Laisvas kritimas : eilėraščiai / Romas Daugirdas. – Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.

      „Pasaulis negeba harmonizuotis, ir literatūra neturėtų glaistyti jo prieštaravimų“, – taip rašoma naujos Romo Daugirdo eilėraščių knygos „Laivas kritimas“ anotacijoje. „Visas apriorines tiesas paverskime tuščiomis, estetiškai šaltomis kriauklėmis...“ – taip teigia pats autorius ketvirtame knygos viršelyje. Pasaulis nuo pat jo sukūrimo pradžios – nuo biblinio Adomo ir Ievos išvarymo iš rojaus – niekada nepasiekė tobulos harmonijos. Žmogui, vieninteliam iš visų sukurtų gyvybės formų, buvo suteikta laisva valia – gebėjimas ir galia ne tik kurti, bet ir naikinti. Ir būtent naikinimo troškimas (aistra) dažnai nugalėdavo pozityvųjį pradą. Pasaulis dabar nėra blogesnis, nei buvo prieš šimtą, tūkstantį ar daugiau metų. Pasikeitė žmonių sukurtos priemonės, leidžiančios vis rafinuočiau, gal ne taip tiesmukai griauti, naikinti, ir dažnai ne vien fizinį kūną.

      Literatūra gali įtaigiai įvardyti vieną ar kitą reiškinį, egzistuojantį blogį, kaip nepaneigiamą faktą, procesą, su visomis jo pasekmėmis, tačiau blogio konstatavimas ir susitapatinimas nėra tas pat. Skiriančioji ar jungiančioji gija yra asmeninė vidinė nuostata, ji priklauso nuo daugelio dalykų. Neišsiaiškinus to galima pasukti niekur nevedančiu keliu. Ir tada skambus šūkis, jog menas turi atspindėti gyvenimą nepagražintą, taps ne tik beprasmis, bet ir žalingas. Yra ir kita tiesos pusė: dažnai apimantis bejėgiškumo ką nors pakeisti ar paveikti pojūtis.

      R. Daugirdo „Laisvas kritimas“ – tai iš esmės pasaulio, o kartu ir žmogaus, kaip asmens, kaip visko, kas jam iš prigimties buvo, yra ir, viliuosi, bus svarbu, neigimas. „Laisvame kritime“ žmogaus nėra, arba jis beveidis, beasmenis, nuasmenintas. Nėra konflikto su savimi ar aplinka. Dominuoja mentalinis lygmuo. Atmesdamas visokį priežastingumą, dėsnius, įrodytas tiesas, viską paneigdamas, netgi patį gyvenimą, kaip vertybę, autorius racionaliai, matematiškai braižo absurdu virtusio pasaulio schemą. Vitališko, jausminio klodo nė su žibusiu nerasi, arba jis tobulai paslėptas. Nejauku, kad lyrinio herojaus knygoje kaip ir nėra, nepasigirsta subjektyvios asmeninės ištartys. Tėra du ar trys eilėraščiai, kur autorius kalba pirmuoju asmeniu. Dažniausiai vartoja įvardžius „mes“, rečiau – „tu“. Neutralus, dažnai ciniškas, ironiškas stebėtojas. Pasaulio griuvimo apologija.

      Eilėraščių filosofija negatyvi: viskas tėra iliuzija, apgaulė, fikcija. Pasaulis netobulas, visos seniai pripažintos tiesos taip pat iliuzinės, sąlyginės, o žmogus praradęs savo veidą, virtęs kauke. Nerasime ir jokių konkrečių laiko, vietos, įvykių ženklų. Abstrakcijų fone rutuliojasi asmens drama (komedija), kuri jau netgi negali būti drama, o veikiau parodija jo buvimo nebuvimo pasaulyje, kuris tiek individo viduje, tiek išorėje seniai subyrėjęs. Ir visokie bandymai jį sukurti, atkurti, įpūsti jam gyvybės iš principo yra bergždi.

      Erdvė, į kurią vedamas skaitytojas, šalta, nejauki, tai bedvasė dykuma, griuvėsiai, nuolaužos. Ir toks mažas, juokingas žmogus tų nuolaužų krūvoje, pats beveik virtęs nuolauža, su groteskiškais savo jausmų dūlėsiais, ironizuojantis save, žingsniuojantis per gyvenimą su kvailio kauke. Jokių emocijų, juoba sentimentų: egzistencinio ilgesio, troškimo net nereikia tikėtis rasti. R. Daugirdo pasaulyje nėra net liūdesio, nusivylimo, neapykantos, kančios – tos nevilties, kuri apima dėl skaudžios beprasmybės suvokimo, tikėjimo (nesvarbu kuo) dužimo. Nėra nieko, į ką galima remtis, ieškoti tvirtybės. Nes niekuo nebetikima. Tuštuma, kai gyvenimo juodraštis, pasak autoriaus, nuo perrašymo vis labiau tobulėdamas darosi panašus tik į nulį. Ko gero, pati klaikiausia esatis. Bet autoriaus balsas (negali sakyti – lyrinio herojaus, nes jo nėra) išlieka ramus. „Ir eini vis kvailyn – juk daugiau nėra kur nes pasaulio krašte/ susitinka ir mylis neišsipildantys norai“ (p. 27), – ironija, neigimas, nihilizmas neretai slepia ir skausmą, kančią, gal net neviltį.

      Žmogaus rami tikrovė tegali būti sapnai, realybėje jų vietą kaipmat užima „ropliai“, rytą į kaktą beldžiasi „viešpaties plaktukas“, o gyvenimas viso labo yra tik „paraiška amžinybėn“, tai tas bilietas į ramų uostą iš, pasak autoriaus, nuolatinio bėgimo koridoriumi, tuneliu, kuris „sujungia naktį su naktim“. Knygoje teigiama, jog gyvenimas – tai „baltaveidė nesąmonė“, „tramplynas į kraštą be krašto“, o tariami laimės ledai neištirpsta tik šalčio kameroje. Tad ar verta kankintis? Todėl tik „kvailiai numiršta seni“, o ir ko laukti, kai sielos yra tik „žaislai prisukti“. Tačiau žaislai nesugeba mąstyti apie pasekmes. Gal todėl kraupiai šventoriaus tvoroj įstrigusias sprinterių sielas „dievas (...) priima kaip aborto vaisius“ – ne laiku nužudytus (žuvusius), bet nekaltus dėl savo likimo.

      Ar tikrai pasaulis, pasak R. Daugirdo, praradęs egzistencinę prasmę? Ar tikrai tik „lėlės gyvena už mus maitinamos sielomis iš užmiršto/ nepanaudoto rezervo“ (p. 17)? Ar žmonės tik rieda (ne gyvena) „lyg buteliai per baro plokštumą neužkabinę nieko/ kas sudužti leistų“ (p. 18), „kilometriniais koridoriais lyg per skaistyklą be durų“ (p. 19). Atrodo, kad taip. Jau nelikę jokių jungčių, sąsajų, sąlyčio taškų, paprasčiausio žmogiško ryšio su kitu, pagaliau su savimi, su dievu. O jeigu per klaidą pažadinama klaida, ji, pagauta triušiškos baimės, sprunka. Žmogus, suvokęs pačią tragiškiausią tiesą, kad prie jo niekada neužsidegs žalia šviesa, leidžianti peržengti „zoną kur gėris blogį/ paguldo ant menčių“. „Tarpstotė“, kai „jautiesi beveik amžinas nes beveik nesi“, „išdžiūvusi jūra“, kurioje nuskendo žmogų prie žmogaus turėję priartinti laivai, tik išplautas krantas, nes, pasak autoriaus, „tikrieji krantai – iš abipus išdžiūvusios kapinės“. Kelis kartus pasikartojantis mirties motyvas – kaip išeitis, galimybė iš kitų išsiskirti bent „karsto spalva“. Nors už šios ironijos, abejingumo, nihilizmo kaukės, norėtųsi tikėtis, prabyla per „jausmo apnašas“ vidinė gėla, galbūt netyčia atklydusi „vaikystė su popieriniu varpu ant galvos“, „musių pripustyta širdis“. R. Daugirdas tikriausiai sąmoningai neįsileidžia į eilėraščio gyvenimą jokių sentimentų, jausmų, viso to, kas žeidžia, skaudina, daro silpną, kita vertus, iš tos silpnybės išauga jėga, jis pats užridina akmeninį paminklą ant visko, kas gali sujudinti, sutrikdyti, sujaukti ir sugriauti paties susikurtą ir aukštinamą pasaulio AKLAVIetės GROŽĮ. o po tuo paminklu jau palaidoti, pasak autoriaus, „tie laikai, į uogas sulydyta praeitis, beveik sunaudoti gyvenimai“, baimė patikėt, „kad esi“. Todėl dienos ir „nešiojamos tarsi sielvartas bijant išlieti“, todėl ir „sėlina naktis užkirsdama kelius atsitraukimui“, prieštaravimai nuslopinami, jie, jeigu ir buvo, „jau susijungė ir sunaikino mišką už kalvos“. Tokių žmogiškų atverčių pėdsakų galbūt yra ir daugiau (o gal tik norisi rinkinyje rasti), nors likimo skeveldros nurengia „iki kaulų“, nors laukiama peilio, „kad iškirstų kanalą kad ant plausto iš to ko suprast nepavyko“. Eilėraštyje „pasimatymas“, kuris yra vienas iš tų kelių, kur autorius kalba pirmuoju asmeniu, paaiškinama:

      Tu mane atpažinsi kai ateisiu su kauke bekojo –
      veik nuogas –
      aplipęs drugeliais ant skylėto savigarbos žiedo
      lyg antkaklio šuns
      kiek priblokštas kiaurymių gausos danguje jų grožio
      kaip žudymo
      įrankio bet neišklydęs iš kelio kurį saugo kulkosvaidžių
      papliūpos
      nuo panašių
      p. 36

      Aklavietės grožio trauka vis dėlto stipresnė, ir autorius jai lieka ištikimas, nors ir „pritvinkęs liūdesio nudegintų tiesų lyg cigaretės dūmų“.

      Ar R. Daugirdo kūrybos estetika – tai priešprieša tikriesiems estetams, kurių žodis pernelyg išpuoselėtas, sutaurintas, sudvasintas? Sueižėjęs tikėjimas logika ir priežastingumu, pasaulis nėra „jaukus ir nuspėjamas“. Tokiam pasauliui pagrįsti, paaiškinti, o ir pasiteisinti skirta paskutinioji knygos dalis „Aklavietės palaima“, kurioje išdėstomi pagrindiniai viso rinkinio postulatų akcentai. Viską galima vertinti reliatyviai, gyvenime apstu spekuliatyvumo. Beprasmiai klausimai – „kodėl“ ir „kas“. Tobuliausia forma yra ne tiesė, ne kreivė, o ratas. Nes jame viskas kartojasi, bet niekas negimsta, – teigia autorius. Pasak jo, rato centras – žemė, dievas, gėris. Nuo jo niekur nenutolsi. Unikalus aklavietės grožis. Be to, aklavietė „paneigia primityvų tiesiaeigiškumą“. O su iliuzijomis galima susidoroti vieninteliu būdu – „numetant joms kaulą“. R. Daugirdo herojus savo pasaulyje jaučiasi esąs kalinys, ir tokia būsena yra palaima, ji saugesnė, padeda atsikratyti dalies nerimo, rizikos, nes, būdamas kalinys, „mažiau rizikuoji pasiklysti“. Autorius gyvena savo apsibrėžtame rate (taip jis apibūdina egzistenciją), atmesdamas visus dėsnius, visus „buvo“ ir „bus“ kaip niekinius. R. Daugirdas buvimą vadina AKLAVIETE. Ir teigia, kad jos palaima pozityvi. Ratui užsidarius, nebelieka sąvokų „į priekį“ ar „atgal“, nes, kur beeitum, visada grįši į tą patį tašką.
Išderintame palaimingame aklavietės rate labiausiai susiskaldęs pats asmuo. Smerkdamas meno jėgą išprovokuoti istorinius perversmus, kurstyti minią ar romantiškomis iliuzijomis ją klaidinti, vadindamas menininkus mazochistais, kuriuos savęs deginimo įkarštis gali paversti kvailiais, tampančiais „kameros bendražygių sąžine“, į kurią gesinama cigaretė bus suvokiama kaip apsivalymas kančia, teigdamas, kad kiekvieną mintį galima įrodyti kaip tiesą, poetas deklaruoja totalinį nihilizmą, absoliutų netikėjimą.

      Kiekvienas atsigręžimas atgal, stabtelėjimas primena, jog jau esama „post factum zonoj“ – judama tik inertiškai, veikiant išoriniams dirgikliams, kai „sustot neleidžia neišgaruojanti degtinė ir atsarginės dalys priešingos lyties“. Taigi lavonas? Ne! „Vis dar – kandidatas į gyvuosius.“
Kokios R. Daugirdo egzistencinės vertybės? Gebėjimas groteskiškai pasityčioti iš savęs ir pasaulio. Nuogai išrengta, išversta dvasia, nes nebėra nieko, kuo galėtų ją pamaitinti. Tik laisvai, su didėjančiu pagreičiu kristi žemyn. Bet kadangi rate niekur nenukrisi, tai tas laisvas kritimas vėlgi yra niekinis.

      O kas tas kvailys, kurį eilėraštyje „Klausimas“ žaisti pataria autorius? Mes, jūs ar jis pats? Autorius neneigia, kad „nuomos variantas“ (gyvenimas) skaudus, nes „iš gamtos išsinuomojus kūną, vis tiek neišvengiamai teks sumokėti dievu“ (p. 51) – juk toks nuomos mokestis.
Nors kūryboje dominuoja neigimas, nihilizmas, antilyrika, R. Daugirdo pasaulyje nėra chaoso, netvarkos, nevilties ar blaškymosi. Viskas iki galo sukonstruota racionaliai ir logiškai. Paneigdamas visas „apriorines“ tiesas ir dėsnius, jis iki galo lieka ištikimas savo tiesai.

      Knygoje yra per šimtą eilėraščių. Skaitant juntamas ir vientisumo, ir to paties kartojimo (perkartojimo) įspūdis. Paradoksas: nors skaitant nukrečia vidinis šaltukas, nors baugi tobulo rato sterili dykynė, kurioje nelikę nieko, kur jausmai išgramdyti, emocijos užlietos ledu ir rate tuščia kaip toje kriauklėje, skaitymas įtraukia, intriguoja, knyga savita, įdomi. Palyginimai taiklūs, metaforos, nors ir aplipusios viena kitą, raiškios, vaizdžios, gyvos, groteskas grubus, šiurpus, slegiantis, bet verčiantis suklusti. Tobulai ir iki grynumo nušlifuotas beveik tobulas pasaulio absurdiškumas. Žavi kalbos „akrobatika“, minties nuoseklumas, šalia jaučiamas tikrai ramus (neapsimestinai) pasakotojas.

      Galima pritarti, kad daug mažiau rizikos gyventi tokioje realybėje, kurioje jau nebėra kam žlugti, ko prarasti ir skaudžiai nukristi. Kai nebekyla pavojus susižeisti, nes susižeisti galima tik esant laisvam – turint jutimus. Suklupti galima už pirmo pasitaikiusio akmens, užsidaryti į ratą galima bėgant nuo savęs ir ieškant iliuzinio saugumo. Nors tokia aklavietės palaima iš pirmo žvilgsnio gana viliojanti, netgi savotiškai patraukli...

      Tik ar mes visi jau tikrai priėję tą palaimingą aklavietę?

      Literatūra ir menas
      2007 11 09