Skubu pranešti, jums, plunksnos kankiniai supernemalonią naujieną, man užsakė parašyti "ką nors" apie poetinį Druskininkų rudenį. Aš be galo apsidžiaugiau, net pradėjau trinti rankas ir pasakiau redaktorei: galiu parašyti net nevažiavęs - viskas vyks taip pat, kaip ir pernai ar užpernai… Nebandyk, atsakė redaktorė, ir tuomet supratau, kad teks atlikti svarbią misiją - supažindinti su Druskininkų poetinio rudens maratonu betarpiškai, t.y gyvai. Taip ir padariau.

       Spalio 5 d., penktadienis. 2001 metai. 8.30 prie L.R.S būstinės turėjo prasidėti kelionė į P.D.R. Išvyka vėlavo beveik akademinę valandą, bet vis dėto pajudėjome. Matėsi tie patys veidai, beveik tais pačiais, kaip ir pernai, rūbais apvilkti kūnai ir turbūt panašios mintys skraidžiojo ore. Pirmas šią minčių kakofoniją bandė suvaldyti Jurgis Kunčinas. Kas nori alaus, - išgirdome klausimą. Pakilo rankos ir po kelių minučių autobusas ėmė stoti prie pakelės baro. Vyrai išbėgo išgerti ir parūkyti. Kai vėl pajudėjome, visi sėdėjo savo vietoje, pasimetusių nebuvo. Po gero pusvalandžio teko vėl sustoti, nes kažkoks "oranžinis skystapūslis" nusprendė nusilengvinti . Vėl prastova. Po to vėl važiavom, vėl stojom ir dėl to nukrypom nuo atvykimo grafiko visą valandą. Prie Druskininkų miesto ribos mūsų laukė kabrioletas, A. A. Jonynas, operatorius, P.D.R vėliava ir dar kažkas… Šis eskortas mus nulydėjo link "Dainavos" poilsio namų per visą bundantį miestą. Tolimesni įsikūrimo sanatorijoje techniniai procesai, manau, nėra nei svarbūs, nei įdomūs, todėl nepradėsiu pasakoti apie šiuos neaktualius veiksmus. 14 valandą praeitų metų "Jotvingių premijos" lauretas Alfonsas Bukontas, skambant akordams iš Wagnerio operos "Lohengrinas", pakėlė P.D.R vėliavą ir šventė prasidėjo.

       DISKUSIJA

       Šių metų P.D.R svečias - fotografijos menas, todėl pagrindinė diskusija pavadinta: "Poezija ir fotografija: dvi kalbos, du priartėjimai". Ilgai masčiau, ką galima būtų pasakyti apie šią diskusiją ir tuo pačiu apie visas kitas buvusias ar būsimas diskusijas, vyksiančias Druskininkuose. Ir nieko geresnio neradau už Vislavos Šimborskos eilėraštį "Balsas pornografijos byloje", galintį apibūdinti šį fenomeną:

       Tiems, kurie mąsto, nieko nėra šventa.
       Įžūlus daikto vadinimas savo vardu.
       Pasileidę analizės, amoralios sintezės,
       Nuogų faktų vaikymas, ištvirkęs, laukinis,
       Nepadorių temų gašlus čiupinėjimas,
       Pažiūrų nerštas - kasdieninė jų duona.

       Tai tik menka dalis viso jos teksto, bet, manau, pasakanti stipriausiai apie tokių konferencijų esmę. Nuo pat pirmųjų polilogo minučių išryškėjo esminis labai amžino konflikto tarp teoretikų ir praktikų niuansas. Salėje esantys fotografai, daugumoje kultūriškai nebrandžios asmenybės, bandė kažkaip paneigti sintetinį teoretikų teiginį, jog fotografija - tai technologijų sukurtas produktas ir kad jame labai didelio kūrybinio proceso nėra. Žodžiu, mūsų kultūrinis elitas pasąmonės gelmėse galvoja taip, kaip ir paprasta liaudis: fotografija - tik mygtuko spaudimas ir nieko daugiau. Tuo tarpu "mygtukų spaudėjai" norėtų įteigti, jog tame procese dalyvauja ir dvasia. Oho!

       Kiek poezija ir fotografija yra "kalbos' ir kiek jos yra priartėjusios viena prie kitos; apie tai diskutuota gal net tris valandas ir jokio konsensuso nesurasta. Buvo vis norima atimti iš fotografijos (manau, teisėtai) meno statusą ir iškelti psichopatinį poezijos amžinumą. "Mygtukų spaudėjai" narsiai kovėsi, bet prieš analitinius visokiausių semiotikų, durnotikų ir falosofijų prisiskaičiusius protus, niekaip negalėjo išstovėti. Diskusija įgaudavo vis emociškesnį pagreitį, vis labiau neangažuotą diktatorišką apsišaudymą priekaištais, bet čia žodį gavo subtilus grožio arbitras S. Geda ir negailestingai paskerdė lietuvių poeziją: "Mano galva poetai pralaimėję šitame amžiuje ir pralaimėję būtent fotografijai. Ir aš nuoširdžiai turiu prisipažinti, jog ir aš esu pralaimėjęs šitoj diskusijoj… Pasaulyje fotografija yra nugalėjusi ir tas neskamba kaip koks nors įžeidžiantis atsakymas poetams. Didžiųjų tautų poezijos yra išsekusios, išsėmusios savo galimybes ir tai irgi byloja fotografijos naudai. Fotografija per 50 metų padarė tokius stulbinančius žingsnius technologijos prasme į priekį, kad poezijai reikia labai rimtai susimastyti Ir paprastai daugelis poetų liks nuošalėje, jei užims konservatyvią poziciją elitinės fotografijos atžvilgiu.Lietuva man atrodo labiau išgarsinta gerų Lietuvos fotografų, nei poetų dėl to kad fotografija kaip ir muzika gali išsisakyti be tarpininkų. Mūsų poetai yra dideli tik Lietuvoje. Nusiimkit kepures ir jaunimas ir vyresnieji - lietuvių fotografijos mokykla yra pasaulinė". Išdavikas! Persvara kaip mat nulinko į "mygtukų spaudėjų gretas":

       Po to lyg viskas nusiramino, jautėsi, kad visiems tai gerokai nusibodo, niekas nieko nerubilina, žodžiu, nieko aiškaus išspręsta nebuvo, ir tyla palaidojo viltis, kad nors kartą Druskininkuose teks išgirsti protingų žmonių kalbas. 18 valandą visi susinervinę išėjo vakarieniauti. O aš jums pasakysiu tik tiek: poezija ir fotografija nėra menas - menas tik tapyba! Štai taip ir basta.

       PIRMAS SKAITYMAS

       Pirmas poezijos skaitymas prasidėjo prisikimšus pilvus. Dalyvavo daug mūsiškų ir ne-mūsiškų poetų. Vakarą vedė Jurgis Kunčinas (visiškai blaivas) ir Eglė Juodvalkė (visiškai nemokanti versti iš lietuvių kalbos į anglų, nors Amerikoje gyvena jau 50 metų). Kas pradėjo vakarą? Vakarą pradėjo lietuvių poezijos sex simbol, arogantiškas dendis, dionisiškojo prado propaguotojas ir šeip neblogas poetas Eugenijus Ališanka. Man jo eilėse pasirodė viskas tvarkoje. Ten žodžiai taisyklingai plaukia, tarytum ižas, viskas išspręsta, išmiklinta, pasverta. Nejaugi sveika siela sveikame kūne? Sustyguotas bičas, nieko nepasakysi. Rašyk, Eu-genijau, rašyk…

       Dostena Anguelova-Lavergne - bulgarė, greičiausiai "supakavusi" prancūzą, todėl gyvenanti dabar Strasbure. Ji sužavėjo savo šnektos virpėjimu. Bandžiau užsimerkęs įsiklausyti į kalbos muziką ir niekaip nenusprendžiau, ar tai rusų dialektas, ar baltarusių tuteišinis burkavimas. Bet vieną bulgarišką žodį tikrai supratau - žertva. Vyt. Bakaitis - lietuvis iš Amerikės - paporino savo gyvenimo istoriją Kunčino lūpomis ir paskaitė keletą eilėraščių, iš kurių du apie seniai nujaustą katastrofą Niujorke. Na ką gi, Nastrodamo centurijų faną turime ir mes. Milžinas iš Latvijos Uldis Berzinis pasirodė geresnis savo eilių skaitovas nei savo poezijos autorius. Maria Baranda, nenusakomo amžiaus juodaakė gražuolė iš Meksikos, sueiliavo istoriją apie meilę, o gal ne-meilę. Ispaniškai nesuprantu, bet patiko viena eilutė: šika pujo toch lendos. To ir užteko.

       Toliau įvyko,kažkoks techninis kataklizmas. Buvo pakviestas žmogus, kurio neturėjo būti… Informacinė diversija - atsiprašinėjo Kornelijus Platelis ir vakaras įgavo šiek tiek intrigos bei lietuviško kvailumo. Po to, atrodo, skaitė (jau pradedu neprisiminti) A. A. Jonynas, L. Jakimavičius ir krikščioniško misticizmo pelkėje paskendęs norvegas Knut Ødegård… Ir štai po jo į tribūną įėjo (nuo šios vietos pradedu naują lietuvių poetų žymėjimą, nes kažkaip reikia pradėti dorotis su tomis poezijos štampavimo mašinomis), ir štai tada į tribūną įžengė perjodinis lietuvių poezijos elementas Ge - 43. Jau geriau nežinoti, gerbiamieji skaitytojai, kad tokie žmonės egzistuoja. Šis eiliakalys liaudiškai tariant zamočil visus iki jo skaičiusius nykštukus. Tai bent lietuvių poezijos duobkasys! Tik kas, įdomu, užkas tą duobę? O jeigu ir užkas - tai ar ne su juo pačiu? Kas bus tas žmogus?

       PIŽONERIJOS TRIUMFAS

       21 valandą, kaip ir įprasta, kavinėje "Širdelė" įvyko renginys "Naktiniai poezijos skaitymai: jaunųjų poezija". Čia visi norintys galėjo išgirsti, kokiais garsais lietuviu lyrika eina "šuniui ant uodegos". Eilės susiskirstė į 2 esmines pakraipas: vyriškas ir moteriškas. Nenorėčiau čia išsiplėsti, bet reikia kažkaip vienu sakiniu apibrėžti visą situaciją. Vyrukai rašo lyg gavę kokiame pedikų vakarėlyje dešra į subinę, o visos poetės, nors ir norėtų kurti kaip M.Cvetajeva, bet visiškai atvirai suokia lyg mergšės iš celkų choro. Komisijos darbą įvertinčiau terminu total eclipse, ir štai kodėl. Pataikūnas Rimvydas Stankevičius baigęs skaityti pasakė, jog visas savo eiles skiria Donaldui Kajokui ir iš karto gavo prizą už poeziją. Eglė Perednytė (pamokantis atvejis) pasielgė kaip Marytė Melnikaitė. Ji išėjo į tribūną ir drąsiai sušuko; "Tai yra šlykštu,.. nes jūs visi nesiklausot". Visi užtilo. Ji gavo prizą už tylą. Trečią prezentą (už šamaniškas galias) įteikė Juliui Žėkui. Šis jaunuolis, paskaitęs, išsitraukė tokį keistą instrumentą (juo groja čiukčiai ir šiaurės nanukai) ir, įsikišęs į burną, ėmė ritmingai vibruoti orą. Už tai jis ir gavo tai, ką gavo. Visą šitą košmarišką situaciją ištaisė nusipelnęs lietuvių literatūros štampavimo aparatas Ku - 179, išėjęs į "trasą", ir ant mūsų galvų ėmęs pilti tokias linksmas blevyzgas,…
      
       pizda sosdanije prirody
       ona že simbol bytija
       ot tuda lezit vse narody
       kak lėzut pčioly iz ulja


       …jog nuo kvatojimo didelis išgerto alaus kiekis vos nesuplėšė šlapimo puslių… Patiko.

       NAKTIS

       Naktis praėjo įprastai. Dauguma lakė, mažuma miegojo. Kažkas bandė užsiropšt ant bobos, kažkas verkė negavęs prizo, taip pat buvo muštynių ir kitų neordinarių atrakcijų. Snaudžiau kietai, nes saugojau jėgas savo misijai.

       ŠEŠTADIENIS

       Spalio 6 dieną po visuotinio išsipagiriojimo įvyko akcija "Girtas laivas". Druskonio ežeru, gal ne visai girti, bet pakankamai linksmi, kvailu laivu stūmėsi internacionalinis kolektyvas. Michel de Maulne, poetas ir aktorius iš Prancūzijos skaitė Arthur Rimbaud šedevrą, o stovintys ant kranto galėjo visą tai girdėti per audiokolonėlę. Man pasisekė. Išsipildė sena svajonė, įsirašiau į diktofoną šį kūrinį prancūziškai. Tada ir supratau, gal neveltui atvažiavau į Druskininkus. Tą dieną dar vyko daugiakalbis kūrybos veiksmas ir foto sesija, per kurią poetai fotografavo. Leidyklos pristatė savo leidinius, o 16.30 prasidėjo eiles rašančių fotografų ir fotografuojančių poetų darbų parodos atidarymas, lydimas jų poezijos skaitymų. Į šį renginį pavėlavau, nes buvau numigęs pietų miego. Įslinkęs į salę pajutau netipišką situaciją ir augančią įtampą. Tribūnoje stovėjo kažkoks mudakas ir sakė maždaug taip:" aš jūsų prašau - nemalkit šūdo, aš jūsų labai prašau, nemalkit šūdo…". O paskui pats sumalė tokį šūdą, kad atrodė jog tuoj pradės smirdėti… Tik po geros akimirkos supratau, kad tai poeto ir filmininko Me-108 išlaikytinis, atsibeldęs iš Amerikos. Jei po šitos informacijos norėtumėte šiam žmogui ką nors perduoti (pavyzdžiui keliolika žodžių iš raidės Š) tai emailuokite adresu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.. 18 valandą P.D.Rastai ir P.D.Rastės išėjo vakarieniauti. Aš taip pat…

       PREMIJA

       19 val. Buvo įteikta Nob… oi, atsiprašau, Jotvingių premija. Ją gavo lietuvių poezijos perjodinis štampavimo agregatas St - . Neblogą duobę per savo gyvenimą mūsų literatūrai iškasė šis žmogus. Savo prakalba į dosnųjį skaitytoją lauretas jautriai pabėdavojo dėl teroristinio pasaulio negerovių (pagalvojau, kad apsiverks), aistringai perskaitė kelis eiliūraščius, bet pasiėmęs čekį, už kurį Kultūros ministerijoje galės atsiimti babkes, atsisėdo ir apsiramino. O P.D.R premiją už poetinį debiutą, užturėjo aktyvus lietuvių poezijos nuosmukio greitintojas, darbščiųjų rankų būrelio "Vario burnos" vadovas ir vienintelis lankytojas, elementarus eilių štampavimo presas T. S. B. Jis taip pat atsiims kažkiek iš L.K.M ir galės toliau siūti savo knygas. Dar buvo įteikinėjamos premijos už kažkokius konkursus, bet prisiminiau, kad kiekvienais metais jas gauna vis tie patys žmonės, todėl nenurodysiu pavardžių, nes kam kelti bereikalingas diskusijas. Tuo šita pakazucha ir baigėsi.

       VESTUVĖS

       Tai, apie ką dabar norėčiau papasakoti, prasidėjo šeštadienio vakarą 21 valandą. Pritono dla duševno bolnyh "Dainava" valgykloje buvo iškeltos vestuvės. Salė paruošta pagal visas sodžiaus tradicijas: ištęsti stalai, apkrauti menkais valgiais, žvakės, videoprojektorius, du vedantieji, mini baras, aparatūra ir dar daug kitų simbolių… Kas ten nebuvot, praradot vienintelę progą įsitikinti, kad lietuviai pagaliau tapo laisvais. Pasakysiu daugiau, jūs nematėt 8-ojo pasaulio stebuklo. To, kas įvyko net Na-228, pravarde "Stop", negalėjo paaiškinti nei semiotiškai, nei žmogiškai. O aš ten buvau, atskiestą alų gėriau, man pilvą skaudėjo, iš poetų cigaretes nutrešinėjau ir kas 5 minutes iš juoko drebėjau. Ženijosi B(anal)ybis su Grafomanija.

       Maždaug iki 22.00 visos poezijos štampavimo mašinos ir agregatai sugebėjo prisilakti ir tuomet prasidėjo tikrieji naktiniai poezijos skaitymai. Lūžis į skatologinių ir grafomaniškų banalybių pusę įvyko po to, kai prie mikrofono priėjo poetinis klounas iš Čikagos Jazz-Būtis. Jis taip gražiai skaitė, kad net vargšas mikrofonas pradėjo linkt į apačią. Jau taip jam nesinorėjo, kad per jį tauta išgirstų tą marazmą. Bet poetui pasisekė - jis gavo prizą: ožkos-avies sūrį, ir aš pagalvojau - gal vertėjo padovanoti 100 spyrių į pilvą? Po to, kiek pamenu, mane sužavėjo Benas, neapsunkinęs mūsų ausų savo gražbylystėmis, bet švystelėjęs eilėraščius į orą ir pasakęs: pasiskaitykite, jei norite, patys…

       Kito sūrio laimėtojas kaunietis, knygyno direktorius, suskėlė linksmą eilėraštį apie Džojos Barysaitės standų fotoaparato objektyvą, kuris visus padaro… Mes nespėjome baigti kvatotis kai pribėgęs kitas kaunietis, elitinio literatūros duobkasių dalinio atstovas Ka -167, išpyškino politinį anekdotą apie pasaulio pabaigą: Saulė virė, saulė virė, mėnesėlis mirė. Po to prisimenu fotografuojantį poetą, o gal eiles rašantį fotografą, beskaitantį statistinį referatą. Jis taip užkniso vedančiuosius, kad jam uždavė klausimą: kuo skiriasi penis nuo lėktuvo? Turbūt pakilimo ir nusileidimo kampu,-atsakė gudrusis fotopoetas. Lėktuvas nuo penio skiriasi tuo, kad kildamas penis didėja, o kildamas lėktuvas mažėja, - atsakė pirmininkaujantis Liudvikas van… Nuleidau.

       Beje, visi laukė iš vienos poetesės, atvykusios iš Amerikos ir nemokančios versti iš lietuvių kalbos į anglų, kad ji, kaip ir pernai, suskels gerai temperuotą eilėraštį. Tačiau lyrikė papasakojo tik istoriją "Antibaby condom". Tie, kurių vaizduotė dar veikė, pasitenkino ir tuo. Kažkas net pradėjo deklamuoti apie Lietuvą - talibų… Tratatatataaaa - subangavo salė.

       Kas dar? Dar daug mačiau ir girdėjau to ir ano - viskas buvo filmuojama ir jei norite, kreipkitės į gydyklą, gal jums tą medžiagą perrašys… Atskirą ligos istoriją galima būtų sukurpti apie vakaro piršlius: Ku 179 ir Liudviką van… Tokių fainų moderatorių aš kaip gyvas nesu regėjęs ir girdėjęs. Jei būtų mano valia, pasiūlyčiau jiems televizijoje vesti "Kultūros spąstus". Išvyčiau iš ten tuos vargšus, ką tik nuo arklo atitrauktus jaunuolius, lai plėšia vyrai dirvonus kaip ir derėtų jiems… O dabar dėmesio: dupidu, dupiduu, dupiduuu, dupiduuuu, dupiduuuuu… Jūs žinote, kas tai? Tai naujas P.D.R himnas. Šlovingasis Ku 179, pasisavinęs Čelentano melodiją, apkrėtė mus šia nuostabia dadaistiška artikuliacija ir tai manau išliks amžiams…

       PABAIGA

       Kitą rytą niūniuodami dupiduuu, visi pradėjo ruoštis palikti svetingąjį Lietuvos Zalcburgą.
Autobusas važiavo negreitai, nes prisigėręs mūsų tvaiko tapo girtas. Nereikėjo jokio performanso. Aplinkui geltonavo Dzūkijos miškai, pasitaikė saulėta, šilta diena. Pamatėm vieną parašiutininką ir vieną sklandytuvą - tikiuosi, tai nebuvo haliucinacija. Kartą stojom nusilengvinti, kitą - pirkt alaus. Vilnius atrodė lyg nematytas šimtą metų, kažkoks naujas, net svetimas. Autobusas suko gatvelėmis tai šen, tai ten, privažiavo prie pis-domo, sustojo ir išsivėmė: pro jo dūris pliūptelėjom mes su savo vakarykščiais įspūdžiais… Tuščia "Vilniaus" gatve ėjau namo ir net nežinojau, kad prasidėjo karas. Man buvo gera.

       MAKSAS KEMPINSKIS