tekstai.lt

J.P. & MAX FACTORY LTD. Procesas, arba G.N. byla O.K. (Gytis Norvilas. Akmenskeltės, 2002)


norvilas%20akmen-skeltes.jpg       Tai teisinės literatūrologijos procesas, skirtas nuteisti Gytį Norvilą ir jo knygą "Akmenskeltės", įvykęs virtualaus literatūrinio pasaulio Teismo rūmuose. Todėl dėl įtakos realiam gyvenimui nevertėtų baimintis.

       Veikiantys asmenys: Prokuroras Max Kempinski, advokatė Jolanta Paulauskaitė, taip pat dalyvauja LRS mišrus choras, stebi teisiamojo giminės ir artimieji, prijaučiantys draugai bei neprijaučiantys pažįstami.

       Situacija. Pustuštė teismo salė, narve sėdi nusiminęs G.N., pirmose eilėse susikrimtę artimieji - toliau LRS choro atstovai ir visi kiti. Girdisi šurmulys…

       Į salę įeina apsigaubę juodomis mantijomis M. Kempinskis ir J. Paulauskaitė. Jie užima savo vietas.


       M.K. Stok, literatūrinis teismas eina.
       Visi atsistoja. Tyla.

       M.K. Šiandien mes čia susirinkom nuteisti 2002 metų PK autorių. Pagal surinktą, adaptuotą ir išnagrinėtą medžiagą, liudininkų parodymus bei ekspertų išvadas Lietuvių literatūros vardu aš kaltinu Gytį.Norvilą:
       1. Už aklą lietuvių literatūros mistiko Sigito Gedos sekimą, kitaip sakant epigoniškumą.
       2. Už kūrybos biografinį dokumentiškumą.
       3. Nerišlumą bei fantazijos nebuvimą.
       Kitus kaltinimus pateiksime teismo eigoje. Dabar žodis suteikiamas teisiamojo advokatei Jolantai Paulauskaitei.

       J.P. Aš manau, jog mano kaltinamasis visiškai nėra vertas šių kaltinimų. Kaltinimas už epigonizmą yra nepagrįstas, o be to M. K. jo visiškai nekomentavo išsamiau. Nepateikė įkalčių, taip sakant. Literatūroje epigonizmas vos ne įprastas reiškinys, ypač 21 amžiuje. Aš tai norėčiau įvardinti kaip mokyklą. Turint omenyje S.G, kūrybą ir asmenybę, nieko nuostabaus, kad atsiranda sekėjų. Visais laikais meistriškumo buvo mokomasi mėgdžiojant ir kopijuojant. Aš todėl atmetu kaltinimą epigonizmu - prašom M.K. argumentuoti.

       M.K. Taip. Viskas būtų labai gražu, jei būtų negražu. Bet reglamentas verčia skubėti. Kaip paprasta, gerbiamoji, kaip gražu - vienas piemuo veda visą avinų bandą, bet velnias žino, kur jis nuves ir ar pajėgus dar vesti… Problema ta, kad mūsų amžius yra labai sąmoningas - visi viską žino, bent jau nujaučia. Nagrinėjamuoju atveju yra siaubingai pažeistas dvasinis copyright'as. Iš esmės Gyčio Norvilo poezija yra paremta specifiniais S. G. kūrybos modeliais. Ir tai yra pagrindas ant kurio stovi jaunasis pėkašnikas. Bet kas dar įdomiau…

       J.P. Kaip sakoma, mokykis ir būsi suprastas, bet žiaurusis M.K., ką jūs turite omeny?

       M.K. Mokykis ir išmoksi tai, ką ir visi išmoksta. Bet kuris šiek tiek talentingesnis rašytojas gali gan lengvai nukopijuoti kito rašytojo stilistiką - tai visai nesunku. Bet kas įdomiausia, Gyčio Norvilo pamatinis kūrybos impulsas laikosi ant pačių lengviausiai nukopijuojamų gediškųjų intonacijų. Geda iš esmės yra beveik 80% rimuotas, t.y. techniškai tradiciškas. Tuo tarpu Gytis Norvilas, nesugebėdamas įveikti lingvistinės eilėraščio darymo technologijos (matyt koją jam čia pakiša tai, kad jis neturi filologinio išsilavinimo), užkibo ant pačių keisčiausių ir eksperimentiškiausių S.G. pavyzdžių. Kitaip sakant, ant tokios Gedos stilistikos, kuri yra labiausiai draikališka, bezobrazna ir armagedoniška. Aš išvedu G.N. gedafilinę estetiką iš tekstų atsiradusių "Žalio gintaro vėriniuose", "Jotvingių mišiose" ir iš gražiausiai išleisto, bet pačio blogiausio S.G. rinkinio" Skrynelė dvasioms pagauti". Taip, kad Gedos skrynelė pagavo vieną dvasią ir turbūt labai džiaugiasi.
       Netikėtai salėje pasidaro tamsu - įslenka Gedos šešėlis, visi ima drebėti it epušės lapai ir kalenti dantimis tttttttttt.

       M.K. GGGalll paskambinnnkim Gedddai - mes juk jį užmiršom pakviesti?

       J.P. Skammmbinnam - dai svoi mabilnyi.

       LRS CHORAS. Neeee…

       M.K. Tylos.
       (paduoda telefoną.)

       M.K. Atsargiai, nesulaužyk.

       J.P. Nieko, kaip nors.
       Skambina, bet niekas neatsako…

       M.K. A, tu, turbūt skambini senu telefonu, o ten nieko nėra. Geda juk seną butą pardavė, dabar jis gyvena Antakalnyje naujam name - arčiau literatūros muziejaus, Gedimino pilies, LRS bei Antakalnio kapinių…

       J.P. Tai sakyk naują telefoną.

       LRS CHORAS. Neeee…

       M.K. Nesakysiu, aš persigalvojau. Štiš, štiš…Dar ateis ir viską sugadins. Atiduokit Ericssoną.
(Gedos šešėlis išnyksta, prašviesėja, salėje girdisi atodūsis, reiškiantis palengvėjimą)

       J.P. Dvasia yra toks neapibrėžtas dalykas. Ir kaip jūs drįstate kaltinti mano ginamąjį tuo, ko ir jūs greičiausiai nesuprantate. Neįmanoma, gerbiamasis, lyginti uolos su akmenėliu, o dar gi prikišti kompetetingumo stoką. G. N. nelenda ten, kur nieko neišmano. Tektų pripažinti tai, kad jis gerbia S. G. autoritetą, bet visiškai neimituoja jo lingvistinės poetikos, nes, mano manymu, tai neįmanoma. Matyt jūs prikišate tai, ką ir pats norėtumėt daryti. Beje, stiprus kūrėjas veikia ne tik asmenybes, bet ir ištisas epochas. Nematau čia nieko blogo. Kitas dalykas, kad dauguma Lietuvos poetų kūryba grindžiama tam tikros autobiografijos detalėmis. Tai kažkokioje recenzijoje jūs niekingai pavadinote "Čto vižu to poju".  Ar nemanote, kad kiekvienas kūrėjas siekia autentiškumo būtent taip?

       M.K. Dvasia, būtis, sielų giminystė - ką jūs kalbat. Mes gyvenam kompiuterijos amžiuje, o ne budistiniame rojuje. Aš kartoju, kalba ne visuomet yra svarbus dalykas. Autentiškumas, koks jis bebūtų, yra asmeniškas, kaip ir asmeniškas yra kiekvieno kūrėjo gyvenimas, tačiau tas asmeninis gyvenimas turi išsireikšti tik per jam pačiam būdingus virpesius. Jeigu Norvilo virpesiai ir kraujo apytaka yra autentiški Gedai - tuomet atsiprašau… Reikia pasveikinti Gedą - pagaliau sulaukęs 60 ties jis tapo tėvu… dvasiniu, žinoma. Pakelkim taures linksmybės.
       Į salę įnešamos šampano taurės visi geria, įtampa atslūgsta. Pauzė
       Trrrr - suskamba telefonas…

       M.K. Matau, kad skambina Geda. Atsiliept?

       LRS CHORAS. Neeee…

       M.K. Gerai.
       (Ir išjungia telefoną)

       M.K. O be to, visi kiti klausimai, tiesą sakant, neturi reikšmės, nes jie išplaukia iš pirmojo kaltinimo ir jį tik papildo. Nes nagrinėjamuoju atveju sakinių konstrukcija, ritmika, kalbiniai eksperimentavimai tik interpretuoja kito žmogaus formą per savo prizmę. Todėl belieka tik paviršius, t.y. asmeninis poeto gyvenimas, ir tai yra vienintelis dalykas, kas G.N kūryboje yra originalu, nes nėra autentiškų dviejų egzistencijų. Beje, jei Norvilui atrodo, kad tokia gedamanija yra sveikintina - tegul pasikeičia pavardę. S.G., manau, neprieštaraus. Jį patį, kaip kokį Sokratą, vertėtų nuteisti už jaunimo literatūrinį tvirkinimą. Geriau, gerbiamoji, pateisinkit kitus kaltinimus: dėl autobiografiškumo, dokumentikos ir fantazijos nebuvimo.

       LRS CHORAS. Uuuuuuu, sudju na mylo…

       M.K. Raminkitės gerbiamieji - o tai pakviesiu Gedą. Salė nutyla…

       J.P. Tiesiog nesuprantu apie ką kalbate. Per daug piktnaudžiaujate dialektika, todėl pats esate be galo nenuoseklus. Juk jūs apskritai atmetate autoriteto galimybę. Tai visiška nesąmonė. O dėl stiliaus - tai galima pasirungti. Labai jau nedaug rašytojų surado savo rašymo manierą: Proustas, Flaubertas, Borgesas, Joyceas; iš poetų Baudelaire'as, Rimbaud ir dar vienas kitas. Forma kainuoja brangiai - sakydavo Valery. Savo stilių surasdavo tik labai talentingi žmonės, o jūs kimbate prie pradedančiojo.

       M.K. O dokumentika?

       J.P. Dokumentika dabar išties populiari. Nieko nėra lengviau, kaip kalbėti apie save, savo patirtį. Toks žanras mažai teturi fantazijos, nes čia jos beje ir nebūtina.

       M.K. Tačiau mes čia turime vieną liudininką, kurį reikėtų išklausyti, mat kito kol kas neatsirado.
Iš LRS choro išsiskiria Darius Pocevičius, prieina prie tribūnos, padeda ranką ant G. N. knygos "Akmen-skeltės" ir skiemenuoja - prisiekiu sakyti tik tai tiesa ir tiesą ir nieko apart tiesos…

       M.K. Gerai, kalbėk…

       D.P. Tėvas vaikystėje išmetė mane iš lopšio aš susikreivinau nosį ir pradėjau vogti. Vogiau ir valgiau am am amen supuvusius kaimyno ridikus, krentančias vynuogines sraiges iš Krekenavos kapinių. 100 metrų vielos, 200 talonų kupiūrą šabakšt šabakšt salietros maišą šventas šventas nesu…

       J.P. Stop. Ką jis čia šneka? Aš nieko nesuprantu - jis kaltina, ar savo nuodėmes išpažįsta?

       M.K. Ne, paprasčiausiai liudytojas nori pasakyti, kad G.Norvilo poezija yra labai autobiografiška ir tiek…

       J.P. Tačiau autobiografiškumas nėra nuodėmė - žiūrint kaip jis pateiktas…

       M.K. Bet tokiu būdu atsiranda eilėraščiai, prikimšti įvairiausių užuominų apie poeto asmeninio gyvenimo aplinkybes ir todėl iki galo suprantami tik autoriui arba nedaugeliui išrinktųjų. Tokia poetika labai trikdo skaitytojus ir neretai siutina.

       J.P. G.N. gan neblogai įvaldęs tokį autobiografinį-neautobiografinį savo metodą. O, beje, iš kur jūs žinote, kad tai poeto biografijos faktai. Jis jums tai sakė?

       M.K. Na, gerai, jau gerai. Gal neverta taip kibti prie, kaip jūs sakote, pradedančiojo. Jūs taip pasakėte, tiesa? Poezijos virpesys gali atsirasti ir nesąmoningai. Ir paslaptis, kodėl taip atsitinka. Reikia pripažinti, jog gimsta visiškai skirtinguose žemės kampeliuose, visiškai skirtingais laikais, panašiai mastančių žmonių. Stilius - ne tai, ką tu parašai, bet tai, kas yra tavo viduje ir tau diktuoja. Prisiminkim ką sakė Barthes (atsiverčia knygą) skaito…Kalba egzistuoja šiapus literatūros, o stilius - beveik už jos: Vaizdai, individuali kalbėsena kyla iš rašytojo kūno ir praeities, pamažu tapdami jo meno pačia savastimi. Tuo būdu stiliaus pavidalu formuojasi autarkinė kalba, pasinerianti tiktai į autoriaus asmeninę ir paslėptą mitinę sferą, tą žodžio hipofizę, kurioje formuojasi pirmoji žodžių ir daiktų pora, kurioje visiems laikams susitelkia jo egzistencijos didžiosios verbalinės temos. Ir t.t ir t.t. Bet žiūriu, aš pats to nenorėdamas, imu gintį jaunąjį eiliakalį. OHO!

       LRS CHORAS. Bravooo!

       M.K. Patarčiau Norvilui bandyti keisti savo stilistiką, kas ne taip jau neįmanoma. Juk daug kas iš Lietuvos poetų reformavo savo stilių, ir tas pats Geda ir Bložė, ir Vaičiūnaitė, ir kt. Svarbu, kad Norvilas suprastų tai ir stengtųsi - ieškotų kitų kelių, o ne plūduriuotų baloje, pašildytoje Gedos energija. Geda, aš manau, labai džiaugiasi, kad po daugelio metų atsirado žmogus, kuris juo seka, kalbina… Hm! Maloni sielų giminystė. Ką jau padarysi, taip atsitinka ir to greičiausiai negalima smerkti. Bet teismas yra susirūpinęs G. Norvilo dvasiniu augimu ir kismu. Ką pasakysite jūs, gerbiamoji? Teisiamasis vis vien nevertas išteisinimo!?

       LRS CHORAS. Laisvę Norvilui, laisvę Norvilui!
       Vėl pasirodo S.G šešėlis ir choras ima spiegti dar garsiau.

       J.P. (tyliai) Tiesą sakant, man jau ganėtinai viskas atsibodo, gal padarom pertrauką ir einam papietauti?

       M.K.Tylos, tylos! O dabar pasakysiu dar keletą olimpinių žodžių

       Pertrauka.
       Teisėjai išeina. Visi nurimsta, šešėlis dingsta. Pauzė.
       Po Pertraukos.

       M.K..(tyliai). Na, kaip pavalgėt?

       J.P. (tyliai). Nekaip, jūs juk žinot kokios yra valstybinės valgyklos.

       M.K. (tyliai). Taaaip, nors kyši būtų biezdariai atnešę, bet ko čia tikėtis iš literatų…

       J.P. (garsiai). Dabar galiu atsakyti į replikas. Na, žinoma, stilius yra kūrybos pagrindas, todėl suprantu, kad tam reikia skirti pagrindinį dėmesį. Ir suprantu, jog dėl to galima mestelti keletą priekaištų G.N. adresu. Kaip matyti, "pavaryt" yra didžiausia M.K. malonumas, kas baisiausia, su kai kuo netgi sutinku. Bet aš linkusi pateisinti ir ginti būtent pradedantįjį. Juk Pirmas Kartas! Ne visada galima kažko tikėtis, tačiau verta pabandyti. Gytis yra tikras mokinys, imituojantis mokytoją, bet tai nėra blogai. O rūpintis S. Norvilo augimu tikrai būtina, gal prižiūrimas jis ims bręsti?

       M.K. Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis, kad siela užturėtų dar daug daug nuotykių ir kad jo skrynelė sugautų įvairesnių demonų bei dvasių, šnabždančių neįprastus žodžius. Prisipažinsiu, kad iš šito mokinio gali išeiti visai neblogas meistras, bet palikime tai spręsti ateities kartoms. Taigi, manau, pakaks tuščiažodžiauti, nes reikia pasitarti dėl nuosprendžio.

       M.K ir J.P. šnabždasi, o salėje mirtina tyla. Po to atsistoja M.K.

       M.K. Pagal Literatūrinio teismo įstatymus, protokolo Nr. 1 surinktą ir aptartą medžiagą bei liudininko parodymus - vyriausioji teismo komisija skelbia nuosprendį. Gytį Norvilą, gimusį 1976 metų gruodžio 24 dieną Jonavos mieste, už nusikaltimus lietuvių kalbai ir literatūrai nuteisti: Šimtui metų vienatvės, Parduotoms vasaroms, Šuriko nuotykiams, Altorių šešėliams, Meilei, Džiazui ir Velniui, Prarasto laiko ieškojimams ir Brisiaus galui. Teismo sprendimas nekeičiamas, neapskundžiamas ir įsigalioja nuo paskelbimo datos. G.N. procesas baigtas O.K!

       Po nuosprendžio paskelbimo atsidaro salės durys ir įbėga visas sušilęs S. Geda. Pavėlavau - išsprūsta nevilties šūksnis ir šiuo garsu užsibaigia visa misterija.


       J.P. & MAX FACTORY LTD.