Valdas Daškevičius NETIESIOGINIAI ĮRODYMAI       Valdas Daškevičius. NETIESIOGINIAI ĮRODYMAI: eilėraščiai. – V.: Homo liber, 2009.

 

       Sako, dirbom abu „Lietuvos aide“. Bet beveik neatsimenu. Pirmasis mano darbas. Kaip iš kito gyvenimo, iš didelių rūkų. Tumulas. 2007-aisiais perskaičiau jo „Misteriją“. Ir visai patiko. „Sauja pelenų“ (skaičiau po to), matyt, patiko dar labiau. Gal net ne todėl, kad ten būtų „geresni“ eilėraščiai. Galbūt todėl, kad ten buvo „geresnės“ galimybės. Septyniolika metų geresnės. Tramplinas toks. Lūkesčių, vilčių, klejonių tramplinas. Trečiąją eilėraščių knygą „Netiesioginiai įrodymai“ skaičiau su nekantrumu, be to, buvau pakviestas į knygos pristatymą pakalbėti. Tai prisirašiau visokių remarkų (erikų marijų remarkų) tiesiai į knygą aplink eilėraščius. Ir dabar, kai atsiverčiu, tai toji Valdo Daškevičiaus knyga pati į mane bylo, mano paties žodžiais. Mano paties idiotiškais. Keletą savo idiotizmų užrašysiu ir čia. O jeigu, kaip sakė Regimantas Tamošaitis „Poetinio Druskininkų rudens 2009“ konferencijoje, kas nors čia pasirodys protingai pasakyta, tai vertėtų suprasti kaip atsitiktinumą.

 

       Taigi idiotiškai mąstydamas nusprendžiau parašyti ne visai apie tai, kas yra V. Daškevičiaus „Netiesioginiuose įrodymuose“, o apie tai, kas galėtų būti. Keletas tokių man labai rūpimų temų, kurios yra šio autoriaus kūryboje, tačiau jos nėra dominuojančios, jos tokios minorinės, paslėptos, tarsi tik atsitiktinai ir tarsi tik vos vos išgrotos. Man gražiausias trečiasis „Netiesioginių įrodymų“ skyrius, pasakiau knygos autoriui, – o aš ketinau šį skyrių iš viso išimti, nes atrodė silpniausias, atsakė jis man. Gal tada ir supratau, kad esu idiotas. Bet laikysiuosi savo. Taigi pacituosiu vieną eilėraštį, kuris tikrai nėra koks nors pats „geriausias“ knygoje, bet man yra įdomus grynai dėl tam tikrų mano paties pasaulėjautos dalykų – „matrona“ (p. 59):


                                   dailiausia diskotekos panelė
                                   prie jos
                                   net spuoguotoj vaizduotėj
                                   drovėjausi prisiliesti
                                   jau matrona
                                   suapvalėjusiom formom

                                   po metų vainikais
                                   ji man atsiduoda
                                   geisdama
                                   susigrąžinti
                                   ankstokai prarastą nekaltybę

                                   tą mirksnį
                                   kai prasilenkiame gatvėje
                                   vienas kito
                                   tarsi nepastebėdami

 

       Labai gražu šiame eilėraštyje toks laiko, gyvenimo praeinamybės pojūtis. Eina laikas ir pasaulyje (mano, tavo pasaulyje, bet ir kažin kokiame „objektyviame“, nuo mūsų nepriklausomame pasaulyje) keičiasi hierarchija, figūrų padėtys, reikšmės, įtakos zonos. Dailioji diskotekos panelė tapo beveik niekuo – pilka, nebeišsiskiriančia mase. Tai (arba ta), kas žavėjo, dominavo, „valdė“ pasaulį, prarado galią. Kiti paėmė pasaulį, kiti dabar jį valdo, kiti žavi, dominuoja, fantazuoja, drovisi prie kažko net prisiliesti. Kiti paėmė mano pasaulį. Mūsų pasaulį. Išstūmė mus. Jų dabar yra laikas. Bet! Bet čia įsimaišo toks vienas viską aukštyn kojom apverčiantis niuansas, toks pasiutimas. Atmintis. Atmintyje yra kitoks laikas. Ten laikas yra. Bet jis visas yra dabar. Ten vienu metu, t. y. nuolatiniame dabar, egzistuoja pasaulis su ankstesne figūrų hierarchija ir su dabartine hierarchija. Ir netgi dar su trečiąja hierarchija, kuri atsiranda susimaišius tai buvusiajai ir dabartinei hierarchijoms. Tiksliau, tas dabar, kuriame tam tikra prasme nustoja galioti laiko sąvoka, yra praeities ir paprastojo dabar (kuriame dar galioja laiko sąvoka) santykis. Praeities aktualizacija dabartyje. Kur aš esu, kaip galėčiau save apčiuopti, sugraibyti kažin kokią tiesos gruciukę apie save. Gal aš esu atmintyje, gal kažkokioje neapčiuopiamoje dabartyje. Kas yra ta moteris vis dėlto: jau senstanti matrona ar dailiausia diskotekos panelė? Bet kodėl sakau „ar“? Toji dailiausia diskotekos panelė yra kažkur atmintyje, kažkokiame nutolusiame, išnykusiame pasaulyje, atsiminimų begalybėje – ne čia, ne dabar, bet juk praeitis atmintyje visada yra dabar. Dabar, kai aš atsimenu, kai žiūriu į apvalėjančią matroną. Ji yra ir ta iš atminties, ir ta iš mano dabar. Ji nėra arba ta, arba ta. Ji yra ir ta, ir ta. Iš tikrųjų dabartyje nėra jau ne tik tos diskotekos gražuolės, bet ir manęs, to manęs, kuris gražuole žavėjosi, kuris net spuoguotoj vaizduotėj drovėjosi prie jos prisiliesti, kuris išnyko. Bet juk, po perkūnais, jis neišnyko, aš jį atsimenu. Aš esu jis. Aš esu savo atmintyje. Per savo atmintį aš tampu vis pilnesnis, įvairiapusiškesnis. Tas ankstesnis aš bijojo prie gražuolės net prisiliesti, o dabartiniam aš toji matrona, kuri drauge vis dėlto yra ir anoji diskotekos gražuolė, akimirksniu atsiduoda, norėdama „susigrąžinti“ ankstesniąją save – ankstesniąją padėtį po saule, hierarchiją visatoje. Taigi anoji ji ir dabartinė ji, ankstesnysis ir dabartinis – mes visi, visi tie ji–ji ir aš–aš vienas kitą papildome., kuris matė, bet nedrįso, ir , kuris drįsta, bet jau nebemato, pasirodo, tampa tuo, kuris ir drįsta, ir mato. Čia A. J. Greimo aprašytas esthésis – objekto ir subjekto (objektų ir subjektų) susiliejimas: tą mirksnį, kai susitinkame gatvėje, susilieja jis ir ji. Jis ankstesnis su ja dabartine, ji ankstesnė su juo dabartiniu ir dar visi kiti jis ir ji variantai. O man labai gražu yra tai, kad aš, tu, jis, ji, mes – esame daugiau, kur kas daugiau, negu matosi, daugiau, negu atrodo iš pirmo, antro ar net trečio žvilgsnio, kiekvienas mūsų yra mūsų begalybė, n variantai, neišbaigiamybė, pasiutėliai, uraganai. Mes nemokame pamatyti savęs pilnų. Matome tik kažin kokias draiskanas, išnaras, duženas, bet jeigu viską sudėtume į viena, jeigu kažkas (pavyzdžiui, Dievas) visas tas duženas ir draiskanas mato viename, kokie vis dėlto didingi mes atrodome. Laiko trupinami karžygiai, alaviniai kareivėliai, pranokėjai, pergalė. – – – Yra čia kažkas iš V. P. Bložės, D. Kajoko, iš krikščionybės, budizmo? Yra pojūtis. V. Daškevičius trečiame „Netiesioginių įrodymų“ skyriuje kalba apie tam tikras inkarnacijas laike, aplinkybėse, formose, gyvenimo etapuose, apie daugybę , kuriuos atpažinus, suvokus, įsisąmoninus galima taip šoktelt, taip gana aukštai, virš kasdienybės, virš monotoniškų, statistinių. V. Daškevičiaus poezijoje yra šitos krikščioniškosios arba Rytų išminčiaus pasaulėjautos, sidhartiško žvilgsnio, tik pats autorius, man taip atrodo, bent jau kol kas save identifikuoja kituose vandenyse, kitose pasaulėjautose, kitokio pobūdžio poezijose. Norėčiau paskatinti jį pasidaryti charakirį. Mano manymu, neišliks kitos jo poezijos vietos, tik šitos krikščioniškai budistinės. Velniop visa kita – reikia stotis ant savo kelio, savo peiliu persipjauti pilvą, mirt, bet rašyt taip, kaip niekas kitas negali. Nekalbėčiau tokių idiotizmų (kaip keli pastarieji sakiniai), jeigu nemanyčiau, kad V. Daškevičius turi pakankamai galių tam charakirio reikaliukui. Pakankamai galių tokiam labai aukštam pilotažui. Jo valia rinktis. Ir jo valia suprasti, kad čia tik idiotiški patarimai. Gali būti, netgi ir kaip gali būti, kad viskas yra visai kitaip. Bet grįšiu prie mane dominančios temos. Eilėraštis „vis daugiau valandų“ (p. 62):


                                   į geležinkelio stotį
                                   mane palydi
                                   senelis sergąs alzheimeriu

                                   nuo dviračio bagažinės
                                   nuvirsta
                                   pintinė vyšnių

                                   renku nuo asfalto
                                   sekundes
                                   nerimaudamas kad palydovas
                                   ūmai neteks atminties
                                   bet jis
                                   dvelkia ramybe
                                   nuplausi

                                   nuplausiu
                                   šūkteliu pro vagono langą
                                   nuplausiu
                                   šnabždu kapinaitėse
                                   o paskui
                                   vėl išberiu uogas

                                   vis daugiau valandų
                                   prisirenka
                                   iki traukinio išvykimo

 

       Visų pirma tai šitą eilėraštį redaguočiau. Pirmiausia išbraukčiau paskutinę strofą. Keisčiau priešpaskutinę. Bet dabar ne apie tai. Čia irgi apie laiką. Apie senelį, sergantį alcheimeriu. O gal čia ne senelis, gal čia pats laikas serga alcheimeriu. Alcheimeriškas laikas. Ne prarastas, ne pradingęs, ne neįvykęs, ne neatrastas, ne koks nors, kurio gaila – tiesiog alcheimeriškas laikas. Su kitokia vertybių hierarchija, kitokia tėkme, kitokia tiesa, kitokia laime. Laimingas laikas. Laiminga, alcheimeriška būsena. „Protingas“ eilėraščio subjektas, labiau čia tiktų sakyti – pasakotojas, „nerimaudamas, kad palydovas ūmai neteks atminties“, mėgina tarsi kontroliuoti savo, t. y. eilėraščio (iliuzijos?), pasaulį, tą neva kvankštelėjusį senelį, renka išbirusias vyšnias, mėgina atsisveikinti su sergančiu seneliu ir sergančiu to senelio pasauliu, juntamas toks pragmatiškas, blaivus vakarietiškas nerimas – kaip čia reikės vienam tam sergančiam seneliui likti. Bet vyšnios išbyra ir subyra visas pragmatiškumas, visi sušikti standartai. Renki vyšnias ir tampa jas nebeįmanoma surinkti, ir tampa beprasmiška jas surinkti, ir imi žmogus staiga ir pamatai, kad tu čia vienas blaškaisi šiame pasaulyje, mėgini jį suvaldyti, sudėlioti, bet pasirodo, kad ta tavo dėlionė nėra pati geriausia, kad ji gal net nereikalinga, kad daiktai, įvykiai, alcheimeriškas senelis turi pasaulyje savą tėkmę, savą tvarką, savas teises, kitokias negu tau įprasta tvarka ir teisės, kad visus tuos daiktus, senelius ir net tave patį dėlioja kažin kokia visa apimanti (paimanti, atimanti?) ranka. Tave ji įkiša į vagoną, senelį į kapines ir, oi, kaip gali būti, kad seneliui kapinėse yra daug geriau negu tau vagone ir kad senelio alcheimeris kaip tik yra visatos sveikumas, o ne kokia liga. Liga yra sveikata. Laimė yra kitur, visai kitur, negu gali pasirodyti iš pirmo arba, kaip jau sakiau, ir iš antro, ir iš trečio žvilgsnio. Man atrodo, kad laimei atrasti reikia V. Daškevičiaus žvilgsnio, tokio lėto, poetiško, apversto žvilgsnio, rupūžiokas, jis mato ir gal net pats kartais nesupranta, kad mato. Tos vietos, matymo vietos, praregėjimo, apvertimo, išrišimo, netgi lengvo melavimo vietos („pradžia kaltės tai pradžia poezijos / pameluosiu šiek tiek / prie klausyklos / kad kunigas / duotų man išrišimą“, p. 56) man yra pačios poetiškiausios. Manau, V. Daškevičius yra labai padorus žmogus ir kai jis „sugalvoja“ meluoti, tai jį apima kažin kokie sąžinės priekaištai – sąžinės – sielos – priešokiai – prieplaukiai – pasiutimai – viražai – tokie poetiniai pliūpsniai – praregėjimai – aiškiaregystės kliedesiai – būties lėtumas – sąžinės laimė – poezijos laimė – skaitymo malonumas Bleizgiui, kuris susapnavo tai, ko galbūt visai nebuvo, bet kaip vienas iš išprotėjėlių palatos noriu pasakyti aiškiai: žmonės, niekada netikėkite, kad įmanoma kalbėti arba sapnuoti tai, ko galbūt niekada nebuvo. Viskas, apie ką tik sugebėjome kliedėti, buvo, yra ir netgi beprotiškai iš tikrųjų yra. Todėl ir šitas mano rašinys iš tikrųjų yra absoliučiai apie Valdo Daškevičiaus „Netiesioginius įrodymus“ ir taip pat, matyt, apie kitą jo knygą. Kuri tuoj bus parašyta.

 

       Šiaurės Atėnai

       2009-12-18