranka

(kuri lenda atsargiai

iš Niekur)dėliojanti

vitriną,į kurią žmonės žiūri(ir kol

žmonės spokso

pakeičianti rūpestingai

nepastebėta pažįstamų ir

nepažįstamų daiktų išsidėstymą)ir

 

rūpestingai pakeičianti viską

pavasaris tartum galbūt

Ranka vitrinoje

(rūpestingai stumdanti ten

ir atgal Naujus ir

Senus daiktus, kol

žmonės stebi įdėmiai

pakeičianti gal

čia dalelę gėlės, ten colį

oro pridedanti)ir

 

nieko nelaužanti.

 

 

*

tarkim

Gyvenimas – senis su gėlėmis ant galvos.

 

jauna mirtis sėdi kavinėj

šypsodama, laiko pinigą tarp

smiliaus ir nykščio

 

(sakau „ar ji pirks gėlių“ tau

ir „Mirtis – jaunas gyvenimas

su veliūrinėm kelnėm

svirduliuoja, augina barzdą“ sakau

 

tau, kuri tyli. – „Ar matai

gyvenimą? Jis čia ir tenai,

arba anas ar šis

arba niekas ar senis 3 trečdaliais

miegantis ant savo galvos

gėlių, nuolat šaukiantis

niekam kažką apie les

roses les bluets *1

                                taip,

                                          ar Ji pirks?

Les belles bottes **2 – ak, paklausyk

pas chères ***3 “)

ir mano meilė iš lėto atsakė atrodo. Bet aš

atrodo dar čia kažką matau

tai dama, kurios vardas Poto

ji sėdi šalia jaunos mirties, ji liekna;

mėgsta gėles.  

 

 

*

liūdesį šitą

 

tol senis gros

savo ryla

kol tau išsprūs

 

aš noriu burto“

 

.Ir tada jis sustoja ir ploną

(šypsodamas) pakelia bur

tų lazdelę ir bar

b,e,n,a

 

į purviną dėžę:iš ten vaiduokliškas

 

skystaskaipvėjas glebuskaiplietus

balsas-ne-balsas

kadužraudos

 

grieb?ti“

 

tada iš(Lė

To)lenda(ir tu

ant lazdelės)toks le

lijų sniego baltu

 

mo daugiauneiAsmuo;kurs

 

(erdve nujojęs

iki mažiuko

laimės stalčiuko)kert

 

A savo kvailusnapu

 

lemtingai blukų(rausvą o gal

ir gelsvą)menką lapu

ką popieriaus – ir staiga,

kol nusilenkdamas p. Kakadu

 

prasmę parduoda žvaigždžių

 

14-ta gatvė iš(nes ašaros mano

pilnos akių)nyksta.           Nes

tik patys tikriausi daiktai

 

būna tikri nes negali būti tikri

 

jei esama kokių rojų mano mama (savo pačios dėka) pateks

į vieną jų. Tai nebus našlaičių rojus nei

gležnų pakalnučių rojus o pats

nuostabiausias tamsiai raudonų rožių rojus

 

mano tėvas (gilus kaip rožė

aukštas kaip rožė)

 

stovės šalia

 

(virš jos linguodamas

tyliai)

jo akys kurios iš tikrųjų žiedlapiai regi

 

nieką poeto veidu kuris iš tikrųjų

gėlė o ne veidas su

rankom

kurs šnabžda

Štai mylimoji mano

 

                                  (staiga saulėkaitoje

jis nusilenks,

 

ir visas sodas tada nusilenks)

 

 

*

tai ne žmogus, jei žmonės bus dievais, o šie turės

būti žmonėm, nors kartais tapti žmonės tegalės

(tokie kaip mes, nes jie nelaimes savo kenčia ;

o, džiaugsmas jų daugiau nei džiaugsmas, toks nedažnas)

šėtonais, jei šėtonai kalba tiesą ; jeigu angelai

dosnia šviesa liepsnoja ištisai,

jis angelas ; ar (nes veikiau atstums pasaulį visą

negu paniekins amžinąją lemtį) gyvulys,

bailys, svajotojas, kvailys ir išdavikas –

 

poetas buvo toks yra ir toks turbūt išliks

 

jis pačią siaubo gelmę pereis kad apgintų

gyvybe savo saulės spindulių pilis :

jis nemirtingas džiungles nevilties iškirs

kad jaustų kalno širdį plakančią delne

 

 

*

nežinojimas visas rogutėmis į žinojimą skrieja

ir vėl klampoja į nežinojimo kalną : nors ta

žiema netvers amžinai, nes sniegas minkštėja

ir tirpsta;ir jeigu pavasaris žaismą šį sugadins, kas tada ?

 

visa istorija – vienas ar trys kokie sportai žiemos :

net jeigu būtų penki, vis tiek sakyčiau – visa

istorija per maža, net man neužtenka jos ;

o mums abiem ji tai jau visai per maža.

 

Nerk (spiegdamas bendrą mitą) į savo kapą

kad gamą išspaustum iki šaižumo dėl kiekvienos

meidžės ar meiblės diko ar deivio be kvapo

rytojus – tai nuolatinis adresas mūsų, jei sužinos

 

jie, vargu ar suras mus (o jeigu suras,

išsprūsime į dabar : į dar vėlesnius laikus

 

 

*

su mylimuoju stok šios žemės pakrašty –

 

ir kol(didžiulė ji ir dar didesnė nei didžiulė ši

bekraštė)klausiančioji jūra plakasi į žalią sniegą

 

sakykim negalėjome mylėti mes,brangioji;bet pažvelk

 

į mudu kaip nei gyvus anei mirusius į tas

(ar tūkstančius širdžių kurios tiktai sapnuoja

ar milijonus protų kurie miega judesy)

smiltis akląsias ant negailestingai maloningo

 

laiko laiko laiko laiko laiko

 

kokie laimingi esam aš ir tu,kurių namai

nelaikiškumas:mes,žemyn keliavę

nuo amžino dabar kalnų kvapniųjų ir

 

misterijoj gimimo ir mirties išdaigas

krėtę dieną(o gal dar trumpiau)

 

 

*

kai teisės šliaužot angys reikalaus

o saulė dėl algos streikuoti bausis

kai rožėm rūpinsis spygliai – dangaus

vaivorykštės bus nuo senatvės draustos

 

kai strazdas suokti negalės miškuos

jei nepatiks jo čiulbesys pelėdoms

kai jūros pagal brėžinius banguos

nes jas kitaip grasins sukaustyt ledas

 

kai girioj beržo ąžuolas prašys

leidimo megzt giles – kalnams gyventi

neduos dėl aukščio slėniai – kai išdrįs

apšaukt balandį kovas diversantu

 

tada (tikėsime neįtikėtinai

negyvuliška žmonija) tiktai

 

 

*

dėkoju Tau Dieve už šitą tviskančią

dieną:žaliai šokinėjančias medžių dvasias

už žydrą dangaus svajonę;už viską

kas tikra yra kas beribė už taip yra kas

 

(aš miręs buvau bet vėl prisikėliau šiandieną,

tai saulės gimimo diena;tai gimta

dienis mano sparnuotos gyvybės:dar vieno

beribio pasaulio atsiradimo data)

 

kaip skonio jutimas lytėjimas matymas

klausa ir uoslė kad gali iškilti kartu

iš nieko gelmių – taip mano būtis yra būtinas

neįsivaizduojamas ir abejojamas Tu?

 

(dabar ausys mano ausų pabudo ir

dabar akys mano akių atsiveria)

 

 

*

aš esu maža bažnytėlė (o ne didelė katedra)

toli nuo skubančių miestų skurdo ir prabangos

todėl nesigraužiu kai dienos trumpėdamos tampa trumpiausios,

neliūdžiu kai saulė ir lietūs balandį sutveria mums

 

mano gyvenimas tai pjovėjo sėjėjo gyvenimas ;

mano maldos tai maldos sunkiai triūsiančių žemės

(jų atradimai ir netektys juokas ir verksmas) vaikų

kurių liūdesiai ir linksmybės tai sielvartas mano ir džiaugsmas

 

aplink mane banguoja stebuklas nepertraukiamo

gimimo, šlovės, mirties ir prisikėlimo : virš mano

esybės miegančios plaukia liepsnojantys simboliai

vilties, o bundu į kantrybę viršukalnių tobulą

 

aš esu maža bažnytėlė (toli nuo paklaikusio

pasaulio su jo džiugesiu ir kančiomis) santarvėj su gamta

nesigraužiu kai naktys ilgėdamos tampa ilgiausios

neliūdžiu kai tyla dainuoti ima pati

 

žiemą pavasariu, pakeliu menką špilį

į gailestingąjį Tą Kurio tik dabar yra amžinas :

tiesiai stovėdamas Jo buvimo tiesoj nemirtingoj

(nuolankiai šviesą Jo sveikinu ir išdidžiai Jo tamsą)

 

 

*

brangioji!nes dainuoti mano kraujas gali

ir šokt(ir iš kiekvieno net mažiausio tavo

padaro kokį nori daugį nuostabų dabar

ir čia)tebus piktoji baimė šeimininkė

visų nėra kurie pavasariauja

bet jei mane balandin tu nužvelgsi,

žemyn garmės jie pro nėrų nėra

 

žiūriu į spoksau verčia abejonė

tikiu į kaip o džiaugsmą į kodėl

žengiu alsuoju į bandau šlubuoju

bet jei mane balandin tu nužvelgsi,

dar milijardu tūkstančių daugiau

šviesių pasaulių vien abejones

tepasikloję meilėje paskęs

 

kariaunos(neapykanta pati ir ne

mažiau niekšybės dar)kariaunos gali

didingai amžiais grumtis tarp savęs

ir niekas čia(išskyrus nieką)nelaimės

bet jei mane balandin tu nužvelgsi,

bent pusei šio kada,kas būna toks

gajus kaip niekad,kai į taip jis šoks

 

bet jei mane balandin tu nužvelgsi,

(ši tobula viltis tegali jausti

tik neviltį ir kerta iš peties

vešlius minties miškus ir sielos kalnus)

prie pat aukščiausio,žudo mirtinai

kurs mirtį. Kalvos su upokšniais šoka : o

jų medžiai virsta iš kamienų ir šakų;

 

1* rožės rugiagėlės (pranc.).

2** Gražios puokštės (pranc.).

3*** nebrangios (pranc.).