Braziūnas, Vladas. būtasis nebaigtinis / imparfait. – Vilnius: Petro ofsetas, 2003.

      Lietuvių kalbos gramatikoje yra du būtieji laikai. Vlado Braziūno poetinėje gramatikoje pasirodo dar vienas – būtasis nebaigtinis. Štai kaip jis asmenuojamas:

būtasis nebaigtinis, einant keturiais
keliais
į keturias puses, be dvasios ir
be nakvynės
nusileis ir pakils, teisiamąjį apvils,
apsvils
sparnelius, atmuš ir nueis kriaušiais
giliais

griaustinis nutęstinis, grieždamas
dantimis
atsimena, kaip švelniai net ir jis
vadinamas
buvo baltom naktim, nekaltom,
kaip viskas
tvaska ir tviska, kaip blaškos,
o tuoj išnyks

„imparfait“

      Prancūzų imparfait dar reiškia ir „nebaigtas, neužbaigtas, netobulas“. Pastaroji reikšmė poetinėje gramatikoje bene bus aktualiausia. Pasak Greimo, „Visa, kas regima, yra netobula: regimybėje slypi būtis, tik regimybė kelia norą – būti ir prievolę – būti...“ Šiame eilėraštyje netobulumas suvokiamas kaip stoka. Buvimas „be dvasios ir be nakvynės“ žmogui nepakeliamas. Ėjimas keturiais keliais į keturias puses tolygus trypčiojimui vietoje. Esaties akimirka nutįsta iki begalybės. Blėstant šviesai ir nykstant garsui, lieka estetinė būties netvarumo pagava: „kaip viskas tvaska ir tviska, kaip blaškos, o tuoj išnyks“.

      Eilėraštyje „Vilniuje naktį sniegas“ nebaigtinė praeitis įsiterpia į dabartį ir ateitį. Dienos galvūgalį lyti naktis, ištirpstanti vasara slepiasi po sniego nėriniu. Kaip ir aukščiau cituotame eilėraštyje, reikšmių mirgėjimą palaiko atsikartojantys garsai:

atsiprašykim, už giedrą
šypsnį, už pirštų paGALVėles

nelytėjusias lūpų, dieną
GALVūgaly užgesinusias
SMILgos tavo blakstienos
SMILkinio upeLIŪkštis

pradeda LIŪsti, TvINKSi
ima atmINT, ko nebŪta
ant neatėjusio žINGSNių
sniego plonytė eilutė


      Eilėraštyje „Panis Angelicus“ (lietuviškai – angelų duona) linijinę kalbos tėkmę apgręžia homoniminiai rimai. Tuos pačius raiškos vienetus atitinka skirtingi turiniai: „į tą gyvenimą atėjęs užkuriu/ kas rytą jo ugnelę užkuriu“, „kai aušros vis rečiau – dažniau vis laidos/ į tą kalnelį, jaukiai ten ir laidos“, „prigyk, ugnele, peleną praauk: štai/ žvyro žvaigždelė ant kelio – širdy – aukštai“. Beje, Vladas Šimkus panašiai surimuotą eilėraštį kadaise pavadino „Tobulu eilėraščiu“.

      Prie panašių eiliavimo išdaigų priskirčiau ir eilėraštį „daugiau neturiu kur gyventi“, kurio dvi strofas siūloma skaityti arba vieną po kitos, arba vieną greta kitos. Skaitant vertikaliai, pirmosios strofos būtasis nesamasis laikas priešinamas antrosios „esamajam, kurio nėra“. Jungiant atitinkamas abiejų strofų eilutes horizontaliai, antrosios strofos dabartis komentuoja pirmosios praeitį.

      Mito plotmėje būtasis nebaigtinis laikas grąžina į visa ko pradžią, į kaskart iš naujo atkuriamą pasaulį:

židiny žaliai ugniai žydint
babutės žygis – iš daržinės pas žaląją
dar nė žymės, bet pasaulė darosi
greitesnė per zvirbulio žingsnį

akylesnė per lauką, senelio akim
nužiūrėtą
ausylesnė per mišką, iš baimės jo
nudainuotą
nebuvo, nebus jau tik balta ir juoda
bus raina, bus žala ir žalia, ir mėlyna

„pasaulė tampa atnaujinta“

      Tęstinis laikas numato menamą adresatą. Nesėkmingos jo paieškos komunikaciją daro neįmanomą: „Tylos žvėris, apuostantis tave/ laukinis ir nepažinus“. Ištrūkęs iš šilkinio vaizduotės narvo, žmogus blaškosi bedvasėje kasdienybėje:

virpės tik nuo vėjo, nuo šalčio tik stings
garuos ir pažirs mėnesėtais kristalais
ant pilko cemento, kur blaškosi pelės

aplink, vis aplink, užtinkuoti urveliai
užnuodytus trupinius lesa karveliai
ir dvesia nuo tylinčių durų per žingsnį

„tylintys vyriai“

      Pasaulį bandoma prakalbinti dviem būdais: arba įpainiojant pašnekovą į intymų sakymą, kurį morfologinis latvizmas (pasaule) suartina su įsimylėjėlio diskursu:

(...) Būk dar gera, nurašyk

nuo palšo mūsų dangaus
išprotėjusį lempos mėnulį
pro seną nupjautą liepą
apšviečiantį veidą kaip varškę

„pasaulis sėdi priešais mane“,

      arba įveikiant erdvės ir kultūrų nuotolį įjaudrinta kūno kalba:

myliu tave kaip savo silpnas akis, silpstančias
pasiilgau tavo alsavimo, manojo pasiilgusio

„girtas vagonas.
Bratislava-Vilnius“

      Dvidešimt knygos eilėraščių sudaro rišlią visumą, iš kurios atpažįstame esmingus poeto pasaulėvaizdžio bruožus. Čia pat pateikti eilėraščių vertimai į prancūzų kalbą daro knygą prieinamą „Vakarams, išsižiojusiems Europos“. Tai trečioji lietuvių poeto knyga prancūzų kalba – po Juozo Tysliavos „Coupe des vents“, 1926 m. išleistos Paryžiuje su Oskaro Milašiaus įvadu, ir Ugnės Karvelis išversto Marcelijaus Martinaičio rinkinio „Passserelle de nuages“ (1997). Juozo Tysliavos knyga liudijo ano meto lietuviškojo avangardo bandymus eiti į pasaulį „prieš Žemės sukimąsi“. Ugnės Karvelis vertimus paskatino, atkūrus nepriklausomybę, suintensyvėjęs lietuvių rašytojų bendravimas su Vakarais. Vlado Braziūno knyga sietina su kultūriniais Europos Sąjungos ir jon einančių šalių projektais.

      Genovaitė Dručkutė nerungtyniauja su kalbinėmis originalo išdaigomis, nepaiso rimavimo. Pagal lietuvišką vertimo sampratą tai būtų veikiau filologinis, o ne poetinis vertimas. Vertėja atidi originalo reikšmėms, daugeliu atvejų tiksliai perteikia minties slinktį, vaizdų paraleles bei priešpriešas. Iš šių vertimų prancūzų skaitytojas susidarys pakankamai tikslų Braziūno poezijos vaizdą. Bet filologinio vertimo kelyje praradimai neišvengiami.

      Antai eilėraščio „Panis Angelicus“ vertime, išnykus daiktavardžio ir veiksmažodžio „užkuriu“ homonimijai, lieka neaišku, kodėl „į šį gyvenimą atėjęs“ („dans cette vie venu“) kas rytą uždega jo ugnį („moi/ chaque matin j’allume son feu“). Be homoniminio „praAUK ŠTAI – AUKŠTAI SĄRYŠIO“ neaišku, kokiu būdu peržengianti pelenus („dépasse la cendre“) ugnis iškelia kelio žvirgždus („cailloux“) ligi širdies aukščio. Eilėraštyje „Vilniuje naktį sniegas“, praradus fonetinį bei semantinį „pirštų pagalvėlių“ ir „dienos galvūgalio“, „smilgų“ ir „smilkinio“ paralelizmą, ne „smilkinio upeliūkštis/ pradeda liūsti, tvinksi“, o liūdesys nusileidžia ir plaka atminimą to, ko nebuvo („la tristesse descend et bat/ la mémoire de ce qui n’a pas été“).

      Eilėraštyje „balti avinėliai, o mūsiškai būtų gėreliai“ rytietybę „gėreliai“ motyvuoja fonetiniai atitikmenys žodžiuose „garų kamuoliai“ ir „girelėj“, o debesų vilnos virsta dangaus vilnimis:

garų kamuoliai ir gėreliai
vilnoniai grakščių debesų
žydriojoj baltojoj girelėj
svajoju, o gal tebesu
- - - - - - - - - - - - - - - - -
tas vaikas, kietai įsikibęs
į baltas dangaus vilneles
į savo nekaltą gyvybę
kur kartą baltybėj paskęs


      Filologiniame vertime išlaikyti originalo išraiškos ir turinio izomorfizmą, žinoma, nepavyksta. „Avinėlių“ („agneaux“) sinonimą atstoja deminutyvinis vedinys („agnelets“). Užtat į dangaus baltybę skandinasi pats vaikas („il se noiera dans la blancheur“).

      Vargu ar įmanoma rasti stilistinių atitikmenų eilėraščio „pasaulė tampa atnaujinta“ latvizmams „pasaulė“ ir „zvirbulio“ ar tarmybei „babutė“. Tačiau ir eilutės „akylesnė per lauką, senelio akim nužiūrėtą/ ausylesnė per mišką, iš baimės jo nudainuotą“ netektų prasmės be sąsajos su patarle „laukas akylas, miškas ausylas“. Bet kaip ją atpažinti vertime?

      Eilėraštyje „ką veikia siela, kai rankos“ žaidžiama įvairiomis žodžių „akis“ ir „raštas“ reikšmėmis:

ką veikia siela, kai kūnas
savo aklavietę gina
kai akys, pabėgę iš kojinės
slepias už akmenio girnų
- - - - - - - - - - - - - - - - -
ką veikia siela, kai raštas
dvi geros, keturios išvirkščios
vakaras sielą uždaro
ar atveria, bet neišverktą


      Kaip elgtis vertėjai, jei prancūzų kalboje kojinės akį, žmogaus akį ir aklavietę, mezgimo raštą ir rašymą žymi skirtingų šaknų žodžiai? Galbūt dėl to vertėja eilėraštyje minimą „sergstintį Dievo voratinklį“ verčia Dievo akimi („l’oeil de Dieux“), bet tai su pabėgusiom kojinės akim neturi nieko bendra.

      Braziūnas kartais tyčia iškreipia tam tikrame kontekste numanomo, laukiamo žodžio formą: „varškę pavargęs“ (= pavalgęs), „greit žaibas luš, užtrenks dangaus vardus“ (= vartus), „nurašyk (= nuraškyk)/ nuo palšo mūsų dangaus/ išprotėjusį lempos mėnulį“. Pirmajai frazei (eil. „pasaulė tampa atnaujinta“) vertėja randa ir stilistiškai, ir fonetiškai artimą šnekamosios kalbos idiomą: „t’en as marre du fromage“ (maždaug: man iki kaklo tos varškės). Antruoju atveju (eil. „o, mūsų meilės naktys“) išsaugomi „vardai“, bet trenkiantis žaibas virsta vardus laidančiu („une fléche d’éclair va lancer les noms du ciel“). O štai kreipimasis į mylimąją (pasaulę) „Būk dar gera, nurašyk“ virsta prašymu „Brangioji, padaryk dar vieną kopiją“ („Chérie, fais encore une copie“).

      Jeigu vertėja rinktųsi grynai filologinį vertimą, pažodiškai neišverčiamas originalo vietas būtų galima aptarti komentaruose. Bet toks vertimas tiktų tik tyliam ir kabinetiniam skaitymui. Siekdama išlaikyti estetinį originalo įspūdį, Genovaitė Dručkutė ieško poetinių atitikmenų. Su mylimąja tapatinama pasaulė apibūdinama moteriškosios giminės artikeliu: „la monde“. Pasirinkus „tylos žvėriui“ apibūdinti moteriškos giminės daiktavardį („bźte silencieuse“), jo gerumas lyginamas ne su tėvu, kaip originale, o su motina, nors dėl to sugriaunama „žvėries“ ir „rudens“ paralelė: vyriškos giminės rudeniui („automne de mon coeur“) neišeitų būti motina (eil.„tylos žvėris, apuostantis tave“).

      Vienas poetiškiausių – eilėraščio „girtas vagonas. Bratislava-Vilnius“ vertimas. Vykę „Vakarų, išsižiojusių Europos“ („avide de l’Europe“) ir „rembojančio“ girto laivo („quel bāteau ivre rimbaude“) atitikmenys, išlaikyti intonaciniai patetinio pasakojimo vingiai. Neimituojant originalo, sodri asonansų ir aliteracijų faktūra perteikiama panaudojant įvairias prancūzų kalbos fonetines galimybes. Kai šiemet Poetiniame Druskininkų rudenyje eilėraštį ir vertimą keisdamiesi kas eilutę skaitė Braziūnas ir Michelis de Maulne’as, įspūdžio adekvatumas buvo akivaizdus. Poetinės instrumentuotės pėdsakai ryškūs eilėraščių „perkastos upės“, „tylintys vyriai“, „šviesi naktis“, „Velki Frantiskani“ vertimuose.

      Dvikalbis Vlado Braziūno poezijos rinkinys išleistas 222 egzemplioriais: pauca paucis. Manykime, kad dalis jų nukaks ir į tolimesnius kraštus.

      Literatūra ir menas
      2003 10 24