„Esu menininkas iš pašaukimo“, - yra prisipažinęs skulptorius, tapytojas, grafikas, prozininkas ir poetas Šarūno Šimulynas (1939–1999).
Koks tai buvo savitas ir įvairialypis žmogus, matyti jo kūrybos parodoje, kuri iki vasario 14 dienos veiks sostinės Šv. Jono galerijoje. Prisiminti prieš dešimtmetį mirusį menininką susirinko gausus būrys žmonių. Jiems dar teko ir naujiena – ką tik išleistas albumas „Šarūnas Šimulynas. Kelionė per gyvenimą“. Buvo parodytas istoriko Vytauto Urbanavičiaus dokumentinis filmas pokalbis su dailininku.
Šarūnas visada atrodė kitoks nei visi. Ir ne tik jo nepažįstantiems žmonėms. Susitelkęs, rūstokas, vaikščiojo dideliais, šiek tiek kapotais žingsniais. Buvo juntama, kad turi kažką savo, neatverto kitiems. Dar jaunystėje, kai su trimis broliais žengdavo gimtosios Veliuonos (Jurbarko r.) gatvelėmis, ypač jei drauge eidavo ir mama, ne vienas palydėdavo pavydžiu žvilgsniu tokią gražią mokytojos ir ūkininko auginamą šeimyną. O kai atsidūrė Vilniuje, Dailės instituto (dabar Dailės akademija) aplinkoje, lyg ir nebeturėjo išsiskirti iš kitų. Ir vis tiek skyrėsi. Vėliau Sigitas Geda rašė: „Jo dvasios variklis buvo pažinimo aistra. Nežinomybės išbandymas savo kailiu.“ Įstojo studijuoti grafikos, buvo greta įdomių bendraamžių ir ryškių dėstytojų Jono Kuzminskio, Augustino Savicko, Vlado Drėmos.
Tačiau sostinės žavesio, auditorijų dvasios neužteko. Nenumaldomai traukė kelionės. Ne paprastos, tvarkingai organizuotos, bet dažnai rizikingos, sunkios. Į Sibiro gilumą, Kamčiatką. Pažintys su elnių augintojais, vietos žmonėmis, rūsčios gamtos išbandymai, įspūdžiai pačiam kertant taigą, mat reikėjo užsidirbti. Sugrįžimai į auditoriją turint daugybę eskizų. Net diplominis darbas sukurtas iš kelionių po Sibirą medžiagos.
Vidinė jėga, smalsumas stūmė patirti, pažinti. Ėmėsi freskos, kūrė skulptūras. Nutapė pirmuosius kartonus. Pirma paroda buvo estampų – 1961 metais Kaune. O vėliau – daugybė tapybos ir skulptūros ekspozicijų. Vilniaus universiteto M.Mažvydo salėje apsigyveno jo freska ir vitražai. Kita sieninė tapyba, torsai, pano, vitražai iškeliavo į Biržų, Ukmergės rajonus, Veliuoną, Klaipėdą, Alytų. Net į Dubajų, Lusaką Zambijoje, Maskvą.
Metas kurti buvo nelengvas. Skulptūroje vyravo oficioziniai paminklai, o Š.Šimulyną traukė lakoniškos, aptakios, apibendrintos formos. Jos reiškė vadinamojo tyliojo modernizmo konfrontaciją su laikotarpio ideologija. Albumo teksto autorė dailėtyrininkė Jurgita Ludavičienė rašo: „Jo kūryboje nebuvo lengvumo, atsainumo, paviršutiniškumo. Rimtas požiūris į meną ir gyvenimą sunkiasi iš drobių.“
Š. Šimulyno asmenybės spalvas atskleidžia ir kiti jo biografijos faktai. 1976 metais išvyksta į Australiją pas gimines. Ten išmaišo šalį, nuplaukia net į Tasmaniją. Įgyvendina iki tol kankinusią svajonę pabūti negyvenamoje saloje. Bičiuliai palieka menininką Šv. Bitės saloje ir jis visą mėnesį vienas gyvena palapinėje. Povandeninė žūklė, nematyti gyvūnai, eukaliptų brūzgynai, gaisrų nujuodinti plotai – visa tai pateko į piešinių lakštus, vėliau į paveikslus, atsispindėjo skulptūroje. Beje, per keletą mėnesių sukuria ten akmens skulptūrų ir pristato jas parodoje. Grįžęs į Lietuvą dirba. Ir virsmai asmeniniame gyvenime – sukuria antrą šeimą. Pats rašo: „...matyt, subrendau meilei vaikams. O ir programa įvykdyta: du sūnūs, dvi dukros.“ Antrajai žmonai Violetai su dviem dukrelėmis teko sunkus išbandymas – neišgydoma Šarūno liga, išėjimas. Prieš tai pavyko kartu aplankyti Izraelį. O dabar jų namuose Violetos rūpesčiu saugomas menininko palikimas, įrengtas skoningas jo kūrybos muziejus. Žmona ir vyresnioji duktė Ula trejus metus rengė kūrybos albumą. Su ištraukomis iš laiškų, darbų fotografijomis, kurių autorius – Kęstutis Stoškus.
Kita Š. Šimulyno asmenybės pažinimo plotmė – literatūrinė kūryba. Net gimtinėje Veliuonoje jį plačiau pažinojo kaip eilėraščių rinktinės „Ledynų motina“ ir novelių knygų „Tėvonija“, „Rugiuose po obelim“ (išleista jau po mirties) autorių. „Tėvonija“ 1998 metais įvertinta Petro Cvirkos literatūrine premija už noveles kaimo tematika. O Veliuonos krašto muziejaus vedėja Angelė Orlovskytė, surengusi menininko darbų parodą, dabar saugo šeimos dovaną – dalį archyvo ir kūrinių. Mažosios Lietuvos muziejus neseniai pasikvietė V.Šimulynienę su dukromis Ula ir Rusne į Klaipėdos skulptūrų parką prie Šarūno skulptūros „Užkeiktas“. Čia paminėtas menininko 70-metis ir dešimtosios mirties metinės.