„Nauja knyga skirta mano draugei poetei Nijolei Miliauskaitei, su kuria gyvenau 27 metus. Jos netekęs maniau, kad neištversiu graudulio“, – „Lietuvos rytui“ sakė Vytautas P.Bložė. Šio 78 metų poeto, Nacionalinės premijos laureato eilėraščių rinkinys „Tu palikai mane užmigusį“ buvo pristatytas Klaipėdos kultūrų komunikacijos centre.

 

Rašytojas, be kurio neįsivaizduojama XX amžiaus lietuvių poezija, apmąstydamas savąją tapatybę, leidžiasi į universalios būties ir filosofinės išminties gelmes. Apie šią knygą „Lietuvos ryto“ žurnalistas kalbėjosi su V.P.Blože.

 

- Kaip atsirado ši knyga?

 

- Knyga skirta mano draugei poetei Nijolei Miliauskaitei, su kuria gyvenau 27 metus. Jos netekęs maniau, kad neištversiu graudulio ir vienatvės. Visus metus rašiau prisimindamas ją, tuos laikus, kai mano poezija nebuvo spausdinama.

 

- Tai jau antroji N.Miliauskaitei skirta jūsų knyga. Pernai išleista rinktinė „Papildymai“ buvo aiškios orientalistinės krypties.

 

- Pernykštė rinktinė sudėliota iš eilių, kurias parašiau, kai Nijolė dar gulėjo mirties patale. Gal tai ir paradoksaliai skamba, bet jos netektis – lyg savotiškas papildymas. Kol esame gyvi, negalvojame, kad ką nors papildome. Žmogaus pasitraukimas į nebūtį – tragiškas, tačiau visuomenės gyvenimą vienaip ar kitaip praturtinantis aktas. Genijai tampa pasaulio kultūros paveldo dalimi. Regis, panašus buvo ir Nijolės likimas. Prieš mirtį ji dar suspėjo išsisakyti kaip poetė, tapo Nacionalinės premijos laureate.

 

- Garsėjate kaip principingas kitų poetų kūrybos vertintojas. O ką galėtumėte pasakyti apie N.Miliauskaitės kūrybą?

 

- Nijolės poezija yra geniali, bet tinkamai neįvertinta. Tiesa, jos rinktinė neseniai išleista Ispanijoje. Nors N.Miliauskaitė buvo už mane gerokai jaunesnė, mūsų pasaulėjauta, mintys, net sapnai sutapdavo. Ši moteris man buvo lyg angelas sargas.

 

- Pernai kalbėjote, kad jūsų naujosios knygos pavadinimas bus be žodžių, užteks vien tik skaičių – 2002.

 

- Tai Nijolė mirties metai. Ispanijoje išleistos jos rinktinės epilogu pasirinktas mano eilėraštis „Tu palikai mane užmigusį“. Jo pavadinimas mano poezijos leidėjams, matyt, pasirodė prasmingesnis. Poezijoje paprastai atsiriboju nuo vardų. Kai Nijolę Švendubrėje užklupo klastinga ir nepagydoma liga, pusmetį rašiau tik todėl, kad tas eiles galėčiau jai perskaityti. Paskutinių parodyti nebespėjau.

 

- Ar N.Miliauskaitei patikdavo viskas, ką jai skaitydavote?

 

- Pati būdama talentinga poetė ji mano kūrybą vertino santūriai, bet profesionaliai. Nebepakildama iš lovos dar atrado jėgų pagirti į rinktinę įtrauktą eilėraštį „Patačara“. Tai man buvo itin malonu.

- Ar tik ne Nijolės dėka tapote praktikuojančiu budistu?

 

- Ji giedojo mantras, negerdavo net kavos, dažnai vilkėdavo sarį. Girdydama mane žolelių arbata, išgelbėjo nuo mirties, kai po ūmaus insulto atidūriau ligoninėje. Budizmas – skaidri ir natūrali, žmogaus sielai ir kūnui priimtina egzistencijos išraiška. Niekada neslėpiau polinkio į Rytų filosofijas, kurių yra begalė. Mahatma Gandhi buvo idealas mano tėvui, jis žavėjosi ir Rabidranathu Tagore, gerbė Vydūną. Man budizmas – ne tik religija, bet proto ir kūno galių mankšta, gyvenimo būdas, gal net labiau panašus į mokslą.

 

- Nepaisant to, poetas Sigitas Geda jus išvadino „velniu“, nors budizmas orientuoja į rimtį, susitaikymą su savimi ir aplinka.

 

- Nuo seno apimtas minties pasipuošti geriausio šalies rašytojo aureole S.Geda lietuvių poezijoje yra atradęs ir daugiau „demoniškų asmenybių“ – Vytautą Landsbergį, Alfonsą NykąNiliūną. Iš šio neabejotinai talentingo poeto kalbų aiškėjo, kad, pasiskyręs save lietuvių teisėju, jis vieniems rodo kelią į dangų, kitiems – į pragarą.

 

- Sovietmečiu garsus rašytojas Juozas Baltušis lietuvių literatūrą pusiau rimtai skirstydavo dar griežčiau – „į grožinę ir bložinę“.

 

- Tokie J.Baltušio vertinimai dabar skamba tarsi komplimentas man ir kitiems poetams – verlibro pradininkams. O anuomet tikrai buvo riesta – išstumtas į poezijos užribį per daugelį metų parašytas eiles kroviau į stalčių.

 

- Kodėl kiti talentingi poetai, verždamiesi iš sustabarėjusių metaforų, eilėdaros gniaužtų, nesulaukė tokios niūrios lemties?

 

- Kai kurie mokėdavo prisitaikyti, nulenkti sprandą, apgauti cenzūrą. Net S.Geda pelnė palankumą – Maskvoje išleistoje jo poezijos rinktinėje šmėžuoja tuomet itin populiarus Lotynų Amerikos veikėjas suvarstytais auliniais batais – Fidelis Castro. Man buvo blogiau ir dėl to, kad esu kilęs iš tremtinių šeimos, – režimui priešinęsis mano tėvas buvo išvežtas į Sibirą.

 

- Sovietmečiu garsėjote kaip vertėjas, dainų tekstų kūrėjas.

 

- Reikėjo užsidirbti duonai – verčiau M.Lermontovo, N.Nekrasovo, H.Heine, W.Shakespeare'o, F.Schillerio, K.Kavafio kūrybą. Dainų tekstų rašytojai greičiau pelnydavo honorarą. Už vieną ir dabar populiarios dainos tekstą gavau tais laikais stulbinamą atlygį – 35 rublius. Tiesa, vėliau pastebėjau, kad mano tekstais parašytos dainos rečiau skamba arba išvis neprasibrauna į eterį. Teko griebtis gudrybių – dangstytis slapyvardžiais, nurodyti išgalvotus arba tikrus autorius.

 

- Girdėjau, kad kai kurių iki šiol skambančių dainų tekstai, įvardyti žinomų autorių vardais, iš tikrųjų yra sukurti ne jų, o V.P.Bložės?

 

- Išgirdę populiaresnę dainą, galite neabejoti, kieno tekstas. Pats groju sintezatoriumi, tad iš viso esu sukūręs apie 500 dainų tekstų. Kitais vardais rašiau ir poeziją tik tam, kad ji išvystų dienos šviesą.

 

- Dabar, kai tapote įvairių literatūrinių premijų laureatu, išleidote 20 knygų, būtų galima pasiginčyti dėl prarastų autoriaus teisių.

 

- Džiaugiuosi nepasukęs šiuo keliu – būčiau praradęs sveikatą, ramybę ir neparašęs to, ką galėjau. Juk tada reikėtų narplioti kiekvieną posmą. Kai kurie autoriai neprašė, kad rašyčiau jų vardu. Kitas reikalas – išvogti eilėraščiai, kuriuos gerai prisimenu ir galėčiau įrodinėti autorystę.

 

- Kas jus paskatino iš Klaipėdos persikelti į Kauną?

 

- Pastaruoju metu mano sveikata pagerėjo, tačiau silpsta regėjimas. Prireikia kitų žmonių pagalbos, nes pats nebegaliu rašyti kompiuteriu. Smagu, kad tokių geranoriškų pagalbininkų atsirado Kaune. Neseniai ristele apibėgau Lampėdžių tvenkinį. Seniai nevalgau mėsos, žuvies, tik pieną geriu. Daugiau kaip 40 metų nesu ragavęs nė lašo alkoholio. Kasdien kelias valandas medituoju.

 

- Senuose jūsų stalčiuose turbūt dar kas nors užsiliko?

 

- Negaliu atsistebėti, kad imta leisti ne taip seniai mano sukurtas eiles – anksčiau skaitytojus pasiekdavo kelių dešimtmečių senumo poezija. Viena knyga net buvo paimta iš knygynų. Kas liko stalčiuose, nesidomiu – bijau nusivilti. Po Nijolės mirties viską, ką esu parašęs, palikau Švendubrėje. Pernai sūnus atvežė pluoštą pageltusių rankraščių. Perskaičiau – visiškai neblogos eilės. Planuoju išleisti Druskininkuose po insulto parašytus eilėraščius. Daug ankstesnių tekstų dingo, kai kurie galbūt dar tebeguli KGB archyvuose. Esu parašęs trigubai daugiau eilių, nei jų buvo išspausdinta.

 

- Kai kam atrodo, kad rašote be atvangos dieną ir naktį.

 

- Nelaukite komentarų – rašau be ypatingų įžvalgų ir nesuku dėl to galvos. Kartais pats nesuprantu, ką rašau. Intuicija pasako, ko tuo metu reikia. Tik vėliau visa tai galiu suvokti protu, paaiškinti.

 

Kalbėjosi Gediminas Pilaitis

Lietuvos rytas, 2008-06-21