tekstai.lt

Tomas Petrulis. Eilėraščiai

b_300_384_16777215_0___images_iliustracijos_2016_metai_lapkritis_Tomas_Petrulis_int.jpg

Gimiau 1987 m. Panevėžyje, gyvenu Vilniuje. Studijavau istoriją ir religijos studijas. Tuo domiuosi ligi šiol, todėl kartais tyčia, kartais netyčia tam tikri, ypač religiniai, įvaizdžiai patenka ir į mano tekstus. Kadangi nerašau teorinių traktatų, vienokia ar kitokia kalba vartojama ne kaip teoriniai konstruktai , o tampa savotiška jungtimi, su retomis tikrumo akimirkomis (kartais gana žiauriomis, kad atsirastų ne visiems malonūs tekstai), kurios, būna, nutinka ir sujudina kalbą, kuria mąstau ir kalbu.

 

*

stropi medicinos studentė

vadovėlį priglaudus prie kelių

savo galvą lyg slyvos kauliuką

panardino į sapno nektarą

kad gertų visa užsimerkusi

kol už lango keičiasi stotys

o vagonais šokčioja šoklūs

atspindžiai jos matytos tikrovės

 

 

stop juosta

 

saulei šuoliuojant stop juosta

salsvas svaigulys prisiartino

(iš jos kvapo staiga supratau

kad reikia mestis į gatvę) –

ir ji metės į gatvę

ir aš mečiausi su ja

ir vieno iš mūsų neliko –

mano siela kodėl pražuvai

palikus stovėti mane

ties geltona–raudona stop juostoj

kur blaškosi vėjas ir saulė?

 

 

*

 

užsivėrus akims kavinėje

ėmė plaukti apakęs vaizdas –

tai beformiai dalykai plaukė

jų netrikdė erdvės sunkumas

nei barzdotas baristos veidas –

plukdė juos į tamsos aklinumą

nepaliaujanti barža ausies

 

 

alkoholinis vienetas

 

ūmai aptikau kad mano jame

skyla alkoholinis vienetas

privalėjau būti laimingas

nes jis buvo džiaugsmingas

ir tarsi niekuo nesirūpino

privalėjau patirti skilimą

bet skubėjau aš žymiai lėčiau

negu gerdamas mano jisai

ir įsiplieskė keistos lenktynės

 

 

apie vieną

 

apniukusiai vėsus oras

man primena kūnus

kurie sutinka viens kitą

ir kalbasi labai tyliai

pritemdytuos kambariuos

kol pats sau vienas einu

nugairinta vėjų puse

link trijų šviesoforo signalų

vieno kurių geltonumas

kažin kaip yra susisaistęs

su geltona spalva

 

 

*

kada ėjo per akį akimirka

be kojų ji ėjo ir ėjo

ir tai vis reikėjo pabrėžti

be galo ryškinant tekstą

nes triko ir triko regėjimas

kai ji eidama nežingsniavo

nežingsniavo ir nesvyravo

nes be kūno ji ėjo ir ėjo

ir net neišėjo užčiuopti

kaip vis eina ir eina akimirka

taip ji ėjo kad net nemirksėjo

čia tik aš visą laiką mirksėjau –

pilnos akys ir tuščia to laiko

 

 

*

 

o kad pajėgtų vargšas šunėkas

kad galėtų žinot jis

kas dedas kas vyksta

jo šeimininko galvutėj

(gi dabar net neloja nepyksta)

o prieš juos jau veriasi

užrašas juodu ant balto

viename iš barų

kur juodu sustojo ir ilsisi –

sunaikink savo pyktį ir kerštą –

baro stogą kepina saulė

spragsi lyg malka barmenas

ir nyksta ir lydos jo balsas

viename sakinių

 

 

malda

 

jis niekuo neapsimetė

ir todėl nebuvo visiškai tikras

tuo kuo apsimeta –

tu mane pakylėjai o dieve

ir išmokei meluoti taip

kaip lig tol nemokėjau –

lyg mikliausias kišenvagis

sukaus tarp žmonių

nuo tada kai tave sutikau –

šviesa krito kreivai

skaisčiai švietė

praeivių daiktai –

į tave mintimis dainavau

kai maliausi tarp jų

 

 

*

 

vyras geriantis kavą laikosi švelniai

jis šitaip laiko puodelį

ir šitaip sėdi prie lango

lyg būtų perpratęs laiką

ir pagijęs nuo jo laikiškumo –

jo plaukuota besvorė galva

tai toksai apvalus spindulys

kursai nepaliauja spindėjęs

apie savo prasmės nebuvimą

kad sužaistų prieš jos nuobodumą

paiką lauko lelijų žaidimą