Erika Drungytė RŪKAS IR VĖJAS        Erika Drungytė. RŪKAS IR VĖJAS. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

 

Dažnas Erikos Drungytės rinkinio „Rūkas ir vėjas“ tekstas vertas atskiros studijos, jos eilėraščiai sraunūs ir platūs, tačiau sunkoka būtų juos vienaip ar kitaip apibendrinti. Nepaisant panašios stilistikos, visi jie gana individualūs, tačiau manau, kad ir padrikos pastabos apie atskirus tekstus padės susidaryti įspūdį apie visą rinkinį: kiekviename eilėraštyje atpažinsime E. Drungytės poezijos kodą.

 

„būdamas neišbūsi / bet esti kažkaip / buvojimas“ (p. 55). Ar ne tikslus Vakarų civilizacijos žmogaus būsenos nusakymas? Stumiame dienas žvelgdami į gyvenimą per vakarykštės dienos stiklą.

 

„200 hektarų ramybės...“ (p. 56). Ramybės prerijose „antis / vienut vienintelė / mėgina sparnu / užkabinti nors kokį / įmirkusį / garsą“ – toks vaizdas neišduoda jokio vidinio nerimo, tai perdėm poetiškas brūkštelėjimas grafiko plunksna, bet dėmesys nukreiptas ten, kur gali atsirasti garsas – veiksmas. Vadinasi, laukiama ne tylos, o veiksmo?

 

„Iš tylos gal išnyra tie slenksčiai...“ (p. 8). Norint bent iš dalies užuosti, koks poetės siūlomo gėrimo kvapas, norom nenorom tenka naudotis jos pačios žodynu. Nors tai vien kvapas, skonį įmanoma patirti tik pačiam pasinėrus į jos daugiasluoksnių metaforų džiungles – paklusdamas Erikos eilių ritmo burtams, imi tikėti, jog poetė – tai „lotoso žiedas, išsiskleidęs blyškiaveide undine akyse mėnesienos pavargusios... po sunkios ilgametės nakties...“ (p. 8, autorės žodžiai, tik sukeisti vietomis). Eilėraštis parašytas taip, jog atrodo, kad ne tik poetė, bet ir aš, ir daugelis kitų esame po sunkios ilgametės nakties...

 

„Žiedlapiai pagal Ezrą Poundą“ (p. 6). Šis eilėraštis – lyg pusnuogio rikšos persiverčiančių prasmių nugludintais akmeningais slenksčiais tempiamas vežimaitis, kupinas gilių, imlių metaforų su žaviais, sidabru spindinčiais simboliais. Nepasakytum, kad vežimaitį traukti sunku, tačiau rėksmingose gatvėse su juo nelakstysi: nuo triukšmo išbarstysi tai, kas taip rūpestingai buvo sukaupta. Turinio sodrumu jis beveik prilygsta poemai: paguosti žmogų yra tas pat, kas nugalėti dykumą „vėjui kartojant tai rojus“.

 

„tavo rankų tinklai vakariniai...“ (p. 9). Švelni meilės melancholija: „tavo rankų tinklai vakariniai / mano sielos žuvis švelniai gano...“ – ritmingai linguoja švelnus ilgesys, niekur jis nesiveržia, nesistengia ištrūkti, susprogdinti tokios būsenos susaistymų – reikia manyti, kad sąmoningai ja svaiginamasi kaip vynu, kaip saulėlydžiu. Jeigu mylimojo „žodžių vėliavos čeža“, nieko daugiau nebereikia.

 

„Šilko tvarsčiai“ (p. 10). Erikos poezija yra ne tai, kas parašyta ar aprašyta. Skaitant nesinori išsinerti iš poetės metaforinės kalbos apdaro, ritmo, kurie įtraukia net jeigu kartais iki galo ir nesuvokiami, atitolę, be to, kiekvienas posmelis ar metafora ir atskirai gražūs, savarankiški, o jų visuma – lyg tąsaus, saldaus, gal net vyšnių skonio drama: „Kiek varovų rūke pasiklydo / Baltai mėnesio galvai nuriedant / Juodu kalnu kurs rankoj nakties...“ (p. 10).

 

„kai užspringsta kauliukais varnėnai...“ (p. 11). Eilėraštis nedeklaratyviai filosofinis, metaforų apibendrinimai globaliniai, kartais kosminiai, ir vis dėlto apibūdinti Erikos dvasią sunku, ji nuolat išslysta. Tuomet pagalvoji, kad poetės pasakymas, jog esamas (laikas) „kuriame jau nėra mano balso, kuriame jau nėra netgi aido, / vien širdies tylūs groja varpeliai...“ būtų arčiausiai to, kas jaučiama jos posmeliuose.

 

„tuščias mėnulis šitą naktį...“ (p. 12). Griūtis, netektis tokia pat graži ir elegantiška, patraukli bei žavinti kaip ir viltis: „ten visa sudegė ir liko / didžiulė dulkių dykuma / pilki pelynų pelenai / ir šaltalankių juodos šakos...“ Tai lyg atsidavimas nematomam, geliančiam ritmui (judėjimui), nes tėkmė gražesnė, gyvesnė net už viltį, „kad pirštai / galėtų susinerti mudviejų buvimui“.

 

„Ruduo yra šešėliai ir delčia...“ (p. 14). Poetė, sakydama, jog „delčia / kas naktį besiniaukianti, lyg žįstų / jos pieną pasitraukiantys iš čia...“ (p. 14), rudeninį (ar išeinančios meilės) liūdesį tarytum perkelia į kitą matavimą, kuriame visi liūdesiai – tiktai kilnus vandens sruvimas, šniokštimas, bangelių pliuškenimas į lėkštą krantą.

 

„Tave nuo manęs“ (p. 15). „kas tave atitolint galėtų / pasiglemžti nulyti nusnigti...“ – tik keturi veiksmažodžiai, o atrodo, kad skaitytoją užgriūva visa jų lavina, naujai sukurtų, naujai pritaikytų veiksmažodžių krioklys. Šitas įspūdis ir toliau neišnyksta, sukurdamas himną ištikimam laukimui, kuris pats atrodo kaip pasaka: „aš atleidžiu ir leidžiu griūti / visiems mano laukimo medžiams / toms šviesiausioms švelnioms pušims...“ Tai atviros aistros meilės lyrika, kurios jokiu moksliniu, abstrakčiu terminu neapibūdinsi, joks abstrahavimas neperteiks Erikos dvasios, todėl apie jos eiles man norėtųsi sakyti, jog tai „voratinklių sruogos ant karvių akių...“

 

„Aš meldžiuosi atrėmusi galvą į sieną raudų“ (p. 17). „Aš sustoju nakty, krentant tamsai lyg šilkui / Man į plaukus, akis, glėbio tuštumą skaudžią.“ Jeigu tamsos šilkas į poetės glėbio tuštumą klostėmis gula, tai ne tik skaudu, bet ir paslaptingai šventa, nes drauge pajunti, kaip prasiveržia ir begalybės atodūsis. Poetinės vaizduotės galia akivaizdi. Erikos poezija nėra lygus asfaltuotas keliukas, ji primena kalnų takelį, kurį tai čia, tai ten užtveria gilūs asociacijų tarpekliai – skaitytojui tenka pačiam per juos permesti lieptus, sujungti netikėtai ištrykštančias metaforas į vientisą tako audinį. Norint suvokti Erikos poezijos pasaulį, reikia šiek tiek drąsos, nes tai ir intelektualus žaidimas, ir nuotykis. Jeigu įveiki tarpeklius, būni apdovanotas, atsiskleidžia piešiamų vaizdinių daugiaprasmiškumas.

 

„gal dar suspėsiu...“ (p. 20). Žavūs, netikėti minties, vaizdų, įvaizdžių posūkiai, protrūkiai. Atskirus vaizdus jungia tarytum ir viena tema, bet jeigu Erikos eilėraštį palyginsime su gėlių lauku, kurį reikia pereiti, tai vėliau, kai laukas jau už nugaros, ir tu sustojęs atsisuki pažiūrėti, kur čia taip smagiai yreisi, staiga suvoki, kad nieko neprisimeni. Kad ir kaip stengtumeisi. Supranti, kad smagu buvo, kad ir vėl norisi, bet neprisimeni. Išlieka tik bendras įspūdis: banguojanti nuostaba, gal net užburiantys kvapai, tačiau dabar tai džiugesys be kūno. Paradoksas: tokios sodrios metaforos, o viso eilėraščio įspūdis – džiugesys arba aistri paslaptis, tačiau be kūno.

 

Ilgokai sukau galvą, kaip čia yra, kol pagaliau supratau: šalikelių metaforos stiprios ir įdomios, kiekviena gali būti atskiras eilėraštis, o, sustojusios į vieną gretą, jos nustelbia viena kitą, lyg ir blaško skaitytojo dėmesį. Palyginimas su gėlių lauku čia labai tinka: argi perėjęs per tokį lauką prisimeni bent vieną atskirą žiedą?

 

Sakyčiau, tai ne trūkumas, o tokia mąstymo, jausenos ypatybė. Šitie eilėraščiai puikiai galėtų būti skaitomi ir iš jų mokomasi budizmo mokyklose: tai būtų vienas paradoksalių būdų pajausti visuotinį esaties džiugesį, būties pilnatvę, neužteršiant sąmonės konkrečios materijos vaizdais. Konkretūs vaizdiniai egzistuoja, bet jie ištirpsta visuotinybėje, „kai mano kambary tamsa įrėmina žėruojančias / akis žarijų smilkalų viršūnėse...“

 

„Dangus lieka man...“ (p. 22). „Per mano ausis išgirsti / Mėlyno angelo dainą / Keistam sūkurių debesy / Iš kurio ta kuprota moša / Išsiverps ilgą siūlą botagui / Ir tvokstels zigzagų žaibu...“ Tai ir pasaka, ir mitas, ir lopšinė sykiu, be to, jokių minties šuolių per prarajas – poetė tarytum paneigia tai, kas ką tik buvo teigta prieš tai buvusiuose eilėraščiuose. Be to, autorė puikiai pažįsta mitologiją ir etnologiją, meistriškai šitas žinias panaudoja. Tarytum pasaka, bet perskaičius dilgteli paširdžiuose.

 

„Aš vienmarškinė...“ (p. 25). Būsena paklaikusi, bet spalvota, ir toji spalvų paletė tankiai balta – vienu žodžiu pasakyta – ir trūksta oro, ir Klimto drobių aistra, ir dugno nesimato, ir vis tiek „tankus baltas oras“ yra talpesnė sąvoka.

 

„Aš nuverčiau jus nuo kėdės...“ (p. 26). Subtiliai ironiška, bet paskutiniu sakiniu poetė sunaikina ironiją ir skaitytoją panardina – į ką? Į tai, kas nenusakoma? „Aš juk tikrai nesuprantu, kodėl sėdėjote manajame krėsle, / Kai pilnaties pilnam kieme naktis atgniaužė delnus...“ Drama pateikiama kaip norma, žmonės – kosminių srautų tėkmėje... O koks vyro aprašymas! Ironija, kuri suvokia, kokia ji netikra... Dialektika, prasišviečianti pro pilnaties dirvonus.

 

„Pilnatvė“ (p. 29). Pasakojimo srautas teka ramiai lyg didelė upė, viskas paprasta, aišku ir gražu, simbolių, talpių metaforų prisodrintas trumpas tekstas gali būti suvokiamas kaip plati epinė erdvė, o panirus į metaforų gelmes, kūnas kartais net pagaugais eina nuo apibendrinimų tikslumo ir vaizdingumo: „Savo vienatvių raiščius rankų riešams... Aš atšaukti bijau šioj atokvėpio celėj...“ Įstabiausia tai, kad paskutiniu vaizdu poetė spalvingą gimstančios meilės ir baimės jos netekti peizažą lengvai mesteli aukštyn ir visam eilėraščiui suteikia naujai pagimdyto mito atspalvį: „Ir negrįšiu į užsnigtą mišką, kurio tankmėje / Mane mano motina lokė sapnuoja.“ Ciklas „Totemai“. Užkalbėjimas (Australija) (p. 31).

 

Pasakojimas švelniai iškilmingas, kalbėjimas lyg šokis, malda ir himnas sykiu, o pabaigoje – netikėta minties transformacija: „kad tiktai nepabustų skruzdė... Nes baisi tuštuma begalinė / Jei atmerktum akis jei nebūtų / Skruzdėlių tau sapnuojančių viską.“ Išniręs iš teksto jautiesi kaip Dievas Didysis Oposumas.

 

„Aukojimas“ (Meksika) (p. 32). Auka (gyvatė) įsiūbuoja, išjudina aukotojo širdį (kaip varpą) pati jam atsiduodama, ir lyg šokio ritme atsiveria-susitinka gyvatės ir aukotojo sielos: „Mano odą prieš aušrą nudirk... Tekant upei pasaulio gyvybės.“ Jeigu ne teksto ritmas, susitikimo nebūtų. Ritmas kaip vartai tarp dviejų skirtingų pasaulių.

 

„Sapnas“(Normandija) (p. 34). Apie tai, kad viskas suirę, pasaulis sumišęs, o gyvenimo vairininkas – vikingas – akmenėja, bet poetė liepia šuoliuoti ant akmens kumeliuko. Paradokso spiralė: sakytum, akmeniui tai neįmanomybė, o šuoliuoti, pasirodo, galima, nes tai, kas vyksta, visai nieko nereiškia... Gyvenimo banga kunkuliuodama užliūliuoja (tekste). Sakyčiau, mitologinių sirenų drama – ji tokia tąsi kaip ilgesingos dainos melodija, ir būtų neapsakomai saldu, jei niekada nesibaigtų.

 

„Atitartinė“ (Libanas) (p. 35). Jeigu įspūdį apie eilėraštį pabandyčiau išreikšti vienu sakiniu, tai skambėtų maždaug taip: daugiasluoksnė metafora ant plaukiančio logikos ižo – per properšas – ant nenusakomo kalbinio absurdo linguojančių pastolių. Šitas ir daugelis kitų eilėraščių labai kondensuoti, negalima mąstyti iš karto apie kelis, o norint suprasti ir patirti malonumą tenka, sakyčiau, įsiskverbti į mintį, ir dargi ne į mintį, o susigyventi, panirti į daugiaprasmę metaforą, kurios sluoksniai lyg ižo lytys praslysta čiužėdamos, jos sąmonėje palieka tik nujaučiamą švelnumą: „kiekvienas raumuo sukrešėję / alpstančios žemės akmenys / riedantys gerkle / ryji / visus juos atšaukdamas...“

 

Atrodo, jog eilėraštis yra tragedijos ar dramos virsmas – gal į švelnumą? Ne tik – iš esmės dramos ir nėra, tėra tik dramos ižas, būtent – išplaukianti tragedija ir nuo ižo kylantis pavasarinis rūko giedojimas.

 

„Mergytė iš Lhasos“ (Tibetas) (p. 37). Siužetas: iš mergaitės šuniukai atėmė džiūvėsį ir nusinešė į kalnus. O pabaiga tokia: „Ir vėjas viską nuneša į kalną ir tik vėjas, / Princese mano, ašarėlėje tik vėjas.“ Velniškai gražu: graudoka istorija plaikstosi kaip tos „,raudonos, mėlynos ir baltos vėliavėlės... ant virvelių“, o „ašarėlėje tik vėjas“ (p. 37) – smagu. Ir tikra.

 
Nemunas
2009-02-12