Valdas Gedgaudas KARIO ŠEŠĖLIS       Valdas Gedgaudas. KARIO ŠEŠĖLIS. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.

 

       Po dešimties metų pertraukos pasirodė Valdo Gedgaudo eilėraščių rinkinys „Kario šešėlis“ – knyga juodu viršeliu, ant kurios raudonomis raidėmis užrašyti autoriaus vardas ir pavardė, o po jais pilku šriftu gula pavadinimas – „Kario šešėlis“, toks šešėliškas, tylus, vos pastebimas. Autorius išsiduoda, jog „knygos pavadinimo nuoroda į Akiros Kurosawos „Kagemuša“ – neatsitiktinė. Bet ir ne daugiau. Tiesiog antrininkai nepastebimai pradeda veikti savarankiškai, o tu tarytum gedintis brolis grimas žvelgi į anapusinį atgyjančių savo iškamšų šokį –­ greitą kaip šešėlis, tylų kaip debesys, nuožmų kaip sapnas, nepajudinamą kaip naktis.“ Antrininkų, t. y. kontekstų, šiame V. Gedgaudo rinknyje nemažai – tai ir jo paties kūrybos pradžia, ir lietuvių folkloras, ir pagonybė, bibliniai, antikiniai, kino motyvai, daug nuorodų į literatūrinius kūrinius.

 

       V. Gedgaudo poezijos istorija siekia 1994 m., kai kartu su D. Dirgėla, A. Šlepiku, D. Valančiausku ir E. Ignatavičium sudarė „Svetimų“ antologiją. Jos pradžioje pateikta grupės kūrybos programa, kurioje atmetamas bet koks socialinis, autorinis determinuotumas. Tas savotiškas manifestas primena O. Wilde’o „Doriano Grėjaus portreto“ pratarmę – apie kūrėją ir kūrybą kalbama paradoksais, neabejojama savo skelbiama tiesa ir tuo, kad „Poezija nevaizduoja Gyvenimo, nes Gyvenimas – nėra Poezija“, kad „poetas neturi nieko bendro su savo tekstais, išskyrus tai, kad turi teisę gauti už juos autorinį atlyginimą.“ Žemiški kūrėjo norai – atlyginimas, o mistinė poezijos prigimtis neturi nieko bendra su gyvenimu, tad, matyt, yra diktuojama dieviškųjų mūzų. Taip grupė tarsi grįžta prie meno menui ir maištauja prieš sovietinę, postsovietinę literatūrą ir rašytojus, kurie dirbo valstybės, politikos, religijos, tautos labui, iš pradžių todėl, kad taip liepė valdžia, o atgavus nepriklausomybę, matyt, iš įpročio, inercijos ar dėl laisvės atgavimo nuotaikų.

 

       Po antologijos „Svetimi“ su manifestu „Svetimumo kvintesencija“ išleisti du V. Gedgaudo eilėraščių rinkiniai „Kapsulė“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994) ir „Vakaras be žiburio“ („Vaga“, 1998). Jose, kaip ir „Kario šešėlyje“, šliejamasi prie Vilniaus peizažo, būtis ir buitis susipina, papildo viena kitą – be būties yra neįmanoma buitis ir be buities neįmanoma būtis – žmogus gyvena materialiame pasaulyje, veikia jame ir yra veikiamas daiktų. Iš tos būties ir buities sanpynos gimsta ironija, groteskas, šaržas. Bet eilėraščio subjektas išlieka kritiškas sau savo laike, jis nėra visuomenės kritikas, – būtent šita žmogaus laikysena įgyvendina „Svetimų“ programoje iškeltą tikslą – nesikišti į politinį, religinį, visuomeninį gyvenimą. Tas gyvenimas V. Gedgaudo poezijoje yra pats savaime, toks, apie kurį nemąstoma, nekalbama, tik jame gyvenama.

 

       V. Gedgaudo poezijos žmogus gyvena vientisame pasaulyje, kur kartojasi erdvės, daiktai, nuotaikos. Poezijos rinkinio pasaulis – tai jo pasaulis, ir ne daugiau. Visai kaip ir su V. Gedgaudo poezijos kontekstais – atsitiktinai, bet ne tam tyčia pritempti į poezijos lauką, tiesiog yra ir to negalima išvengti – aplinkos, aplinkinių, o kartais privalu arba tiesiog norisi į juos kreiptis, nes lyg ir nepatogu kalbėti vienam ir tik apie save, norisi savo pasaulyje ir kito patirties. Šio rinkinio pasaulio vientisumą rodo „susikalbantys“ eilėraščiai – kai kur vieno eilėraščio mintis baigiama kitame, nebūtinai greta esančiame eilėraštyje. Rinkinį sudaro keturi su puse skyriaus. Puselė – tai juodu puslapiu atskirtas eilėraščių ciklas, kuriame kalbantysis ragina kalbėti menamąjį kitą. Juodą puslapį paaiškina priešpaskutinio skyrelio pavadinimas – „ant juodo juodu“. Štai taip jungdami ženklus, kodus, pridėdami tą patį knygos viršelio aiškinimą, galime rasti eilėraščių reikšmes ir prasmes, susikalbėti su V. Gedgaudo poezija. Reikšmės ieškojimus palengvina ryškios ir dominuojančios spalvos ir jų simbolika. Dažniausiai minima raudona, balta, juoda – prieštaringos spalvos, nurodančios ir į žemę, dangų, geismą ir nekaltumą, kraują ir mūšį kare.

 

       Reikia pastebėti, kad šio, kaip ir ankstesnių V. Gedgaudo rinkinių, poezijos nuotaika niūri, dažnai kalbama apie mirtį. Apskritai V. Gedgaudo poezijos karys neieško prasmės, jis – tik skeptiškas stebėtojas. Ko gero, nerasime nė vieno eilėraščio, kuriame įvyktų koks nors eilėraščio žmogui per didelis įvykis, ateitų jam per didelis suvokimas, nuojauta. Tai gyvenantys, o ne ieškantys eilėraščiai – žmogus grįžta, išeina, vėl grįžta, bet be didelių kolizijų, emocijų protrūkių, kančių ar džiaugsmų. Toks žmogus yra laisvas žmogus – jis nepriklausomas nuo vietų, darbų, tarsi suvokiantis, kad gyvenimas klosis savaime, nevaromas.

 

       Ne veltui paminėjome grįžimą. Jau pirmajame eilėraštyje „Eglyno“ žmogus patvirtina, kad yra tęstinis: „Visgi spėjau sugrįžti.“ Grįžtama tik ten, kur jau esi buvęs. Be to, pats grįžimas visada turi potekstę „artima“, nes prie nemalonių dalykų galima tiesiog „pareiti“. Eilėraščio žmogus išsiduoda, kur grįžo: „Lėtai rinkai žodžius lyg / truputėlį gėdintumeisi / tuoj ištiksiančio sakinio.“ Grįžtama prie kalbos, žodžio, sakinio, kūrybos „iš miško / Pilnos pintinės žaliuokių. Smagiai nusibridę.“ Kaip jau minėta, V. Gedgaudo kūryboje ryškus proporcingas būties ir buities santykis –­ jos neužgožia viena kitos, esti kartu, pinasi ir išsišakoja. Kad ir tame pirmajame grįžimo eilėraštyje – žmogus sako, kad grįžta prie kūrybos, bet netrunka šio veiksmo desakralizuoti ir nutrinti šventumo, ypatingumo aureolę – prie jos grįžtama, apie ją užsimenama ir vėl išeinama, kad ir į mišką rinkti žaliuokių. Ir... Keistas sutapimas – V. Gedgaudas grįžta į literatūrą ir jo poezijos žmogus grįžta prie jos taip pat. Ar galima sakyti, kad čia įvyksta pirmasis nusižengimas „Svetimų“ programai – autorius turi teisę savo poezijoje pakalbėti ir apie save? Šiaip ar taip, tai tik prielaida.

 

       Prieštaringi kontekstai, būties ir buities sanpyna V. Gedgaudo poezijoje sukuria siurrealistinį pasaulio vaizdą. Dažniausiai eilėraštis kuriamas įvardijant konkretų, kartais labai „virtuvinį“ daiktą, šalia jo šliejant kokį nors gana romantinį vaizdą, motyvą, abstrakčią sąvoką, išplečiančia erdvę virš daiktiškojo pasaulio iki begalybės. Pavyzdžiui, eilėraštyje „NIDDEN II“:


                                                 Baigėsi radijas
                                                 dviračiai laikrodis
                                                 moterys dribsniai ir klasika
                                                 varškė ir džiūvėsiai
                                                 paklodės ir jūra
                                                 kiaušiniai užuolaidos
                                                 mėnulis svogūnai
                                                 degtukai ir žvaigždės
                                                 baigėsi baigėsi
                                                 duona ir sutemos

                                                                             p. 19

 

       Radijas, dviratis, laikrodis, dribsniai, varškė, džiūvėsiai, paklodės, kiaušiniai, užuolaidos, svogūnai, degtukai, duona – kasdieniai, konkretūs daiktai. Moterys, klasika – abstraktūs daiktavardžiai, plečiantys buities ribą. Buitis dar labiau išplečiama jūros vaizdiniu, nuo žemiškojo gyvenimo žvilgsnis kyla į dangų – mėnulis, žvaigždės, sutemos. Žvilgsnis čia tarsi šokinėja: mėnulis – svogūnai, degtukai –­ žvaigždės, pasaulio vaizdas plečiamas ir vėl susiaurinamas. Šis eilėraštis vienintelis sudėtas iš daiktavardžių. Apskritai daiktavardiškumas yra V. Gedgaudo poezijos savybė, išlaikyta dar nuo svetimiškųjų laikų. Epitetai čia atlieka beveik pagrindinį vaidmenį, ironija, kontrastai, siurrealistiniai vaizdai gimsta būtent dėl jų: V. Gedgaudas nutildo dužimą, kur jis turėtų girdėtis („antikvarinių biblijų puslapiai / gaudžia jaunystės letargą / bokšto laikrodžio / dūžiuose trupantį / porcelianinių pjuvenų auksą / prisaikdintas gaidys tebežarsto“, – „Ars Poetica“, p. 91), suteikia vėjui šepetuką, kad šluotų („ryto prieblandai / ūkaujant / palengva pašiurps / alaviniai / vėjo šepetukai“, –­ „Žemyn galva“, p. 9), šilo siluetą naktį sukuria dantytą, tarsi jis galėtų kąsti. Perskaičius V. Gedgaudo eilėraštį, kyla įspūdis, kad jis neigia daiktų įprastinę tvarką ir būseną. Čia galima įžvelgti dialogą su literatūros tradicija apskritai, bandymą tradicijai suteikti naują aiškinimą.

 

       Dar kartelį grįžkime prie V. Gedgaudo poezijos kontekstų. Jie gula vienas ant kito, bet nesudaro sluoksnių, o išsišakoja, susipina, plėtojasi – tarsi tįsta čia į lietuvių folklorą, čia į antiką, čia į krikščioniškąją religiją, čia vėl grįžta į šiandieną, kur rašomi elektroniniai laiškai, kur televizija, kur populiarioji, galima sakyti, net vulgarioji kultūra. Eilėraštis „Junk-mail“ – vienas iš tų, kuriame labai aiškiai pinasi pasaka ir šiandiena:


                                                 ...kol ji tapo jam per sena
                                                 tinklo odaliska eglė
                                                 naršytojui hakeriui žilvinui
                                                 world wide web pakraščiuos
                                                 on-line krautuvėlėse
                                                 prekiaujančiam gintaru

                                                 išneršti, bet negimę vaikai
                                                 drebule.com – gedulingieji
                                                 jūros arkliukai – uosis.net
                                                 serverių spąstuose
                                                 berzas.org – sunaikintuose
                                                 tinklapiuos azuolas.erect...

                                                                                           p. 24

 

       Žilvinas hakeris, sūnūs, paversti interneto tinklalapiais – visa tai tampa nerealiu, nepaliečiamu, praeinančiu dalyku, netikru, menamu, pasiekiančiu mus tik interneto ryšiu. Keičiasi vertybės. Trumpai tariant, sudėdamas šalia tolimus kontekstus, V. Gedgaudas sukuria naują tikrovę, iš naujo paaiškina senus kultūros ženklus. Savaip perskaitomas ir Homeras, ir Radauskas, G. G. Marquezo „Šimtas metų vienatvės“, Stendhalio „Raudona ir juoda“ ir kiti.

 

       Taigi toks nenuspėjamas, pilnas slėptuvių, tylaus, netgi oraus kentėjimo „Kario šešėlio“ pasaulis, kuriame jis gyvena nekovodamas, prisidengęs tylaus stebėtojo kauke… Bet gal ne visai kauke. Arba ji visiškai atsitiktinė, o ne tyčia užsidėta. Vertinimą apsunkina ir bandymas grįžti atgal, į „Svetimų“ laikus, jų keltų manifestų skaitymas ir bandymas pritempti prie naujausio rinkinio… Regis, galutinių sprendimų V. Gedgaudas tada nepriėmė, bet savo kelią atrado. Tad galbūt ir mes susilaikykime nuo kokio nors galutinio vertinimo ar sprendimo –­ jis būtų per drąsus dabartinei V. Gedgaudo skepticizmo programai.

 

       Pabaigoje norisi dar kartą pakalbėti apie „Kario šešėlio“ viršelį, ant kurio ryškios raudonos raidės tarsi sako mums, kad grįžo autorius, o poezija – tai tik šešėlis. Toks aiškinimas lyg ir prieštarauja svetimų programai – autorius, pasirodo, turi teisę gauti ne tik atlyginimą, jis galbūt turi teisę į garbę, būti tarsi ryškesnis už tai, ką rašo. Viršelio paslaptis pagilinama eilėraštyje „Raudona ir juoda“:


                                                 Nes dangus yra juodas
                                                 žemė raudona
                                                 o širdis mėlyna
                                                 mėlynuosiuos mėnulio
                                                 paplūdimiuos
                                                 iškėlus baltas vėliavas liūdi

                                                                                             p. 98

 

       Taigi viršelyje trūksta mėlynos širdies –­ tos liūdinčios, „į pustomą tuštumą“, išgyvenančios mėnulio vakarą ir naktį, jaučiančios mėnulio vėją – tokios svetimos Žemei, „mėnuliškos“.

 

       Literatūra ir menas

       2010-01-22