Viktorija Daujotytė. GYVENIMAS PRIE TURGAUS: Monografija apie Joną Strielkūną. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

1. Viktorijos Daujotytės monografijos apie Joną Strielkūną ypatingasis centras yra jos devyniolika laiškų šiam poetui, rašytų nuo 2005 m. balandžio 27 d. iki gegužės 10 dienos. Tam ypatingumui priskirtinas ir tarpas: J. Strielkūnas pirmo atsakymo sėdo rašyti po trejeto mėnesių, 2005 m. rugpjūčio 18 d., parašė keturis laiškus, paskutinį Viktorija gavo 2006 m. rugsėjo 28 dieną. Tarpas, kaip autorė pasakytų – pertrūkis, kuria intrigą. (Priežastys skaitant laiškus aiškėja, bet knygos struktūros tai nekeičia.) Niekas nereikalautų, kad monografijoje būtų intriga, bet – yra. Novacija, žinoma. Atsiradusi savaime.

Laiškas yra J. Strielkūno poezijos žodis (galėčiau daug cituoti, reikšmingai). Tai turbūt paveikė monografijos autorę, tarkim, šmėstelėjo mintis, kad galima daryti taip, kad čia būtų susilietimas. Dar jai galėjo rūpėti laiškas kaip nykstanti bendravimo forma, ypač literatūrinis laiškas (prašau įsivaizduoti, kiek jų Jurgio Baltrušaičio, Vinco Mykolaičio–Putino, Salomėjos Nėries, Šatrijos Raganos kūrybos tyrinėtoja skaičiusi, iš jų pasisėmusi). Ir dar – ne tik ji, bet ir mes, šios monografijos skaitytojai, puikiausiai suprantame, kad kalbėjimas apie eilėraščius laiške, sakantis ir klausinėjantis kalbėjimas, – yra kitokia kalba.

Autorė, tapusi laiškų rašytoja, negali nekalbėti apie save. Tai reti, bet labai svarbūs prasitarimai – galvojimas apie poetą prabudus anksti rytą, galvojimas apie jį ir save kartu, apie visą jo kartą, prisipažinimas, kad pirmoji mintis apie monografiją šmėstelėjusi kelionėje į Vabalninką kartu su Jonu Strielkūnu ir Monsinjoru Kazimieru Vasiliausku. Kai laiškų (ir monografijos) autorė atsiveria, nėr kur dėtis ir J. Strielkūnui – niekur kitur jis nėra tiek daug pasakęs apie save. Kalbu apie jo laiškus ir autorės pokalbius su juo – irgi labai svarbią monografijos dalį.

Laiškuose yra klausimų, į kuriuos poetas neatsakė. Tai irgi jį apibūdina. Apibūdina ir klausinėjusiąją, – supratusią, kas ir kodėl palikta be atsakymų, sutikusią, kad gana paklausti.

Bet į daugelį klausimų J. Strielkūnas atsakė. Tie klausimai ir atsakymai liks. Klausinėjimo ir atsakinėjimo niuansai, kuriuos veikia suartėjimai, – irgi. Akivaizdi, asmenybių sąlyčio nulemta knygos vertė. Nebūtų to sąlyčio, – vertė būtų menkesnė. J. Strielkūno atsakymais V. Daujotytė naudojasi saikingai, taigi „atiduoda“ juos tiems, kurie apie šį poetą rašys po jos.

2. Kai monografija parašoma šitaip, man nebereikia romanų.

Turėčiau paaiškinti šiuos savo jau parašytus žodžius.

V. Daujotytė sukuria tokį J. Strielkūno paveikslą, koks yra vertas romano. Nuo liūdno į knygas įsikniaubusio kaimo vaiko, matančio partizanus ir skrebus, vaiko, tėvų primokyto mokykloje tylėti apie tai ir ne tik, iki Nacionalinės premijos laureato. Laureato, likusio paprastu žmogeliu, einančiu savo kalvarijas gyvenimo turguje, ilgai tyliai sėdinčiu prie gydytojo durų. Nuo poeto, kurio eilėraštis, prasidedantis žodžiais „Lietuva – ugnis, kurią kūrenam / Ir kurioj sudegsime visi“, buvo rastas Romo Kalantos švarko kišenėje, iki kai kurių dabarties socialinių reiškinių niūraus skeptiko.

Pastarojo meto V. Daujotytės knygos, parašytos įsipareigojus, bet niekam neįpareigojus, kuria jos asmenišką XX amžiaus epą. Su žingsniu į dabartinį šimtmetį. Po knygų apie Monsinjorą Kazimierą Vasiliauską, apie Onę Baliukonę, šiek tiek anksčiau apie Justiną Marcinkevičių –­ knyga apie Joną Strielkūną. Tęsiasi jos kalba apie išėjusius (monografijos žodis) ir atėjusius iš kaimo vargų. Čia savaime atsiranda Romualdas Granauskas, Juozas Aputis, Bronius Radzevičius, Petras Dirgėla. Rimantas Šavelis, Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda... Irgi to romano veikėjai.

Toldamas nuo V. Daujotytės knygos konkretybių (kartu artėdamas prie jų), privalau pasakyti, kad jos refleksijos, savaip rikiuojami faktai, biografijų, kūrinių interpretacijos kuria tokį tikrą ir visuminį XX amžiaus gyvenimo, „politikos“ ir kultūros atvaizdą, kokio mūsų beletristikoje (jau nekalbant apie istorikų darbus) kol kas nematau. Fragmentus, atraižas, įsiskverbimo gylius – taip, matau, reikšmingus. Čia kartočiau ankstesnėje pastraipoje minėtų rašytojų kūrinius, pridėčiau prie jų Vandą Juknaitę. Jie gali padaryti tai, ko jokia, net V. Daujotytės plunksna parašyta kritika, padaryti negali.

Tačiau to visuminio vaizdo apybraižas kol kas kuria ji. Knyga apie Kazimierą Vasiliauską „Žmogus ir jo kalnas“ (2005) turėtų būti skleidžiama pasaulyje kaip knyga apie Lietuvą.

3. Jau net nesmagu kartoti, sakyti, kiek daug V. Daujotytė yra padariusi – parašiusi, pasakiusi. Paveikusi. Žinomais ir nežinomais būdais.

Talentingo žmogaus darbštumas vaisingas.

Gerai, kad apie J. Strielkūną parašė kaip tik ji ir kaip tik dabar. Kuo toliau, tuo daugiau kontekstų, pažinimų, gretinimų, sąlyčio matymų, girdėtų prasitarimų, asmeniško bendravimo ataudų.

Prireikia J. Aisčio, A. Miškinio, S. Nėries, H. Radausko, P. Širvio, A. Maldonio, V. Šimkaus, S. Gedos, Just. Marcinkevičiaus, tų poetų, kuriuos J. Strielkūnas vertė, tų plunksnos sesių ir brolių, su kuriais jis daugiau bendravo.

„Prireikia“ galima sakyti jau dabar. Kitam ar kitai nebūtų prireikę, – ir būtų buvusi stoka.

Ankstesnysis sumanytos monografijos pavadinimas – „Nepripildomas amžinas indas“ – labiau „limpa“ prie knygos autorės, negu prie jos „objekto“.

Tinka net ir egzaltuotos intonacijos intakas.

4. Kiekvienas J. Strielkūno ir V. Daujotytės knygų skaitytojas lengvai patikės, kad poeto kūrybos esmes monografijos autorė gali pasakyti. Pasako. Būtų popieriaus gadinimas jas cituoti, kartoti, nors labai norėtųsi – geidaujant prisiglausti.

Būtų dar blogiau, jeigu pulčiau gražbyliauti apie J. Strielkūną, pasisavinęs monografijos tezes ir dėdamasis, kad tai mano tiesos, be abejo, svarbesnės už autorės tiesas (esu prisiskaitęs tokių recenzijų).

Iš didžiulės visumos (vis dėlto daugiau kaip 300 puslapių), kaip kad iš upės iššokančios žuvys, kiekvienam įsimins vis kitoks blyksnis.

Tarkim, kas kalbama apie J. Strielkūno žodžius „bet vis tiek“. Kas apie lemtį kalbama. Apie jo eilėraštį kaip sodą. (Žanrinė forma!) Apie būtąjį esamąjį laiką. Apie nukryžiuotus gimtuosius namus. Apie poeziją, savais būdais kartojančią Lietuvos gamtovaizdį ir tautos istoriją. Apie tą literatūros ritmą, jau nepakartojamą, dingusį, kurį padiktavo pokario vaikų važiavimas arkliuko tempiamu vežimu –­ per duobes, per mišką (to meto mišką, su jo grožiu ir grėsmėmis), per laukus, už kurių atsiveria bažnytkaimis. Apie paprasto eilėraščio nepaprastas atramas (vaikas, gamta). Apie J. Strielkūno lyrikos asmenišką, tautinį, būtiškąjį tragizmą.

5. Analizės metodas. Visuminis, kitaip nepasakyčiau. Fenomenologinis –­ gal taip dabar norėtų jį įvardyti autorė. Strielkūniškas – pridėtų, nes mini lakią frazę: apie Graikiją reikia mąstyti graikiškai. Taip, be sutapimo su rašytoju, apie kurį rašai (jeigu tau norėjosi apie jį rašyti), negali apsieti. Kaip ir be distancijos pojūčio.

Monografijos skaitytojai neabejotinai įsidėmės atsargius jos autorės svarstymus apie poeto biografijos ir kūrybos santykius. Yra štai kaip: kūryba gana korektiškai atsieta, ją atskiria nuo asmeniškumų „sauganti sąmonė“ (bandau įterpti V. Daujotytės neseniai išėjusios knygos pavadinimo perrašą), tačiau biografinėmis ištakomis yra tikras poreikis domėtis. Šita kolizija pasirodo esanti dosni, daug duodanti. Ir visai nenorėčiau spėlioti (atspėti nesunku), kaip į šį kelią žiūrėtų radikalūs naujosios kritikos, semiotikos, biografinio ar kokio kitokio metodo šalininkai. Svarbiausia, – kad tas kelias dosnus.

Lygiai taip knygos skaitytojai įsidėmės V. Daujotytės autokomentarus, –­ pradedant nuo pokalbių apie J. Strielkūną su R. Granausku (manyčiau, šiuo atveju šiek tiek vaidinančiu agnostiką), nuo įvadinio straipsnio (jį lyginčiau su muzikavimu meno paslapčių tema), tęsiant šiuos svarstymus laiškuose, pokalbiuose su poetu, su įvardytais ir neįvardytais kolegomis, su savimi pagaliau. Ne, visų pirma –­ su savimi.

Šitaip yra atsiradęs V. Daujotytės gebėjimas pasakoti apie eilėraštį. Beveik negalimas, kiti sakytų – netinkamas užsiėmimas, nes reikia esą tiktai vertinti, interpretuoti. (Pastarąjį žodį moksleiviai ir mokytojai jau taria kaip keiksmažodį.) Pasirodo – galima, įdomu, jautru, esminga, iškalbu. Galbūt – per mažai koncentruota. Bet – skaitoma smagiau negu atpažįstama literatūrologija (jos yra persiritus į antrą knygos pusę). Puikios didelės knygos dabar neperskaitomos dėl to, kad didelės. Ką šiandien darytų „Daktaro Fausto“, „Budenbrokų“, „Bairono“ autoriai?

Tą visuminį metodą primityvistiškai miniu kalbėdamas apie literatūros tyrinėtoją, kuri išmano apie visus metodus (prisiminkime jos vadovėlius, knygas ir straipsnius apie kritiką, literatūros teoriją) ir recenzento sąvokų primityvizmą privalo išjuokti.

„Bet vis tiek“ – baigiu šį skirsnį J. Strielkūno žodžiais. Bet vis tiek – lemtingas knygos parašymo impulsas buvo lietus prie Putauskų kaimo, poeto kalbėjimas (girdint ir Monsinjorui) apie mirusį broliuką, apie kasdienę trijų kilometrų kelionę į pradžios mokyklą, iš paskos slenkantį vilką.

Taip, grįžkime, atsikvošėkime, taip –­ nebūtų J. Strielkūno skaičiusi, apie jį mąsčiusi, anksčiau ne kartą rašiusi, – nebūtų buvę to impulso.

6. Lig šiol nesu skaitęs kritikos (literatūrologijos) knygos recenzijos be tos knygos citatų.

„Klausantis Strielkūno skaitymo (paprasto, neryškaus, šniurkščiojančio) darosi įspūdis, kad štai žmogus pasakoja apie gyvenimą – savo ir kitų, kad sąmonė dirba be perstojo, grįžta, užbėga už akių, atsimena ir įsivaizduoja.“

„Poetas, kuris nenori būti reikšmingas, o yra; lyg ir nesiekia nieko reformuoti, keisti, o keičia.“

„Fenomenologinio išbandymo klausimas: ar turi būti tai, apie ką kalba tekstas? Ar tekstas turi atramą tikrovėje? Ar tikrovė tik yra? Ar yra sukuriama?“

Du šimtai keturiasdešimt antras puslapis:

„Strielkūnas bendrumų nesibaido. Kažkaip pro juos prasismelkia. Jo poetinė jausena yra sugerianti, sublimuojanti ir iš naujo išskaidanti.“

Nekomentuosiu. Recenzijos visuma turi grįsti kaip tik šias citatas. (Arba šios citatos prasitaria apie tai, apie ką recenzijoje nekalbėta.) Nors tai tikrai nėra gražiausi knygos žodžiai. Gražiausius recenzentas įsiminė, bet turi savo nuomonę, dar nelabai aiškią, apie kritikos gražmenas.

Negaliu čia pacituoti knygos nuotraukų telkinio, tik autorės žodžius: jose poetą, kitus žmones ir vaizdus gaubia šviesa (knygos dailininkas Romas Orantas).

Paskutinė citata – iš 2001 m. išėjusios V. Daujotytės knygos „Esė apie poeziją ir esimą“. Tos knygos paskutinis sakinys:

„Menas yra tobulas liūdesys dėl šio netobulo pasaulio.“

7. Pastarajam posakiui Jonas Strielkūnas pritartų. Net jei nebūtų trečias brolis. Net jei Viktorija Daujotytė nieko nebūtų apie jį rašiusi.