Foto_Nr96       Kazys Almenas (g. 1935). Per Vokietiją su tėvu atvykęs į JAV, apsigyveno iš pradžių Nebraskos valstijoje. Studijavo inžineriją Nebraskos ir Northwestern universitetuose; daktaro laipsni įsigijo iš branduolinės inžinerijos Varšuvoje (1968); dėsto Marylando universitete.

 

       Almenas yra išleidęs du novelių rinkinius: Bėgiai (1965) ir Gyvenimas – tai kekė vyšnių (1967); keturis romanus: Upė į rytus, upė į šiaurę (2 t., 1964), Šienapjūtė (1970), Sauja skatikų (1977 ir 1988), Draugo romanų konkurse premijuotas, ir Lietingos dienos Palangoje (1988). Periodikoje yra pasirodę jo apsakymų, kelionės įspūdžiai ,,Išilgai Afrikos”, ir straipsnių. Studijuodamas Čikagoje, priklausė sceninės satyros ir humoro grupei „Antras kaimas”.

 

       Kazio Almeno kūriniai daugiausia skirtini prie anekdotinių bei nuotykių žanrų. Jam nerūpi gili charakterių psichologinė analizė, jam svarbiau „papasakoti įdomią istoriją – užimti žmogų, suteikti jam pramogą ir šiek tiek informacijos”. Kadangi pramoginė literatūra nėra gausiau išsivysčiusi lietuvių literatūroje, Almenas naudoja nelietuviškus žanrinius modelius. Pirmojo romano Upė į rytus, upė į šiaurę veiksmas vyksta devyniolikto amžiaus pradžioje, daugiausia laukiniuose Amerikos vakaruose, kur dvi priešingos grupės nuotykingai keliauja, ieškodamos dingusio testamento. Vieną grupę sudaro trys mužikai iš Lietuvos, du vyrai ir mergaitė, kurie tikisi testamento pagalba išlaisvinti savo gimtąjį kaimą nuo baudžiavos. Antrajai grupei vadovauja jų sulenkėjęs ponas, kuriam rūpi testamentą sunaikinti. Romanas, kupinas įtemptos intrigos, spalvingų nuotykių, stereotipiškų veikėjų, tinka jaunesniems skaitytojams. Novelių rinkinys Bėgiai rodo Amerikos vakarų „kaubojų” nuotykių įtaką – vyksta dvikovos pistoletais, aprašomi gyvulių ganytojai, geležinkelio darbininkai ir valkatos. Charakteringa čia anekdotinei pasakojimo struktūrai netikėtas, dažnai ironiškas likimo posūkis, kuris suteikia pasakojimui tamsaus humoro. Tarp šių „vakarietiškų” novelių įterpta dalis, pavadinta „Trys ir meilė”, perduoda monologo forma trijų lietuvių vyrukų, studentų, nevykusius santykius su moterimis. Mintyse beteisindami save, jie ironiškai atskleidžia savo pačių trūkumus ir egoizmą.

 

       Toks subjektyvesnio prado pasakojimas tęsiamas ir antrame novelių rinkiny Gyvenimas – tai kekė vyšnių. Su humoru ir ironija Almenas pavaizduoja lietuvių studentų galvoseną, jų įsitikinimus ir laikyseną tame šešiasdešimtųjų metų laikotarpyje, kada Ameikos jaunimas aplamai pergyveno sunkias visuomenines krizes. Almenas atskleidžia tipišką tų metų neramią nuotaiką ir įtampas – konfrontaciją su tradicinėm vertybėm, rasizmo problemą, pasipriešinimą visokiam autoritetui bei veidmainiavimui. Nuoširdumo stoka demaskuojama ne tik Amerikos visuomenėje, bet ir tarp lietuvių išeivių.

 

       Paskutinės dvi Kazio Almeno knygos, nors ir taikomos „lengvam pasiskaity­mui”, yra sukėlusios nemažai diskusijų. Istorinis nuotykių romanas Šienapjūtė, išleistas Vilniuje, pavaizduoja aštuoniolikto šimtmečio Lietuvos-Lenkijos valstybės, Žečpospolitos, žlugimo laikotarpį. Intrigos tarp didžiųjų ponų, jų dinastiniai siekiai, dominuoja krašto politiką. Tuo tarpu provincijų šlėktos, sekdami didžiųjų pavyzdžiu, irgi ginčijasi tarp savęs, ardo seimelius, nepaiso krašto reikalų. Romanas atpasakoja vieno tokio ginčo istoriją tarp bajorų Giedraičio ir Dabulskio. I šią kaimynų mirtiną nesantaiką įsijungia jaunas, iš žemiausio luomo iškilęs špagos meistras, Marius. Siekdamas savų keršto užmojų, avantiūristas Marius, pagrindinis romano veikėjas, gale lieka laimėtoju. Abu ba­jorai žūsta, Marius veda vieno jų žmoną ir paveldi dvarą. Romanas baigiasi patarle „kai du pešasi, trečias laimi”. Panašiai išeina ir su Žečpospolitos likimu – kol du kandidatai ir jų šalininkai grumiasi dėl Lietuvos-Lenkijos karūnos, caro kariuomenė įžengia į kraštą ir nulemia šį ginčą.

       

       

      Foto_Nr96      

       Kazys Almenas

              

       Šienapjūtės žvilgsnis į Lietuvos praeitį gerokai skiriasi nuo kitų šio žanro romanų. Lygindami su Krėvės ar Kralikausko istoriniais raštais, čia nerasime nei romantiško praeities idealizavimo, nei herojų, pasiaukojančių savo krašto gerovei. Istorinius įvykius jis vaizduoja objektyviai, prisilaikydamas kronikų, vengdamas pasakojime tiesioginių vertinimų. Romanas, atskleisdamas suvis neigiamų veikėjų ydas ir silpnybes, išlaiko ištisai jausmini atstumą, nušviečia šį blogio valdomą pasaulį su ironijos šypsena.

       

       Foto_Nr97-1               Foto_Nr97-2      

       Aplankinis knygos viršelis Birutės Bulotaitės.       Premijuoto romano viršelis Vytauto O. Virkau.

       

       Su Sauja skatikų, Draugo premijuotu romanu, Kazys Almenas pateikė lietuvių literatūrai neįprastą žanrą – detektyvinių romanų seriją. Romano stebėjimo taškas taip pat originalus – visi įvykiai matomi svečio iš Lietuvos akimis. Pagrin­dinis veikėjas Donatas Vėbra, milicininkas, besilankydamas JAV pas gimines, bando surasti per karą iš Lietuvos pasitraukusį Sadauską, kuris vienas galėtų paaiškinti, kur liko nuo bombų paslėptas etnografinis mokyklos eksponatas su sauja senų skatikų. Vėbra sėkmingai suranda Sadauską, tačiau, nespėjus iš jo išgauti siekiamą informaciją, šis dingsta laivo avarijoje. Sadausko paauglys sūnus, įsitikinęs, kad tėvą kas nors nužudė, prašo Vėbros pagalbos. Vėbra nenorom apsiima detektyvo rolę ir išaiškina dingimo aplinkybes. Nešališkas Vėbros žvilgsnis į amerikiečių ir į lietuvių išeivių gyvenimą parodo įvairius jų bruožus – socialinį lenktyniavimą, materializmą, užslopinusį dvasines vertybes, veidmainiavimą, šeimos santykių iširimą. Sadausko bandymas išspręsti šias pro­blemas, paliekant karjerą ir šeimą ir pabėgant į gamtą, lieka neįtikinantis, tačiau romanas domina skaitytoją savo intriga ir savo novatorišku, kritišku žvilgsniu į lietuvių išeivių gyvenimą.

 

       Antroje detektyvinės serijos knygoje, Lietingos dienos Palangoje, milicininkas Vėbra tęsia savo detektyvinę veiklą Lietuvoje. Atvykęs į Palangą atostogauti, jis įtariamas žmogžudyste, įvykusia jo poilsio namuose. Gelbėdamas save, jis kartu atskleidžia gerai organizuotą kontrabandos ir juodosios rinkos būrį, veikiantį tarprespublikiniu mastu. Kaip būdinga šiam žanrui, Almenas suveda į vieną vietą, į poilsio namus, įvairius spalvingus veikėjus ir sudaro kiekvienam priežasčių tapti žudiku, tuo priversdamas skaitytoją iki galo spėlioti, kas tą nusikaltimą padarė. Tokia intriga išryškina paties detektyvo gabumus – jo pastabumą detalėm, sumanumą, sugebėjimą racionaliai išaiškintų įvykių raidą, atskleisti teisybę. Objektyvus milicininko Vėbros žvilgsnis fiksuoja savo aplinką su įvairiais jos trūkumais: prastas patarnavimas restoranuose, visur ilgos eilės, įvairiausių daiktų stoka, smulkios vagystės bei apgavystės, susižavėjimas importinėm prekėm ir 1.1. Socialinė kritika išreiškiama romane ne tiesiogiai, bet, kaip ir serijos pirmam romane, ji iškyla iš pagrindinio veikėjo perspektyvos, iš detektyvo Vėbros pastabaus, blaivaus žvilgsnio į gyvenimą.

 

       Šiuos tris skirtingus autorius – Janavičių, Dičpetrį ir Almeną – jungia bend­ras nepasitikėjimas abstrakčiom, nusistovėjusiom sąvokom. Kiekvienas savaip reikalauja iš skaitytojo atvirumo naujom problemom, naujiem žanram bei išraiškos priemonėm. Tokiu būdu kiekvienas iš jų yra praplėtęs lietuvių literatūros tradicines ribas.

       

       Lietuvių egzodo literatūra 1945-1990. Redagavo Kazys Bradūnas ir Rimvydas Šilbajoris. Lituanistikos institutas, Čikaga, 1992.