Gintaras Beresnevičius

       Viena originaliausių ir netikėčiausių paskutinių metų idėjų – tai Lietuvos imperijos bei LDK idėjos atgaivinimo idėja. Jos autorius yra Gintaras Beresnevičius. Šios idėjos užuomazgos matosi jo publicistikos knygoje „Ant laiko ašmenų“, o galutinai ji išskleista knygutėje „Imperijos darymas. Lietuviškos ideologijos metmenys“. Vėliau šios idėjos buvo plėtojamos įvairiuose publicistiniuose rašiniuose.

 

Savaime suprantama, kad šios idėjos nebuvo sutiktos vienbalsiai šaukiant bravo. Siauruose intelektualiniuose ir ypač akademiniuose rateliuose šios knygos dažnai buvo vertinamos kaip šarlatanizmas. Tačiau platesniuose skaitančiuose sluoksniuose – tarp žurnalistų, viešųjų ryšių, marketingo, reklamos specialistų – šios idėjos tapo itin populiarios.

 

Ir vien tai verčia įdėmiau pasižiūrėti, o ką iš tikrųjų Gintaras Beresnevičius norėjo pasakyti ir pasakė šiais rašiniais. Ir pagaliau reikia atsakyti į klausimą, kodėl taip radikaliai išsiskiria akademinio pasaulio ir – pavadinkime juos tiesiog skaitančiaisiais – nuomonės.

 

Šiame straipsnyje parodysime, jog kaip ir mitus, taip ir jo publicistiką galima perskaityti dvejopai: skaitant paviršutiniškai turime nelogišką, chaotišką pasakojimą, tačiau įžvelgus gelmines struktūras, galima suprasti jo publicistikos pagrindines žinias. Ir čia tikriausiai slypi akademinių sluoksnių priešiškumas šiai publicistikai, tačiau iš kitos pusės, tai paaiškina populiarumą tarp platesnių sluoksnių.

 

Tai kaip mitai, kuriuos reikia mokėti iššifruoti, norint suprasti/ekstrapoliuoti jų reikšmes. Tačiau intuityvios pagavos lygmenyje tos reikšmės įsisąmoninamos be pagalbinio akademinio diskurso atributų.

  

Mitologijos moderniame pasaulyje

 

G. Beresnevičius visų pirma buvo religijotyrininkas, mitologas. Jo teoriniai pagrindai rėmėsi į R. Otto šventybės sampratą bei tolimesnius Mirca Eliade mitologijos tyrinėjimus. Beje, M. Eliade tyrinėjo ne tik įvairias senojo pasaulio mitologijas, bet taip pat aiškinosi, kiek ir kaip mitologinio pasaulio likučiai veikia mūsų mąstymą bei kultūrą (šiuolaikinė popkultūra stebėtinai daug turi su mitologijomis).

 

Šį klodą galima atpažinti G. Beresnevičiaus darbuose. Jis labai dažnai norėdamas paaiškinti dabartį, savo žvilgsnį nukreipia į mitologiją. Štai aiškindamas sovietinę klišę „gniloj zapad“ pasitelkia mitologinius vaizdinius, pagal kuriuos tiek slavų, tiek baltų mitologijose vakarai buvo siejami su vandenimis, pelkėmis, pragaru (senuosiuose lietuviškuose raštuose krikščioniškas pragaras būdavo įvardijamas kaip paskandos). Ir tokių pavyzdžių galima pateikti daug.

 

Tačiau yra ir kitas aspektas. Jau nuo Roland`o Barthes`o pradėta kalbėti apie moderniąsias mitologijas, t.y. mitus, kurie funkcionuoja šiandien ir kurie neturi sakralinio matmens. Šiandien mitologijos sąvoka įvedama tiek į politinius, tiek į marketingo tyrinėjimus, siekiant geriau suprasti realybę.

 

G. Beresnevičius apie moderniąsias mitologijas irgi kalba. Jis rašo: „Pati istorija sugeba veikti dabartį tada, kada ji mitologizuojama ir ideologizuojama, kada ji pateikiama kaip deramų precedentų aibė (istorija – gyvenimo mokytoja)“.

 

Mitai daug kam reikalingi, o pirmiausia – kuriant tautą. Juk tauta – tai didelis mitas apie tam tikros žmonių bendruomenės ryšius. Juk kodėl aš turiu jausti bendrumą su kitu asmeniu, gyvenančiu kur nors Raseiniuose? Vien todėl, kad esame lietuviai? Tačiau kas yra lietuviai? Kalbantys lietuviškai?

 

Tačiau kol K. Jablonskio sunorminta suvalkiečių tarmės pagrindu lietuvių kalba nebuvo įteisinta, žemaičių ir, sakykim, dzūkų dialektai buvo pakankamai skirtingi. Ir tas iš dalies dirbtinis darinys – lietuvių kalba, kurią dabar mes vartojame – stipriai apnaikino kitas tarmes.

 

XIX amžiuje mūsų didieji atgimimo šaukliai nieko kito nedarė, kaip tokius mitus kūrė. Jie kūrė pasakojimus apie lietuvių tautą, kuri verta didžiuotis, pasakojimus, kurie padarė lietuviais.

 

Ir tie mitai buvo galingi. Juk jų vedant buvo sukurta Lietuvos valstybė 1918 metais, buvo kuriama Lietuva per du nepriklausomybės dešimtmečius. Anot G. Beresnevičiaus, „nuo 1918 iki 1940-ųjų m. Lietuvos „precedentika“ aiškiai orientavosi į Simono Daukanto išryškintą „kunigaikščių epochą“. Ir daugelis lietuvių išėjo po karo į mišką šių metų vedimi. Taigi jie – Daukantas, Basanavičius, Kudirka ir kiti – sukūrė galingus pasakojimus, kurie mūsų bendruomenę veikia jau daugiau kaip šimtą metų.

 

Ir visai nesvarbu, kad savo laikmečiu jie buvo keistuoliai ir nepritapėliai prie visuomenės: Jonas Basanavičius sirgo psichinėmis ligomis, Kudirka – nepritapęs provincijos gydytojas. Savo amžininkams jie nebuvo charizmatinės asmenybės. Tokiomis jie tapo vėliau – atsiminimuose, rašytojų raštuose, mokykliniuose vadovėliuose. Jų sukurta tauta juos šiek tiek sudievino.

 

Pagaliau „Sąjūdis“ ir išsivadavimas iš Sovietų imperijos buvo grįstas tais pačiais XIX amžiaus veikėjų sukurtais mitais. G. Beresnevičius patikslina – „Sąjūdinė Lietuva“ rėmėsi tarpukario Lietuva. Tačiau po to Nepriklausomybės mitas subliuško, štai kodėl netikėtai 1992 metais laimėjo netikėta politinė jėga – LDDP.

 

Toliau G. Beresnevičius kalba apie ląstelių mitologijas, t.y. apie tai, kad kiekviena grupė turi savo mitologijas, kurios konfrontuoja viena su kita: „Taigi šiandieninė lietuviška mitologija yra gana įdomiai išplėtota: joje užprogramuota visiškas nuolatinis nesusikalbėjimas tarp genčių ir kitokių mitologinių grupių, ideologinis „visų karas prieš visus“ ir individo laisvės eliminavimas“.

 

Tad tam tikra prasme galima sakyti, kad mus ištiko tautinės mitologijos krizė. Ar mes dabar turime mitų, kuriais tikėtume? Ir atrodo, kad tokių nebeliko.

 

Ar daug ką mums sako Lietuvos kaip miškų krašto mitas, taip gražiai aprašytas ir apdainuotas Daukanto, Maironio ir Baranausko? Nieko, nes miškas – prekė, gerai parduodama Vakaruose. Be to, jei šalia yra ežeras, gerai jį privatizuoti. Tiesa, dar turime Vytauto Didžiojo mitą, bet nelabai žinome, kur jį dėti. Nevarysime gi į Juodąją jūrą žirgų girdyti. Be to, šis mitas vargiai tinka tautai, kuri siekia integruotis į Europą. Juk šio mito vektorius kaip tik tįsta priešinga kryptimi – į Rytus.

 

Netikime mums kišamu lietuvio charakterį geriausiai simbolizuoja Rūpintojėlis, kažkada sakė poetas Jonas Aistis. Taip jau yra – mes susirūpinę, dejuojantys ir kenčiantys. Kančia tikriausiai nutaurinti ir pakelti kūrybiškumui galėjo XIX amžiaus romantikus. Savo laiku šis mitas gal ir buvo gyvybingas (nors ir šventvagiškas – krikščionybės simbolis buvo nacionalizuotas ir paskelbtas atitinkąs lietuvišką charakterį, – įžūlumo poetams visuomet užteko). Dabar šis mitas mums trukdo gyventi – jis kausto mūsų veiksmus, varžo, neleidžia veikti.

 

Beje, prieš keturiasdešimt metų apie mitus ir ideologijas yra kalbėjęs Algirdas Julius Greimas: „Jeigu priimsime tezę, kad niekada teisybės negalima pasakyti, kad nuo mitų negalima atsaikratyti, kad ideologija yra prilipusi prie žmogaus, kad ji yra žmogaus būties būtinybė, – tai lieka, tiek asmeniniam žmogui, tiek žmogui visuomenininkui, tik vienas kelias – tai sąmoningo mitų ir ideologijų kūrimo problematika. Galima ieškoti ir reikia ieškoti, kaip demitifikuoti vieną ideologiją, tik su sąlyga, kad turi ir gali duoti naują ideologiją, leidžiandžią žmogui arba tautai gyventi“.

 

Štai šiame kontekste ir atsiskleidžia G. Beresnevičiaus įnašas: jis ne tik naudoja mitologinę medžiagą, aiškindamas architepus, kurie valdo šiandienos lietuvio sąmonę, ne tik kalba apie modernias mitologijas ir jų krizę, bet ir pats kuria mitologiją, kitaip tariant, mitą, kuris galėtų įprasminti šiandienos lietuvių tautos egzistenciją.

 

„Bricolage“ efektas

 

Claude`as Levi-Straussas analizuodamas mitologijas pasiūlė „bricolage“ terminą. Levi-Straussas aiškina, kuo skiriasi taip vadinamasi mitinis mąstymas nuo racionalaus, „mūsiškio“ mąstymo. Anot šio antropologo, racionalus mąstymas eina nuo vienos struktūros prie kitos. Tuo tarpu mitinis mąstymas struktūras kuria iš „daiktų“, kurie yra po ranka: upė, kelias, kiškis… Kitaip tariant, mitinis mąstymas, pasinaudodamas esamais skirtumais įvairiose taksnomijose jas apjungia. Taip gimsta mitas. Ir toks mąstymas nėra blogesnis – jis puikiai išsprendžia jam iškeltus uždavinius. Tačiau toks mąstymas yra kitoks.

 

Claude`as Levi-Straussas taip rašo: „Be to, tarp mūsų vis dar gyvuoja tokia veiklos rūšis, kurios dėka mes galime techniniame lygmenyje pakankamai aiškiai įsiaizduoti tia, kas spekuliagtyviame lygmenyje galėjo tapti mokslu, kurį aš būčiau linkęs vadinti ne tiek primityviu, kiek „pirminiu“.

 

Prancūzijoje ši veikla vadinama meistravimu (bricolage). Seniau žodis bricoler buvo vartojamas kalbant apie žaidimą su kamuoliu arba bilijardą, medžioklę arba jodinėjimą, bet visada reiškė netikėtą judesį, pavyzdžiui, atšokusį kamuolį, pasiklydusį šunį arba arklį, kuris išsuka iš tiesaus kelio, kad išvengtų kliūties.

 

Ir mūsų laikais meistrautojas yra tas, kuris viską daro pats, savo rankomis ir naudodamasis, priešingai negu tam tikros srities meistras [specialistas], visokias, dažnai atisitiktines priemones. Mitiniam mąstymui būdinga išreikšti save heteroklitinėmis priemonėmis, kurių skaičius, nors gana didelis, vis dėlto yra ribotas“.

 

G. Beresnevičius pasirodo kaip tas meistrautojas. Jis vartoja tokius terminus, kurie jau seniai sukritikuoti socialiniuose ir humanitariniuose moksluose. Jis kalba apie tautos charakterį (kas tai yra? XX amžiaus pradžioje dar buvo skoninga apie tai kalbėti, bet po nacizmo – tai jau politiškai nekorektiška), šneka apie kažkokias lietuviams įgimtas savybes. Nė vienas rimtas mokslininkas tokių sąvokų nevartoja. O Beresnevičius žino, kad niekas nevartoja, ir vis tiek šiomis sąvokomis pjausto mūsų praeitį, o paskui drąsiai braižo ateities vizijas.

 

Beresnevičius paradoksaliai supina senuosius mitus apie mūsų garbingą praeitį su naujomis ateities vizijomis. Juk šiaip esame įpratę, kad tie, kurie žvalgosi į praeitį, tai ir nori joje pasilikti, visus gąsdindami nutautėjimo ir dvasingumo praradimo pavojais. O čia viskas apversta aukštyn kojomis. Beresnevičius žvelgia kuo gilesnėn praeitin tam, kad nubrėžtų kuo platesnes ateities perspektyvas.

 

Tad iš esmės jis naudoja „bricolage“ efektą (beje, tai galėjo daryti ir sąmoningai, nes, be jokios abejonės, šią Levi-Strausso mintį jis puikiai žinojo), jis kūrė mitus, tik naudojo ne lokio, miško ar kiškio figūras, bet tai, kas yra intelektualui po ranka – psichoanalizės, religijotyros, politologijos sąvokas ir jas pynė kaip meistrautojas, tuo sukeldamas kai kuriems meistrams (specialistams) pasibaisėjimą. Tačiau, reikia prisiminti Levi-Straussą, toks būdas nėra žemesnis ar blogesnis – jis tiesiog kitoks.

 

Kaip kitokia yra ir Beresnevičiaus publicistika: jis paima įvairias teorijas, faktus ir iš jų kuria struktūrą, naują mitą, kuris brėžia mūsų tautos trajektoriją. Gintaras Beresnevičius laužo mūsų supratimus, įsisenėjusius stereotipus. Jis jų nedemistifikuoja, o pakeičia naujais. Antanas Kulakauskas savaitraštyje „Panorama“ (nr. 34) rašo: „Šiandien gal dar sunku patikėti, kad Gintaro Beresnevičiaus kūrybos palikimas Lietuvos istorinei savikūrai ir raiškai Europoje bei pasaulyje gali reikšti ne mažiau, netgi daugiau, nei Simono Daukanto kūryba XIX amžiuje“. Kodėl sunku patikėti?

 

Iš esmės Gintaras Beresnevičius padaro tai, ką XIX amžiaus pabaigoje padarė Simonas Daukantas. Šis istorikas taip pat tuo metu egzistavusius stereotipus apvertė aukštyn kojomis. Iki jo jau egzistavo Lietuvos kaip miškų krašto stereotipas. Ir tai europiečiams asocijavosi su barbariškumu. Daukantas tai apvertė aukštyn kojom: miškas simbolizuoja Lietuvos didybę. Šis apvertimas pasirodė labai įtaigus, nes šią metaforą vėliau išnaudojo Baranauskas, Maironis ir daugelis kitų kultūrininkų.

 

Nuo seno lenkai lietuvius pravardžiavo „batviniais“. Šią paplitusią pravardę Daukantas aiškino taip: lietuviai karo žygiuose valgydavo batvinius ir jiems to pakakdavo, nes jie buvo stiprūs vyrai. Ir šios naujos interpretacijos dėjo pamatus naujai kuriamai lietuvių tautai. Panašiai dirba ir Beresnevičius. Jis irgi siūlo naujas sampratas, naujus tautos veiklos modelius.

 

Kažkada Algirdas Julius Greimas rašė, kad mums, lietuviams, reikia naujų mitų. Demitologizacija yra labai reikalingas darbas, tačiau be jokių mitų palikti žmogų būtų labai žiauru. XIX amžiaus nacionalizmo mitai – Vytautas Didysis, lietuvių kalbos senumas ir grožis, geltonkasės lietuvaitės – jau seniai demitologizuoti. Kitaip tariant, mums reikia naujų tapatybės šaltinių ir naujų jus pagrindžiančių mitų. Tačiau niekas nepasiūlė naujų mitų. Pirmasis tai padarė Gintaras Beresnevičius.

 

Svarbu tai, kad LDK regiono idėjo atgavinimas, mano supratimu, padėtų išspręsti šiame pranešime iškeltas lietuvių tapatybės problemas. Lietuviai save ir savo tapatybę galėtų apsvarstyti ir įkontekstinti ne bekraštėje Europoje, kurios vis sieksime, sieksime ir nepasieksime, bet mažesniame ir kultūriškai bei istoriškai jaukesniame regione. Antra, LDK laikotarpis galėtų tapti dabartinių lietuvių „aukso amžiumi“ taip pakeisdamas dabartinį „prarastą sovietinį rojų“.

 

Be jokios abejonės, tokia vizija skamba šiuo metu utopiškai. Tačiau panagrinėkime atidžiau: bent dalis visuomenės (tebūnie dals elito) yra užsidegusi tokiomis idėjomis.

 

Istorikai jau seniai pradėjo kalbėti ir rašyti, kad LDK palikimas nėra vien tik lietuvių kalba rašytas. Kaip savo palikimą pradedama suvokti ir kitomis kalbomis parašytus kūrinius, į mūsų akiratį įtraukiamas kitų LDK gyvenusių tautų kūryba.

 

Šis noras ištrūkti vien tik iš lietuvių kalbos apibrėžtų kultūrinių rėmų matosi ir plačiau, ne vien tik istorikų ceche. Apie LDK kaip galimą Lietuvos veikimo erdvę jau yra kalbėjęs Gintaras Beresnevičius savo knygose ir straipsniuose . O jo veikalų populiarumas rodo, kad žmonėms šios idėjos patinka.

 

Taigi lietuviai jau išsiilgę kitų tapatybių ir kitų erdvių nei jas yra užbrėžę XIX amžiaus lietuviškos tapatybės statytojai. Tad visai yra natūralu, kad atsiremiame į Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės palikimą – juk į ką daugiau mums atsiremti.

 

Ir tokia nostalgija nėra atsitiktinė. Tai susiję su Europos Sąjungos plėtra. Akivaizdu, kad Europa yra per daug didelė ir per daug įvairi, kad būtų visiems vienodai sava (neskaičiuokime „šaltojo karo“ metų, kuomet Europos Sąjunga buvo suvokiama kaip atsvara Sovietų Sąjungai).

 

Tačiau negalima užsisklęsti vien tik nacionalinės valstybės viduje. Pasaulis globalizuojasi, ir gyvenimas jau senokai yra tapęs platesniu. Štai todėl senieji valstybiniai dariniai, kurie buvo multikultūriniai ir kuriuose sugyveno kelios tautos tampa šiandien aktualūs.

 

Juk čia nekalbama apie tai, kad bus atkurta LDK. Kalbama apie tam tikro regiono atgaivinimą ir veikimą jame. Juk jie gali įprasminti dabartinę mūsų veiklą, suteikti jai kryptį. Tad kaip XIX amžiuje – XX amžiaus pradžioje veiklos kryptį brėžė įsivaizduojami pagoniškos Lietuvos kunigaikščių darbai, taip šiandien ne mažiau paveikiu orientyru gali tapti daugiakultūrinė ir įvairiatautė XVI–XVII amžiaus Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė.

 

Labai tikėtina, kad besiplečianti ir besivienijanti Europa bus labai dėkinga tokių naujų, paremtų senomis istorinėmis tradicijomis, regionų atgaivinimui. Ir tai bus patrauklu vis daugiau ir daugiau žmonių, nes šie buvę istoriniai dariniai, kuriuose sugyveno skirtingos tautos ir kultūros, puikiai atitinka šiandienos emigracijos procesų vis labiau margėjantį pasaulį. Be to, atsiveriant sienomis, gyventi pagal senus nacionalizmo pasiūlytus modelius nėra itin patrauklu. Tad senieji istoriniai dariniai suteikia istoriškumo pojūtį naujoms formoms.

 

Tad labai gali būti, kad mes šiuo metu gyvename, kai išrandama ir sukonstruojama nauji regionai. Tipologiškai panašūs procesai vyko XIX amžiuje, kai buvo sukonstruojamos „įsivaizduojamos bendruomenės“ – tautos. Dar sykį pabrėžiame, kad šiuo atveju kalbame tik apie naujo regiono konstravimą, ir šis procesas tikrai nesibaigs naujos valstybės atsiradimu (o juk žinome, kad nacionalizmo išdava – nacionalinių valstybių atsiradimas). Tačiau šiuo atveju svarbu tai, kaip kultūriškai formuojami įprasminamos erdvės – kurios tampa savomis, o kurios laikomos svetimomis.

 

Aišku, galbūt tai yra utopinis projektas. Tačiau pradžioje visi projektai atrodo utopiškai. Juk kas XIX amžiaus pradžioje ar net viduryje galėjo pagalvoti apie Lieuvos valstybę? Lietuviškomis senienomis besidomintys asmenys išsilavinusiam to meto „elitui“ kėlė pašaipą. O „litvomanai“ daugumai tuometinės visuomenės atrodė keisti marginalai. Tačiau tie marginalai ir sukūrė dabartinę modernią tautą ir Lietuvos valstybę.

 

Tokiame kontekste perskaityta Gintaro Beresnevičiaus eseistika neatrodo kaip „nesąmonių rinkinėlis“, priešingai – tai modernios lietuvių mitologijos formavimas, atliepiant tikriausiai mūsų globalaus pasaulio iššūkius. Todėl nenuostabu, kad šios mintys pagauna tiek daug protų.

 

Kultūros barai Nr. 6 / lrt.lt