tekstai.lt

Vytautas P. Bložė. Žiemos prirašyti lapai

bloze.jpg

žiūriu pro langą: kur jie? mano
ąžuolas, uosis, išstybus vyšnaitė, vargani
šešėlio nusiaubti krūmeliai? žaliųjų mano vasarų
Dharma, kur visa tai? tik šakų skeletas

jokio šešėlio, tik stingdanti saulė
persmelkianti viską: tik žemėje, tik giliai
giliai – šaknys, tik paviršiuje (man ant širdies
ir stalo) lapai lapai, geltoni, bet jau ir
 

apnešti sniego, o štai po
ąžuolu, keliose vietose, sniegas prataršytas
paviršiun išbrūkti rusvi
lapai: girios paukščių tai darbas: bet ką jie ten
 

randa? o štai
ir jie patys, atskrido, ir nepasakyčiau kad
baikštūs: bet kokia varna
tuoj pat būtų pastebėjusi mane lange
 

įrėmintą (paveikslus ne visi suprantam) seniai būtų
nuskridusi, o tie plunksnapalaikiai
kapstosi: bet ne kaip vištos kad nagais: ne:
snapeliu snapeliu verčia verčia lapus
 

ir meta į šalį, per vieną sparną, per kitą – į dustančią atmintį
(Barbutė dar tebeserga, ji Vilniuj, ligoninėj
ją smilkina chemija, o gal jau ir sąmonę (kaip pradžioj
buvo sakyta) švitina: net turėt

savo nuomonės negaliu: nekankink manęs, man ir taip
sunku – nuolatinė tiksli jos teisybė
po ko privalai nutilt: tavo valia, t. y. Dievo valia
kas bus tas: nušalintas, neišmanėlis, likimo bausmė
 

man) paukšteliai kažką, matyt, randa
giles? ar ne per
didelės jiems? gal greičiau randa kas jom, tom gilėm
minta? ką aš žinau –
 

nušalintas, popiergraužis, akla knygų pelė
tik tiek kad va brūkšt brūkšt ir surašau
sukeverzoju šį bei tą: ant ūkanų
ritinio, nuo širdies besidriekiančio: popiet, į
pavakarę (kaip kad dabar) amžinas klausimas: kas ką?
 

lapai paukštį? paukštis giles? pelės urvelius?
aš popiergalius? kuriais mintu (nieko nebevalgydamas
bet kada užmigdamas, ir bet kur, arba visai
nemiegodamas: rami ilga malda ir meditacija
 

atstoja miegą) ar ne taip
paukšteliai? medžių skeletai? pro girių šonkaulius
šviečianti sėdanti saule? tolimi artimi
šių lapų skaitytojai? snapeliais
 

užčiuopiantys pulsą, kaktos raukšleles
smegenų begalybę: plotį ir gylį, punktyro
trukmę: tiems, kas palieka mus: taip taip, panašūs kiek
į šarkas, tik tylesni ramesni (šarkos būtų seniai
 

sukėlę triukšmą: ko stypsai
lange kaip kapinių paminklas: nė krust) ilgesnėm laibesnėm
uodegom, gražumo gražūs ir kaip
gyvenime – nebaikštūs (kai grįžau namo
 

po autobuso, nors silpnaregis, gerai nužiūrėjau, matyt
žino, kad – toks ir toks, tad prisileidžia per du tris sieksnius)
kasmet kiti paukšteliai, o kodėl mes
tie patys? tik ar tie patys? nežinau nežinau, neilgam neilgam
 

paskui atsigrįžau išgirdęs kad ąžuole tuk tuk tuk
kažkuris iš jų stuksenam, aišku genys, bet ne man
jo morzė: per trumpai cypėj
sėdėjau, nebuvo kada
išmokt paukščių kalbos: panašus į mus
ir tas stukačius: žiūri kaip aš
imu ir metu per petį prirašytus suglamžytus
skrebengalius, prakurom: perkusijai: tuk tuk, tuk tuk
širdis? smilkiniai? pasaulio intrigų
pulsas? klipų aidai? kur orumas
 

kad kaip višta kapstaisi? skubraščiuose vienas
pats, dar iš pasakų babytės? kažkiek apie juos
apie pagrabų apgiedotuosius, su svieto margumu
lygintinus, gintinus – kiek apie juos girdėjęs būsi
 

paukšteli pasakų, padavimų, prajukinimų, pasityčiojimų
ne, ne jie, ne žmonės, ne simboliai, ne pamestinukai –
troškimų įsikūnijimai –
paukšteliai, mano pirštų nageliai
 

tuoj tuoj sužersim krosnin visa tai
tą šlamštą, tą kur kapo duobėn
širdį sugniaužęs švaistau: man ant kaktos
parašyta kas aš
 

ar ne? visai ne: tik gražu
stebėt paukštelius, snaiges, medžius, besi-
leidžiančią virš kapinių saulę, seną duonkubilį
po langu, apverstą, apsnigtą, ant kurio
 

lesinu dūšeles gerąsias: kur jos pūškuoja pulkeliais?
a! tai iš Mocarto (mano vadinamų) kapinaičių, kur manęs, sakė net
nepriims, man vis tiek, kad ir
už tvoros, nėr kur skubėt, bet juk
 

jos, pasaulio kapinės, plėsis? tad ir tvorą
perkels per patvory miegantįjį, ir tvora liks anapus, o ne aš
šiapus? kaip toj vienuolio Gautamos
pasakėlėj apie šarkelę varnelę, elnią ir velnią, t. y.
ai! ne ne, ne mane
bet koks skirtumas? visi vėžliais atgimsime
 

štai mūsų lūšnelė, ąžuolas po saule, babytės pasakos, liūdnos dainos
bedantės burnos niūniuotos, gilės ant pečiaus
kapai ant stalo, lapai atkasti
iš po miegančio sniego –
 

žiemos parašyti lapai