KETURI VĖJAI (1922–1928) – XX a. 3-iojo dešimtmečio avangardistinis meno sambūris, susibūręs apie to paties pavadinimo literatūros žurnalą. Tai pirmoji organizuota lietuvių modernistų grupuotė, analogiška vakarietiškoms, pirmas bandymas revoliucionizuoti lietuvių literatūrą – griauti sustabarėjusius estetinius kriterijus ir kurti naujoviškai, išreiškiant epochos dvasią bei pakitusią meninę pasaulėjautą, įtvirtinti naują kūrėjo santykį su tikrove..„Keturvėjininkų“ sąjūdžio iniciatorius – Kazys Binkis, propagavęs modernųjį meną, 1922 m. pradėjęs organizuoti Kauno jaunųjų kūrėjų sueigas, vadinamuosius „paldieninkus“. Artimiausias K. Binkio pagalbininkas ir idėjinis vadovas buvo Juozas Petrėnas, pasirašinėjęs Petro Tarulio slapyvardžiu, jis vėliau ėmė vadovauti sambūriui. „Keturvėjininkų“ veikloje dalyvavo Salys Šemerys, Juozas Žlabys-Žengė, Antanas Rimydis, Juozas Tysliava, Teofilis Tilvytis, Juozas Švaistas, Augustinas Gricius, Bronys Raila, „Keturių vėjų“ žurnale buvo publikuota 18 lietuvių autorių tekstai. Oficiali „Keturvėjininkų“ sąjūdžio pradžia - leidinys „Keturių vėjų pranašas“, išleistas 1922 m. vasario 16 d. Tai pirmasis viešas grupės pasirodymas – iššūkis, pateikęs modernistinę kūrybinę programą. 1924–1928 m. grupuotė leido avangardistinį žurnalą „Keturi vėjai“ (red. J. Petrėnas, išėjo 4 numeriai), kuris tapo svarbiausia literatūros maištininkų ir pervartos šauklių tribūna. Keturvėjininkai asimiliavo įvairių avangardistinių krypčių meninius atradimus, bet daugiausia rėmėsi vokiečių ekspresionizmu, rusų futurizmu, Vladimiro Majakovskio kūryba. Stengėsi įteisinti XX a. kosmopolitinės miestiškos civilizacijos ir lietuvių archajiško pasaulėvaizdžio jungtį, t. y. sukurti lietuvišką avangardizmo atmainą. „Keturvėjininkai“ vedė literatūrą iš provincialaus užsisklendimo į modernų europietiškumą, radikaliai reformavo požiūrį į meną, grožį, kūrybą, jos tikslus ir uždavinius, atskleidė naujų literatūros galimybių. Parengė dirvą būsimai pjūvininkų, granitininkų ir „Trečiojo fronto“ kartai. Daugiausia energijos skyrė žodžio reformai: siekė žodį, garsą išlaisvinti kaip savaiminę estetinę vertybę, skelbėsi „žodžio darbininkais“, racionaliai dirbančiais naujus „daiktus“. „Keturių vėjų“ sambūris sujudino inertišką tarpukario Lietuvos kultūrinį gyvenimą. Kauno universitete 1927 m. suorganizuotas „Keturių vėjų“ literatūrinis teismas pripažino jų naujoviškumo pastangas, bet kaltino bravūra, šiurkštybėmis ir pretenzijomis. Marga ir greit išsikvėpusi „Keturių vėjų“ grupė, stokojusi aiškesnių teorinių pagrindų, per daug pasikliovusi deklaracijomis ir kolektyvine pramuštgalvyste, vis dėlto buvo vienas įspūdingiausių literatūros reiškinių, natūraliai iškilusių nepriklausomos Lietuvos sąlygomis. Jų literatūrinis maištas, stabų griovimas, eksperimentavimo įkarštis, įsitvirtinę kultūros atmintyje, tebedaro įtaką naujų laikų jauniesiems, skatina kuriančiojo subjekto aktyvumą ir drąsą

Kazys Binkis
Antanas Rimydis
Salys Šemerys
Petras Tarulis
Juozas Žlabys-Žengė

APIE KETUR VĖJININKUS IR JŲ KŪRYBĄ