– Pamėginkite pasvarstyti, kaip laikas – kitimo, vyksmo, judesio kategorija – veikia meną ir ar veikia?


      – Jei laiką suprasime kaip tam tikro laikotarpio – dešimtmečio, šimtmečio charakteristiką, pripažinsime, kad jis negali neveikti meno, dailės – taip pat. Kalbėdamas apie Nepriklausomybės Lietuvoje laikotarpį, apie šį konkretų laiką, galėčiau tvirtinti, kad ne vienu aspektu lietuvių dailę (ar bent tai, ką mes vadinome daile, o dabar jau linkstame vadinti menu) veikė ir labai stipriai veikia Vakarų menas. Pirmą kartą nuo lietuvių dailės pradžios mūsų dailės procesai, vaizduojamojo meno vyksmas sinchronizavosi su Vakarų dailės vyksmu. Faktiškai lietuvių dailė visą laiką turėjo ryšį su Vakarų kultūra, mes juk nuolat ką nors perimdavome, perdirbdavome, tačiau viskas ateidavo pavėluotai – dvidešimčia, penkiasdešimčia, šimtu metų. Šiuo metu keliai tapo lygiagretūs, o žingsniai – sinchroniški. Kas daroma Paryžiuje, Londone, Frankfurte prie Maino, tas veikiama ir Lietuvoje. Kalbu ne apie darbų kokybę, bet apie atliekamų veiksmų pobūdį. Tai yra susiję su laiku. Kitas su laiku susijęs aspektas: pirmą kartą lietuvių dailė pasidarė tokia technologiška. Tarkime, patys gabiausi naujieji mūsų dailininkai kuria videodarbus. Dominuoja ne akmens tašymas, ne tapymas dažais ant drobės, bet iš esmės kito pobūdžio menas.


      – Kaip nusakytumėte ryškiausias XX a. pabaigos dailės tendencijas Lietuvoje?


      – Kalbant apie tendencijas, reikia turėti galvoje įvairius aspektus. Aš išskirčiau  t e m i n į  aspektą, šiuo požiūriu yra tam tikros tendencijos, apie kurias galima kalbėti, ir  t e c h n i n į , t. y. formos aspektą. Kalbant apie teminį aspektą, reikėtų sakyti, kad menas – dailė Lietuvos nepriklausomybės metu pasidarė labai sociali. Galima šiam reiškiniui rasti ir paaiškinimą: tarybiniais laikais valdžia pageidavo socialumo iš menininkų, tačiau tam tikro, schematizuoto, angažuoto, ir menininkai stengėsi nuo tų socialinių temų išsisukti. Toks „apsiėjimas“ be sociumo buvo tam tikra asmenybės gintis. Dabar dauguma menininkų savo noru imasi socialinių temų, ir tai neatrodo lėkšta. O tie „socialiniai klausimai“ – tai ir žemiausiųjų tautos socialinių sluoksnių padėtis, ir moters tema, ir daugelis kitų. Kalbant apie techninę meno pusę – šiuolaikinė dailė gali reikštis įvairiais pavidalais. Dar ne taip seniai tų pavidalų buvo daugiau: instaliacijos, performansai, objektai ir t. t. Dabar dailininkai koncentruojasi į videokūrinius, instaliacijų daroma mažai (tiesa, šiuo metu vyksta Gedimino Akstino paroda), objektų ir performansų beveik nekuriama arba kuriama labai nedaug.


      – O grynoji tapyba?


      – Daugiausia tapo vyresnės kartos dailininkai, tie, kuriuos vadiname modernistais. Dalis jaunimo mėgina tęsti tą modernistinę tapybą, kuri, mano galva, neturi perspektyvos. Ji nelabai sutampa su dabartine laiko dvasia. Tai, ką atliko stambiausios mūsų tapybos figūros – Eugenijus Cukermanas, Kazė Zimblytė, Mindaugas Skudutis, Šarūnas Sauka, Raimundas Sližys, Valentinas Antanavičius, Algimantas Kuras, Kostas Dereškevičius, Arvydas Šaltenis ir kt. Po šių kūrėjų darbų pasistūmėti į naują, aktualią sritį yra labai sunku. Nors yra, žinoma, jaunųjų, mėginančių žengti minėtųjų dailininkų atradimų keliu.

      – Ką galėtumėte pasakyti apie formos kaitą tapyboje?


      – Tų tapytojų, kurie tęsia jau atrastus „atradimus“, kitaip tariant, eina pramintu keliu, darbų forma kažkuo ypač nauju, šviežiu nepasižymi. Tačiau kiekvienas žmogus yra individualus, originalus... Kalbėdamas apie kitus jaunuosius, t. y. naujojo tipo tapybą, noriu atkreipti dėmesį į tai, kad pagrindinis jiems taikytinas kūrybos bruožas – manipuliacija praeities daile. Tai įvairiausios įvairiausių kūrinių citatos, parafrazės ir kūryba a la. Yra Eglė Gineitytė, Aistė Kirvelytė, Eglė Ridikaitė, Patricija Jurkšaitytė – puikios, geros tapytojos, tačiau jos eina būtent tuo keliu.


      – O Kauno tapytojai? Ar – tapytojos?..


      – Aušros Barzdukaitės, Aušros Andziulytės kūrybą pavadinčiau naujojo tipo tapyba. Eglę Velaniškytę, Audronę Petrašiūnaitę, Arūną Vaitkūną skirčiau prie „klasikų“, iš esmės jau atlikusių savo darbą. Jie geri tapytojai, tačiau raiškos būdai išmėginti, aiškūs.


      – Kas Jums – dailės kritikui – yra „geras tapytojas“?

      – Vyrauja įvairūs dailės kritikos supratimai. Kai kurie dailės kritikos teoretikai reikalauja iš kritiko objektyvumo, savo simpatijų anuliavimo ir temperamento nustūmimo į šalį, tačiau kiti teigia, kad kritika negali būti objektyvi, lygiai kaip negali būti objektyvus ir pats menas. Aš priklausau antrajai „stovyklai“, turiu savo skonį ir nuomonę, žinoma, jų neabsoliutinu. Ir tapyboje, ir apskritai mene man reikia dviejų dalykų: visų pirma meno kūrinys turi sujudinti giliausius žmogaus slėpinius, kad jis kalbėtų apie egzistencinius, fundamentalius būties dalykus. Antra – kūrinys turi būti aktualus, šiuolaikiškas, nesakyti to, kas ištarta šimtuose ar tūkstančiuose meno darbų. Vis dėlto turi ryškiai skirtis epochos! Esu paskelbęs šventvagišką tezę, kad tam tikrais atvejais aš sutinku „atiduoti“ seno tipo kūrinį už prastesnį naujo tipo darbą. Širdžiai reikia dabarties.

      – O tam, kad menas sujudintų egzistencinį žmogaus pagrindą, jo profesinis pasirengimas (konkrečiu atveju – dailės kritiko profesija) padeda ar trukdo?


      – Mano kontaktas su kūriniu prasideda nuo jo išgyvenimo. Susidūręs su paveikslu, skulptūra, performansu, reaguoju spontaniškai, t. y. aš  r e a g u o j u. Vėliau jau imu tyrinėti, kaip visa tai padaryta, kokie šio darbo ryšiai su kitais kūriniais, kaip jis atrodo šiuolaikinės dailės kontekste. Analizė vyksta tik tada, kai užsimezga mano asmeninis santykis, simpatijos ar antipatijos.


      – Ar greitai pamatote, pajuntate, kiek ir kaip meno kūrinys jums yra artimas arba atvirkščiai?


      – Dažniausiai tuoj pat. Vis dėlto turiu tam tikrą „žiūrėjimo“ patirtį. O grįžtant prie to, ką kalbėjome anksčiau...Vienas skirtumas tarp ankstesnės lietuvių dailės ir dabartinės būtų tas, kad senoji tapyba, senoji struktūra (tarybinio laikotarpio) ypatinga tuo, kad žmogus, atsistojęs prieš kūrinį, gali jį kontempliuoti, gali ilgai juo gėrėtis, nes svarbiausias, aktualiausias jo veiksnys – forma. Ji veikia, žadina jausmus, kelia įvairiausias mintis, gyvina fantaziją. Forma – spalvų santykiai, kompozicija, faktūra ir kt. O naujojoje dailėje dominuoja idėja. Pasižiūrėjai, suvokei tą idėją ir nebeturi kuo gėrėtis, gali eiti namo ir svarstyti tą idėją sau pats vienas. Nebėra reikalo stovėti priešais kūrinį. Vienas iš pastarųjų Eglės Rakauskaitės videodarbų drauge su Ūla Tornau: jos abi pasitinka iš parduotuvės išeinantį pirkėją ir klausia, ar šiam buvo malonu apsipirkti. Žmogus beveik visada atsako: „Taip, malonu“. Tada Eglė su Ūla pasiūlo pinigų ir iškart paragina dar vieną sykį apsipirkti. Tačiau nė vienas pirkėjas apsipirkimo „ritualo“ pakartoti nebenori. Tai video ir performanso darbas, jis priskirtinas dailei, nes tai ne kronika, ne dokumentinis ar meninis filmas, o suorganizuotas ir nufilmuotas įvykis. Kelis sykius tokio darbo nėra jokio reikalo žiūrėti, galima kontempliuoti pačią idėją. Nereikia, nebūtina atsiminti spalvų, kompozijos, nuotaikos, kaip Antano Gudaičio paveiksle. Malonumą suteikia idėja. Šiuo metu videodarbus kuria E. Rakauskaitė, Evaldas Jansas, Gintaras Makarevičius, Deimantas Narkevičius, Arūnas Gudaitis.

      – Ką geriausio ir ką blogiausio, jūsų supratimu, šiuolaikinė dailė perėmė iš XX a. antrosios pusės meno aruodo?


      – Geriausia yra tai, kad nepaisant visų tų naujų priemonių, naujų temų ir problemų, apie kurias mes ką tik kalbėjom, lietuvių dailė tebeturi savo krašto, savo vietos „aromatą“. Ji yra lietuviška. Ją gaubia lėtumas, mąslumas, kai kuriais atvejais – net sentimentalumas. Tai, ką mes anksčiau vadinome nacionaliniu charakteriu, niekur nedingo. O kalbant apie blogesnius dalykus – visais laikais (ir ypač atsirandant naujiems reiškiniams) meną kūrė ir talentingi menininkai, ir mėgėjai, diletantai, prisiplakėliai. Tarkim, atsiradus abstrakcijai, armija žmonių pagalvojo, kad šitai sugebės. Jie nebuvo dailininkai. Dabar, kai dominuoja video, masiškai pradėta filmuoti, kaip videodarbą pateikiant tiesiog filmuotą medžiagą.


      – Ar patvirtintumėte teiginį, kad sovietmečio laikotarpis sustabdė natūralų lietuvių dailės vystymąsi? O gal tos sąlygos, kuriomis egzistuoja tautos menas, ir yra natūralaus vystymosi kelias?


      – Pritarčiau pastarajai formuluotei. Menininkas kuria ir turi kurti tomis aplinkybėmis, tomis sąlygomis, kurios jam atitenka.


      – Ko ilgitės šiandieninėje dailėje?


      – Ilgiuosi platesnio dailės spektro, – įvairesnių formų ir žanrų, pasigendu intelektualinio žaidimo. Ilgiuosi konceptualesnių darbų.

      Nemunas
      2005 03 17