| Naujesniosios poezijos antologija VAINIKAI (1921). Liudas Gira. Poezija (1) |
 |
 |
|
Â
   *** Kur sapnų grožybÄ—, Kur svajonÄ—s tos? Niekas nebvilioja Jau Å¡irdies Å¡altos ...  Niekas nebvilioja, Tik daina gaili IÅ¡ krÅ«tinÄ—s plaukia Ten toli, toli...  Kur sapnų grožybÄ—, Kur gi laimÄ— toj? Nesužibo nÅ«dien, Gal sužibs rytoj?..  Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruoÅ¡Ä— K. Binkis. „Švyturio“ bendrovÄ—s leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.    ELEGIJA SAU PAÄŒIAM ..  Vai, tai graudžios, vai tai gailios Mano dainužėlÄ—s — Lyg tas užmirÅ¡tas kelelis ŽolÄ—mis sužėlÄ™s...  Lyg tas užmirÅ¡tas kelelis Ä® seklyÄiÄ… senÄ…, Kur jau niekas neb'vilioja, Niekas neb'gyvena...  Nei ten ristasai žirgelis PadkavÄ—lÄ—m žvanga, Nei mergelÄ—s grynas juokas Neskamba pas langÄ…...  Tik vejelÄ—, tik žalioji Tai liÅ«dnai Å¡iÅ«kždena, Kad mergelÄ— iÅ¡tekÄ—jo Užu naÅ¡lio seno ...  Kad jaunasai bernužėlis IÅ¡ skausmelio Å¡ito — Lyg tas pievos dobilÄ—lis Be rasos nuvyto ...  Taip ir mano dainužėlÄ—s — Nebeliko nieko, Nei smagumo, nei meilumo, Nei jaunystÄ—s vieko ...  Ilgesys tik begalinis, NÄ—rimas tik vienas, Tik Å¡irdis dainose daužos, Lyg į uolų sienas ...  Daužos blaÅ¡kos — kalinÄ—lÄ— — Ženklo gi nei jokio, Tik apuokas užu krotų Kur tai nusijuokia...  O žinau, jog mano dainos BÅ«tų nuolinksmiausios, Kad akyse nerasotų AÅ¡arÄ—lÄ—s gausios ...  O žinau, kad begalinis BÅ«tų jų drÄ…sumas, Ale slegia, ale žudo Vargas mano dÅ«mas ...  Ale slegia, ale žudo LaisvÄ… įkvÄ—pimÄ… Vergo darbas, vergo skurdas — Net daina užkimo ...  GÅ«di baimÄ— del rytojaus JaunÄ… Å¡irdį varsto, — NuolatinÄ—, begalinÄ— BaimÄ— ligi karsto ...  Tad ir byra, tad ir rieda AÅ¡arÄ—lÄ—s gausios, Aliai viena dainužėlÄ— AÅ¡arÄ—lÄ—m prausias ...  Skursta, žūva įkvÄ—pimas, Lyg karstan užkaltas — Vai, kuo kaltas jis, Dievuli?! Vai, kuo asai kaltas?!...  20 VII 1912  Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruoÅ¡Ä— K. Binkis. „Švyturio“ bendrovÄ—s leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.    Į ŽINYNÄ„ EINU ...  Tamsu, tylu visai... Ä® žinynÄ… einu — Tau neÅ¡u dovanų. Tamsu, tylu visai — Kelio aÅ¡ nematau ... AÅ¡ neÅ¡u maldÄ… Tau, AÅ¡ neÅ¡u Tau dainų ... Ä® žinynÄ… einu — Tau neÅ¡u dovanų ... Kodrin Tavo takai Tamsuma apsupti. Ar toli, ar arti — Nežinau. Kodrin Tu, Nors žaibais nesakai IÅ¡ aukÅ¡tųjų skliautų — Kodrin Tavo takai Tamsuma apsupti...  Tamsu, tylu visai — Kelio aÅ¡ nematau ... Niaugi niekas nebeina Jau į Tavo žinynÄ… Pasiskųstų bent Tau Tais vargais, kur kankina... Niaugi mirÄ— malda, Kuri dvasiÄ… jų kÄ—lÄ—. Ar tas kelias užžėlÄ—, Kur juos vedÄ— tada. Niaugi niekas nebeina Pasiskųstų bent Tau Ant vargų, kur kankina...  AÅ¡ sudÄ—jau Tau dainÄ…, Kai man Å¡irdį sugÄ—lÄ—; Kai sugÄ—lÄ— man vÄ—lei — AÅ¡ sudÄ—jau Tau maldÄ…. Ir neÅ¡u Tau Å¡iandienÄ…, Tau, kuris visa valdo, Dovanų dovanÄ—lÄ™. — Tik parodyk man vienÄ…, VienÄ… siaurÄ… takelį, Kuriuo Ä—jo varguoliai Ir tebeina lig Å¡ioliai — Ä® apreikÅ¡tÄ…jÄ… Å¡alį; Tik parodyk man keliÄ…, Kuriuo Tavo žinynan, Kai juos vargas kankina, Eina skųstųs žmoneliai...  Tamsu, tylu visai... Mano jÄ—ga didi, Kur Å¡irdyje laikiau, IÅ¡ kurios aust dainoms ValaknÄ—les Ä—miau — Veik iÅ¡sisemia jau Mano jÄ—ga didi... Man gÅ«du, man baisu — Pasakyk, kur esu. Juk matai, juk girdi, Kaip Å¡irdis mano plaka. Argi Tau ji nesako, Jog bijau aÅ¡ tik viena: To, jog jeigu Å¡iandienÄ… Nerasiu tikro tako, Neprieisiu žinyno, Kur neÅ¡u dovanų IÅ¡ vargų, iÅ¡ dainų, — Mano jÄ—ga didi IÅ¡sisemt gal, kas žino. Ä–, aÅ¡ tam juk einu, Kad Tau duoÄia dainų ... Ar tatai tu girdi?...  Tamsu, tylu visai... Cit... tai, tartum, balsai... Taip.Ar verkia, ar juokias? Cit... juk, tartum, balsai... Nei jie verkia, nei juokias, Tik vis plaukia visokios Gaidos naujos, vis mainos ... Tai varpai — Kas? Varpai? Man gÅ«du, man baisu ... Kur buvau, kur esu ... Man vaidinas kapai... Juk varpai tai, varpai... Jie numirÄ—lius lydi Juk į tolimÄ… keliÄ…, Jie mums laimÄ—s pavydi, Apie mirtį mums sako ... AÅ¡ kitokį gi takÄ… Noriu rast: į žinynÄ…, Kur gyvybÄ— ramina, Ne Å¡altoji žemelÄ—...  Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruoÅ¡Ä— K. Binkis. „Švyturio“ bendrovÄ—s leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.    MIELOJI MANO...  Mieloji, vakar dar taip buvo apsiniaukÄ™s Dangus man; nemaÄiau nÄ— vieno spindulÄ—lio... Ir Ryto jau buvau beveik nustojÄ™s laukÄ™s, Ir savo pradedÄ…s buvau bijot Å¡eÅ¡Ä—lio ...  Tik Å¡tai Tu atÄ—jai, ir man dangus praÅ¡vito — PradÄ—jo plakt Å¡irdis, ir drÄ…sÄ… pajutau, Savim pasitikÄ—damas, Å¡viesaus jau laukiu Ryto Ir aukso daineles dainuoju Tau ...  Ir nors dar debesys užeina kai kada Tamsus, bet jau manÄ™s jis nebebaido, Nei dvasioj abejonÄ—s nebsukelia, nei vaido ...  Tik plaukia iÅ¡ krÅ«tinÄ—s drÄ…si dainos gaida, Ir lekia, kur paguodos iÅ¡troÅ¡kÄ™ laukia broliai... Mieloji mano, svieski, kaip Å¡vietusi lig Å¡ioliai...  Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruoÅ¡Ä— K. Binkis. „Švyturio“ bendrovÄ—s leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.    GAL KLYSTU ...  Gal, taip tikÄ—damas, aÅ¡ klystu — Mat, gana jaunas dar esu, Ir žmones gal mažai pažįstu, Bet taip manau aÅ¡ iÅ¡ tiesų:  Kad žmonÄ—s turi gerÄ… Å¡irdį, Kad užjauÄia vargus kitų, Ir, jei kur verkiant brolį girdi, Su juomi verkia jie kartu.  Ir jojo Å¡irdį sudraskytÄ… Ramina, neÅ¡dami paguodÄ… — Kaip broliai myli kitas kitÄ… Ir kits kitam pagalbÄ… duoda...  Ir nors sunki naÅ¡ta gyvato, Kaip nors nuneÅ¡iu jÄ… — tikiuos — Nes žmonÄ—s — broliai... juk jie mato Ir žūt neleis man be naudos ...  Gal, taip tikÄ—damas, aÅ¡ klystu — Mat, gana jaunas dar esu, Ir žmones gal mažai pažįstu, Be taip manau aÅ¡ iÅ¡ tiesų ...  Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruoÅ¡Ä— K. Binkis. „Švyturio“ bendrovÄ—s leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.    AUKSO SVAJOS  Aukso svajužės, kur kitkart žavÄ—jo, Mano krÅ«tinÄ—n įliedamos naujÄ… GyvybÄ—s sraujÄ…, —  Šiandien iÅ¡krikusios, blaÅ¡komos vÄ—jo, Klaidžioja kryžkeliais, kelio nebranda, Vydamos gandÄ…,  Kur kitÄ… kartÄ… — pavasario rytÄ… — SkelbÄ— skardžiai taip, garsiai taip, — nevienÄ… DidžiÄ… naujienÄ…...  Kas gi pasiekta nÅ«nai, padaryta? Kur gi laimÄ—jimas kitkart žadÄ—tas? Rytas saulÄ—tas?  Štai, aÅ¡ jauÄiu vargo letenÄ… kietÄ…, Å tai tiek jau metų dvasia veltui bando Mest jÄ… nuo sprando.  Veltui blaÅ¡kausi po platųjį svietÄ…, Veltui iÅ¡ganymo laukiu kas dienÄ…, — VargÄ… tik vienÄ…  Vien terandu. Ir ne kartÄ…, oi, daros LiÅ«dna, atminus — kiek daugel žadÄ—ta, Kiek iÅ¡tesÄ—ta...  Rods, aÅ¡ žinojau, kad lauks mane karas, Vos pamÄ—ginsiu tik siekti prie laimÄ—s; Rods, jokios baimÄ—s  AÅ¡ nejutau. Ä– taÄiau kitÄ… sykį, Rodosi, mesÄia — praÅ¡yÄia JehovÄ… Baigt jau tÄ… kovÄ…...  Ei, tosios svajos, kur kitkart žavÄ—jo, Kur jos, kodÄ—l nebramina krÅ«tinÄ—s — Pirmos, auksinÄ—s?...  Žūsta jos, kryžkeliais blaÅ¡komos vÄ—jo ... Ei, ar dar laukti rytojaus laimingo, Kad josios dingo?...  Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruoÅ¡Ä— K. Binkis. „Švyturio“ bendrovÄ—s leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.    NUBUDO GAMTA.  Nubudo gamta, Ir kartu su ana  Nubudo krÅ«tinÄ—j jausmai —  Bet nelinksmi, oi ne, Taip jie slegia mane,  Nors pavasaris Å¡ypso linksmai...  Kvepia žemÄ— gardžiai, Dvelksi oras saldžiai —  Pasaulis lyg giedras dangus ...  Oi, pavasari, tu Dvelkimu tuo Å¡ventu  Nuramdyki ir mano vargus.  Niaugi tu neturi Tokios galios, kuri  Už nelaimes didesnÄ— bÅ«tų —  Niaugi niekad aÅ¡ jau NekvÄ—puosiu laisviau,  Neužmigsiu ant tavo krÅ«tų ...  Niaugi monai tai vis — Ir jaunybÄ—s ugnis,  Ir galingi troÅ¡kimai Å¡irdies?!  Niaugi laimÄ—s dainos IÅ¡ krÅ«tinÄ—s jaunos  Jau pavasaris nebegirdÄ—s?!..  Niaugi man neskirta MeilÄ—s laimÄ— Å¡venta,  Niaugi juoktųs taip baisiai dalia?!  Juodos mintys — Å¡alin! AÅ¡ tikiu ateitim —  Dar ateis juk man laimÄ—s eilia...  Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruoÅ¡Ä— K. Binkis. „Švyturio“ bendrovÄ—s leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.    KITADOS...  Kitados, o tai buvo dar taip nesenai, Man vaidinos vien Å¡viesÅ«s sapnai.  Man vaidinos sapnai apie žygius garsius, Kokių nesapnuosite jÅ«s!...  Man karalių garbÄ— tuos sapnuose vaidinos, SiÅ«lÄ— meilÄ™ dailiausios merginos ...  Man sapnavos rytojus laimingas, saulÄ—tas, Ir džiaugiausi užgimÄ™s poetas!...  Ir rytojaus to laukiau, kaip pieva lietaus, Vien belaukdams — laimingas jutaus ...  AÅ¡ maniau, jog pasaulis — tai pieva graži, Kur sau skina žiedus dideli ir maži.  Ir maniau, jogei patys gražiausi žiedai Žydi man, ir iÅ¡ jųjų nupins man kadai ŽmonÄ—s skaistų, nemarų vainikÄ…...  Sapnavau asai taip dar visai nesenai, NÅ«dien dingo tie Å¡viesÅ«s, tie vÄ—sÅ«s sapnai — Atminimas vien jų pasiliko ... .........................................................................  Kitados, o tai buvo dar taip nesenai, Man vaidinosi Å¡viesÅ«s sapnai.  Bet prabÄ—go sapnai — ir nebgrįš jau daugiau, Nepasieksiu jau tai, kur Ä—jau ...  Bet prabÄ—go sapnai, nebeliko graznos — Nebeliko — ir niekas, vai nieks nežinos, KÄ… jie siÅ«lÄ— man, kaip jie žavÄ—jo!  Nežinos net, kaip troÅ¡kau aÅ¡ laimÄ—s karÅ¡tai, Kaip sunku, kada jÄ…, iÅ¡svajotÄ…, matai — Nuo mažiausio begriÅ«vanÄiÄ… vÄ—jo ... ....................................................................  Ir prabÄ—go sapnai — ir nebgrįš jau daugiau, Nepasieksiu jau tai, kur Ä—jau ...  O taÄiau aÅ¡ ramus, nei ant savo dalios Nesiskundžiu, nei jų negailiuos.  Man sapnų tų užteks ligi karsto tamsaus — Jie ne vienÄ… dar dainÄ… iÅ¡aus!...  21 VII 1912  Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruoÅ¡Ä— K. Binkis. „Švyturio“ bendrovÄ—s leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.    MANO VIZIJOS.  Man kitÄ…syk rodos, tarytum vikingo Dvasia neramioji iÅ¡ amžių senų Manin užkeikta. Ir laikų tų, kur dingo, Man gaila ir gaila, jog nÅ«n gyvenu...  Taip erdva tad buvo! IÅ¡plauksi į jÅ«rÄ™ – Visur tau naujieji, laisvi vis keliai! ÄŒia jÅ«rei nÄ—r galo, krantai ten paniurÄ™, Ten salos slaptingos vilioja meiliai.. . NežinomÄ…, tolimÄ… krantÄ… pasieki — Ir tavo tas kraÅ¡tas, tos pievos, miÅ¡kai! Bet tu, užsibrėžęs tolesnį dar siekį, Naujus jau miražus beribÄ—j vaikai!  Aplinkui gÅ«dumas. Aplinkui pavojai Nauji, netikÄ—ti, slaptybÄ—j savoj Lyg tyko gal tu jau jÄ—gas iÅ¡aikvojai, — Bet tu tik stiprÄ—ji kovoj!  Kas žingsnis stebuklai! Ir žemÄ— ir jÅ«rÄ—, Ir oro erdvÄ—, ir mÄ—lynÄ— dangaus, Tarytum, slaptai tarp savÄ™s susibÅ«rÄ— Kas žmogų stipriau pavilios, pasigaus ...  Ir tu ta slapta visatos gražuma Stebies, bet suprast paslapÄių nebandai; Smarkus, lyg banga vÄ—sulų neÅ¡ama, Iries tik, kur drÄ…sÅ«s vilioja gandai...  Pasaulis — slapta! Tad ir nieks nenurodys Ribos tau, drÄ…suoli! Ir žodis „gana" — Tau svetimas ir nesuprantamas žodis, Žinai vien: pirmyn!  Ten, į kraÅ¡tÄ… anÄ…!  Pirmyn!   I tÄ… kraÅ¡tÄ…, kur nieks dar nebuvo IÅ¡ mÅ«sų konungų drÄ…sios giminÄ—s! Ir skrieja laivai į turtingÄ… LietuvÄ… — Ilgai, vai, ilgai ten juos dainos minÄ—s!  Ir skrieja laivai vÄ—l į jÅ«res naujas: Italų padangÄ—n, Ellados Å¡alin ... Ten kitos dar Å¡alys!... IÅ¡vysim ir jas! Ir skrieja laivai vis tolyn, vis tolyn!  Ir rodosi man: viename tų laivų, DrÄ…siausių vikingų parinkÄ™s sau bÅ«rį, Iriuos per AtlantÄ… į naujÄ… užjÅ«rį... Krantų nematyt! Taip platu, taip gaivu!  Nors Å¡Ä—lsta audra, bangos laižo mums skruostus, Labyn, vis labyn mÅ«sų laivÄ… užlieja — Mes, drÄ…sÅ«s, besveikinam jÅ«rÄ™ ir vÄ—jÄ…! Pirmyn! I nežinomus uostus!...  O draugÄ— jauna tolimoje pily, Kur mÄ—lynas fjordas ramumo jos saugo, Beilgis viena iÅ¡keliavusio draugo, Ir skamba iÅ¡ bokÅ¡to daina jos gaili.  Ir baltÄ…jÄ… naktį užmigt ji negali, Tad savo suÅ¡aukus krÅ«von merginas, LiÅ«dnai susimÄ…sÄiusi, suka ratelį — O skaldÄ…s senelis joms audžia dainas ...  Dainuoja jisai: kaip konungai pražilÄ™ Å aly tolimoje su prieÅ¡ais kovoja, Kaip drÄ…sÅ«s vikingai audras vien temyli. Ir svyra liÅ«dna mano draugÄ— jaunoji... ...........................................................................  Ir kitÄ…syk rodos man, jogei turÄ—jau AÅ¡ gimti ugninių serventų laikais, Kad meilÄ—, kurios nebe ta nÅ« vertÄ— jau, Oret su narsumu tebevaldÄ— visais.  Man rodosi: Ronos gÄ—lÄ—tam slÄ—ny, Ar ten kur pas senÄ…jį pasakų ReinÄ… — GÅ«džioje pilyje reikÄ—jo man dainÄ… Aust — puikiÄ… ir drÄ…siÄ…, kaip amžiai seni...  Vienam iÅ¡ rÅ«stų jos baronų, man rodos, TurÄ—jo užgimti poetas sÅ«nus ... Bet ricieris veltui tos laukÄ— paguodos: Mus perskyrÄ— amžių likimas painus ...  Kovos kruvinosios Å¡ventuoju metu Jis karžygiu žuvo nuo karžygio kardo... SÅ«naus nesulaukÄ™s ... KodÄ—l gi, vai, tu  Neperleidai man savo garsiojo vardo?!  KodÄ—l, vai, kodÄ—l tavo kardas tÄ… rytÄ… RÅ«dyt be teisÄ—to valdovo paliko?! PridÄ—Äia prie jojo garbÄ—s aÅ¡ vainiko Ne vienÄ… dar gÄ—lÄ™ krauju paÅ¡lakÅ¡tytÄ…!...  Rimtai bekabÄ—tų ginklų jisai salÄ—j, Kol augÄia, naÅ¡laitis, prie moÄios jaunos, ŽiÅ«rÄ—Äia į jį ir beskÄ™sÄia godelÄ—j, IgÄ—dams laikų atmainos ...  Paskui, siuzerÄ—no galingo pilyje, ŽvangÄ—damas tÄ—vo garsiuoju kardu, Lygių sau kilme jaunų pažų bÅ«ryje Ne vien jau jo žygių gyvenÄia skardu...  Šauniuose turnyruos bemiklinÄia rankÄ… I ricierių Å¡arvus galÄ…sdamas kardÄ…, Å irdies karalienÄ—s betardamas vardÄ…, Kovon visus Å¡aukÄia kam vieko iÅ¡tenka.  Klausydams jautrios trubadÅ«ro dainelÄ—s Rolando apraudanÄios drÄ…siÄ…jÄ… mirtį — PajusÄia savy aÅ¡ užtenkamai galÄ—s Oraalio ieÅ¡kotojams net prisiskirti...  O karžygių amžiai! O amžiai Rolando, Gotfrido, Tankredo! AÅ¡ — jÅ«sų, jÅ«s — mano! Kaip brangÅ«s man esat — iÅ¡reikÅ¡t nesumano Laki vaidentuvÄ—, kad liesti jus bando!  Lyg saulÄ— skaisÄiausia, tie amžiai man Å¡vieÄia, Jų žygių skardu iÅ¡ mažens gyvenu, Ir viena tiktai, vai, tik viena norÄ—Äia — Atgimt kuomet nors su pasauliu senu!  Ir viena tiktai, vai, tik viena gailiuosi: KodÄ—l surÅ«dijo viens kardas aÅ¡trus! Ir viena tiktai, vai, tik viena ilgiuosi: To vieko, kuris jau kovon nebsukrus!  1917 m.  Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruoÅ¡Ä— K. Binkis. „Švyturio“ bendrovÄ—s leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.
Skaityti toliau |
