I versija


      Jolanta Tumasaitė

      Pirmą kartą skaitant šią poezijos knygą, man ji pasirodė gana buitiška, todėl bandžiau tai daryti dar kartą. Šis kartas pirminio įspūdžio nepaneigė, tačiau šiek tiek pakoregavo, tam ypač pasitarnavo šie du tekstai: "Prancūzija - Belgija (keletas šlapių palyginimų)", bei titulinis, lyg ir programinis "Neringos M.":

      "neringos meilė neringos miestas
      neringos miegas neringos mėgiamas
      neringos magija neringos magnetas
      neringos agnus dei neringos magnus
      idėja
      neringos merija neringos meras
      neringos nerija kuršių marija kuršių
      nerija
      neringos marios neringos nėra."

      Tiesa, buitiškumas susilydo su asmeniniais išgyvenimais, tačiau jie neišplėtojami iki galo, tam trukdytų šiai autorei tiesiog privalomai padrikos mintys. Pačiai poetei savikritiškumas - dalykas neįgimtas, užtenka žvilgtelti į pritrenkiančią savo neatremiamais argumentais paraišką: "nes gėda būtų neišleisti mano knygos, kai vis dėlto išleidžiama daug svetimų autorių ir prastos poezijos". (Anksčiau maniau, kad gera poezija giria pati save.) Šitie tekstai puikiai atskleidžia komplikuotus lyrinio subjekto santykius su tėvais, vyrais, nuoskaudų kupiną gyvenimą tėvynėje, tačiau ne čia slypi jos kūrybos įtaigumas:

      "Mano tėvai yra turtingi Bet jie nedavė man jokios galimybės pačiai tapti tokia Todėl aš užmiršiu savo tėvus Tiesa jie kartais man skambina Ir klausia Kada aš juos aplankysiu Bet aš tyliu ar žiauriai juokiuosi".

      Nesunkiai tame pačiame eilėraštyje "Kaip surasti įkvėpimą, sekretas" pastebimas prieštaravimas: "Žinoma per laidotuves aš pas juos atvažiuosiu Gal net prieš mirtį Juk nesu tokia buka ir žiauri". Prieštaravimai būdingi ir meilės jausmui, kuris gana postmodernistiškai ir labai įtaigiai atskleistas eilėraštyje "Išdavystė":

      "Tačiau kažkas patinka
      tam žmoguje kurio beprotiškai geidei
      bet nepakankamai tave mylėjo
      nors kūniškumas tąsyk nugalėjo
      tačiau vis tiek pas mylintį grįžai
      kuriam norėjai pasakyti: "keista
      su niekuo man nėra dar taip gerai…
      kaip su tavim…"
      ir jis nesitikėjęs sugrįžimo:
      tu vaikas viską pasakai…"
      Bet rytą klaus: "Kas buvo tavo
      nuodėmė?
      Ar tu su juo dar susitiksi?
      Nesusitiksiu - tik bendrausiu
      nes man tave mylėti per sunku: tavęs
      aš nesiliausiu."

      Trapūs ir skaudūs dviejų žmonių santykiai, atskleisti dialogo forma, vieni gražiausių šioje knygoje. Ir kituose poetės eilėraščiuose dominuoja meilės tema, tik jau monologo forma, galbūt dėl to ir neišlaikomas toks dramatiškumas kaip minėtame kūrinyje, pavyzdžiui, eilėraštis "Istorija su dviem vedusiais vyriškiais":

      "abu gerokai vedę
      vienas porą kitas penkis
      mylėjau tik vieną
      o gal visus tris
      vieno vaikai suaugę
      kito - maži
      mane mylėjo suaugęs
      o kitam graži
      norėjau vieno - mylėjau abu
      kas mane taip gena? -
      prie jų abiejų
      abu gerokai vedę:
      vadinas - laisvi
      ir jeigu jiems ne gėda
      tegul eina Š…".

      Ironiškas požiūris ne vien į šią situaciją, bet ir lyrinio subjekto į patį save - brandumo požymis.
Lyrinis pašnekesys gali įgauti dialogo formą ne tik su numanomu objektu, bet ir su savimi:

      "jau, užtenka, savęs,
      nors, kai, kur, kaip, nesavas,
      po, truputį, savaime, išsispręs,
      ko, norėjai? kitaip, gavosi!
      nenorėjai, ir, nieko, ne, bus.
      visko, troškai, truputį,
      pasisekė, viena, diena, nu, bus,
      didžiulio, troškimo, likutis.
      nežinau, ar, išmokau, rašyti,
      baigės, mano, beribis, naivumas,
      gal, mylėsiu, bet, bus, jau, ne, šitaip,
      poezija, tarsi, koks, trūkumas?
      kaip, tada, užrašydavus, vardą,
      viskas, tarsi, baisiai, tikroviška,
      gal, visi, jie, juokdavos, kartais?"

      "jau, užtenka, savęs…"

      Su savimi paprastai kalbasi žmonės, kurie jaučiasi vieniši, nesuprasti, atstumti, linkę į savianalizę. Vienatvės, tuštumos pajautimas slopinamas alkoholiu, laikinu užsimiršimo palydovu:

      "tarsi laikrodžiai dužtų ir muštųsi
      dūžiai dienos:
      laikas - klapsėjimas pirštų -
      leisk užmiršt man kasdieninę duoną ir
      amžiams išsivaduot!
      numarink mano veidą - tegul matos tik
      profilis
      į snapą iš šono žiūrėk - ir kapok!
      kantriausiai kasdieninę duoną
      patyliukais užsigerdamas alkoholiu…"

      "labiau fantazuoti o ne..."

      Aukojimo vynas desakralizuojamas. Laikas - kaip mirties pranašas, kurio naštą bandoma nusimesti atsiribojimu nuo pasaulio ir fantazijomis, vaizduote.

      Lyrinis "aš" pasaulį suvokia kaip grėsmingą, toks jis yra eilėraštyje "Iš kriminalinės kronikos":

      "išlaužė
      įsilaužė
      nuo prekystalio paėmė skysto
      mirė nuo kirstinių
      žaizdų galvoje
      krūtinėje - pjautinė
      durtinė - širdyje
      čiupo peilį ir smeigė sau į krūtinę
      mirė - motinos glėbyje"

      Poetės eilėraščiai atspindi ne tik brutualaus pasaulio, apie kurį galima pasiskaityti laikraščiuose, vaizdą, bet ir sumaterialėjimą (pavyzdžiui, eilėraštis "Apie pinigus ir daiktus"), beveik visada trūkinėjančiomis eilutėmis piešiami įvairūs buitiški, dažnam ir kasdieniai epizodai: atleidimas iš darbo (eilėraštis "vienas mėnesis darbo..."), kelionės (eilėraštis "Vagystė"), svečio sutiktuvės (eilėraštis "Lauktuvės"), tačiau dominuoja ir ypatingi asmeniniai išgyvenimai, vaikystėje patirti įspūdžiai. Pavyzdžiui, eilėraštis "Vaikystė, Lempa" įdomus ir savo formaliąja sandara - po kiekvieno žodžio dedamas kablelis:

      "kaip, aš, norėjau, turėti, katę, ir,
      savo, rašomą, stalą
      bet, aš, turėjau, piktą, brolį, jis,
      vakarais, išsukdavo, lempelę…"

      Vaikystės troškimai, nuoskaudos, prisiminimai sukuria laiko distanciją, iš kurios dažno prisiminimai yra padriki, tad tokia neįprasta forma puikiai atitinka kūrinio turinį. Išėjimui, pasitraukimui skirti tekstai dažnai įgauna piktas, kartais ironiškas intonacijas:

      "yra šalis - joje galėčiau gauti didelę
      gal net nepagydomą
      ligą, yra šalis - kai ne visada turėjai
      litų, yra šalis -
      ten gyvena blogi ir baisiai
      nepatrauklūs vyrai, yra
      šalis - kas gyvena joje, Tas
      Didvyris!"

      Ironiška aliuzija į žinomą Maironio kūrinį "Yra šalis". Ironiją galima pateisinti kaip žmogaus savisaugą, tai savotišką neigimą to, ką lyrinis subjektas iš tiesų jaučia, ir dėl to sunku (ir nesinori) kategoriškai teigti, kad lyrinis "aš" nevertina savo tėvynės. Išeiti iš tėvynės, reiškia ne vien fizinį atsitolinimą, bet ir dvasinių saitų praradimą, ir kas labai svarbu poetui - kalbos netekimą, pavyzdžiui, eilėraštyje "vienas mėnesis darbo…" vartojama naujesnė forma "mėnesis", nors archaiškesnė forma "mėnuo" dar iki šiol vartojama. Tiesa, eilėraštyje "prisimenu gerai bet užmirštu" lyrinis subjektas pažymi, kad naudojasi tarmių turtais:

      "<…>ir pačias akis pasieks
      iki jūros jūros jūros
      kur saulė raudona tame debesy išsilies
      ir neliks debesies
      violetinis baisiai dangus
      tavo žvilgsnį raudona nudės
      "tuoj sutems mus"
      nebloga eilutė - nesvarbu
      iš kur ji tai kas kad iš tavo tarmės…"

      Šis kūrinys žavus ir visai šioje knygoje nesitikėtu, tad neįprastai švelniu lyriškumu. Iš tiesų, antras skaitymo įspūdis gerokai pakoregavo pirmąjį suvokimą, papildydamas jį naujomis reikšmėmis ir išgyvenimais, tad belieka sutikti su knygos gale patalpinta Kultūros ministerijai skirta anotacija (anotacijos autorius - Valentinas Sventickas), kurioje pažymima: "Galima skelbti jos eilėraščius, galima neskelbti ar užginčyti, piktintis ar juoktis žiūrint į neįmanomą sintaksę, bet vis tiek liks įspūdis - čia "kažkas yra", kažin kas neaiškaus, neigiančio įprastumus, neramaus ir keliančio nerimą".



      II versija


      Judita Polovinkina

      Pirmą kartą perskaičius šią knygą, ji man pasirodė nieko verta, ir kaip bebūtų gaila ir apmaudu, antras kartas šio nusistatymo nepaneigė. Ši poezija yra lėkšta, nuobodi, perpildyta asmeniniais išgyvenimais, nėra giluminės plotmės, atrodo, kad poetė kaip pirmokė nemokšiškai dėlioja žodyno mokančias trinkeles. Ką matau - tą rašau. Šią kūrybą galima pavadinti "perono poezija". Kiekvienas paauglys, manantis turįs poetinių sugebėjimų, gali tokią kurti. Poetė bando šokiruoti skaitytoją maišydama įvairius stilius, aukštą ir žemą, tačiau tai yra nebrandu, ir tokia poezija skaitytojo papirkti jai nepavyks.

      Perdėm suasmeninta poezija kelia šleikštulį. Poetei nesvetimas narcisizmas, ryškiausias eilėraštyje "Neringos M.":

      "<…>neringos nerija kuršių marija
      kuršių nerija
      neringos marios neringos nėra".

      Egocentrizmas tikrąją poeziją, jeigu ją tokia galima pavadinti, nustelbia. Poetės ego siekia nuo "ašigalio iki ašigalio". Ji mano esanti tokia talentinga, kad pasiskaičiusi laikraščių antraščių, gali sukurti eilėraštį ("Iš kriminalinių kronikų"). Tokiam mastymui įtaką galėjo daryti vaikystėje patirta trauma, arba, anot Z.Froido, Edipo ir Elektros kompleksas kartu - puiki tokios išvados iliustracija eilėraštyje "Sapnai":

      "sapnai sapnas: aš vedžiau savo
      motiną tame
      aš buvau vyras galvojau klaida kaip
      aš savo motinos vaikas
      turėsim vaikų su ja
      <…>
      iš kur ateina tie sapnai
      praėjusį miegą pvz dariau dariau
      kažką su savo tėvu"

      Užslėptas tėvo troškimas neleidžia jai atsiskleisti su kitais vyrais, ji neranda tėvo atitikmens, bendrauja su vyresniais vedusiais vyrais, tačiau jie lyriniam subjektui nesuteikia dvasinio ir fizinio pasitenkinimo, kas verčia ją ieškoti tėvo prototipo toliau, tačiau tai tėra gašlumo liūnas, į kurį grimztama vis gilyn ir gilyn, iš to kyla nepasitenkinimas gyvenimu, tai veda į poligamiją:

      "mylėjau tik vieną / o gal ir visus tris <…> norėjau vieno / mylėjau abu…"
      (13 psl.)

      Lyrinis subjektas nežino, kas yra meilė:

      "be to, myliu labai kažką - bet ką?"
      (12 psl.)

      Galbūt lyrinis aš negali sau prisipažinti, kad tai užslėpta meilė tėvui.

      Nepasitenkinimas asmeniniu gyvenimu verčia sureikšminti visai nereikšmingus dalykus, į kuriuos meniškos sielos žmogus paprastai nekreipia dėmesio, tai - įvairūs materialūs dalykai, pinigai, ambicijos dėl vaikystėje patirtų nuoskaudų neleidžia jai bendrauti su tėvais, iš kurių ji nepriima pinigų, bet dėl to save graužia (eil. "Kaip surasti įkvėpimą, sekretas", "Apie pinigus ir daiktus").

      Tokia poezija nieko dvasiškai vertingo neduoda. Ir pilvas gurgia, ir siela alkana.

      Literatūra ir menas
      2003 09 19