Tiksliau - 2003 m. išleistos T. S. Butkaus (slapyvardžiu Slombas) poezijos knygelės "Generuotos kalbos mutacija" (jei tikėsime, kad tekstas kalba pats už save į subjektyvią skaitytojo ausį), pirmiausia atkreipiančios dėmesį savo formatu ir grafika: taisyklingo kvadrato formos viršelio dėžė (būtent - kartoninė dėžė), papuošta natūralių plaukų įklijomis. Intriguojanti ir knygelės struktūra: pirmoje dalyje - vienintelis eilėraštis "Juodoji dėžė", antroji dalis, pavadinimu "Juodos eilės", tarsi dovanojanti nelaimes iš Alberto Camus "Pirmojo žmogaus", tarp antrosios ir trečiosios ("Vertikalūs kvadratai") įsiterpia faksimilių tekstai, it ranka rašyti. Kiekvienoje rinkinio kopijoje yra po vieną eilėraštį - "myrėlyną". Akivaizdi signifikanto slinktis nuo juodosios dėžės prie juodųjų eilių ir vėl grįžimas prie jau abstrahuotų "dėžių", - kad ir kas tai būtų, - karstai (myrėlinai) ar baltųjų eilių kvadratai, ar pagaliau pati knygelė, savo formatu tam neprieštaraujanti.


       APIE KARTĄ KAIP KALBĄ


       "Generuotos kalbos mutacija" (pastaroji gali būti ne tik balso pakitimas lytinio brendimo metu, bet ir staigus paveldimas organizmo genetinės medžiagos pakitimas, lemiantis naujų organizmo požymių atsiradimą) - pasirodo, dalykėlis paveldimas. A. Mackaus filosofinė gija atsispindi ne tik knygelės pavadinime, bet ir daigsto visą jos audinį. Moto "Ir mirtis nebus nugalėta" T. S. Butkaus transformuojama į "iš mirties atšaukt netikėjimą" (T.S. Butkus, 2003, faksimilių p. 13). Savo kilme bei intelektualine patirtim Algimantas Mackus priklauso trečiajai II pasaulinio karo tremtinių generacijai, kurios būdingiausia žyme V. Gasiliūnas įvardija "nesusitepimą pabėgimo ir savo kraštą palikimo nuodėme", tremties teologijoje tolygią gimtajai nuodėmei (V. Gasiliūnas, 1994, p. 724). Nežinia, ar tuomet galima dėti lygybės ženklą tarp kartos ir kalbos generacijų, tačiau kad šios betarpiškai susijusios, abejonių kaip ir nekyla.


       APIE KŪRYBOS METAFORAS, ARBA MUTACIJŲ SKRYNIĄ


       Keitimų ir pakitimų "Generuotos kalbos mutacijos" III skyrelis paženklintas iš A. Mackaus rinkinio "Chapel B" citata: "Į dievo masę dūžtančios avarijos", o vienas iš paskutiniųjų knygos puslapių - iš U. Eco "Fuko švytuoklės": "Vakar vakare man į rankas pateko "B" kategorijos vairavimo vadovas. Gal tai tiesiog proto aptemimas, o gal jūsų žodžio poveikis, bet mane apėmė įtarimas, kad tie puslapiai kalba apie kažką kita. Gal automobilis - tik kūrybos metafora? Iš čia - Mutacijų skrynia, arba greičių dėžė, kaip teigia pozityvistai, kuri yra blogio pradžia, nes leidžia žmogui sulėtinti arba pagreitinti nenutrūkstamą emanacijos procesą". Taip gražiai išryškėja interteksto karkasas - tiek A. Mackaus revoliucionieriška kova prieš laiko banalybę, tiesos ir melo sąvokų sukeičiamumą, prieš egzistencinį melą, tiek paradoksas, kad "mūsų visuomenėje dar tebereikia žūti autonelaimėje, kad būtų atleista laisvo galvojimo nuodėmė" (V. Gasiliūnas, 1994, p. 725). Ir nebestebina tokiu auklėjimo pavyzdžiu pradedama knygelė: "Tėvas liepė užsimerkti. Tai padaręs supratau, kad mano burnoje atsidūrė mažas dešrėtas stačiakampis… Sumuštinio mašina be didesnio pasipriešinimo įvažiavo į burną ir buvo suvirškinta" (T. S. Butkus, 2003, p.5).


       APIE PASAULIO REPRODUKCIJĄ


       Tragiškai į priekį besiveržianti "demontuotos" kūrybos metafora, mutacijų skrynia pirmiausia atsiveria per knygos formą - kartoninis viršelis (poeto pavadintas plaukuota konservų dėžute), talpina savy kalbos/kartos mutacijas - kampuotas, faksimilėse įrašytas. Tikslios gyvenimo kopijos - betono dėžučių, langų (knygelės viršelis-dėžė - savotiška miesto parabolė, kuriame gyvena organizmai "sąsiuvinių rūdyse/sumaitotuose priemesčių juodraščiuose"; T. S. Butkus, 2003, p. 13) - gaunamos spaudos ar fotografijos būdu. Šitokia pasaulio "reprodukcija" fotomechaniniu metodu per vizualinę patirtį konstruoja ir identitetą(-us) ("Spalvų atspalviuose/ir irstančiose betono plokštėse"; T. S. Butkus, 2003, p.13). Daugelis jo eilėraščių - jau nebe verbalūs, bet vizualūs tekstai, kurių pavadinimas - tarsi dviguba nuoroda - kaip ir ką reikia perskaityti. Kad ir eilėrašty "Gariūnų fontanuose" - kvadratinės formos sulietas tekstas, kur pavieniui išlikę žodžiai - tik kaitaliojamos "atoslūgio" formos. Forma asociacijų dėka perkelia į senesnį - aikštėje galimą turgų. Mimetiniai pavidalai, kartais pereinantys į fiziologinius - formų pakartojimus (kaip kad verbaliajam tekste - formulių). Tuo pačiu tai - mėgstamas T. S. Butkaus integruoti pasakymo atspindys - kai viename vizualiame fragmente pasikartoja visas pasakytas tekstas (pgl. Thurlemann'o "Nuo vaizdo į erdvę", 1994, p. 13-18). Taip ne tik kalbinis tekstas padeda suprasti vaizdą, bet ir vaizdinis tekstas tikslina ar koreguoja kalbinio teksto prasmę.


       APIE PERŠTINČIAS NUOJAUTAS


       Autoriaus teigimu, paskutiniajame knygelės puslapyje "prasmės pertekliuje vienintelis įmanomas kelias yra prasmės naikinimas, bandymas visus tekstus skaityti kaip jų pačių praradimus, kūniškosios patirties tęsinius". Akivaizdžiausias kūniškosios patirties tęsinys (perštinti nuojauta) - plaukų fetišas, ženklinantis knygelę pačioje pradžioje ir galintis būti visos knygelės skaitymo išeities tašku. Nežinia, ar tai manipuliacinė retorika, sužadinanti pasijas tam, kad kuo veiksmingesne forma perteiktų suvokėjui vaizduojamus turinius. Ši efektingai įžangon įtaisyta emblema (ar metafora) - artikuliuota substancija ne tik skatina maloniai trokšti tęsinio, bet ir ir palieka skaitytojui, nežinomam paskutiniajam knygos autoriui, vietos: pateptiesiems teko garbė įsiklijuoti viršelin savo paties grožybes.

       Nukirptas plaukas (kad ir kieno jis būtų) asocijuojasi su atsisveikinimu, pasikeitimu. Ne vien tik išoriniu. A. Mackaus autoavarinis šešėlis apgobia "Generuotos mutacijos pasaulį", kur

       visi mirtini mūsų šiandien,
       atpažinti šviesos dėmėje,
       sustabdyti avarijų masėse,
       amžinam asfalto virpėjime -
       mašinoms
       veliant cypiančius plaukus

       T. S. Butkus, 2003, p. 43

       Taupiais štrichais paskutinėse eilutėse nupiešiamas kasdienybės ir tuo pačiu - "literatūrinės" avarijos eskizas, pirmiausia išnyrantis A. Mackaus teksto platformoje ir joje išgyventoje ankstesnėje A. Škėmos likimo paralelėje. Kietieji mašinų paviršiai, kituose eilėraščiuose priešinami sugadintiems žaislų (ar užkietėjusiems pasaulio?) viduriams - įprasminami tarsi besvoriame būvyje - šviesos dėmėje, neapibrėžtuose "mūsų" pavidaluose. Tai ne tik įvairių būties formų išsiliejimas iš absoliuto. Toks pasaulis - lyg į A. Mackaus perfrazuotą Dievo masę dūžtančios avarijos, atsispindinčios urbantektoninėje grafikoje bei urbanistiniame pasaulėvaizdyje, kur plaukai - vienas iš mirties (miego, sąstingio) įvaizdžių - ar tai būtų "išdegęs praeitį miestas, pripustytas tavo plaukų,/sužiedėjusio sniego pritrupintas/traukias" (p.53), ar "mohamedo neoninis plaukas" (p.63), apvijęs kapo litaniją. Plaukai, augantys ir po žmogaus mirties, yra tezė ir antitezė apleistam betoniniam miestui, kurio monolitinėse dėžutėse (buvo) gyvenama. Sienos šio "didmiesčio" - mieguistai pageltusios - atsiduodančios paauglių šlapimu ir nevilties užrašais, pro jas, užaugusias dulkėse, norisi nerti taip, "kad nieko neliktų" (p. 27).


       APIE IŠNYKIMĄ,


       kuriam nereikia jokios pastangos - melancholiška ši kalbos mutacija (ar revoliucija), po praradimų skydu prisidengus:

       mano paskutinis pasivaikščiojimas
       tau mirus pilnas keistos meta-
       morfozės tavo plaukų diegiančių
       atskalūnišką liūdesį pilnas
       nuopolio raštų dienoraštinių
       pastabų apie mūsų istorinį blizgesį

       T. S. Butkus, 2003, faksimilių p. 5

       Liūdesio pilni raštai, "ornamentuotos kalbos mutacijos" (perimtos iš A. Mackaus žodyno), kur kitos "formos/manyje baigias mutuojantis amžinybės/tradicijai - iš nuoseklumo mūsų kalba neberanda autoatsakovo genetinio identiteto" (Ibid.). Įdomu tai, kad nors viename interviu T. S. Butkus ir teigė atskiriąs kūną nuo sielos (netgi du slapyvardžius buvo tam pasirinkęs - Slombo - kūnui, Heloso - sielai) (M. Gimžauskas, 1995, p.16), "Generuotos kalbos mutacijoj" (gal būtent todėl, kad generuotos?) nėra aiškios takoskyros tarp materialiųjų ir nematerialiųjų substancijų. Poeto kūryboje atsispindi ne Vakarų filosofijoje objektyvizuotas kūnas, pašalintas iš žmogiškosios patirties - sielos, dvasios, proto, sąmonės - srities, o greičiau fenomenologinis šešėlis, kur kūnas kaip grynosios sąmonės riba yra ir sąmonės aprašymo riba (pgl. Arūną Sverdiolą, iš Paul'o Ricoeur'o "Egzistencija ir hermenautika: interpretacijų konfliktas", 2001, p.xv):

       nežinau
       ar norėčiau paliest susitraukusį kūną
       (
       demontuoto pasaulio kairėj
       ir kaltės
       pusėje
       ).
       nepermaldautą sielą anapus kontūzijimo

       T. S. Butkus, 2003, p. 59

       Tik skliausteliais perskirta sielos ir kūno paralelė, iš abiejų pusių įrėminanti politinį pranešimą ("biustžmogio balsą" Lukiškių aikštėje (Ibid.)). Sielą galima paliesti ir taip apčiuopti. Kartais ji taip lyriškai įkūnyta, it aistra gyvenimo saulėlydy - "dūžta pasigėrėjimo pilna siela/įsiskverbusi akimis/ji laukia saulėj/plūduriuojančių vėžiagyvių" (T. S. Butkus, "Literatūra ir menas", 1996, sausio 13 d., p. 12). Apskritai siela T. S. Butkaus poezijoje nėra statiška - visąlaik kintanti iš vieno būvio į kitą, įmanoma sulydyti (ir tai ne materialumo įrodymas, o dar didesnės metafizikos) - lyg ji iš metalų - sidabro, vario ar aukso, mase pavirstanti. Kūnas tuo tarpu lengviau įkalinamas - ar tai būtų meilės "lava/širdažolių pievoje mudu/du/sustangdinanti" (T. S. Butkus, 2003, p. 25) ar laiko nugalėtas prisiminimų varde sukietėjęs kūnas (atėmus "sielai beveik paskutinį pavasarį"; T. S. Butkus, 2003, faksimilių p. 10).


       APIE STABUS


       "Visa tai/kas susikaupė lūpose/kauburėliuose laiko/gęstant pirmtakų kvapui" ("Metai", 1997, p. 56), išraižo rieves odoje, nusidriekia prisiminimų rieduliu per veidą skambančiom ryto darganom (T. S. Butkus, "Šiaurės Atėnai", 1997, p. 11).

       Veidas T. S. Butkaus poezijoje aprėpia be galo daug - ne signifikuojamas, o pats signifikuojantis, veidas pasirodo ne tik kaip suvokiamas dėmuo - paprasti spalvos lopinėliai. Anot Alfonso Lingio, įžiūrima veido vertė yra suvokėjo priskiriamas predikatas: "santykis tarp būtybės ir jos vertės, taip pat ir santykis tarp suvokiamos veido sąrangos ir stabo bei fetišo, į kuriuos tas veidas susidvejina, laikomas predikatiniu santykiu...>". (A. Lingis, 1997, p. 50), o predikatinių terminų priskyrimas sau, "siekiant išsiskirti iš kitų ar su kitais susipriešinti, ne šiaip sau rodo ar informuoja, bet suintensyvina ir fetišizaciją" (Ibid.). Veidas įgyja pavidalą vertinamųjų terminų dėka (gera - bloga, grėsminga - drąsinama), sukuriamų gimstant stabui ir fetišizuojantis, tačiau T. S. Butkaus poezijoje vertinamojo nuosprendžio kaip ir nėra, tik nežinojimas:

       ir leisi man
       išjudint užkietėjusius pasaulio vidurius
       tavo nebylų buvimą
       virš gelžbetonio

       lyg nebaigtą persnigti
       veidą aš gniūžtėmis
       kalčiau

       iš nežinojimo

       "Nieko sugriaunamo neturiu", "Metai", 1997, p. 56

       Nors nieko sugriaunamo šiame tekste gal ir nėra, tačiau "Generuotos kalbos mutacijoj" to paties pavadinimo eilėraščio variante veidas išnykęs (ar panaikintas) - tarsi atminties ištrintas. Telieka "nešantys blyksniai/tave tarp vieno miesto ir kito", veriantys "metų metus" (T. S. Butkus, 2003, p. 27). Prarastas veidas, kaip ir prarasti tikėjimo kontūrai - persirgtais namais, ištrupėjusiomis strėnų rozetėmis. Generuotos (nors dar negimusios) kartos veide "nebėra metų laiko iš popieriaus/nebėra - lyg ir viskas būtų jau tuo pasakyta-/kalendorinis kelias nusidriekia įkypu/ateities įprasminimu" (T. S. Butkus, "Šiaurės Atėnai", 1997, p. 11), kuri įmanoma tik pravirkdžius "ožragį" veide ir "išretinus" senuosius dievus. Taip veidas virsta paties savęs karikatūra, stabu, pajuokiama ir šešėline fetišo puse. Fetišizacija katalizuojama iki begalybės, bet koks branduolys (plaukų - avarijos - veido - avarijos - plaukų) dauginamas kvadratu, malamas represine (neišvengiama likimo - laikmečio?) mėsmale ir taip demontuojamas ateities faksimilėms.


       DAR APIE SLINKTIS, ARBA (NE)TIKĖJIMO RETORIKĄ


       Šitokia mutacija, ne per labiausiai džiaugiantis "egzaltuotomis kitimo vertybėmis" užčiaupia burną "į tavo lūpas įkiš -/damas alavinį meduolį" (T. S. Butkus, 2003, faksimilių p. 3). Galimybė (būtojo laiko "įkiš") virsta realybe, netgi prievartos mechanizmu. Tada vėl bandoma kalbėti kitaip. Nebūtinai tai A. Mackaus eilėraščių žemyno balsas, tapęs kūnu ir lytim, prieš aktą paryčiui isteriškai suspiegiantis "varinėj plokštėje - intaglio -/įnirtęs Dievas ritualo vidury/atšaukia masei numestą išganymą" (A. Mackus, 1994, p. 149). Greičiau tai - nenumaldoma ezopinė kūno kalba - kiekviena savo ląstele signifikuojanti ne tiek fizinį, kiek minties judesį/sąstingį:

       bet dabar žinau kad nebegali
       atsistoti pažliugusion žemėn -
       skaudančia ranka užmerkti mano
       akių pilnų jūros smėlio įvairiausių
       žolių organizmų ir žodžių
       bet dabar žinau - tavo akys
       pilnos mūsų neatitikimo laikinos
       susižievėjimo baimės šio pasaulio
       srovėsaugoj - iš mūsų ruduo
       dar nespėjo perimti seilių
       mūsų pranašiško džiugesio
       valandą kai kiekvienas žodis
       tapdavo kveptelėjimu beprotiško
       gyvenimo enciklika. Bet
       dabar žinau kad nebegali atsi-
       stoti pažliugusion žemėn nors
       tai ir nepakeistų mūsų lytėjimo

       T. S. Butkus, 2003, faksimilių p. 6

       Be pradžios ir pabaigos (bent jau - be taško) tokios maldos (ar mantros - nesvarbu, kad dievų
atsisakius,- stabai, kaip minėta, vis dar išlieka) išrašo faksimilių puslapius, kurie nors ir ne popiežiaus aplinkraštis (enciklika) religijos, moralės ir politiniais klausimais, tačiau puslapiai, kuriems svarbi erdvė ir tikėjimas. Nes be tikėjimo negali pakilti iš seilių ar ašarų liūno (kuris nekeičia kūniškojo lytėjimo - jau išskirto, bet kokybiškai kol kas neįvardinto). Be tikėjimo akys - pilnos neatitikimo, laikinos susižievėjimo baimės. Abejojant net nakties apsupty balsai krusteli: "ar gyvenimas vien netikėjimas/ar gyvenimas vien praradimas standumo geste kuriam jis ir buvo/pradėtas vardan ar gyvenimas vienas tikėjimas/ar gyvenimas/pasakos smagratis//kartą gyvenus turėjus ir mirus" (T. S. Butkus, 2003, p. 35). Tokia (ne)tikėjimo retorika "skolinga" užmarščiai ir praradimams visų "vakar šiandien ir niekad" nepripražintiems pavidalams, kur "būties ir dievo netikėjimo knygos/netikėjimo valandos su išplėštais/savo puslapiais - viskas/ką atsimena mūsų kūno likučiai atkovoto/žodžio likučiuos" (T. S. Butkus, 2003, faksimilių p. 13).


       APIE TEKSTINES MIRTIS, ARBA AUKSINES ŽUVELES


       Kalbos tremtyje anapus būties kūnas - viena iš paprasčiausių (susi)naikinimo galimybių. Po nukenksminta įtampos saule nutolsta artimų kūnų plakimai, akys neišlaiko šalčio (T. S. Butkus 2003, faksimilių p. 12). Poetai (nors dar ne "amžiną atilsį") paveldėja margus savo atvaizdus - galėtų mojuoti jais it ikonomis ištuštėjusioj sielos bažnyčioj. Nors ir įmanoma iš mirties atšaukt netikėjimą, bet vargu ar įmanoma atšaukti pačią mirtį (A. Mackaus "Ir mirtis nebus nugalėta" aksioma patvirtinama). Vienokiu ar kitokiu pagreičiu judama link minėtųjų "autoavarijų" - viršum gyslų viršum krešulių, virš dirvos atverstų smegenų "su nykstančiu besiartinančių kovarnių įniršiu/virš mano pirštų, įsikniaubusių//nutraukton popieriaus plaštakon" (T. S. Butkus., 2003, p.63). Tokia mirtis (kaip ir gyvenimas) turėtų irgi būti popierinė, tekstinė, butaforinė(?) - kaip tik norite. Arba kaip T. S. Butkus pasakė viename interviu: "Stebuklingasis Markeso auksinių žuvelių ciklas: pats sukuri, pats sunaikini, ir vėl viskas iš naujo" (M. Gimžauskas, 1995, p.16).


       APIE TAI, KOKS BŪNA JUDĖJIMAS ANAPUS SAPNO BŪGNELIŲ


       Vis tik mutacija "Generuotoj kalboj" - ne vienakryptė tiesė, o judesys permainų ratu - spiralė kaskart panaši ir kitokia: kartą sudeginami "žodžiai kimbantys prie riešų" ("Literatūra ir menas", 1996, p. 12), bet - jie vėl atgyja - ar ne jais kalba mums tekstas?

       Mirtis bei mutacijos ne(be)daro skirties tarp nužudytųjų ir nusižudžiusių (tikėjimas - taip), mirti šioje knygelėje, kaip komiksuose, įmanoma tūkstančius kartų. Tačiau kas kartą išgyvenama it pirmąsyk. Gal todėl saugomasi miego - bergždžio žinojimo, tarsi kito "senesnio manęs". Knygelės "aš" net ties bedugnės atogrąža save prižiūri ir savyje neužmiega. Nes nebudrius užklumpa katastrofos - jų blakstienose kontūras mirties fanatizmo. "Myrėlynų" perėjos, kuriose "uždarytas į sapną/sukurtą iš vasaros gausmo/greičiau neramus nei žinąs" (T. S. Butkus, 2003, myrėlynų p. 89). Miegas už lango - tik žmonės, "apduję įnirtingi savo grasinimuose/tylūs po praradimų" (Ibid.), tik bekryptės mašinos "raudonos šviesos panoramoje".

       Gal šis tas ir aiškėja apie Dievo avarijas.
       ____________________
       * Tai įtampos kupinas laikas/tai laikas mirties nepaaiškintos/tai šauksmas išsklydusios generacijos/tai atšauktas prisikėlimas/tai pirštai ant vėstančio kūno/tai išdidumas prieš kojų mazgojimą/tai šauksmas išsklydusios generacijos/tai atšauktas prisikėlimas. (A. Mackus. "Ir mirtis nebus nugalėta", 1994, p. 97)

       Literatūra ir menas
       2005 01 21