tekstai.lt

Hanna Krall. Širdžių karalius ir vėl suka arklius. Vertė Birutė Jonuškaitė

Daugiau apie H. Krall kūrybą skaitykite Bogusławo Wróblewskio straipsnyje „Įsiklausyti į pasaulio ritmą“ (90 p.).

 b_300_426_16777215_0___images_iliustracijos_2016_metai_lapkritis_352x500.jpg

Hanna Krall – žydų kilmės, 1937 m. Varšuvoje gimusi rašytoja, žurnalistė. Karo metais prarado artimuosius, o pati stebuklingu būdu išliko.

Ją išgarsino knyga „Suspėti prieš Viešpatį Dievą“ („Zdążyć przed Panem Bogiem“, 1977), kurią parašė remdamasi pokalbiu su Marku Edelmanu, paskutiniu dar gyvu Varšuvos geto sukilimo vadu.

H. Krall domina ne tik holokausto temos, bet ir komplikuoti lenkų, įpintų į sudėtingą istorijos ir politikos tinklą, likimai, praeities įtakos asmenybei problema ir žmogaus slaptų minčių kraitis.

Daugybė autorės knygų – reportažų, apsakymų rinkinių, romanų – yra išverstos į užsienio kalbas, ji yra pelniusi nemažai svarbių literatūrinių premijų.

Širdžių karalius vėl suka arklius ( Król kier znów na wylocie , 2006) – tai puikus, lakoniškas, meistriškai supintas – galima būtų ironiškai sakyti – nuotykių – romanas, savaip perpasakojantis Antrojo pasaulinio karo istoriją.

Vertėja

 

Širdžių karalius ir vėl suka arklius

 

Romano fragmentas

 

Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė

 

Batraiščiai

 

Perka batraiščius vyriškiems batams.

Įsigydama tokį banalų pirkinį dar tiki, kad myli Jureką Švarcvaldą. Visi tuo tiki, o jau labiausiai ponai Švarcvaldai. Jurekas nėra negražus, ir nenuobodus. Ir ne beturtis. Pasiskolina iš jo batus, nes bomba sugriovė namą Ogro dovos gatvėje ir neįmanoma nusigauti nei į namus, nei prie spintos.

Su skolintais batais šlepsi pas Basę Maliniak, savo bičiulę. Trumpam, kad tuos naujus batraiščius susivarstytų.

Pas Basę – jaunas vyriškis. Stovi prie krosnies abiem delnais atsirėmęs į šiltus koklius. Aukštas, lieknas, tiesiais, auksiniais plaukais. Jo rankos ant koklių irgi auksinio atspalvio. Sėsdamasis plačiai praskečia kelius ir nuleidžia plaštakas – truputį atsainiai, tarsi išsiblaškęs. Jos, dar gražesnės, bejėgiškai nusvyra. Pasirodo, jis turi du vardus, Ješejachu Volf, Basė jį vadina Šajeku. Batraiščių vėrimas užsitęsia. Po valandos Šajekas sako: tavo akys – kaip rabino dukters. Po dviejų valandų priduria: dvejojančio rabino. Basė ją palydi iki durų ir su neapykanta sušnabžda: dabar turėčiau tave pasmaugti.

 

Sužadėtuvės

Ateina po keleto dienų. Atneša blogą žinią – apie Adeką, Halės Borenštain brolį (su Hale sėdėjo viename suole iki brandos egzaminų). Adekas mirė vidurių šiltine. Ją tai labai nustebins: vidurių šiltine? Mirštama nuo skarlatinos arba nuo plaučių uždegimo. Dabar bus mirštama kitaip, sako Šajekas, pradėkim pratintis.

Eina pas Halę. Yra Adeko draugų. Geria arbatą. Basė Maliniak, užpykusi ant abiejų, nesikalba. Iš įvairiausių spalvotų siūlų galiukų mezga linksmą megztinį. Kalbasi apie vidurių šiltinę. Sakoma, kad ji – nuo utėlių. O nuo žmogaus? Ne, regis, tik nuo utėlių. Halė juokiasi iš savo tėvo: jis nori pasistatyti slėptuvę ir joje pasislėpti nuo utėlių ir nuo karo. Halė jam aiškina, kad karas ilgai neužsitęs, bet tėvas jau kaupia atsargas slėptuvei. Paskui jie kalbasi apie meilę. Sako: žinot ką? Galvojau, kad myliu Jureką Švarcvaldą, bet klydau. Jie pradeda svarstyti: privalo jam apie tai pasakyti ar ne. Pagaliau nusprendžia, kad tai būtų pernelyg žiauru. Susižieduok su kitu, jai pataria, o Šajekas pasisiūlo: labai prašom, esu tavo paslaugoms. Jam išėjus Basė Maliniak, narstydama virbalais, tarsteli: jis sakė rimtai. Ir ji teisi.

 

Pensionas „Paskata“

Važiuoja priemiestiniu traukiniu. Ji atveria langą, oras pavasariškas, šiltas. Traukinys pralekia pro Juzefovą. Rodo jam šalia bėgių lekiantį kelią, kasmet tokiu laiku juo dardėdavo vežimas. Jis pasukdavo štai už tų medžių ir sustodavo prie namo su veranda – iš traukinio jo nematyti. Tarnaitė iš vežimo iškeldavo krepšius su patalyne, vasariniais drabužiais, puodais, kibirais, šepečiais... Atsinešdavo vandens iš šulinio ir plaudavo grindis. Priešais dešinį namo sparną krepšius krovė ponų Švarcvaldų tarnaitė, o priešais kairįjį – kapitonienės Kazimieros Šubert, kurią visi vadino Liliuse. Netoliese yra smėlėta miško laukymė, o joje auga senas ąžuolas... Ne, ką tu, nematyti to ąžuolo... Visas būdavo gilėmis aplipęs... Baigiantis vasarai ir vėl kieman įsukdavo vežimai, visada tie patys, vėl būdavo kraunami krepšiai su patalyne, puodais, šepečiais...

Ji nesiliauna kalbėjusi, žodžiais slopina nerimą, gėdą ir smalsumą. Išlipa Otvocke, traukinys toliau nevažiuoja. Iš gretimo vagono išgriūva berniūkščiai. Turbūt harceriai, nes tariasi rimtai, – konspiracinis šnabždesys – išsirikiuojam, kompasai, šiaurės rytai, rikiuotės gale – išsiviepęs strazdanius. Visi dingsta jiems iš akių miške už bėgių.

Į kaitusiomis pušimis kvepiančiame pensiono „Paskata“ kambaryje jis puikiai žino, ką reikia daryti su tokia, kuri bijo ir gėdijasi, ir geidžia, ir yra smalsi. Grįžta po pietų. Prisėda po medžiais, ji padeda galvą jam ant kelių. Girdi negarsią keliolikos balsų traukiamą dainą: oi ly, oi lia, oi ly, oi lia, oi ly, gyvenkim, kol jauni.. ., traukinio kaimynai irgi grįžta namo. Strazdanius ir vėl bindzena pačiame gale, nedainuoja, gal neturi balso. Pamato juos. Žiūrėkit, rėkia, žiūrėkit, žydukai mylisi. Paskui kikendamas apsisuka ir vejasi draugus. Tu juk šviesiaplaukis, šnabžda neatmerkdama akių, o jie pažino... Jis užmeta jai ant pečių megztinį. Nepastebėjo, kad jis buvo nuslydęs ir ant palaidinės rankovės švietė raištis su mėlyna žvaigžde.

 

Ženklas

Tuokiasi. Vilki žydra, lengvo violetinio atspalvio suknele. Medžiagą motina seniai buvo nusipirkusi, norėjo ką nors pasisiūti sūnaus gimtadienio proga, šventiniams šeimos pietums. Tai pervanche spalva, pasiutusiai madinga, nes ponia Simpson ją mėgo. Tuokdamasi su Edvardu VIII, o gal tik per pačią vestuvinę puotą, vilkėjo violetiškai žydrais rūbais. Motina nieko nepasisiuvo, nes vos dvejų metų sulaukęs sūnus mirė plaučių uždegimu. Motina pradėjo vilkėti juodai. Pasakė, kad gedulo neatsisakys iki gyvenimo pabaigos.

Ačiū Jurekui Švarcvaldui (stebėtinai greitai jis susitaikė su jos pasitraukimu ir taip pat vedė; Polė Švarcvald buvo simpatiška ir protinga, ir, nors turėjo šiek tiek ilgoką nosį, visai graži), ačiū Jurekui, medicinos studentui, gauna darbą ligoninėje. Slaugo sergančius vidurių šiltine. Girdo juos vandeniu su valerijonais, masažuoja pragulas, taiso pagalves. Pirmą kartą gyvenime mato palaikus (į kapines jie vežami mediniais rankiniais vežimėliais; iš abiejų pusių dideli ratai ir keturi laikikliai nešikams). Jos akyse dar niekas nemirė, o ji labai norėtų pamatyti kieno nors mirtį. Jai nesvarbu, ką pamatys išeinantysis – šviesą, tamsą, angelą ar Dievą. Jai įdomu, ką ji pati pamatys baigiantis kito gyvenimui. Sielą? Ženklą? Jeigu ženklą, tai reikės jį perskaityti. Atsisėda prie jaunos, labai gražios, nors ir sunkiai sergančios, merginos. Budi visą naktį, brėkštant girdi tylų atsidūsėjimą. Ligonės krūtinės ląsta pakyla – ir nenusileidžia. Susikaupusi pasilenkia prie jos. Mato tylios rimties kupiną veidą, sielos nepastebi. Merginą perkelia ant juodo medinio vežimėlio.

Nusiriša prijuostę, eina namo. Pasakoja vyrui, kaip atrodo mirtis: sielos nėra, ženklo nėra. Mes esame, priduria pasiguosdama, bet vyras sako, kad ir tai kaskart mažiau įtikėtina.

 

Optimizmo šaltiniai

Dirba ir naktimis, privačiuose namuose. Tai pasiturintys žmonės, švari patalynė, savas gydytojas ir deramos laidotuvės. Jie turi ir atskirą kapavietę. Jeigu kas neturi pinigų kapavietei ir laidotuvėms, palaikai išnešami į gatvę. Juos reikia apkloti laikraščiais, o šiuos prislėgti plytomis arba akmenimis. Nuo vėjo.

Laikraščiuose-drobulėse apstu naujienų.

Kas yra žydas (tas, kurio trys seneliai – žydai).

Ant kurios rankos reikia nešioti raištį su žvaigžde (būtinai ant dešinės).

Kokius raiščius privalo nešioti skudurų ir atliekų rinkėjai (būtinai rožinius, lig šiol buvusieji – žali raiščiai – negalioja).

Ką galima gauti už kovo korteles (pusę kilogramo raugintų kopūstų ir šimtą gramų burokų), ką balandį (vieną degtukų dėžutę su 48 degtukais), ką gruodį (vieną kiaušinį su antspaudu ant smaigalio).

Ką galima pasidaryti iš duonos likučių (pamirkyti vandenyje, užvirti, pertrinti per kiaurasamtį, šią sriubą pagardinti sacharinu).

Kokį sachariną galima vartoti Velykų išvakarėse (laikantis rabinato prisakymų – tik prieš šventes ištirpdytų ir perkoštų kristaliukų pavidalu).

Kur gydytojas Korčakas seks pasakas (Silezijos gatvėje, Našlaičių namuose).

Kokį nusikaltimą įvykdė Mošekas Goldfederis (iš pro šalį praeinančios moters atėmė duonos kepaliuką ir pradėjo bėgti, bėgdamas valgė; pristatytas į tvarkos palaikymo postą, atsiprašė nukentėjusiosios ir pasižadėjo pasitaisyti).

Kur suadyti drabužius (tik Kelero dirbtuvėse, jis šiam darbui samdo neregėtai pedantiškas senmerges).

Kur užsakyti laidotuvių katafalką (tik „Amžinybės“ draugijoje; kaip tik jie, pirmieji Varšuvoje, įsitaisė katafalkus ant dviračių-vežimėlių; nepaprastai praktiški, vienu metu juose galima sutalpinti keturis karstus!).

Iš kur atsiranda žydų optimizmas (iš fakto, kad jie panašūs į Dievą – amžinosios būties ir gerumo šaltinį).

Jos šeimoje iki šiol niekas nemirė. Tėvas pusę savo didžiulio mūrinio namo iškeitė į visą veršiuko odą. Motina odos gabalėlius keičia į svogūnus ir duoną.

 

Spyna

Turi pasiskolinti truputėlį pinigų. Eina pas Halę (su kuria viename suole net iki brandos egzaminų...). Penkiasdešimt? – stebisi ponas Borenštainas. Kam tau penkiasdešimt zlotų? Sargybai, aiškina. Žandaras pasižiūrės į kitą pusę, o aš išeisiu iš geto. Tai kainuoja penkiasdešimt zlotų. Tu nori išeiti? – stebisi Halė. Su savo plaukais? Ji – šviesi blondinė, jos nosis riesta, bet ji žada pasilikti slėptuvėje iki karo pabaigos. Rodo vandens čiaupą, maišus su kruopomis ir vaistų atsargas.

Puiki slėptuvė – pritaria Halei, tai ar duosite, pone, man tuos pinigus? Gauna dešimt zlotų, prižada grąžinti po karo. Keturiasdešimt pasiskolina iš pono Rygiero, Halinkos tėvo, tos, kuri mokykloje sėdėjo už Halės, ir lekia pas vyrą.

Vyras dirba daugiabučio namo palėpėje įrengtame cechelyje. Lipdama aukštyn girdi sunkvežimių variklius. Viršuje stovi vyriškis ir ant cecho durų kabina spyną. Jo rankos dreba, ne iš pirmo karto pataiko įkišti raktą į spyną. Kur Šajekas? – klausia vyriškio. Ten, rodo į uždarytas duris (ranka, kuria rodo, irgi dreba) ir lekia laiptais žemyn. Šajekai, šnabžda spynai, negaliu pas tave ateiti. Sunkvežimių varikliai baubia vis garsiau. Šajekai! Bando nuplėšti spyną, paskui trenkia į ją kumščiu iš visų jėgų, aš negaliu čia stovėti! Kieme kažkas šaukia: žydai, išeikite! – ir pasigirsta kojų trepsėjimas. Žino, kas tuojau bus: pradės ieškoti butuose aukštas po aukšto. Suras mane, aiškina spynai. Suras ir nuves į aikštę. Girdi vaiko verksmą, keli šūviai, ir svetimas virpantis balsas: gelbėk mane! Šajekai, gelbėk! Išgirdusi „Šajekai“, supranta, kad tai jos pačios balsas. Tai aš šaukiu, truputį išsigandau, bet jau esu rami, negaliu čia stovėti, nes mane nušaus, negaliu stovėti, nušaus čia pat, jis atidarys duris ir ką, ir pamatys mane nušautą, aš negaliu... Visa tai sako balsu, leisdamasi laiptais žemyn. Priešais namą būriuojasi žmonės. Žydų policija ir esesininkai formuoja rikiuotę. Vienas iš policininkų yra Jurekas Gajeras, už kurio neseniai ištekėjo Basė Maliniak. Jis pastebi ją. Bejėgiškai skėsteli rankom. Tai turi reikšti – niekuo negaliu tau padėti, pati matai – ir veda ją į rikiuotę. Eina visi. Gatvėse nė gyvos dvasios. Slenka pro medinius, plačiai atvertus vartus ir ligoninės pastatus... Ateina į aikštę. Galvoja: esu aikštėje. Tai yra ta Umschlagplatz1 * ir aš jau esu joje. Tuojau atvažiuos mūsų paimti vagonai... Dieve švenčiausias – atvažiuos vagonai – kaip jis išgyvens be manęs?

 

Kairysis pusrutulis

Kažkas sulėtintu tempu suka filmo juostą ir pritildo garsą, todėl žmonės lėčiau juda ir tyliau kalba. Arba visai tyli, sėdi ant savo ryšulių ir siūbuoja – pirmyn atgal, pirmyn atgal. Arba patys sau šnabžda, tikriausiai meldžiasi. Nurimo, liovėsi kuitęsi, ir liovėsi bėgę. Laukia. Tiek jiems ir teliko jėgų – laukti.

Ji negali laukti. (Apsuptis tikriausiai baigėsi, vyriškis atrakino spyną, ir ceche uždaryti žmonės išėjo į laiptinę. Ar tu esi Šajekas? – paklausė vyras. Čia buvo tavo žmona... Šajekas lekia į gatvę, Iza, šaukia, Izolda, o Jurekas Gajeras jam kartoja – Izoldos nėra, ji nuėjo į Umschlagplatz... Nešauk, juk sakau tau, kad Izoldos nebėra.)

Dairosi. Prie sienos stovi statinė. Plika akim matyti, kad mažoka, bet ji vis tiek bando į ją įlįsti. Nugriūna kartu su statine. Ligoninė uždaryta, vis dėlto sustoja prie durų. Stovi. Slenka valandos. Pro langą iš šiltinės skyriaus ją mato gydytojas. Tai mūsų seselė, sako policininkui. Gali įeiti, atsigula į tuščią lovą. Galvoja – ligonių nesuims, bet kažkas įeina į palatą ir sako, kad išveš pacientus. Keliasi. Plauna grindis, valytojų nesuims, galvoja, bet kažkas įeina į palatą... Velkasi baltą chalatą, seselių nesuims... Žydas policininkas išrikiuoja visus darbuotojus, eina prie kiekvieno ir pakiša kepurę. Žmonės į ją meta žiedus, grandinėles, laikrodžius... Ji išsiima sidabrinę pudrinę, vyro sužadėtuvių dovaną. Atidaro, nuvalo pudrą nuo veidrodėlio, pasižiūri į save ir įmeta į kepurę. Policininkas paima pudrinę ir be žodžių grąžina, sidabras jo nedomina. Išeina iš ligoninės. Aikštė jau tuščia, gatvėmis prakiūtina vienas kitas žmogus. Vėjas žarsto popierius, ridinėja pamestus puodus, tranko atvirus langus, kažkur netoliese žvengia arklys, gatvės viduryje guli apvožtas dubuo, baltas, juodomis dėmėmis nusagstytas – ten, kur nudužęs emalis, – kažkas norėjo jį įsinešti į vagoną, bet buvo nepatogu.

Perspėja tėvus, kad gete neliks nė dienos ilgiau. Teisingai, pritaria tėvas, pasakysiu tau, labai teisingai, ir dešiniosios rankos pirštais – nykščiu ir smiliumi, parodo lengvą judesiuką. Ji pažįsta šį gestą, taip tėvas pabrėžia savo sprendimų svarbą. Neisi mirti kaip nuolanki avelė, sako tėvas rimtu, kietu balsu ir vėl pakelia dešinę ranką. Jis negalvoja, kaip eis mirti. Jis nesirengia mirti. Ji galvoja apie įprastą tėvo gestą. Komanda jam ateina iš kairiojo smegenų pusrutulio, atsakingo už kalbą ir dešiniųjų galūnių judesius. Žino iš medicinos seselių kursų, bet ar žino žmonės arijų pusėje? Ar skiria pusrutulių darbą nuo žydų gestikuliacijos? Gerai, kad iš čia išeini, užtikrina tėvas ir stipriai apkabinęs priglaudžia. Dabar jo rankos ant jos nugaros. Todėl ji neprivalo svarstyti, ką pagalvos žmonės, nenutuokiantys apie smegenų veiklą.

Kitą dieną iš pat ryto vyras ją palydi iki sargybos.

Paduoda žandarui iš ponų Rygiero ir Borenštaino gautus banknotus ir ramiu, lėtu žingsniu išeina iš geto.

 

Fotelis. Rozmari

Atėjus tam tikram laikui – maždaug ketvirčiui amžiaus po Antrojo pasaulinio karo (1939–1945) – pradės vaizduotis senatvę.

Įsitaisys fotelyje (už lango augs citrinos, alyvmedžiai ir migdolų medžiai).

Pasiims knygą, vieną iš daugelio tų, kurias kadaise pasižadėjo perskaityti.

Pasižiūrės filmą, vieną iš daugelio tų, kuriuos...

Uždės plokštelę...

Ilgai vaikščios Karmelio kalnu. Galbūt nusileis žemyn, prie jūros, nusiaus batelius, pėdomis pajus šlapią smėlį, daug šiltesnį už smėlį prie Sopoto, bet ir daug šiurkštesnį...

Vakare ateis kuri nors anūkė. Papasakos, kaip sekėsi darbe. Kas naujo mokykloje. Kaip jos sužadėtinis. Galvojau, kad myliu jį, paslapčiom prisipažins, bet turbūt klydau.

Pamėgins papasakoti anūkei pusės amžiaus senumo istoriją (nes ir ką gi daugiau), nepaprastą istoriją, taigi prie jos kelių klūpinti anūkė klausysis užėmusi kvapą. Pabaigoje primerkusi akis sušnabždės – paskui jau nebuvo nieko. Visai kaip Rozmari, prieškariniame amerikiečių filme, pagal Frimlio operetę, kur pagrindinius vaidmenis atliko Žanetė Makdonald ir Nelsonas Edis. Rozmari, jau susenusi, bet dar vis graži, sėdėjo fotelyje, pasakojo istoriją, o filmas rodė visą jos gyvenimą. Tik tiek, kad Makdonald akių neprimerkė. Taip darė Vivjena Li, vaidinusi ledi Hamilton jau visai kitame filme, bet nieko tokio. Knygoje, kurią kas nors apie ją parašys, galima būtų mąsliai prisimerkus paskutinėje pastraipoje pakartoti – paskui jau nebuvo nieko.

 

Fotelis. Užsienio kalbų mokytojas

O kokia kalba pasakos? Lenkiškai? Anūkės nemokės šios kalbos. Ji neišmoks hebrajų, tai gal angliškai? Mokėsi visus tris mėnesius. Buvo abejinga, mokytojas taikė genialų metodą – jau per pirmą pamoką skaitė jiems Oskarą Vaildą. Mokytoją pasamdė Jureko motina, tris kartus per savaitę ateidavo į ponų Švarcvaldų namus. High above the city, on a tall collumn, stood the statue of the Happy Prince... – taip prasidėjo užsienio kalbų mokytojo mėgstama pasaka – „Laimingasis princas“.

Mokytojas buvo senbernis, truputį nedrąsus ir labai mandagus. Sėsdamas pietauti visiems nusilenkdavo ir sakė „skanaus“, o atsikeldamas nuo stalo vėl lankstėsi ir tardavo – „maloniai dėkoju“. Pietus jam patiekdavo ponia Švarcvald barteriu už pamokas.

Buvo imli ir darbšti (kruopščiai braižė sąsiuvinius ir į atitinkamus stulpelius rašė netaisyklingus veiksmažodžius – to be – was – been, to eat – ate – eaten), ir, be abejonės, būtų išmokusi anglų kalbą, jeigu mokytojas nebūtų pasikoręs. Laikraštyje pasirodė žinutė apie vidutinio amžiaus vyro savižudybę, bet pavardės nebuvo, taigi neaišku, ar tikrai kalbama apie mokytoją. Rubrikoje „Nelaimingi atsitikimai“ dažnai būdavo spausdinama panašaus pobūdžio informacija, o rubrikoje „Pirmoji pagalba“ buvo rašomi gydytojo patarimai. Pasikorimo atveju rekomenduojama nupjovus virvę tuojau pat atlikti dirbtinį kvėpavimą. Deja, genialus mokytojas nebuvo tuojau pat išvaduotas iš virvės ir jam neatliktas dirbtinis kvėpavimas, todėl Izolda R. mokės pasakyti high above the city, on a tall collumn... ir prie jos kelių klūpinčiai anūkei nepapasakos savo gyvenimo.

 

Rankinė

paduoda žandarui banknotus ir ramiu, lėtu žingsniu išeina iš geto.

Nešasi rankinę (motina ją nupirko Herso salone prieš pat brandos egzaminus) ir nedidelį paplūdimio maišelį su naktiniais marškiniais, dantų šepetėliu ir mėgstamą vonios apsiaustą, kuris gali būti nešiojamas ir kaip chalatas.

Beldžia į duris. Ant slenksčio pasirodo kapitonienė Kazimiera Šubert, vadinama Liliuse, vasarnamio Juzefove kaimynė. Jau apsirengusi, kasa suraityta ir susegta ant pakaušio, rankoje cigaretė. Nesistebi. Nė kiek neišsigąsta. Įeik, sako, ir paskubom ant durų užkabina grandinėlę. Ir neverk, prašau, neverk, mums nevalia verkti. Sako – mums. Žmogui, kuris užrakintai spynai klykia „gelbėk“. Kuris bando pasislėpti pernelyg mažoje statinėje. Lenkų karininko žmona (vyras yra oflage2* , sudedamajame stale guli ginklas, o sofoje – pogrindžio laikraštėliai) sako MUMS.

Liaujasi verkusi. Suvalgo pusryčius. Jaučiasi vis geriau. Jaučiasi esanti geresnio, estetiško, arijų pasaulio dalelė.

Pažįstamas kirpėjas nudažo jai plaukus. Iš pradžių pašviesina perhidroliu, o paskui užtepa spalvą, pelenų blondinės. Žiūri į ją susižavėjęs: taip ir nešiok, o ne kaip kitos žydaitės – geltonos kaip šiaudai.

Ji neturi nieko bendra su kitų žydaičių šiaudais. Ji tampa blondine, didele blondine, nes ilgos, stambokos kojos dar labiau ją išdidina. Patenkinta savimi grįžta pas Liliusę Šubert.

Virtuvėje prie stalo sėdi svečiai – namo prižiūrėtojas ir berniukas, jo sūnus. Vyksta istorijos pamoka, berniukas pasakoja apie Vladislovą Jogailą, kuris kovojo, nugalėjo ir mirė... Kur numirė? – klausia Liliusė, Garduke numirė, labai gerai, prie Vorsklos, rytoj surasime žemėlapyje, o kas toliau buvo? Berniukas nežino, kas toliau, taigi ji atsiprašo, pasisveikina su svečiais, pasideda rankinę. Ant stalo pasideda, didelės blondinės gestas. Maryne, nutraukia pamoką Liliusė, nuimk, pasidėjai kaip kokia žydukė. Greitai pasiima rankinę, vėl atsiprašo ir garsiai su visais juokiasi. Svečiai atsisveikina, o Liliusė aiškina, kad tai buvo gudrus ėjimas: taip reikėjo išsklaidyti prižiūrėtojo įtarimus, jeigu jis tokių turėjo. Supranta Liliusės gudravimą, bet pradeda apžiūrinėti rankinę. Padeda ją ant grindų. Ir kaip? Žydiškai stovi? Padeda ant kanapos. Ant taburetės. Ant kėdės. Nes jeigu žydiškai, tai kur rankinės žydiškumas? Odoje? Ji minkšta, kavos su pienu spalvos. Lakas, tiesą sakant, jau suskilinėjęs ir keliose vietose aptrupėjęs, bet pačioje odoje nieko įtartino negali pastebėti. Gal rankenėlėje? Lengvai išsilenkusi, šilkine pyne apipinta, truputėlį jau susitepusi, bet juk tikriausiai ne pynė svarbiausia. Ir ne pamušalas, nes juk jis nematomas, taip pat šilkinis, šen bei ten įplyšęs nuo manikiūro priemonių. Dar kartą: ant grindų, ant taburetės, ant stalo... Žydiškai stovi?

 

Balsas

Krasinskių aikštėje, anksčiau buvusiame teatro sandėlyje (ten buvo laikomos dekoracijos ir nereikalingi kostiumai) išduodami leidimai į getą. Prisistato vokiečių valdininkui: Marija Pavlicka. Buvusi žydų tarnaitė, paliko pas juos savo daiktus, privalo atsiimti, nes nieko neturi. Įrodydama, kad nieko neturi, pakelia palaidinę. Po ja neturi nieko. Vokietis žiūri kilstelėjęs akinius. Civilis, nejaunas, visai pražilęs, bet iš jo ausų kyšo kuokštai rusvų plaukų. Išvydusi tuos kuokštus pasijunta truputį drąsiau, nes tokius pačius turėjo vienas pažįstamas gydytojas (atvažiuodavo iš Vilniaus į Juzefovą pas anūkus). Rūpinosi ja vaikystėje, kai ji sirgo bronchitu. Stetoskopo neatsiveždavo, pridėdavo ausį prie krūtinės ląstos. Oddychat’, oddychat’, kartojo savo juokingu paribio akcentu, o iš jo ausų styrantys plaukai taip kuteno, kad motina turėjo raminti jos kikenimą.

Vokietis su Vilniaus gydytojo kuokštais ausyse nuleidžia akinius ir pedantiškai kaligrafuoja: Marija Pavlicka. Gavusi leidimą įeina į getą (įėjimas iš teatro dekoracijų sandėlio) ir iš karto ją sustabdo žandaras. Jam nepatinka jos leidimas, apsuka ir išvaro į arijų pusę. Tai šitaip? Parodo civiliui perpus perplėštą lapelį. Tik tiek vertas jūsų popiergalis?

Pati nustemba išgirdusi savo balsą. Kalba greitai, spigiai, vienu įkvėpimu... Ne be nuostabos atpažįsta rudosios Vandutės, prižiūrėtojos iš Ogrodovos, dukros balsą. Buvo pas jas tada, kai dukra grįžo iš vestuvių ir iš karto puolė valgyti. Ar vestuvėse nieko nedavė? – nustebo prižiūrėtoja. Davė, bet neprivertė, šūdmaliai, pasiskundė mergina ir pradėjo kvatotis. Kartais ji mėgdžiodavo tos merginos juoką ir balsą – aukštą, spigų, savim pasitikintį. Jis labai tinka didelei blondinei, galvoja dabar su pasitenkinimu ir ant vokiečio stalo deda sunaikintą leidimą. Vokietis ir vėl pakartoja anksčiau regėtą veiksmą – pakelia akinius. Be žodžio suklijuoja popierių ir iš naujo užantspauduoja. Šį kartą ją įleidžia.

Dokumentą atiduoda motinai. Jos abi išeina iš geto. Motina pro sargybą, su jos leidimu. Ji – per senojo vokiečio biurą. Nieko jos neklausia, žino, kad jos dokumentai tvarkingi.

 

Seserys

Važiuoja traukiniu. Ji madingai susišukavusi, su apie galvą apjuostais, ant vielos užsuktais plaukais (tai vadinama voleliu), motina juoda suknele su savo tyliu kasdieniu liūdesiu. (Tai geras tylėjimas, iš anų laikų, kai – dažniausiai valgant desertą – galvą parėmusi rankomis ji klausydavosi ilgų savo vyro tiradų. Jis porindavo apie politiką arba gyvenimą, arba apie meilę, arba apie šypsenas, ypač moterų. Tai buvo jo mėgstamiausia tema. Be ruletės, kurią žaidė Sopote. Kaip išlošiama ruletėje ir kaip šypsosi moterys. Ogi šypsosi dvejopai – sutikdamos arba skatindamos. Kai matau sutikimą, negaliu atsitraukti, aiškino girdamasis savo žmonai, dukrai ir jaunai guvernantei. Motina nesijuokė – nei skatindama, nei sutikdama. Greičiau tai buvo grimasa, verksminga grimasa nulinkusiuose lūpų kampučiuose.)

Atsargiai dairosi. Ar bendrakeleiviai supranta, kad jos motinos liūdesys ir juodumas išlikęs nuo anų paprastų laikų? Kad raukšlės lūpų kampučiuose – tai ne geto skausmas, o apgaudinėjamos žmonos kartėlis? Kad gedulą nešioja gedėdama sūnaus, mirusio ne iš alkio, ne prekiniame vagone, o paprasčiausiai nuo plaučių uždegimo? Trumpai tariant – ar trečios klasės sausakimšos kupė keleiviai tikrai žino, kad jos motinos gedulas ir liūdesys yra geras, nežydiškas liūdesys ir saugus, nežydiškas gedulas?

Važiuoja pas Šajeko šeimą – pas dvi jo seseris ir Šimusį, seserėną. Pas juos palieka motiną, bet tai nėra geras sumanymas. Seserys išsigandusios. Stukačius stotyje atėmė iš jų žiedą ir jos nėra tikros, ar nesuuodė jų adreso. Grįšiu ir pasiimsiu tave, pažada motinai, kai tik rasiu butą. Seserys prašo, kad ji rūpintųsi jų broliu. Ir tėvais, reikalauja Helė. Ir broliu. Ir Halina, jų jauniausiąja. Ir tėvais. Kodėl aš? – galvoja grįždama traukinyje. Nevalingai pasitaiso ant volelio susuktus plaukus – dažyti, priešingai negu Helės, kurios tokie tikri, tikrų tikriausiai šviesūs. Kodėl – kas? – klausia konduktorius. Susivokia, kad „kodėl aš?“ pasakė garsiai. Šypsosi konduktoriui, kodėl – nieko, visiškai nieko.

 

Ponas Bolekas

Jurekui Švarcvaldui sekasi sutikti padorius žmones. Negana, kad pažįsta daktarą, operuojantį žydus (Jurekui prailgino apipjaustytą apyvarpę, o jo žmonai sutrumpino nosį; paskui greitai žuvo vykdant viešą egzekuciją miesto centre), tai dar paskui susipažįsta su ponu Boleku. Ponas Bolekas vaikšto į getą. Dieną – visiškai legaliai, su statybine įmone, ardyti sugriautų namų. Naktį – kanalais, nelegaliai, savo reikalais.

Jurekas aiškina jai, kur turi nueiti ir kiek kartų pasibelsti į duris. Poną Boleką randa pusrūsyje. Tai dailidės dirbtuvės, pilna drožlių, pjuvenų, oblių, pjūklų, ant lentų krūvos sėdi vyrai. Ne visai blaivūs, sulysę, gysloti, su praretėjusiais dantimis, atsisagstę marškinius.

Sako, kas ją atsiuntė.

Ir ką? – klausia ponas Bolekas.

Sako, kad gete yra jos vyras.

Ir ką?

Ir reikia jį išvesti. Per postą jau neįmanoma, bet galėtų kanalais, su ponu Boleku...

Su manim, mieloji? – ponas Bolekas atlaidžiai šypsosi. Juk pirmiausia reikia jį surasti, o mes nuo darbo vietos nenutolstame. Ten nėra saugu, mieloji. Ten vyksta baisūs dalykai. Kas atves pas mus tavo vyrą?

Aš, sako ji. Eisiu kartu su jumis ir jį atvesiu.

Ponas Bolekas liaujasi šypsojęsis. Jau nevadina jos „mieloji“, pasitaiso marškinius ir pakyla nuo lentų.

Eisite kanalais, ponia?

Kur turiu ateiti? – klausia ji.

 

Prašymas

Laukia prie landos į kanalą. Temsta, ponas Bolekas nesirodo. Pradeda kaukti sirenos, bus antskrydis. Netoli yra įgulos bažnyčia. Pastumia duris, tamsoje žengia keletą žingsnių. Šoninėje navoje su knyga rankose stovi kunigas. O aš sau brevijorių kalbu... šypsosi jai. Iš geto girdisi pavieniai šūviai, visai netoli jo tvora. Kas ten vyksta, Dieve brangus, šnabžda kunigas ir pasuka galvą į šūvių pusę. Ten yra mano vyras, šnabžda ji. Kunigas padeda ranką jai ant peties. Pasimelsiu, sako, ką gi aš daugiau galiu? Ir bejėgiškai mosteli kita ranka, ta, su brevijoriumi (tuo šiek tiek primena Jureką Gajerą prieš einant jai į Umschlagplatz: „Niekuo negaliu tau padėti, pati matai“). Gal metriką, kunigas galėtų, sufleruoja. Vieną krikšto metriką jaunam vyrui... Kunigas tyli. O butas? Kunigas kažką svarsto. Prašom ateiti kitą kartą... sako ir staiga jį užpuola sunkus karkiantis kosulys. Geriausia būtų du butai, ji priduria paskubom, perrėkdama kosulį, bet kunigas springsta, užsidengia burną nosine ir eina į zakristiją.

Ateina po kelių dienų. Mintyse bando aiškinti, kodėl dviejų butų. Vieno žmonėms, negalintiems pasirodyti gatvėje dėl prastos išvaizdos ir žydiško akcento, kito – padoriai atrodantiems žmonėms, taisyklingai kalbantiems lenkiškai. Tas antras, ketina pridurti, nebūtų labai pavojingas.

Klausia kunigo: lieknas, nejaunas, dažnai kosėjo...

Paulinskis... numano vienuolė. Kunigas Pranciškus. Guli Volskos gatvėje, džiovos skyriuje.

Nusiperka Kiercelake3* citriną ir eina į ligoninę.

Kunigas snūduriuoja.

Stebi jį. Jau nesuorganizuos butų, liūdnai galvoja. Nei gerai, nei blogai atrodantiems žmonėms.

Tai tu... Kunigas atmerkia akis ir žiūri į ją. Pasimelsi už mane?

Už kunigą? Aš?

Tu, vaikeli. Nepamirši, tiesa?

Pasilenkia prie gulinčiojo.

Aš nesu, kunige, jūsų Dievo vaikas. Aš nesikreipiu į tą Dievą. Ir tas Dievas man nėra teisingas. Nei mano tėvams. Nei mano vyrui...

Sako kaskart garsiau tuo savo nauju, aukštu, priekabiu balsu. Seselė ją tildo. Iš ligoninės išeina jau rami: kunigas rektorius paprašė. Jeigu jau pats rektorius jos paprašė, tai reiškia, kad šis tas šiame pasaulyje priklauso ir nuo jos. Bent jau malda.

Aplanko jį dar kelis kartus. Atneša iš ponų Šubertų bibliotekos knygą „Naujoji šventovė“. Kažkoks norvegas joje pataria Dievo ieškoti gamtoje – toje turtingiausioje knygoje. Jai patinka šis patarimas. Sėdėdama ant ligoninės lovos skaito kunigui garsiai: apie žalias pievas, išsiuvinėtas geltonais ir rožiniais gėlių peltakiais, apie kalvų bangas, žydrus fiordus, laukus su žaliomis paklodėmis, keliaujančius paukščius ir paslaptingą gamtovaizdžio dvasios virpesį. Kunigui, deja, nerūpi nei paukščiai, nei laukai, nei fiordai. Kunigas miršta.

 

Siuvėjai

Kiekvieną dieną ateina prie landos į kanalą, pagaliau pasirodo pono Boleko žmonės. Sutemsta. Pakelia dangtį ir greitai sulenda į kanalą. Jie turi ilgą virvę, ja kiekvienas apsijuosia per liemenį. Nuotėkos siekia iki blauzdų. Dvokia. Eina susilenkę perpus, nešasi prikimštus maišus. Liečia priešais ją nutįsusią virvę, seka žibintuvėlio šviesą. Tai trunka neilgai. Iššliaužia į gatvę, jau gete. Laukia namų griuvėsiuose, rytą sueina žydai, tylintys, apžėlę, purvini. Prineša paltų, patalynės, rankšluosčių, porceliano, sidabrinių stalo įrankių. Pono Boleko žmonės iš savo krepšių traukia svogūnus, česnakus, duoną, aliejaus butelius ir atiduoda žydams. Kai kuriems įteikia lenkiškus dokumentus. O adresas? – klausia barzdotas vyras. Ar adresą man duosite? Nors kelioms dienoms... Su jūsų išvaizda? – stebisi pono Boleko darbuotojas, žmogau! – ir žydas supratingai linkčioja galva. Į tuščius maišus pono Boleko žmonės krauna žydų atneštus daiktus. Paslepia viską griuvėsiuose ir imasi darbo.

Netoli jų buvusio buto yra dirbtuvės, siuvėjai siuva vokiečiams uniformas. Klausia vyro. Matė jį Milos gatvėje, visai neseniai. Klausia apie kaimynus. Rygieris? Ar kas matė Rygierius? Nebėra jų... Siuvėjas, žinantis apie Rygierius, nepakelia galvos nuo siuvimo mašinos. Nieko nebėra, visi nuėjo į vagonus. Švarcvaldas? Tėvas ar sūnus? Tėvas. Nebėra jo. Švarcvaldienė išgėrė nuodų, o jis nuėjo į vagoną. Dar spėjo kažkokiam pažįstamam atiduoti raktus. Kokius raktus? Siuvėjai nežino, gal nuo kokios slėptuvės? Gal joje ką nors užrakino? Borenštainas? Ar matėte Borenštainus? Dukrą turėjo... Slėptuvę turėjo... Siuvėjai ramūs ir dalykiški. Nebėra, sako. Ir kas iš tos slėptuvės... Nuostabus? Ir kas iš to? Nebėra, ar nesuprantate? – ir palinksta prie darbo. Jau supranta. Anų nebėra, bet šitie dar yra. Gal išliks. Gal jau daugiau nebus vagonų? Galbūt, Dievas duos, liks čia visiems laikams.

 

Tėvas

Eina į Milos gatvę. Vis greičiau, vis labiau nekantraudama, kol net pasileidžia bėgte. Gatvėje esantys žmonės irgi pradeda bėgti. Ne norėdami pamatyti jos vyrą, o tiesiog galvodami, kad reikia. Įpuola pro vartus, žmonės paskui ją. Sustoja – ir žmonės sustoja. Bėgau pas vyrą, aiškina. Žiūri į ją išsižioję, paskui išsivaikšto.

Vyro veidas užsimiegojęs, nebesuvokiantis, kas vyksta. Glosto jo plaukus, jie jau nėra auksiniai. Ar visi esate? – pasitikrina. Vyras papurto galvą: tėvo nėra. Nuėjo pas juos... Pats nuėjo, kai pareikalavo specialistų...

Pagaliau ima suprasti: tai jos tėvas pats nuėjo.

Norėjau jį sulaikyti, sako vyras, bet jis pareiškė, kad pats jiems išaiškins.

Ką išaiškins?

Kad kaip chemikas, mokantis vokiečių kalbą, Heidelbergo absolventas...

Bet ką išaiškins?

Kad kaip chemikas... Prašiau jo, kartoja vyras.

(Jo akys buvo gražios, rudos, protingos.)

Juos nuvedė į Umschlagplatz, sako vyras. Atrodo, vieni pirmųjų įsėdo į vagonus... tie specialistai... Mokantys vokiečių kalbą...

(Viena jo akis buvo ruda, kitą prarado ieškodamas spalvos. Jam rūpėjo spalva, kurios nėra vaivorykštėje, su nauju bangos ilgiu. Vaivorykštės spalvos viena nuo kitos skiriasi bangų ilgiu, aiškino, o kiekvieną ilgį atitinka gyvųjų būtybių spinduliavimas. Labai mėgo aiškinti. Tai buvo jo aistra. Apie spalvas. Apie šypsenas. Apie ruletę... Jau buvo visai arti savo atradimo, bet viską sugadino prasidėjęs karas. Metė vaivorykštę ir užsiėmė kitais reikalais. Pradėjo nuo nuomos nemokančių nuomininkų, nusprendė su jais labai rimtai pasikalbėti. Žinote, pone, aiškino, vyras visų pirma privalo pasirūpinti, kad jo vaikai turėtų stogą virš galvos, iš to galima atpažinti tikrą vyrą. Gerai sakote, pone Furmanai, sutikdavo nuomininkas, ar galėtumėte paskolinti man mano vaikų pastogei? Tėvas paskolino. Nuomininkas užmokėjo. Tėvas išrašė kvitą. Motina jam patarė daugiau neužsiimti rimtais reikalais ir tėvas išvažiavo į Sopotą. Iš ten siuntė juokingus atvirlaiškius; kitoje jų pusėje tvirtino, kad ieško naujo būdo, kaip išlošti prie ruletės stalo.)

Ji nepyksta ant vyro, kad šis leido tėvui išeiti.

Nesistebi, kad taip ramiai apie tai pasakoja. Kaip siuvėjai dirbtuvėse: nebėra jo, ką padarysi, bet mes esame...

Vakare eina pas poną Boleką.

Prieš nusileisdama į kanalą klaupiasi ant plytgalių. Paprašyk jos... šnabžda. Ko jos? – klausia vyras. Kieno ir ko prašyti? Atsiklaupk ir paprašyk... Paima Dievo Motinos medalikėlį, Liliusės Šubert dovaną (dabar turi gerą globėją, tvirtino Liliusė, kabindama medalikėlį jai ant kaklo). Kad nieko blogo mums nenutiktų... Norėtų dar pridurti – šiandien ir iki karo pabaigos, bet susigriebia, neturėtų reikalauti pernelyg daug. Padėk mums, sako garsiai. Būk tokia gera ir padėk. Ar prisiminsi?

 

Viešbutis „Terminus“

Visai neblogai: nuomoja kambarį miestelyje, jo pavadinimas Vesola; atsiveža motiną; susidraugauja su kaimyne. Moteris turi neįgalią dukrą, su ja leidžia dienas priemiestiniame traukinyje. Dukra dainuoja, motina į drobinį maišelį renka pinigus. Merginos kaklas plonas ir ilgas, galvytė maža, į šoną palenkta, o dainuoja Bramso lopšinę lenkiškai: rytoj vėl, Dievui leidus, atsikelsi linksmas ir sveikas... Jos balsas aukštas, vibruojantis, nenusakomai skaidrus.

Per teatro dekoracijų sandėlį iš geto išsineša šiek tiek patalynės, užriša ryšulį ir įsėdusi į rikšą važiuoja į traukinių stotį.

Svientokžyskos ir Novego Sviata sankryžoje stovi policininkas. Įdėmiai ją nužvelgia. Mosteli ranka, ir rikša stabteli prie šaligatvio. Policininkas įsėda, kažką sako vairuotojui... Pasuka į Chmielnąją... Sustoja prie viešbučio „Terminus“. Policininkas liepia jai eiti vidun. Registratūroje pasiima raktus, kambaryje nuovokiai šypsosi – žydaitė, ar ne? Nusirenk.

Nusirengia.

Policininkas atsisega diržą su pistoleto dėklu, nusivelka uniformą. Stumteli ją prie lovos. Garsiai šnopuoja, ilgai, atsiduoda cigaretėmis ir prakaitu. Galvoja: pinigų pareikalaus? Nuveš į komisariatą? Paklaus adreso? Policininkas sustingsta. Galvoja: važiuos į Vesolą? Ras motiną? Policininkas atsistoja. Rengiasi. Prieš veidrodį šukuojasi ūsus ir plaukus. Sako: renkis. Eik. Lipk į rikšą. Matai, kokia tu laiminga? Pataikei ant padoraus žmogaus... Atiduoda pagarbą ir patraukia į Novego Sviata pusę. Vairuotojas klausia: į stotį?

Traukinyje sutinka kaimynes. Mergina dainuoja – rytoj vėl, Dievui leidus... Į jų drobinį maišelį įmeta visus penkis zlotus. Iš džiaugsmo: nepareikalavo, nenuvežė, nepaklausė...

Pradeda gailėtis, kad nieko jo nepaprašė. Kad ir buto. Jeigu jau jūs esate padorus žmogus, tai gal galite man suorganizuoti... O gal net du butus. Vieną prastai atrodantiems žmonėms, negalintiems gatvėje pasirodyti, kitą...

Prausdamasi ir keisdamasi apatinius drabužius su apgailestavimu galvoja, kad praleido puikią progą: pataikė ant padoraus žmogaus ir nieko jo nepaprašė.

 

Teisingumas

Vyras važiuoja seserų atsivežti. Grįžta vienas, seserys nunuodijo Šymusį ir pačios nusižudė.Vyras norėjo sužinoti, kur jų kapas, bet jį iškasęs ir seseris palaidojęs žmogus irgi miręs.

Tai Helė, sako vyrui. Helė, be jokios abejonės. Ji gavo ciano. Pasakė... Kaip reikia sakyti tokius dalykus? Nebūkime? Nėra prasmės? O gal nieko nesakoma, tik išgeri baltų miltelių... O Šymusis, šešiametis Tusės sūnus? Kuri iš jų pasakė: nuryk, būk gerutis.

Tokia graži buvo, ta Helė. Tokia blondinė, o nenorėjo išsigelbėti. O ji, nusidažiusi, su akimis, kurias policininkas atpažįsta važiuojančioje rikšoje, ji privalo visus gelbėti? Ar tai teisinga? – klausia vyro. Pasakyk man, ar tai teisinga? Bet vyras prašo, kad nekalbėtų priekaištaudama apie jo seseris.

Fotelis. Šis tas kvailo

Įsivaizduojama senatvė netaps tikrove.

Knygų neperskaitys, nes praras regėjimą. Plokštelės nepasileis, nes turės klausos problemų. Neis pasivaikščioti, nes juosmens slanksteliai užspaus nugarkaulio nervus...

Anūkė, galerijos savininkė, galėtų ateiti ir papasakoti jai apie šiuolaikinį meną.

Antra anūkė, kultūros istorikė, galėtų papasakoti apie pasaulio kultūras.

Trečia anūkė bus armijoje.

Kadangi nemoka hebrajų kalbos, niekada nesužinos, koks tas šiuolaikinis menas ir kas nutiks pasaulio kultūroms. Gavusi leidimą aplankys ją anūkė kariūnė. Nusimaus batus, pasidės šautuvą, atsisės ant sofos ir iš karto užmigs. Užklos anūkę apklotu ir lenkiškai pasakys: miegok, vaikeli. Atsibudusi anūkė kruopščiai pasidažys ir lėks į pasimatymą su labai dailiu vaikinu, nors jis ir turi didelį auskarą smakre. Mielai paklaustų, ar tai netrukdo jiems bučiuojantis, bet ir vėl pamirš, kaip hebrajiškai auskaras. (Apklotas, kuriuo apklos anūkę, bus lengvas, minkštas, šiltas, be to, – spalvotais langais, visai toks pat, kaip anas. Mėgins apie jį papasakoti, bet nesugebės. Anas teikė ramybės ir saugumo jausmą, o koks gali būti saugumas Izraelio armijoje?)

Atsisės fotelyje.

Pradės galvoti. Tai vienintelis dalykas, kam dar yra tinkama. Galvodama supras, kad vėl kažką kvailo padarė. Pavyzdžiui. Kaip galėjo jo tėvus ir seserį apgyvendinti kartu su kitais žydais? Butas buvo geras, pas dorą našlę, tik tiek, kad reikėjo juo dalytis su jaunais sutuoktiniais. Abu turėjo geras kenkortas, neblogos išvaizdos, bet vyras buvo apipjaustytas. Reikėjo rasti butą su neapipjaustytu žydu. Bet ir neapipjaustytas būtų pakliuvęs (pavyzdžiui – būtų sutikęs gatvėje pažįstamą). Reikėjo vengti butų su bet kokias žydais. Jeigu būtų policininko rikšoje paprašiusi buto be žydų... Bet juk ir taip būtų žuvę. (Būtų nusileidę į rūsį Varšuvos sukilimo metu ir žuvę nuo bombos.) Ką gi, pasiguos, kitą kartą būsiu protingesnė. Ką aš čia vapu, susizgribs, koks dar kitas kartas?

 

Našlė

Vyro tėvai sėdi ant grindų visą dieną, į tualetą ropoja keturiomis. Padorioji našlė neleidžia jiems vaikščioti po butą – ir ji teisi: iš priešais esančių langų viskas matyti. Tėvai atrodo siaubingai. Siaubingai kalba. Reikia juos gerai paslėpti ir gerai mokėti už riziką.

Vyras dirba pas poną Boleką. Jis jau ne Šajekas ir ne Volfas, jo vardas – Vladekas. Dieną eina į getą ir į vežimus krauna plytas, naktį kanalais grįžta žydiškų, griuvėsiuose paslėptų daiktų. Parduoda juos nuolatiniams pirkėjams, perka žydams maistą, likutį atiduoda našlei. Ji kilniaširdė moteris, neišveja nuomininkų net ir tada, kai vyras neuždirba nei naktį, nei dieną: gete prasideda sukilimas. Žiūri visi į liepsnas. Į juodus, virš mūrų kylančius dūmus. Klausosi šūvių. Mėgina atspėti, kur šaudoma, kur gaisras ir kur link bėga žmonės. (Spės pabėgti, ar žus liepsnose?) Pasitaiko, kad gatvėje arba tramvajaus stotelėje kažkas juos užkalbina. Kai sako liūdnai: „Jėzus Marija, kokia nelaimė“ arba ką nors panašaus, juos apima baimė. Kodėl jiems tai sako, Dieve Švenčiausias, kodėl jiems? Nieko neatsako, greitai pasišalina, nori būti kuo toliau nuo užjaučiančių ir liūdnų. O kai kas nors sako: „Oho, žydukai čirška“, jie yra ramūs, jie laikomi saviškiais. Neskuba, stovi sau, ką gi, čirška, tai čirška.

Gegužės viduryje sukilimas išblėsta. Pono Boleko žmonės grįžta į darbą. Pats laikas, našlė pradeda nerimauti.

 

Pažįstamas

Vyras kanalais išveda savo bičiulės tėvus. Neblogai atrodo, ji didelė ir stora, jis ūsuotas, galima juos priimti į namus. (Tai žydų namas, Marianskos gatvėje, ir jo sargas simpatiškas, pasitikėjimo vertas – ponas Mateušas. Butą suorganizavo Liliusė. Jis buvo vagišių nusiaubtas, bet įsidėjo langus, pasistatė geležinę krosnelę su kaminu ir jau kaip namie.)

Gerai būtų, jeigu bičiulės tėvai elgtųsi protingai; butas visai šalia laiptų ir kaimynai girdi bet kokį triukšmą. Deja. Jie neprotingi. Verda vandenį, tarškina krosnelės ringes, privalės išsikelti.

Vyras rado jiems naują vietą, eina trise, pagyvenusi pora ir vyras.

Gatvėje pamato pažįstamą, žydą iš Lodzės. Pažįstamas irgi juos mato. Draugiškai jiems šypsosi, jie atsako tokia pat šypsena ir keliauja toliau.

Ateina į butą. Po valandos kažkas beldžiasi į duris. Žiūri pro akelę: pažįstamas iš Lodzės.

Atidaro, šalia pažįstamo – policininkai. Visus nuveža į komisariatą, vyrą paleidžia, tėvus nuveža į kripo4* .

Kitą dieną vyras nubudęs sako, kad reikia tiems žmonėms padėti. Apipjaustytas. Su padirbta kenkorta. Su nusidažiusia žmona. Su tėvais po palangėmis. Su paslėptais žydų daiktais – ruošiasi eiti į vokiečių kriminalinę policiją. Užstoja jam kelią. Šaukia: ko tu ten eini? Dėl ko? Tu privalai gyventi, o ne jie! Jis ją nustumia ranka. Nieko nepeša, visa laimė, kad vokiečiai nepatikrina, kas jo kelnėse.

Po poros savaičių ateina raštelis iš stovyklos. Jame du žodžiai: „Gelbėkite mus.“ Ateina telegrama nuo bičiulės. Joje keturi žodžiai: „Gelbėkite, kur atsiųsti pinigų?“ Jei būčiau ji, pati sėsčiau į traukinį ir pati važiuočiau gelbėti, sako vyrui, bet vyras gerai supranta bičiulę. Nenori prarasti savo vietos – dirba tarnaite vokiečių namuose. Nori ramiai sulaukti karo pabaigos. Vyras teisus. Bičiulė sulauks karo pabaigos. Tėvai, savo sielvartu, savo šauksmu išdrįsę statyti į pavojų jos vyro gyvybę – žus stovykloje.

 

Fotelis. Problema

Jai reikėjo pasakyti: pirmiausia eik su juo, su žmona – vėliau. Arba atvirkščiai, pirmiau su žmona, pažįstamas iš Lodzės tikriausiai nebūtų jos pažinęs. Jį – taip, su juo kadaise turėjo bendrų verslo reikalų. Ne, vis dėlto reikėjo pirmiau su juo. Jis būtų įkliuvęs, o žmona išlikusi. Ir tikriausiai būtų įkliuvusi, tik vėliau... Įdomu, ar pažįstamas iš Lodzės išgyveno karą? Aišku, gelbėjo save ir savo artimuosius, kiekvienas žydų skundikas ką nors gelbėjo. Tik yra problema – kokia gelbėjimo kaina. Bet kai reikia gelbėti, tai ar galvojama apie šitą problemą?

 

Nekaltoji

Kanalais išeina dar viena vyro pažįstama. Nakvoja pono Boleko landynėje, ji turi eiti jos anksti rytą.

Dėl pažįstamos nebus problemų: stora kasa, pilkos akys, šviesi oda ir maža strazdanota nosis. Keliauja namų link. Už pirmo kampo stovi policininkas. Apmeta jas skvarbiu žvilgsniu, stveria merginą už kasos ir tempia į tarpuvartę. Mergina jį stumia, policininkas ją priremia prie sienos ir atseginėja palaidinę. Pone, įsikiša savo nežydišku balsu, kuo save laikote? Žydus gaudyk, o ne padorius žmones! Taip? – policininkas atšlyja nuo krūtų. Tai turiu eiti į landynę? Landynėje yra kanalžmogiai, ponas Bolekas ir jos vyras... Užsičiaupk, sako gana šiurkščiai merginai, bet ši nenori užsičiaupti. Priešingai, virkauja dar garsiau: prašom mane paleisti, esu mergaitė, nekalta esu... Padėtis darosi pavojinga. Žmonės eina į darbą, gali išgirsti, gali susidomėti... Nes kas gi čia švintant tarpuvartėje šaukia: „Esu nekalta“? Ir ką taip atvirai policininkas drįstų tarpuvartėje glamžyti? Gali kilti rimtų nemalonumų, bet – laimei – nekaltybė numalšina policininko norus. Jis griebia ją, o ji jau žino, ką daryti. Nevirkauja, nesiplėšo. Pažįstama diskretiškai nusisuka. Policininkas užsisega kelnes. Eina abi namo.

 

Megztinis

Basė ir Jurekas Gajerai išvažiuoja iš Lenkijos.

Vokiečiai paskelbė, kad žydai – kitų šalių piliečiai – gali išvykti, ir žmonės juodojoje rinkoje perka užsienio pasus. Basė ir Jurekas nusiperka Hondūro dokumentus ir apsistoja Dlugos gatvėje esančiame „Lenkijos viešbutyje“.

Nori atsisveikinti su Base Gajer.

Nes pas ją pamatė blondiną bejėgiškomis rankomis.

Nes tai Basės bute jis tarė: atrodai kaip rabino dukra. O ji atsakė: mano tėvas – chemikas ir ieško vaivorykštėje nesamos spalvos. Tai beveik tas pats, nusišypsojo blondinas, ir taip prasidėjo meilė.

Nori pasikalbėti prieš kelionę ir pasilieka pas Gajerus visai nakčiai. Šnekasi apie Hondūrą, kad ten kalbama ispaniškai ir kad reikės išmokti šitą kalbą. Kad ispanų kalba ne tokia jau sunki. Kad megztinis, kurį Basė numezgė gete iš spalvotų vilnos likučių, pravers jai kelionėje. (Basė aiškina raštą – kokios akys vienoje ir kitoje pusėje – rodo mazgų pilną išvirkščią pusę ir tamsiai rožinį pamušalą.)

Penktą ryto vokiečiai apsupa „Lenkijos viešbutį“. Visus nuveža į Paviaką ir padalija į dvi grupes – žydų ir lenkų. Ji parodo Marijos Pavlickos kenkortą ir lieka su atsisveikinti atėjusiais lenkais. Basė ir Jurekas stoja žydų pusėje ir rodo Hondūro pasus. Vokiečiai išveda žydus. Lenkai lieka kalėjime. Paviake praleidžia du mėnesius.

 

Malda

Vienutės yra abiejose koridoriaus pusėse. Vienoje vienutėje sėdi žydės. Kasdien, eidama į tualetą, pažvelgia į jas pro akelę. Vieną rytą pamato savo vyro motiną. Moteris sėdi šonu, veidą parėmusi sulysusia, susiraukšlėjusia ranka. Vakare veidą atsukusi į duris, lyg žiūrėtų tiesiai į ją.

Atsitraukia išsigandusi.

Grįžta į vienutę.

Klausia prieš dieną suimtos moters, ką su ja kartu atvežė.

Keletą žmonių.

O jauną vyrą? Blondinas, tiesiais plaukais, aukštas...

Taip, atvežė blondiną.

O brunetą su barzda... Ką aš kalbu, be barzdos, daug vyresnį...

Taip, buvo brunetas.

Ir mergina? Dažytais, geltonais plaukais?

Ne, merginos nebuvo.

Viskas aišku: sugavo vyrą ir jo tėvus, seseriai pavyko pasprukti. Jai norisi šaukti: klausykit, mano vyrą suėmė! Aš neturiu dėl ko gyventi! Bet šauksmas neturėtų prasmės, vienutės moterys negali jai padėti, iš jų net ir plaukų segtukus atėmė. Žiūri į jas su pavydu. Jos į Paviaką pateko dėl svarbių patriotinių reikalų. Mokė vaikus Lenkijos istorijos arba buvo ryšininkės, arba spausdino atsišaukimus... Ar tai jos kaltė, kad ji neturi jokių kitų reikalų, išskyrus vyrą?

Ateina laikas pasivaikščioti po kiemą.

Slenka viena paskui kitą prižiūrėtojos akylai stebimos. Po akimirkos ant laiptų atsiranda kažkokios moterys. Penkios moterys. Žydžių vienutė. Žino – visi žino – žydžių vienutė eina į geto griuvėsius. Žydžių vienutę veda sušaudyti.

Mato savo vyro motiną.

Lenkės eina kvadratinio kiemo pakraščiu ir pasuka į kairę, žydės eina veidais į jų pusę.

Pradeda bijoti.

Motina ją pažins.

Motina ją išduos – žvilgsniu, gestu... Gal nusišypsos? Gal užkalbins?

Pradeda melstis. Kaip visada – Dievo Motinai Liliusės Šubert medalikėlyje. Tegul ji nežiūri į šitą pusę... Tegul ji greičiau praeina pro mane... Prakaituoja, šlapia iš baimės, mėgina paspartinti žingsnį, mėgina sulėtinti... Žydžių celė vis dar eina per kiemą, jos vyro motina eina mirti, ji maldauja, kad greičiau.

Žydės išeina iš kiemo.

Lenkės suka ratus tylėdamos, viena paskui kitą.

Pasigirsta šūviai.

Skaičiuoja iki penkių.

Galvoja: greitai bus sušaudytas mano vyras.

Grįžta į vienutę.

Kitą dieną gauna žinią iš vyro.

Pasirodo – kitą jauną, liekną blondiną atvežė į Paviaką.

 

Versta iš:

Hanna Krall. KRÓL KIER ZNÓW NA WYLOCIE.

Warszawa: Úwiat Ksiąýki, 2006

 

1* Umschlagplatz (vok.) – vieta, iš kur žydai buvo gabenami į naikinimo stovyklas (vert. past.).

2* Oflag (vok.) – karo belaisviø karininkø stovykla (Offizierslager für kriegsgefangene Offiziere) (vert. past.).

3* Didžiausias prieškario Varšuvos turgus, pavadintas Jozefo Kercellio, nekilnojamojo turto savininko, vardu (vert. past.).

4* Kriminalinė policija (vert. past.).