Apie poeziją įvairiais laikais kalbėta ir ginčytasi labai daug. Vieni manė, kad poeziją reikia kurti pagal griežtus reikalavimus, nustatytą rimavimą ir ritmą. Kiti teigė, kad poezijos negalima varžyti, kad ji turi gimti iš poeto kančių, jo saviraiškos. Įvairiais laikotarpiais skaitytojai turėjo ir turi savo poezijos „dievukus“, kuriuos bandoma įsprausti į trijų kartų rėmus: vyresniąją, pvz., Just.Marcinkevičius, B.Brazdžionis, S.Geda, E.Mieželaitis, K.Bradūnas ir kt.; viduriniąją, pvz., O.Baliukonytė, Antanas A.Jonynas ir kt.; jaunesniąją, pvz., K.Navakas, E.Ališanka, S.Parulskis, A.Marčėnas ir kt.
Apie poeziją ir apie poetų kartas savo nuomone sutiko pasidalyti Vilniaus universiteto lietuvių literatūros katedros docentė Audinga Tikuišienė.
Jos nuomone, karta yra vienas iš trumpiausių istorijos, ypač literatūros, meno istorijos, proceso matų. Literatūros istorijoje kartos skaičiuojamos maždaug kas penkiolika metų, tačiau tai nėra taisyklė. Rašytojų, poetų kartos sampratą komplikuoja debiuto, pirmosios knygos metai ir meno sambūrio, su kuriuo rašytojai bei poetai tapatinasi, ideologija. Kartos specifiką lemia svarbūs politiniai ir kultūriniai kontekstai, kurių neįmanoma išvengti: karai, tremtys, bendroji kultūros situacija.
Kokie, jūsų manymu, yra esminiai trijų poetų kartų skirtumai?
Sunku būtų išskirti tris pagrindines kartas, nes, sekant rašytojų ir poetų gimimo metus, rastume ir daugiau kartų, tačiau dominuojančias pozicijas šių dienų literatūriniame gyvenime užima 6-ajame dešimtmetyje gimusių rašytojų ir poetų kūryba: D.Kajoko, N.Miliauskaitės, K.Platelio, J.Erlicko, R.Gavelio, J.Kunčino, V.Juknaitės, B.Vilimaitės ir kt. Kai kurių šių rašytojų nebėra tarp gyvųjų, tačiau kūryba veikia gyvą literatūros procesą, yra tyrinėjama. Tai gausi ir labai skirtingų kūrybinių programų karta. Šios kartos rašytojai ir poetai formuluoja naujas idėjas, įkūnija naujas raiškos formas, yra brandūs.
Lygindami su vyresniąja karta – Just.Marcinkevičiaus, A.Maldonio, J.Degutytės kūryba, rasime, kad 6-ojo dešimtmečio kartai nebėra tokia svarbi tautinio identiteto, tautinės savigynos problema, nepriimtina romantinė pasaulėjauta. Savo kultūrinę poziciją ši karta suvokia kur kas individualiau, jie linkę į avangardo eksperimentus, kartais net į nihilizmą, tačiau neišsigina ir universaliųjų humanistinių vertybių, gręžiasi į klasikinius meno modelius, formuluoja naujas literatūros kryptis. Tačiau nepamirškime, kad panašių dalykų rasime ir T.Venclovos, ir Vytauto P.Bložės, ir S.Gedos kūryboje.
O ką laikytume jaunąja karta? Gal galėtume kalbėti apie kelias jaunesnes kartas? Juk tarp J.Ivanauskaitės, A.Marčėno ir R.Stankevičiaus, M.Ivaškevičiaus – gerokas laiko tarpas. Akivaizdu, kad gerokai skiriasi ir kiekvieno jų kultūrinė savivoka.
Kodėl būtent A.Marčėnas, S.Parulskis ir prozininkė J.Ivanauskaitė yra svarbiausios literatūros raidos pokytį kartos kūryboje ženklinančios figūros? Kuo jie išsiskiria iš kitų savo kartos atstovų?
Jie ryškiai matomi, ypač S.Parulskis ir J.Ivanauskaitė. Be to, savo debiutiniais metais šie rašytojai raiškiai polemizavo su savo pirmtakais, diskutavo tarpusavyje, buvo suvokti lyg savotiški maištininkai. M.Martinaitis mėgsta vartoti „literatūros sanitaro“ sąvoką. Galbūt jie ir atliko tokių sanitarų vaidmenį. Bet vien šio vaidmens nebūtų užtekę literatūroje įsitvirtinti. Vadinasi, jie sugebėjo suformuluoti ir kažkokius esminius dalykus, svarbius šio meto žmogui. Tačiau ar mažiau ryškūs šiandien yra G.Grajauskas arba R.Šerelytė?
Kaip Jūs vertinate jaunąją kartą, pvz., K.Navaką, E.Ališanką, G.Grajauską?
K.Navakas yra šmaikštus ir intelektualus poetas, E.Ališanka yra elegantiškas ir intelektualus, o G.Grajauskas – žaismingas ir intelektualus. Jeigu jie būtų tik intelektualūs, tai būtų nuobodūs, o jeigu tik šmaikštūs, tik elegantiški ar tik žaismingi, tai imtų kartotis ir greitai pabostų. Tai labai skirtingi ir įdomūs poetai.
Jūsų manymu, kurie poetai yra verti poeto vardo?
Tie, kurie pasako tiesą apie mūsų buvimą šiame pasaulyje.
Kas, Jūsų nuomone, yra verta vadintis poezija? Juk yra ir gana lyriškos prozos?
Poezija yra ypatingas būdas suvokti ir paaiškinti pasaulį. Tai, kas yra šis ypatingas būdas, aiškinamasi šimtmečiais - filosofų, meno istorikų, literatūros teoretikų, tačiau kaskart pajuntama individualiai. Esama savitos dermės tarp universaliųjų, amžinųjų tiesų ir konkrečios epochos bei konkretaus individo išgyvenimų, išsilavinimo, talento.
O Jūs pati mieliau renkatės skaityti poeziją ar prozą?
Vertinu gerą literatūrą, nesvarbu, kas tai – poezija ar proza. Lietuvių, lenkų ir rusų literatūroje man įdomesnė atrodo poezija. Tačiau mielai skaitau ir gerai parašytą detektyvą, ir įdomią mokslinę fantastinę literatūrą, pastaroji suteikia spalvų laisvalaikiui.
Ar šiuo metu skaitote kokią nors knygą?
Ant mano stalo visada per daug knygų. Šiuo metu devynios. Visos atverstos. Smagiausia neseniai perskaityta knyga – dviejų lenkų literatūrologių surinkti pasakojimai apie WisĆ¹awos Szymborskos gyvenimą (daugiausia pačios Szymborskos), draugus, sapnus ir smulkmenas: Anna Bikont, Joanna Szczęsna, „Pamiątkowe rupiecie, pryzjacielie i sny“ (2003). Smagiausia perskaityta frazė, priklausanti Nobelio laureatei: tam, kad pažintum žmogų, nebūtina su juo eiti į kalnus, pakanka porą metų padirbėti vienoje įstaigoje.
Ar žinojote, kad yra tokia Pasaulinė poezijos diena?
Ne! (Gal dėl to, kad man visos tokios?) Bet džiaugiuosi, ačiū, kad pasakėte!
Ar nemanote, kad šią dieną reikėtų kaip nors ypatingiau atšvęsti? Ir kaip tai, Jūsų nuomone, būtų galima padaryti?
Tyloje skaityti. Kalbėtis. Tik nedeklamuoti.
Parengė Inga Bumbulytė
skrynia.lt
2005 03 21