Liudas-Gira

 

 

 

***

Kur sapnų grožybė,

Kur svajonės tos?

Niekas nebvilioja

Jau širdies šaltos ...

 

Niekas nebvilioja,

Tik daina gaili

Iš krūtinės plaukia

Ten toli, toli...

 

Kur sapnų grožybė,

Kur gi laimė toj?

Nesužibo nūdien,

Gal sužibs rytoj?..

 

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

 

 

 

ELEGIJA SAU PAČIAM ..

 

Vai, tai graudžios, vai tai gailios

Mano dainužėlės —

Lyg tas užmirštas kelelis

Žolėmis sužėlęs...

 

Lyg tas užmirštas kelelis

Į seklyčią seną,

Kur jau niekas neb'vilioja,

Niekas neb'gyvena...

 

Nei ten ristasai žirgelis

Padkavėlėm žvanga,

Nei mergelės grynas juokas

Neskamba pas langą...

 

Tik vejelė, tik žalioji

Tai liūdnai šiūkždena,

Kad mergelė ištekėjo

Užu našlio seno ...

 

Kad jaunasai bernužėlis

Iš skausmelio šito —

Lyg tas pievos dobilėlis

Be rasos nuvyto ...

 

Taip ir mano dainužėlės —

Nebeliko nieko,

Nei smagumo, nei meilumo,

Nei jaunystės vieko ...

 

Ilgesys tik begalinis,

Nėrimas tik vienas,

Tik širdis dainose daužos,

Lyg į uolų sienas ...

 

Daužos blaškos — kalinėlė —

Ženklo gi nei jokio,

Tik apuokas užu krotų

Kur tai nusijuokia...

 

O žinau, jog mano dainos

Būtų nuolinksmiausios,

Kad akyse nerasotų

Ašarėlės gausios ...

 

O žinau, kad begalinis

Būtų jų drąsumas,

Ale slegia, ale žudo

Vargas mano dūmas ...

 

Ale slegia, ale žudo

Laisvą įkvėpimą

Vergo darbas, vergo skurdas —

Net daina užkimo ...

 

Gūdi baimė del rytojaus

Jauną širdį varsto, —

Nuolatinė, begalinė

Baimė ligi karsto ...

 

Tad ir byra, tad ir rieda

Ašarėlės gausios,

Aliai viena dainužėlė

Ašarėlėm prausias ...

 

Skursta, žūva įkvėpimas,

Lyg karstan užkaltas —

Vai, kuo kaltas jis, Dievuli?!

Vai, kuo asai kaltas?!...

 

20 VII 1912

 

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

 

 

 

Į ŽINYNĄ EINU ...

 

Tamsu, tylu visai...

Į žinyną einu —

Tau nešu dovanų.

Tamsu, tylu visai —

Kelio aš nematau ...

Aš nešu maldą Tau,

Aš nešu Tau dainų ...

Į žinyną einu —

Tau nešu dovanų ...

Kodrin Tavo takai

Tamsuma apsupti.

Ar toli, ar arti —

Nežinau. Kodrin Tu,

Nors žaibais nesakai

Iš aukštųjų skliautų —

Kodrin Tavo takai

Tamsuma apsupti...

 

Tamsu, tylu visai —

Kelio aš nematau ...

Niaugi niekas nebeina

Jau į Tavo žinyną

Pasiskųstų bent Tau

Tais vargais, kur kankina...

Niaugi mirė malda,

Kuri dvasią jų kėlė.

Ar tas kelias užžėlė,

Kur juos vedė tada.

Niaugi niekas nebeina

Pasiskųstų bent Tau

Ant vargų, kur kankina...

 

Aš sudėjau Tau dainą,

Kai man širdį sugėlė;

Kai sugėlė man vėlei —

Aš sudėjau Tau maldą.

Ir nešu Tau šiandieną,

Tau, kuris visa valdo,

Dovanų dovanėlę. —

Tik parodyk man vieną,

Vieną siaurą takelį,

Kuriuo ėjo varguoliai

Ir tebeina lig šioliai —

Į apreikštąją šalį;

Tik parodyk man kelią,

Kuriuo Tavo žinynan,

Kai juos vargas kankina,

Eina skųstųs žmoneliai...

 

Tamsu, tylu visai...

Mano jėga didi,

Kur širdyje laikiau,

Iš kurios aust dainoms

Valaknėles ėmiau —

Veik išsisemia jau

Mano jėga didi...

Man gūdu, man baisu —

Pasakyk, kur esu.

Juk matai, juk girdi,

Kaip širdis mano plaka.

Argi Tau ji nesako,

Jog bijau aš tik viena:

To, jog jeigu šiandieną

Nerasiu tikro tako,

Neprieisiu žinyno,

Kur nešu dovanų

Iš vargų, iš dainų, —

Mano jėga didi

Išsisemt gal, kas žino.

Ė, aš tam juk einu,

Kad Tau duočia dainų ...

Ar tatai tu girdi?...

 

Tamsu, tylu visai...

Cit... tai, tartum, balsai...

Taip.Ar verkia, ar juokias?

Cit... juk, tartum, balsai...

Nei jie verkia, nei juokias,

Tik vis plaukia visokios

Gaidos naujos, vis mainos ...

Tai varpai — Kas? Varpai?

Man gūdu, man baisu ...

Kur buvau, kur esu ...

Man vaidinas kapai...

Juk varpai tai, varpai...

Jie numirėlius lydi

Juk į tolimą kelią,

Jie mums laimės pavydi,

Apie mirtį mums sako ...

Aš kitokį gi taką

Noriu rast: į žinyną,

Kur gyvybė ramina,

Ne šaltoji žemelė...

 

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

 

 

 

MIELOJI MANO...

 

Mieloji, vakar dar taip buvo apsiniaukęs

Dangus man; nemačiau nė vieno spindulėlio...

Ir Ryto jau buvau beveik nustojęs laukęs,

Ir savo pradedąs buvau bijot šešėlio ...

 

Tik štai Tu atėjai, ir man dangus prašvito —

Pradėjo plakt širdis, ir drąsą pajutau,

Savim pasitikėdamas, šviesaus jau laukiu

Ryto Ir aukso daineles dainuoju Tau ...

 

Ir nors dar debesys užeina kai kada

Tamsus, bet jau manęs jis nebebaido,

Nei dvasioj abejonės nebsukelia, nei vaido ...

 

Tik plaukia iš krūtinės drąsi dainos gaida,

Ir lekia, kur paguodos ištroškę laukia broliai...

Mieloji mano, svieski, kaip švietusi lig šioliai...

 

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

 

 

 

GAL KLYSTU ...

 

Gal, taip tikėdamas, aš klystu —

Mat, gana jaunas dar esu,

Ir žmones gal mažai pažįstu,

Bet taip manau aš iš tiesų:

 

Kad žmonės turi gerą širdį,

Kad užjaučia vargus kitų,

Ir, jei kur verkiant brolį girdi,

Su juomi verkia jie kartu.

 

Ir jojo širdį sudraskytą

Ramina, nešdami paguodą —

Kaip broliai myli kitas kitą

Ir kits kitam pagalbą duoda...

 

Ir nors sunki našta gyvato,

Kaip nors nunešiu ją — tikiuos —

Nes žmonės — broliai... juk jie mato

Ir žūt neleis man be naudos ...

 

Gal, taip tikėdamas, aš klystu —

Mat, gana jaunas dar esu,

Ir žmones gal mažai pažįstu,

Be taip manau aš iš tiesų ...

 

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

 

 

 

AUKSO SVAJOS

 

Aukso svajužės, kur kitkart žavėjo,

Mano krūtinėn įliedamos naują

Gyvybės sraują, —

 

Šiandien iškrikusios, blaškomos vėjo,

Klaidžioja kryžkeliais, kelio nebranda,

Vydamos gandą,

 

Kur kitą kartą — pavasario rytą —

Skelbė skardžiai taip, garsiai taip, — nevieną

Didžią naujieną...

 

Kas gi pasiekta nūnai, padaryta?

Kur gi laimėjimas kitkart žadėtas?

Rytas saulėtas?

 

Štai, aš jaučiu vargo leteną kietą,

Štai tiek jau metų dvasia veltui bando

Mest ją nuo sprando.

 

Veltui blaškausi po platųjį svietą,

Veltui išganymo laukiu kas dieną, —

Vargą tik vieną

 

Vien terandu. Ir ne kartą, oi, daros

Liūdna, atminus — kiek daugel žadėta,

Kiek ištesėta...

 

Rods, aš žinojau, kad lauks mane karas,

Vos pamėginsiu tik siekti prie laimės;

Rods, jokios baimės

 

Aš nejutau. Ė tačiau kitą sykį,

Rodosi, mesčia — prašyčia Jehovą

Baigt jau tą kovą...

 

Ei, tosios svajos, kur kitkart žavėjo,

Kur jos, kodėl nebramina krūtinės —

Pirmos, auksinės?...

 

Žūsta jos, kryžkeliais blaškomos vėjo ...

Ei, ar dar laukti rytojaus laimingo,

Kad josios dingo?...

 

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

 

 

 

NUBUDO GAMTA.

 

Nubudo gamta,

Ir kartu su ana

 

Nubudo krūtinėj jausmai —

 

Bet nelinksmi, oi ne,

Taip jie slegia mane,

 

Nors pavasaris šypso linksmai...

 

Kvepia žemė gardžiai,

Dvelksi oras saldžiai —

 

Pasaulis lyg giedras dangus ...

 

Oi, pavasari, tu

Dvelkimu tuo šventu

 

Nuramdyki ir mano vargus.

 

Niaugi tu neturi

Tokios galios, kuri

 

Už nelaimes didesnė būtų —

 

Niaugi niekad aš jau

Nekvėpuosiu laisviau,

 

Neužmigsiu ant tavo krūtų ...

 

Niaugi monai tai vis —

Ir jaunybės ugnis,

 

Ir galingi troškimai širdies?!

 

Niaugi laimės dainos

Iš krūtinės jaunos

 

Jau pavasaris nebegirdės?!..

 

Niaugi man neskirta

Meilės laimė šventa,

 

Niaugi juoktųs taip baisiai dalia?!

 

Juodos mintys — šalin!

Aš tikiu ateitim —

 

Dar ateis juk man laimės eilia...

 

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

 

 

 

KITADOS...

 

Kitados, o tai buvo dar taip nesenai,

Man vaidinos vien šviesūs sapnai.

 

Man vaidinos sapnai apie žygius garsius,

Kokių nesapnuosite jūs!...

 

Man karalių garbė tuos sapnuose vaidinos,

Siūlė meilę dailiausios merginos ...

 

Man sapnavos rytojus laimingas, saulėtas,

Ir džiaugiausi užgimęs poetas!...

 

Ir rytojaus to laukiau, kaip pieva lietaus,

Vien belaukdams — laimingas jutaus ...

 

Aš maniau, jog pasaulis — tai pieva graži,

Kur sau skina žiedus dideli ir maži.

 

Ir maniau, jogei patys gražiausi žiedai

Žydi man, ir iš jųjų nupins man kadai

Žmonės skaistų, nemarų vainiką...

 

Sapnavau asai taip dar visai nesenai,

Nūdien dingo tie šviesūs, tie vėsūs sapnai —

Atminimas vien jų  pasiliko ...

.........................................................................

 

Kitados, o tai buvo dar taip nesenai,

Man vaidinosi šviesūs sapnai.

 

Bet prabėgo sapnai — ir nebgrįš jau daugiau,

Nepasieksiu jau tai, kur ėjau ...

 

Bet prabėgo sapnai, nebeliko graznos —

Nebeliko — ir niekas, vai nieks nežinos,

Ką jie siūlė man, kaip jie žavėjo!

 

Nežinos net, kaip troškau aš laimės karštai,

Kaip sunku, kada ją, išsvajotą, matai —

Nuo mažiausio begriūvančią vėjo ...

....................................................................

 

Ir prabėgo sapnai — ir nebgrįš jau daugiau,

Nepasieksiu jau tai, kur ėjau ...

 

O tačiau aš ramus, nei ant savo dalios

Nesiskundžiu, nei jų negailiuos.

 

Man sapnų tų užteks ligi karsto tamsaus —

Jie ne vieną dar dainą išaus!...

 

21 VII 1912

 

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

 

 

 

MANO VIZIJOS.

 

Man kitąsyk rodos, tarytum vikingo

Dvasia neramioji iš amžių senų

Manin užkeikta. Ir laikų tų, kur dingo,

Man gaila ir gaila, jog nūn gyvenu...

 

Taip erdva tad buvo! Išplauksi į jūrę –

Visur tau naujieji, laisvi vis keliai!

Čia jūrei nėr galo, krantai ten paniurę,

Ten salos slaptingos vilioja meiliai..

.

Nežinomą, tolimą krantą pasieki —

Ir tavo tas kraštas, tos pievos, miškai!

Bet tu, užsibrėžęs tolesnį dar siekį,

Naujus jau miražus beribėj vaikai!

 

Aplinkui gūdumas. Aplinkui pavojai

Nauji, netikėti, slaptybėj savoj

Lyg tyko gal tu jau jėgas išaikvojai, —

Bet tu tik stiprėji kovoj!

 

Kas žingsnis stebuklai! Ir žemė ir jūrė,

Ir oro erdvė, ir mėlynė dangaus,

Tarytum, slaptai tarp savęs susibūrė

Kas žmogų stipriau pavilios, pasigaus ...

 

Ir tu ta slapta visatos gražuma

Stebies, bet suprast paslapčių nebandai;

Smarkus, lyg banga vėsulų nešama,

Iries tik, kur drąsūs vilioja gandai...

 

Pasaulis — slapta! Tad ir nieks nenurodys

Ribos tau, drąsuoli! Ir žodis „gana" —

Tau svetimas ir nesuprantamas žodis,

Žinai vien: pirmyn!   Ten, į kraštą aną!

 

Pirmyn!    I tą kraštą, kur nieks dar nebuvo

Iš mūsų konungų drąsios giminės!

Ir skrieja laivai į turtingą Lietuvą —

Ilgai, vai, ilgai ten juos dainos minės!

 

Ir skrieja laivai vėl į jūres naujas:

Italų padangėn, Ellados šalin ...

Ten kitos dar šalys!... Išvysim ir jas!

Ir skrieja laivai vis tolyn, vis tolyn!

 

Ir rodosi man: viename tų laivų,

Drąsiausių vikingų parinkęs sau būrį,

Iriuos per Atlantą į naują užjūrį...

Krantų nematyt! Taip platu, taip gaivu!

 

Nors šėlsta audra, bangos laižo mums skruostus,

Labyn, vis labyn mūsų laivą užlieja —

Mes, drąsūs, besveikinam jūrę ir vėją!

Pirmyn! I nežinomus uostus!...

 

O draugė jauna tolimoje pily,

Kur mėlynas fjordas ramumo jos saugo,

Beilgis viena iškeliavusio draugo,

Ir skamba iš bokšto daina jos gaili.

 

Ir baltąją naktį užmigt ji negali,

Tad savo sušaukus krūvon merginas,

Liūdnai susimąsčiusi, suka ratelį —

O skaldąs senelis joms audžia dainas ...

 

Dainuoja jisai: kaip konungai pražilę

Šaly tolimoje su priešais kovoja,

Kaip drąsūs vikingai audras vien temyli.

Ir svyra liūdna mano draugė jaunoji...

...........................................................................

 

Ir kitąsyk rodos man, jogei turėjau

Aš gimti ugninių serventų laikais,

Kad meilė, kurios nebe ta nū vertė jau,

Oret su narsumu tebevaldė visais.

 

Man rodosi: Ronos gėlėtam slėny,

Ar ten kur pas senąjį pasakų Reiną —

Gūdžioje pilyje reikėjo man dainą

Aust — puikią ir drąsią, kaip amžiai seni...

 

Vienam iš rūstų jos baronų, man rodos,

Turėjo užgimti poetas sūnus ...

Bet ricieris veltui tos laukė paguodos:

Mus perskyrė amžių likimas painus ...

 

Kovos kruvinosios šventuoju metu

Jis karžygiu žuvo nuo karžygio kardo...

Sūnaus nesulaukęs ... Kodėl gi, vai, tu

 

Neperleidai man savo garsiojo vardo?!

 

Kodėl, vai, kodėl tavo kardas tą rytą

Rūdyt be teisėto valdovo paliko?!

Pridėčia prie jojo garbės aš vainiko

Ne vieną dar gėlę krauju pašlakštytą!...

 

Rimtai bekabėtų ginklų jisai salėj,

Kol augčia, našlaitis, prie močios jaunos,

Žiūrėčia į jį ir beskęsčia godelėj,

Igėdams laikų atmainos ...

 

Paskui, siuzerėno galingo pilyje,

Žvangėdamas tėvo garsiuoju kardu,

Lygių sau kilme jaunų pažų būryje

Ne vien jau jo žygių gyvenčia skardu...

 

Šauniuose turnyruos bemiklinčia ranką

I ricierių šarvus galąsdamas kardą,

Širdies karalienės betardamas vardą,

Kovon visus šaukčia kam vieko ištenka.

 

Klausydams jautrios trubadūro dainelės

Rolando apraudančios drąsiąją mirtį —

Pajusčia savy aš užtenkamai galės

Oraalio ieškotojams net prisiskirti...

 

O karžygių amžiai! O amžiai Rolando,

Gotfrido, Tankredo! Aš — jūsų, jūs — mano!

Kaip brangūs man esat — išreikšt nesumano

Laki vaidentuvė, kad liesti jus bando!

 

Lyg saulė skaisčiausia, tie amžiai man šviečia,

Jų žygių skardu iš mažens gyvenu,

Ir viena tiktai, vai, tik viena norėčia —

Atgimt kuomet nors su pasauliu senu!

 

Ir viena tiktai, vai, tik viena gailiuosi:

Kodėl surūdijo viens kardas aštrus!

Ir viena tiktai, vai, tik viena ilgiuosi:

To vieko, kuris jau kovon nebsukrus!

 

1917 m.

 

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

Skaityti toliau