***
Kur sapnų grožybė,
Kur svajonės tos?
Niekas nebvilioja
Jau širdies šaltos ...
Niekas nebvilioja,
Tik daina gaili
Iš krūtinės plaukia
Ten toli, toli...
Kur sapnų grožybė,
Kur gi laimė toj?
Nesužibo nūdien,
Gal sužibs rytoj?..
Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.
ELEGIJA SAU PAČIAM ..
Vai, tai graudžios, vai tai gailios
Mano dainužėlės —
Lyg tas užmirštas kelelis
Žolėmis sužėlęs...
Lyg tas užmirštas kelelis
Į seklyčią seną,
Kur jau niekas neb'vilioja,
Niekas neb'gyvena...
Nei ten ristasai žirgelis
Padkavėlėm žvanga,
Nei mergelės grynas juokas
Neskamba pas langą...
Tik vejelė, tik žalioji
Tai liūdnai šiūkždena,
Kad mergelė ištekėjo
Užu našlio seno ...
Kad jaunasai bernužėlis
Iš skausmelio šito —
Lyg tas pievos dobilėlis
Be rasos nuvyto ...
Taip ir mano dainužėlės —
Nebeliko nieko,
Nei smagumo, nei meilumo,
Nei jaunystės vieko ...
Ilgesys tik begalinis,
Nėrimas tik vienas,
Tik širdis dainose daužos,
Lyg į uolų sienas ...
Daužos blaškos — kalinėlė —
Ženklo gi nei jokio,
Tik apuokas užu krotų
Kur tai nusijuokia...
O žinau, jog mano dainos
Būtų nuolinksmiausios,
Kad akyse nerasotų
Ašarėlės gausios ...
O žinau, kad begalinis
Būtų jų drąsumas,
Ale slegia, ale žudo
Vargas mano dūmas ...
Ale slegia, ale žudo
Laisvą įkvėpimą
Vergo darbas, vergo skurdas —
Net daina užkimo ...
Gūdi baimė del rytojaus
Jauną širdį varsto, —
Nuolatinė, begalinė
Baimė ligi karsto ...
Tad ir byra, tad ir rieda
Ašarėlės gausios,
Aliai viena dainužėlė
Ašarėlėm prausias ...
Skursta, žūva įkvėpimas,
Lyg karstan užkaltas —
Vai, kuo kaltas jis, Dievuli?!
Vai, kuo asai kaltas?!...
20 VII 1912
Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.
Į ŽINYNĄ EINU ...
Tamsu, tylu visai...
Į žinyną einu —
Tau nešu dovanų.
Tamsu, tylu visai —
Kelio aš nematau ...
Aš nešu maldą Tau,
Aš nešu Tau dainų ...
Į žinyną einu —
Tau nešu dovanų ...
Kodrin Tavo takai
Tamsuma apsupti.
Ar toli, ar arti —
Nežinau. Kodrin Tu,
Nors žaibais nesakai
Iš aukštųjų skliautų —
Kodrin Tavo takai
Tamsuma apsupti...
Tamsu, tylu visai —
Kelio aš nematau ...
Niaugi niekas nebeina
Jau į Tavo žinyną
Pasiskųstų bent Tau
Tais vargais, kur kankina...
Niaugi mirė malda,
Kuri dvasią jų kėlė.
Ar tas kelias užžėlė,
Kur juos vedė tada.
Niaugi niekas nebeina
Pasiskųstų bent Tau
Ant vargų, kur kankina...
Aš sudėjau Tau dainą,
Kai man širdį sugėlė;
Kai sugėlė man vėlei —
Aš sudėjau Tau maldą.
Ir nešu Tau šiandieną,
Tau, kuris visa valdo,
Dovanų dovanėlę. —
Tik parodyk man vieną,
Vieną siaurą takelį,
Kuriuo ėjo varguoliai
Ir tebeina lig šioliai —
Į apreikštąją šalį;
Tik parodyk man kelią,
Kuriuo Tavo žinynan,
Kai juos vargas kankina,
Eina skųstųs žmoneliai...
Tamsu, tylu visai...
Mano jėga didi,
Kur širdyje laikiau,
Iš kurios aust dainoms
Valaknėles ėmiau —
Veik išsisemia jau
Mano jėga didi...
Man gūdu, man baisu —
Pasakyk, kur esu.
Juk matai, juk girdi,
Kaip širdis mano plaka.
Argi Tau ji nesako,
Jog bijau aš tik viena:
To, jog jeigu šiandieną
Nerasiu tikro tako,
Neprieisiu žinyno,
Kur nešu dovanų
Iš vargų, iš dainų, —
Mano jėga didi
Išsisemt gal, kas žino.
Ė, aš tam juk einu,
Kad Tau duočia dainų ...
Ar tatai tu girdi?...
Tamsu, tylu visai...
Cit... tai, tartum, balsai...
Taip.Ar verkia, ar juokias?
Cit... juk, tartum, balsai...
Nei jie verkia, nei juokias,
Tik vis plaukia visokios
Gaidos naujos, vis mainos ...
Tai varpai — Kas? Varpai?
Man gūdu, man baisu ...
Kur buvau, kur esu ...
Man vaidinas kapai...
Juk varpai tai, varpai...
Jie numirėlius lydi
Juk į tolimą kelią,
Jie mums laimės pavydi,
Apie mirtį mums sako ...
Aš kitokį gi taką
Noriu rast: į žinyną,
Kur gyvybė ramina,
Ne šaltoji žemelė...
Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.
MIELOJI MANO...
Mieloji, vakar dar taip buvo apsiniaukęs
Dangus man; nemačiau nė vieno spindulėlio...
Ir Ryto jau buvau beveik nustojęs laukęs,
Ir savo pradedąs buvau bijot šešėlio ...
Tik štai Tu atėjai, ir man dangus prašvito —
Pradėjo plakt širdis, ir drąsą pajutau,
Savim pasitikėdamas, šviesaus jau laukiu
Ryto Ir aukso daineles dainuoju Tau ...
Ir nors dar debesys užeina kai kada
Tamsus, bet jau manęs jis nebebaido,
Nei dvasioj abejonės nebsukelia, nei vaido ...
Tik plaukia iš krūtinės drąsi dainos gaida,
Ir lekia, kur paguodos ištroškę laukia broliai...
Mieloji mano, svieski, kaip švietusi lig šioliai...
Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.
GAL KLYSTU ...
Gal, taip tikėdamas, aš klystu —
Mat, gana jaunas dar esu,
Ir žmones gal mažai pažįstu,
Bet taip manau aš iš tiesų:
Kad žmonės turi gerą širdį,
Kad užjaučia vargus kitų,
Ir, jei kur verkiant brolį girdi,
Su juomi verkia jie kartu.
Ir jojo širdį sudraskytą
Ramina, nešdami paguodą —
Kaip broliai myli kitas kitą
Ir kits kitam pagalbą duoda...
Ir nors sunki našta gyvato,
Kaip nors nunešiu ją — tikiuos —
Nes žmonės — broliai... juk jie mato
Ir žūt neleis man be naudos ...
Gal, taip tikėdamas, aš klystu —
Mat, gana jaunas dar esu,
Ir žmones gal mažai pažįstu,
Be taip manau aš iš tiesų ...
Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.
AUKSO SVAJOS
Aukso svajužės, kur kitkart žavėjo,
Mano krūtinėn įliedamos naują
Gyvybės sraują, —
Šiandien iškrikusios, blaškomos vėjo,
Klaidžioja kryžkeliais, kelio nebranda,
Vydamos gandą,
Kur kitą kartą — pavasario rytą —
Skelbė skardžiai taip, garsiai taip, — nevieną
Didžią naujieną...
Kas gi pasiekta nūnai, padaryta?
Kur gi laimėjimas kitkart žadėtas?
Rytas saulėtas?
Štai, aš jaučiu vargo leteną kietą,
Štai tiek jau metų dvasia veltui bando
Mest ją nuo sprando.
Veltui blaškausi po platųjį svietą,
Veltui išganymo laukiu kas dieną, —
Vargą tik vieną
Vien terandu. Ir ne kartą, oi, daros
Liūdna, atminus — kiek daugel žadėta,
Kiek ištesėta...
Rods, aš žinojau, kad lauks mane karas,
Vos pamėginsiu tik siekti prie laimės;
Rods, jokios baimės
Aš nejutau. Ė tačiau kitą sykį,
Rodosi, mesčia — prašyčia Jehovą
Baigt jau tą kovą...
Ei, tosios svajos, kur kitkart žavėjo,
Kur jos, kodėl nebramina krūtinės —
Pirmos, auksinės?...
Žūsta jos, kryžkeliais blaškomos vėjo ...
Ei, ar dar laukti rytojaus laimingo,
Kad josios dingo?...
Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.
NUBUDO GAMTA.
Nubudo gamta,
Ir kartu su ana
Nubudo krūtinėj jausmai —
Bet nelinksmi, oi ne,
Taip jie slegia mane,
Nors pavasaris šypso linksmai...
Kvepia žemė gardžiai,
Dvelksi oras saldžiai —
Pasaulis lyg giedras dangus ...
Oi, pavasari, tu
Dvelkimu tuo šventu
Nuramdyki ir mano vargus.
Niaugi tu neturi
Tokios galios, kuri
Už nelaimes didesnė būtų —
Niaugi niekad aš jau
Nekvėpuosiu laisviau,
Neužmigsiu ant tavo krūtų ...
Niaugi monai tai vis —
Ir jaunybės ugnis,
Ir galingi troškimai širdies?!
Niaugi laimės dainos
Iš krūtinės jaunos
Jau pavasaris nebegirdės?!..
Niaugi man neskirta
Meilės laimė šventa,
Niaugi juoktųs taip baisiai dalia?!
Juodos mintys — šalin!
Aš tikiu ateitim —
Dar ateis juk man laimės eilia...
Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.
KITADOS...
Kitados, o tai buvo dar taip nesenai,
Man vaidinos vien šviesūs sapnai.
Man vaidinos sapnai apie žygius garsius,
Kokių nesapnuosite jūs!...
Man karalių garbė tuos sapnuose vaidinos,
Siūlė meilę dailiausios merginos ...
Man sapnavos rytojus laimingas, saulėtas,
Ir džiaugiausi užgimęs poetas!...
Ir rytojaus to laukiau, kaip pieva lietaus,
Vien belaukdams — laimingas jutaus ...
Aš maniau, jog pasaulis — tai pieva graži,
Kur sau skina žiedus dideli ir maži.
Ir maniau, jogei patys gražiausi žiedai
Žydi man, ir iš jųjų nupins man kadai
Žmonės skaistų, nemarų vainiką...
Sapnavau asai taip dar visai nesenai,
Nūdien dingo tie šviesūs, tie vėsūs sapnai —
Atminimas vien jų pasiliko ...
.........................................................................
Kitados, o tai buvo dar taip nesenai,
Man vaidinosi šviesūs sapnai.
Bet prabėgo sapnai — ir nebgrįš jau daugiau,
Nepasieksiu jau tai, kur ėjau ...
Bet prabėgo sapnai, nebeliko graznos —
Nebeliko — ir niekas, vai nieks nežinos,
Ką jie siūlė man, kaip jie žavėjo!
Nežinos net, kaip troškau aš laimės karštai,
Kaip sunku, kada ją, išsvajotą, matai —
Nuo mažiausio begriūvančią vėjo ...
....................................................................
Ir prabėgo sapnai — ir nebgrįš jau daugiau,
Nepasieksiu jau tai, kur ėjau ...
O tačiau aš ramus, nei ant savo dalios
Nesiskundžiu, nei jų negailiuos.
Man sapnų tų užteks ligi karsto tamsaus —
Jie ne vieną dar dainą išaus!...
21 VII 1912
Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.
MANO VIZIJOS.
Man kitąsyk rodos, tarytum vikingo
Dvasia neramioji iš amžių senų
Manin užkeikta. Ir laikų tų, kur dingo,
Man gaila ir gaila, jog nūn gyvenu...
Taip erdva tad buvo! Išplauksi į jūrę –
Visur tau naujieji, laisvi vis keliai!
Čia jūrei nėr galo, krantai ten paniurę,
Ten salos slaptingos vilioja meiliai..
.
Nežinomą, tolimą krantą pasieki —
Ir tavo tas kraštas, tos pievos, miškai!
Bet tu, užsibrėžęs tolesnį dar siekį,
Naujus jau miražus beribėj vaikai!
Aplinkui gūdumas. Aplinkui pavojai
Nauji, netikėti, slaptybėj savoj
Lyg tyko gal tu jau jėgas išaikvojai, —
Bet tu tik stiprėji kovoj!
Kas žingsnis stebuklai! Ir žemė ir jūrė,
Ir oro erdvė, ir mėlynė dangaus,
Tarytum, slaptai tarp savęs susibūrė
Kas žmogų stipriau pavilios, pasigaus ...
Ir tu ta slapta visatos gražuma
Stebies, bet suprast paslapčių nebandai;
Smarkus, lyg banga vėsulų nešama,
Iries tik, kur drąsūs vilioja gandai...
Pasaulis — slapta! Tad ir nieks nenurodys
Ribos tau, drąsuoli! Ir žodis „gana" —
Tau svetimas ir nesuprantamas žodis,
Žinai vien: pirmyn! Ten, į kraštą aną!
Pirmyn! I tą kraštą, kur nieks dar nebuvo
Iš mūsų konungų drąsios giminės!
Ir skrieja laivai į turtingą Lietuvą —
Ilgai, vai, ilgai ten juos dainos minės!
Ir skrieja laivai vėl į jūres naujas:
Italų padangėn, Ellados šalin ...
Ten kitos dar šalys!... Išvysim ir jas!
Ir skrieja laivai vis tolyn, vis tolyn!
Ir rodosi man: viename tų laivų,
Drąsiausių vikingų parinkęs sau būrį,
Iriuos per Atlantą į naują užjūrį...
Krantų nematyt! Taip platu, taip gaivu!
Nors šėlsta audra, bangos laižo mums skruostus,
Labyn, vis labyn mūsų laivą užlieja —
Mes, drąsūs, besveikinam jūrę ir vėją!
Pirmyn! I nežinomus uostus!...
O draugė jauna tolimoje pily,
Kur mėlynas fjordas ramumo jos saugo,
Beilgis viena iškeliavusio draugo,
Ir skamba iš bokšto daina jos gaili.
Ir baltąją naktį užmigt ji negali,
Tad savo sušaukus krūvon merginas,
Liūdnai susimąsčiusi, suka ratelį —
O skaldąs senelis joms audžia dainas ...
Dainuoja jisai: kaip konungai pražilę
Šaly tolimoje su priešais kovoja,
Kaip drąsūs vikingai audras vien temyli.
Ir svyra liūdna mano draugė jaunoji...
...........................................................................
Ir kitąsyk rodos man, jogei turėjau
Aš gimti ugninių serventų laikais,
Kad meilė, kurios nebe ta nū vertė jau,
Oret su narsumu tebevaldė visais.
Man rodosi: Ronos gėlėtam slėny,
Ar ten kur pas senąjį pasakų Reiną —
Gūdžioje pilyje reikėjo man dainą
Aust — puikią ir drąsią, kaip amžiai seni...
Vienam iš rūstų jos baronų, man rodos,
Turėjo užgimti poetas sūnus ...
Bet ricieris veltui tos laukė paguodos:
Mus perskyrė amžių likimas painus ...
Kovos kruvinosios šventuoju metu
Jis karžygiu žuvo nuo karžygio kardo...
Sūnaus nesulaukęs ... Kodėl gi, vai, tu
Neperleidai man savo garsiojo vardo?!
Kodėl, vai, kodėl tavo kardas tą rytą
Rūdyt be teisėto valdovo paliko?!
Pridėčia prie jojo garbės aš vainiko
Ne vieną dar gėlę krauju pašlakštytą!...
Rimtai bekabėtų ginklų jisai salėj,
Kol augčia, našlaitis, prie močios jaunos,
Žiūrėčia į jį ir beskęsčia godelėj,
Igėdams laikų atmainos ...
Paskui, siuzerėno galingo pilyje,
Žvangėdamas tėvo garsiuoju kardu,
Lygių sau kilme jaunų pažų būryje
Ne vien jau jo žygių gyvenčia skardu...
Šauniuose turnyruos bemiklinčia ranką
I ricierių šarvus galąsdamas kardą,
Širdies karalienės betardamas vardą,
Kovon visus šaukčia kam vieko ištenka.
Klausydams jautrios trubadūro dainelės
Rolando apraudančios drąsiąją mirtį —
Pajusčia savy aš užtenkamai galės
Oraalio ieškotojams net prisiskirti...
O karžygių amžiai! O amžiai Rolando,
Gotfrido, Tankredo! Aš — jūsų, jūs — mano!
Kaip brangūs man esat — išreikšt nesumano
Laki vaidentuvė, kad liesti jus bando!
Lyg saulė skaisčiausia, tie amžiai man šviečia,
Jų žygių skardu iš mažens gyvenu,
Ir viena tiktai, vai, tik viena norėčia —
Atgimt kuomet nors su pasauliu senu!
Ir viena tiktai, vai, tik viena gailiuosi:
Kodėl surūdijo viens kardas aštrus!
Ir viena tiktai, vai, tik viena ilgiuosi:
To vieko, kuris jau kovon nebsukrus!
1917 m.
Skaityti toliau