Kazys Binkis sulaukė gražaus pagerbimo – išleistas jo kūrybos dvitomis. Poetas, kuris mūsų vaizduotėje visada iškildavo jaunas ir maištaujantis prieš susiklosčiusias kūrybos formas, dabar jau įteisintas klasikas, jo stilistika nieko nešokiruoja ir neįžeidžia...
       Pirmą kartą vienu sykiu galime gėrėtis jo lyrika, poemomis, eilėraščiais vaikams, pjesėmis ir teoriniais straipsniais, vertimais. Visa tai panašu į didelę pomirtinę dailininko ekspoziciją: ant sienų vienas šalia kito išsirikiuoja daugelio metų darbai ir eskizai. Galima viską iš naujo suvokti, ieškoti naujų vertinimo kriterijų, paralelių. Minint rašytojo 80-ąsias gimimo metines, pasirodė keliolika rimtų straipsnių. K. Binkio kūrybą analizavo literatūros mokslininkai V. Kubilius ir V. Galinis, šiam dvitomiui poetišką interpretaciją pateikė E. Mieželaitis, svarstymus ir atsiminimus spaudoje paskelbė poetas A. Miškinis. Daug autentiškos medžiagos E. Balionienės užrašytuose S. Kudrevičiūtės-Binkienės atsiminimuose; juos praėjusį rudenį išspausdino ,,Švyturio“ žurnalas.
       Per keletą dešimtmečių daugiausia ginčytasi dėl K. Binkio lyrikos. Tai natūralu, nes lyrika – brandžiausia jo kūrybos dalis. Atrodo, kad dar ne viena poetų karta galės pagal ją tikrinti savo žodžių svorį ir skambesį.
       Dvitomyje spausdinamas pluoštas neįėjusių į rinkinius K Binkio eilėraščių. Ne visi jie lygiaverčiai, tačiau papildo, padeda geriau suprasti jo kūrybos ištakas ir ieškojimų kryptį. 1919 m. parašytame „Ką, jaunoji, pamanei...“ yra eilučių, pranašaujančių būsimą „Keturių vėjų“ poetą, sodraus, tapybiško ir reljefiško vaizdo meistrą:

       „Melsvi, balsvi reginiai“ vėliau virto savitomis formomis, gavo žodinę raišką, kur klasikinė eilėraščio schema tarsi sprogo, plūstelėjo naujoviškos dermės, alogiška sintaksė. Kompozicija grindžiama nauja psichologine būsena, kitokiu išgyvenimu. Vietoj klasikinės simetrijos atsiranda asimetrija, blykčioja metaforos ir įvaizdžiai:

       – vėliau savo ieškojimų laikotarpį K. Binkis taip apibūdino irgi į rinkinį neįėjusiame „Tragedijos antrakte“.
       Visų pirma užburia laisva ir nevaržoma jo lyrikos nuotaika, poetiškas ūpas. Grakščiai ir žaismingai iš poeto sielos srūva pavasarinio smagumo ir laisvės sklidini posmai. Tokia nuotaika alsuoja ne tik „Keturių vėjų“ laikotarpio eilėraščiai, bet ir patys ankstyvieji. K. Binkiui mažiausiai tinka mokyklinė tiesa, kad poetus formuoja tradicija, norma, taisyklės... Pirmiausia norisi galvoti apie veržlią prigimtį ir temperamentą. Tai buvo gaivių vėjų trokštąs kūrėjas. Jo užmojai sutapo su ištisa plejada mūsų rašytojų, kurie ieškojo laisvesnės raiškos, natūralesnės nuotaikos. Turėtume prisiminti ir ankstyvąjį I. Šeinių, ir J. Savickį, ir B. Sruogą... Futurizmas ar ekspresionizmas K. Binkiui buvo tik dienos programa, o kūrybos esmė – toliau ir giliau. Ne vieną sykį esame jam priskyrę bendras „Keturių vėjų“ kaltes, siejome su sąjūdžio paviršium, o kiek net teoriniuose samprotavimuose tais šūkiais buvo užsikrėtęs, išryškėjo tik dabar, į vieną vietą surinkus straipsnius ir pasisakymus. Jų esmė – tikras ir nuoširdus rūpinimasis kultūriniu palikimu, literatūros padėtim, tikrųjų vertybių kėlimu į dienos šviesą:
       „Mes laižomės prie tų didžiųjų, o jie vadina mus analfabetais. Mes skundžiamės jiems, kad mus skriaudžia, o jie iš mūs tyčiojas. Mes rodome jiems savo frakus, o jie mus driskiais pravardžiuoja.
       Ir toliau taip bus, kol nepamatysim visoj platumoj savo dvasios ubagystės“ (Raštai. – V., 1973. – T. 2. – P. 327).
       Vietoj anuometinėje Europoje madingos absoliučios laisvės ir per didelės „kultūros dozės“ K. Binkis ragina imtis liaudies dainų, skulptūros ir tapybos darbų leidimo, sielojasi dėl kūrybos nuvertinimo visuomenėje.
       Naivu tvirtinti, kad jis nesižavėjo to meto modernistais, kad buvo izoliuotas ir nuo rusų, ir nuo vokiečių ar prancūzų sąjūdžių, tačiau, turėdami jo kūrybos dvitomį, matome, jog tos įtakos nelietė jo kūrybos šerdies.
       Po „auksinio“ laikotarpio – tobulos formos ankstyvųjų eilėraščių, po „Utų“, kurios stebina grakštumu ir skaidrumu, po geriausių „Keturių vėjų“ periodu sukurtų dalykų ateina „kaimiškų“ poemų – „Kriaučiaus Motiejaus“, „Sparnuoto Mato“, „Raulo keliauninko“ – metas. Šie kūriniai sugėrė dalį ankstesnės K. Binkio poetinės patirties. Naujos čia galbūt tik pačios intencijos... Sakytume, atvirkščias K. Binkis. Kiek prieš tai jis buvo pasišokęs ieškoti naujovių, tiek šiose poemose – anachroniškas. Priešybės keistai dera: kurį laiką orientavęsis į modernias sroves, K. Binkis pasuko į švietėjišką XIX a. galo tradiciją.
       Tokios metamorfozės prašosi paradoksiškos prielaidos: ar intuityvaus talento K. Binkis nepajuto vienos mūsų profesionalėjančiai poezijai gresiančios bėdos – užsidarant programose ir manifestuose, kelių nuotaikų variacijose, pažeidžiama ir natūrali literatūros raida?
       Mūsų literatūra ilgą laiką buvo sinkretinė, žanrinis neišsirutuliojimas būdingas net Vaižgantui, šiam netolimos praeities vaizduotojui. Jo proza – savotiškas kaimo žmonių gyvenimo epas, kur susipynę beletristiniai ir publicistiniai aprašymai, žmonių paveikslai, moraliniai pamokymai, lyriniai intarpai. Galbūt K. Binkio poemos – šuolis atgal į tokią sinkretinę lietuvių poezijos tradiciją, į tariamą jos ryšį su kaimiečio buitim ir psichologija, bandymas aprėpti naujųjų laikų kaimo gyvenimo visumą?
       Vienu turbūt nepajėgsime įtikėti – kad šios poemos tikrai meniškos. Joms kenkia paviršutiniškumas, kaimo žmonės vaizduojami kaip manekenai, be valios ir minčių, jų išgyvenimai stilizuoti lyg „Kavalerija rusticana“ tipo operetėje. Žavi nebent turgaus paveikslų ar šiuolaikinių primityvistų stiliumi nutapytos vietos (panašiai kaip J. Nalivaikienės tapyba):

 
      – taip Tamošiui ir Elžbietai atrodo prieškarinio Kauno gatvėse „konkė“. Atpažįstame ir „Vokiško pavasario“ stilių, tik jau be lyrinės jėgos, sukarikatūrintą, suprastintą. Išblėso ir poetinis šėlas, ir dvasios maksimalizmas.
       Tokį rašymo būdą perėmė T. Tilvytis, per jį pasiekė ir mūsų dienas, transformavosi į iš paviršiaus nieko bendro neturinčius, bet iš esmės giminiškus stilius. „Prastuoliška“, profaniška maniera prisipildė naujų syvų ir įgijo „tikros“ poezijos teises. K. Binkis natūraliai jautė mūsų poezijos dvasią, formaliai nesistengė forsuoti neįprastų formų, jeigu ką ir šokiravo, tai tikėdamas, kad poezijai daug kas atleidžiama, kad ji privalo gerti ir iš kitų šaltinių.
       Pjesėse ir straipsniuose K. Binkis atsiskleidžia kaip mąstytojas ir visuomenininkas, aktyvus moralistas, tačiau, palyginti su lyrika, čia trūksta žavesio ir improvizacijos. Tiesa, šie bruožai blyksteli „Keturių vėjų“ laikais parašytuose straipsniuose „Mes, jauni iškeltagalviai“, ,,Vasaris vėjas“, „Laiškas apie gegnes, spalius, vėjus...“ Bet čia vėl pasigendame preciziškos minties (šiuo aspektu mūsų literatūros istorijoje bene išskirtinės asmenybės B. Sruoga ir Vaižgantas, kurie literatūriniuose straipsniuose nevengė sąmojo ir lyrinių nukrypimų, kartu išlikdami profesionalai). Nuo pirmųjų teorinių samprotavimų K. Binkis, kaip menininkas ir literatūros vertintojas, nuėjo ilgą kelią. Vėlyvieji jo straipsniai žavi minties aiškumu ir konkretumu, pažangia orientacija. K. Binkis jau ne tiek jautrus gamtos ir meilės dainius, vėjavaikis Alijošius, kiek aistringas publicistas, kultūros puoselėtojas, ypač aštriai pasisakantis prieš vakarietišką ,,fachmano“ tipo asmenybę, prieš kultūrinę inerciją ir miesčioniškumą.
       Iš jo pjesių skaidrumu ir jaunatvišku entuziazmu skiriasi „Atžalynas“, kuris dar ilgai nenueis nuo mūsų scenų (jei bus naujai interpretuojamas). ,,Generalinė repeticija“ pradėjo naują laikotarpį mūsų teatre, panašiai kaip K. Čapeko dramos Čekoslovakijoje ar B. Brechto Vokietijoje. Gaila, jog ankstyva rašytojo mirtis nutraukė daugelį sumanymų (nelyginant F. Diurenmato pjesės įžangą skaitome jo pradėtos dramos apie fizikus nuotrupas).
       Pirmą kartą lietuvių dramaturgijoje taip laisvai ir drąsiai imta komponuoti sąlygiški vaizdai ir paveikslai, laužyti nusistovėję teatriniai kanonai. Scenon išvesta sukrečianti istorinė tiesa, mažojo žmogaus problematika. Į teatrą kliūstelėjo pats gyvenimas, istorinis laikotarpis, kai pradėta realizuoti fašistiniai mitai. Šią tikrovę savo kailiu patyrė milijonai žmonių, tarp jų – šimtą kartų baisesnę ir šiurpesnę – K. Binkio draugas ir amžininkas B. Sruoga. Jaunatviškas ir valiūkiškas aukštaičių temperamentas, vaizduojant šią istoriją, ir K. Binkio „Generalinėje repeticijoje“, ir B. Sruogos ,,Dievų miške“ atsiskleidė rezignacine ir sarkastiška puse. Vaizdavimo objektu tapo gyvenimas, kur pamintos visos teisės ir moralės normos, kur nebeliko nei velnio, nei dievo, kur žmogus atsidūrė niekieno žemėje.

       1973

       Geda, Sigitas. Ežys ir Grigo Ratai: Žodžiai apie kitus: Straipsnių rinkinys. – Vilnius: Vaga,1989.