I

       „Eldorado“ yra iš tiesų netinkamas žodis aprašyti tam kraštui, į kurį veržiasi Alfonso Nykos-Niliūno poezijos žmogus. Ispanų užkariautojai šiuo burtais skambančiu vardu pavadino žemę, kurios neišsenką lobiai turėjo patenkinti jų nenumaldomą gobšumą. Bet užkariautojai žuvo tos aukso žemės neradę, ir kaip tik todėl jos paskui pradėjo ieškoti poetai, nes taip jau dažnai esti, kad pačios gražiausios žmogaus dvasios vizijos išauga ant plėšrių neįkūnytų troškimų kapo. Nesurastas eldoradas tapo paslaptim; neatskleistos paslaptys išauga į legendą ir tuo pačiu pavirsta į poeziją, nes poetas savo vidaus pasaulyje visuomet vaikščioja tarp simbolių, legendų ir paslapčių. Pačiame pirmajame „Praradimo simfonijų“ eilėraštyje skaitome:

Yra pasaulis nuostabus, kurio neranda niekas,
Nors turi jį savy, kankinasi dėl jo.
Dėl jo aš viską žemėje paniekinau,
Norėdamas ten vieną valandą klajot!


       Niliūno kūryboje yra kažkas keistai vienuoliško. Poetas ir vienuolis turi bent tiek bendro, kad jie abu „viską žemėje paniekina“, ir, susikaupę savy, ieško visų daiktų versmės, ir drauge abu stengiasi grįžti namo – vienuolis pas Dievą, o poetas – į eldoradą. Galbūt tai tik du vienos galutinės tiesos vardai; galbūt meno auksu žėrinčios viršūnės yra tas pat Golgotos – vadinasi, kaukuolės – kalnas, bet jų keliai ir kryžiai, ir parpuolimai bent atrodo visai kitokie. Vienuolis eina į save, nutraukdamas ryšius su daiktų tikrove: jei tavo akis tave piktina – išlupk, jei ranka – nupjauk. Apakęs, apkurtęs ir apmiręs pasauliui rasi savo tikėjimą. Poetas eina į save, užmegzdamas vis naujus ryšius su daiktų tikrove. Jei tavo akis aptemus – žvelk aštriau, suimk viską į savo akį: „Mano akysna griuvo milžiniška ir kilni dangaus mėlynė“; jei tavo ranka apmirus – liesk jautriau, stenkis apčiuopti daiktų tikrovės gyvą stebuklą:

...tik pirštai –
Lyg kurtai begalinių sodų slėniu
Nervingai slydo karšta pilvo bronza.


       Pavirtęs visas akimis, rankomis, suleidęs kojų šaknis, tapęs „žmogum–gamtovaizdžiu“, sukursi savo viziją. Gyvensi savyje, savo vizijoj, gyvensi pasaulyje, paverstame į savo viziją. Šituo Niliūnas skiriasi nuo kai kurių kitų poetų. Jis nesiremia vaizduotės išradingumu tokiu būdu, kaip Šekspyras, kuris tveria pasaulius, pats juose nedalyvaudamas. Tikrovė Šekspyrui yra lyg instrumentas, kuriuo jis groja savo magiškas melodijas. Jis perkelia gamtos reiškinius į savo sceną, suteikdamas jiems naują, kartais žavinčią, kartais bauginančią prasmę. Pavyzdžiui, raganų aprašymas „Makbete“: „The earth has bubbles as the water has, and these are of them“. Kartais jis pašaukia gamtos apraiškas lyg aktorius į sceną atlikti savo vaidmenų: „Come, gentle night, come loving blackbrowed night, give me my Romeo“. Niliūnas nesielgia kaip visagalis ir nepažeidžiamas maestro. Jis ne tiek vartoja tikrovę savo muzikos instrumentui sukurti, kiek stengiasi pavirsti su visa tikrove į tą muzikos instrumentą. Jis paaukoja savo nepažeidžiamybę; kas ištinka jo pasaulio daiktus, ištinka ir jį patį. Todėl taip glaudžiai susijęs poeto „aš“ su jį supančiais daiktais: jie visi vienas kitą kuria, vienas kitą veikia, vienas kito ilgisi. Šitoks yra jo praradimo simfonijų kontrapunktas. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Senas medis“:

Jis paima mane ant rankų, piktas vėjas,
Ir, baisiai šniokšdamas, nusineša ten po medžiu.
Kaip tėvas. Senas medis verkia, kai po juo
atėjęs
Aš šlamesio jo plėšoma širdim liūdžiu.

Tada jis barasi, lyg milžinas įtūžęs:
„Kur klaidžioji? Nenori su manim pabūt?“
Sunykęs vėjas jam pritardamas suūžia,
O aš, apsikabinęs juos, kaip lapas audroje
drebu.


       Racionalumo skydas, kuris mus saugoja nuo bauginančios daiktų jėgos, yra taip pat ir siena, skirianti menininko jautrumą nuo kasdienybės. Tą skydą numetęs, poetas pasmerkia save nežinomiems pavojams, bet jau ir jo išgyvenimai būna nepaprasti. Todėl Niliūnas gali sakyti, kad „pirmi pavasario lašai, nukritę ant galvos, mane taip sunkiai sužeidė“, arba „kažkam ten baisiai slėgė galvą vystančios plaukuose gėlės“, arba „mėnesio spalvos vandens šniokštimas gleivėtais pirštais gniaužė kraują“. Tokiu būdu tarp poeto ir daiktų užsimezga abipusio pasiaukojimo ryšys, ir visata pavirsta gyvu organizmu; viskas toje visatoje gali ir jausti, ir kentėti. Todėl, pavyzdžiui, „nukankinti vėjai kybo medžiuose šventorių“, todėl:

Upės srovėje akmuo, vidurnaktį vienas nubudęs,
Aklas ir kurčias, klausyk, šaukia Tave vandeny,
Ir sena kultuvė, gyvenus daiktų amžinybėj,
Šoka iš guolio gyva bėgti pamišus krantais.


       Savaime suprantama, kad toks gamtos išgyvenimas yra diametraliai priešingas egzistencializmui, kurio didysis atradimas yra, kad visata žmogui abejinga, kad niekas mums nepriklauso ir kad ir mes, ir daiktai esame sau ir vieni kitiems nereikalingi. Didžiausias siaubas, jaučiamas Niliūno poezijoj, yra kaip tik šita tykanti, galimybė, jog bus prieita prie to egzistencialistinio atradimo – vietoj eldorado. Tragiška visos jo poezijos įtampa kyla iš prasmės ilgesio ir beprasmybės baimės, ir visa jos drama yra pašėlusi kova tarp gyvybės ir mirties.

       Tačiau tiktai beprasmybė yra beveidė ir bevardė, o prasmė kiekvienam žmogui turi savo atpažįstamą konkretų veidą. Poetui tas veidas ir yra jo mistinė tikrovės vizija. Niliūno kūryboje mes matome lyg ir dvi vizijas; egzistuoja lyg ir du jam reikšmingos tikrovės ratai. Vienas iš jų yra tiesioginė sąsaja su daiktais – tai poeto tėvynė, namai, į kuriuos jis nuolatos ir sielvartingai nori grįžti. Antrasis ratas yra jo svajonės, gimusios iš vaikystės knygų ir fantazijų ir išaugusios į specialų jautrumą menui, – kitų žmonių sukurtai realybei, kuri yra taip pat eldoradas, į kurį poetas visa siela veržiasi iš namų išeiti. Tarp tų dviejų pasaulių jis yra blaškomas begalinio ilgesio kartu ir išeiti, ir sugrįžti, būti arti ir būti toli. Speciali Niliūno poezijos įtampa ir kyla iš šitos ilgesio dinamikos.

Kokie keisti ir vaikiškai laimingi žmonės:
Jie blaškosi gyvenime, nerasdami kažko, –
Ir verkia, lyg nubudinti vaikai, grįžtą iš
nuostabių sapnų kelionės,
Jr kaip vaikai išeina tų šaltų ieškot.

Kokie laimingi jie iš tų šalių sugrįžę,
Parėję iš jaunystės po vidudienio, kai vakaras
arti,
Susėdę prie ugnies, parnešę atgaivint vaikystės
viziją,
Atšildyt prie liepsnos ir vėl gyvent arti.

Kai gyslos vėl namų vaikystės vėjo prisisunkia,
Padidina ir taip jau sunkią naštą užburtų
namų daina,
Ir vėl kažko ieškot, nors kraujas jiems iš kojų
sunkias,
Išeina, nes kelionė amžina.


       Niliūno pasauliai yra kaip Hieronymo Boscho arba Bruegelio, arba Eduardo Viiralto paveikslai – iracionalios, fantastiškos, simboliškos visumos, bet labai tikslių ir konkrečiai nutapytų detalių, kur kiekvienas žolės lapas turi ryškias apybraižas, lyg būtų gyvas į paveikslą nuėjęs. Nežiūrint to, kiekviena detalė labai subtiliai, bet aiškiai skiriasi nuo daiktų, kuriuos esame pripratę matyti. Tame skirtume glūdi jų skirtinga nuo kasdienybės prasmė. Paimkime Niliūno namų pasaulį. Jis pilnas pustonių, jo grožis atsiskleidžia spalvų išblukime, lietaus prietemose, virpėjime tarp būties ir nebūties: „Nykus pavasaris atsimuša ant gelsvo namo sienos“; „Šviesūs plaukai, tartum suvytusi žolė, nuo liūdesio sudrėkę tamsoje plevena“; „Blyški šviesa, lyg susimąstęs veidas, liejasi“. Nepaisant prietemų, siluetai yra ryškūs, nes iš jų pačių lyg eina kažkokia vidinė šviesa – daiktai ir žmonės spinduliuoja poeto susikaupimu, jo meile: „Ir laukiu, kol įeis snieguota motina su viedrais, / Spindėdama, kaip sienos ir asla, niūria šviesa“. Visa tikrovė turi vieną esmę, ir todėl vieni tikrovės pavidalai gali pavirsti kitais, neprarasdami tos esmės: „Pavirtę rudenio dalim laukuose blaškosi sėjikai“ arba neramūs rudens paukščiai „Rudens ir kraujo šaukiami nuliūdę renkas / Ir klysta ledine erdve lyg lapai vėjo nuplėšti“. Daiktų pasikeitimas dažnai susilieja su svajonių pagimdytu ilgesiu ir išauga į lyrišką troškimą pasilikti čia, namuose, kartu, – bet šis ilgesys pačiam savo jaukiam žėrėjime jau pasidaro kupinas tamsaus praradimo:

Atsiveria pažįstamos ir geraširdės, lyg nublukusi
knyga, vaikystės namo durys.
Tai tėvas ir sesuo. Tai jis su rudeniu plaukuos, ji
su pavasariu veide, abu!
Ir prieblanda suspindi meile ir šviesa, o aš
paniuręs,
Kažką atminęs šiam name iš nerimo drebu.


       Tas norėjimas susigūžti jaukiai namuose, prie židinio šviesos, tas norėjimas nugrimzti atgal į šiltą žemės tamsą yra tolygus slaptam mūsų visų troškimui sugrįžti atgal į motinos kūną, nes žemė juk yra motina. Ir dar negimęs kūdikis ilgisi išeiti į šviesą, ir jis atsineša tą ilgesį su savim į pasaulį, ir tie du priešingi troškimai gyvena žmoguje kartu, susijungdami į vieną ilgesį, ir visuomet, ko nors ilgėdamiesi, mes tuo pačiu ką nors prarandame. Motinos praradimas išsilieja posmuose:

Gesdama paslaptingoj šviesoj Eldorado,
Begalinių laukų apkabintam name,
Tu klausai, kaip vaikai, Tavo šviesą praradę,
Lyg apakę klajoja naktim neramia?

Ir tada suliepsnoji nors vienai sekundei
Paskutinėm ugnim jiems kelius šviesdama,
Ir užgęsti tenai, lyg šešėlis, be skundo,
Kaip žvaigždė begalinėn naktin krisdama.


       O troškimas išeiti įsisiurbia į gyslas kartu su pavasariu, kurio šaukiama „nekalta mergaitė, niekieno dar nemylėta, / Pavirsdavo aistringa moterim žiauria“ ir kurio šaukiamas „veria daržinės duris ir eina kosėdamas senis Jonas / Klausydamas, kaip žemės kraujas kaista“. Poetas, pavirtęs gamtos dalimi, atsiliepia į metų laikų pasikeitimus taip kaip gamta. Pavasarį jam „aidi laukuose netelpantis širdyje klyksmas“, ir tada jis jau išgyvena svajotą namų buitį, kaip sunkią, net tragišką naštą:

Dabar juntu, kad kaži kas mane lyg šunį prie šitos
buities pririšo,
Ir, name, man esi tu brolis, o tikrovė – tragiška
sesuo,
Atėję į mane per gyslas mano motinos basos.
Aš su tavim pavasario dienų nuoboduly, juntu
kasdien tamsesnį ryšį
Ir kad čia viskas tik kankinanti mus netiesa.


       Ir tada ateina išsivadavimo valanda:

Aš atidariau senų namų duris:
Pavasario audroje blaškėsi galingas beržas,
Tartum norėdamas į mėlynas erdves išskrist;
O aš stovėjau lyg mažytis taškas prieš bedugnę
erdvę
Ir pirmą kartą nenorėjau grįžt,
Nes niekas žemėje nebuvo dar manęs pavergęs.


       Bet vis dėlto sugrįžimo motyvas ir namų tikrovės ratas dominuoja Niliūno poezijoje ne tik „Praradimo simfonijose“, bet ir kitose knygose. Tas namų pasaulis su motina ir geltonais rudens sodais ir su kelionių ilgesiu, su lietum ir vėju, yra jo paties sukurtas, ir poetas daugiau nieko neturi. Šita vizija pagaliau sudaro visą poeto egzistenciją; be vizijos nėra poeto. Apleisti namus – reiškia išeiti į nebūtį. Šituose rėmuose reikia suprasti tremties tragiką Niliūno poezijoj.

       Antrasis Niliūno tikrovės ratas yra ne tiek atskira, nepriklausoma visuma, kiek pirmojo, namų pasaulio aidas, atspindys, atėjęs iš platesnių meno ir istorijos horizontų, neišskiriamai susipynęs su namais į vieną praradimo simfoniją. Gal dėl to jį yra gana sunku izoliuoti ir apibrėžti, bet, nežiūrint to, jo buvimas aiškiai jaučiamas. Pirmiausia galbūt skaitytojas pastebi spalvų pasikeitimą, kaip tik atėjus pavasariui. Atsimenant rudens ir tėviškės namų prietemą ir spalvų pustonius, galima pajausti skirtumą skaitant, pavyzdžiui, šitas eilutes:

Kaip renesanso Dievas, mėlyno aksomo mantija,
Ritmingai papuošta prastais žiedeliais geltonais,
Su palydovais ir juodais, kaip jo plaukai, varnais
Erdve kilnus pavasario benamis vėjas skrenda.


       Svarbu yra atsiminti žodį renesanso Dievas, nes renesansas ir ypač jo tapyba, tas keistas pamišimu dvelkiąs ilgesys, kuris gyvena, pavyzdžiui, Boticellio paveiksle „Primavera“, sudaro vieną iš svarbesnių tos antrosios vizijos elementų. Kitas naujas elementas yra erotinė meilė. Pamišimas ir meilė susijungia dar vienos renesanso figūros – Ofelijos – pavidale:

Tada sesuo išeina motinos siųsta parnešti
vandenio,
Bet švilpaujančių laukuose pavasario girtuoklių
vėjų užburta,
Apsvaigusi nuo jų giesmės, girta,
Ji visą dieną kelio į namus neranda
Ir klaidžioja viena, lyg mylimo netekusi laukuose,
Tartum Ofelija. Ir tik nubudinta vėl sutemų,
Lyg užkeikta miegojusi, į motinos namus
Ji grįžta su žiedais, kaip akys mėlynais, plaukuose.


       Motina, namai, Ofelija – taip pinasi seni ir nauji motyvai, skambėdami naujais burtais, nauju nerimu. Išeinama kažkur kitur klajot, bet ir vėl, tipišku Niliūno paradoksu, grįžtama atgal, šį kartą į dar ankstyvesnį lopšį – į Graikijos legendą. Antroji jo poezijos knyga jau ir vadinasi „Orfėjaus medis“. Pasirodo ir naujų eilėraščių formų; vietoj apytikslių jambų su nelygaus ilgumo eilutėm staiga ateina graikiški hegzametrai kaip „Vasaros“ eilėraštyje, kuriame legendinė Arkadija sudaro dalį paties poeto tėviškės – piemenėlių ir žemdirbių krašto:

Girto Sileno vežimą, pilną garuojančio vyno,
Tempia per kaimą lėtai vainikuose skendintys
jaučiai;
Karšto džiaugsmo taurę iškėlę aukštai tamsiaodės
Neša prie lūpų drėgnų; amūrai, sulėkę kaip bitės
Žydinčių vyšnių žieduosna, supasi sodų ramybėj.
Namas, gatvė, takai ir paukštis nuo vėjo pražilęs
Skendi ugny; laukuose – nė garso; kely – nė
šešėlio;
Verkia tik slenkstis tylus, tik kūkčioja senstančios
durys,
Laukdamos žingsnių ramių jauniausio sūnaus
palaidūno.
(Ten aš gimiau ir tenai iš spindinčios žemės
išaugau.)


       Poetas, atrodo, lyg stengiasi atsekti, kur prasideda jo kelionės nerimo, jo grįžimo ilgesio šaknys, t. y. jo poezijos, jo Orfėjaus medžio šaknys. Pasirodo vis nauji akiračiai, vis daugiau svetimų vardų: jau nebe vėjo ūžesys, bet ispaniška gitara; jau ne iš namų bėgantys pavasario vaikai, bet „Embarquemant pour Cythére“. Anksčiau poetas verkė namuose apsuptas tėvo, motinos, brolių ir sesers: „Tuomet aš pajuntu, kad kažkas artimo pasaulyje gyvena,/ Ir aidi fuga, sukurta jų plakančių širdžių“, o dabar jis svajoja „A l'Ombre des Jeunes Filles en Fleurs“, ir jo vizijoj jau nebe lietaus plaunama žemė, bet karštas, geidulingas tolimų pakrančių smėlis:

Ir, tarytumei supratę
Jų kūnų formos ženklo keistą prasmę,
Pradėdavom kasnakt ilgai sapnuoti
Nežinomų salų archipelagus,
Džiaugsmingas eisenas, keistai siauras
Gatves ir nenubudusiom dar rankom
Mes žaisdavom tyra smiltim
Jų pilvo linijų amfiteatre.


       Kaip matoma, įkvėpimas šitame antrajame tikrovės rate kyla ne tiesiog iš žemės, bet iš kitų kūrėjų – menininkų, poetų – vizijos. Niliūnas dabar stengiasi išsakyti save lyg ir palygindamas su kitų žodžiais, spalvomis, vaizdais. „Vasaros vėjas buvo Watteau; vėsus kambarys – Vermeer“; „Jos balsas, aukštas ir skaidrus, / Pavasario dienos galerijose šaukia: Veronese!“; „Keisti fantastiškų uolų šešėliai. / Paslėpę bėgančią su Kūdikiu Madoną, / Paklydusią viduramžy ir Pietro / Di Cosimo regėjimų vienatvėj“; „Ir žaidžia su manim ten Ghirlandajo auksaplaukis / Ir degančiom akim Giordano Bruno“; „O prieš didžiulį išraižytais rėmais veidrodį / Gulėjo rudenio naktis, tartum Velazquezo Venera“.

       Visi šitie svetimi vardai nėra tik poetinis manierizmas arba norėjimas svetimų žodžių skambesiu išburti savo poezijos ilgesingą melodiją, kaip šioje muzikalioj Bernardo Brazdžionio eilutėj: „Aminadabo duktė Sulamita“. Daug didesnis panašumas čia yra į kito poeto, taip pat perdėm krikščioniško, būtent T. S. Elioto, kūrybą. Iš viso pasaulio mitų ir Dievybės ilgesio, iš visų argonautų kelionių ir sudužusių laivų, iš visų menininkų spalvų ir formų Niliūnas stengiasi sudėstyti jo paties kūrybos veidrodį, kuriame atsispindėtų ir jo namų tikrovės vizija, ir universali visų laikų kūrybos versmė. Tai yra dar vienas kelias, kuris iš egzistencializmo siaubingos beprasmybės veda į amžinąjį eldoradą; susijungęs su visos žmonijos kūrybiniais troškimais, poetas supranta, kad jo vidaus pasaulis nėra vienatvės iliuzija, bet visų laikų ir visos istorijos didysis Regėjimas.


       II

       Nežiūrint savo intensyvaus gyvenimo vidiniuose pasauliuose, Niliūnas toli gražu nėra abejingas mus visus supančios istorijos srovės laikui ir įvykiams. Tiesą pasakius, būdamas mūsų tautos sūnus, jis ir negali neišgyventi visos tautos likimo. Tarp poeto vidinio regėjimo ir už jį ir mus visus didesnių jėgų tęsiasi nepertraukiama priežasčių ir pasekmių grandinė. Visi mes vienaip ar kitaip sau aiškinamės mūsų tautos tragediją, stengiamės suprasti, kas mus ištiko ir nuspręsti, kokia dabar mūsų padėtis ir kokios mūsų pareigos. Tai yra racionalūs procesai, ir jie tiek pat reikalingi, kiek ir neišvengiami. Bet kartais jie mažiau gali mums paaiškinti negu intuityvus kūrybinis įvykių išgyvenimas ir suformulavimas meno, poezijos kalba. Todėl mums ir įdomu pažiūrėti, ką ir kaip išgyvena poetas, pamatyti jo kūrybos veidrody savo ir visos tautos veidą.

       Iš to taško žiūrint į Niliūno poeziją, galima atskirti tris pagrindinius jo vidaus kovos etapus, kurie apytikriai sutampa su trimis jo knygomis. Pirmoji knyga – „Praradimo simfonijos“ – yra tremties knyga, poetinis mūsų tautos katastrofos dokumentas. Pirmiausia atkreipia skaitytojo dėmesį tai, kad visoje knygoje, rodos, nė karto nepaminėtas žodis „Lietuva“ ir visai nėra tokių žodžių, kaip „bolševizmas“, „raudonasis tvanas“ ir panašiai. Kitaip sakant, tai nėra toks pat istorinių įvykių atspindys, kaip Maironio „Pavasario balsai“, kuriame išreiškiamas, o iš dalies ir sukuriamas Lietuvos atgimimas. Maironis buvo pranašas ir bent savo patriotiniuose eilėraščiuose stiprios ir tyros dvasios. Niliūno tremtinys, poetas daug sunkiau ir komplikuočiau išgyvena tikrovę. Už tremtinio bejėgiškumo slypi kita žiauri tiesa – mes ne tik buvome išvyti iš tėvynės, bet ją, ir apleidome. Ir ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Todėl jo simfonijose gaudžia ne tik tėviškės, bet ir savęs praradimas; ne tik skriauda, bet ir kaltė. Niliūno Išmael yra kartu ir sūnus palaidūnas.

Aš išgirdau, lyg mirštant, sienų riksmą,
Palietus rankom statas suvirpėjo neramiai.
„Mes čia vieni jau niekados neliksim.
Tu išeini? Tai būk prakeiktas! Ir džiaugsminga
valanda, kurioj gimei!“


       „Praradimo simfonijose“ jaučiamas nuolatinis poeto dvasios dialogas su savim ir su toli palikta tėviške, nuolatinis skaudus aiškinimasis, stengimasis suprasti, ką reiškia tremtis, kas iš tikrųjų yra prarasta ir koks likimas ištiks poetą ir jo paliktus namus. Palengva aiškėjąs begalinis praradimo didumas, atsiveriančios tuštumos siaubas sudaro knygos įtampą, jos žmogišką ir metafizinę dramą. Pradžioje grįžtama į vaikystę, į paprasčiausius žaislus ir daiktus, svajonių atmosferoje, kuri primena Maeterlincką (bet neužmirškime, kad Maeterlinckas yra taip pat ir „Mėlynosios Paukštės“ ilgesio kūrėjas). Daiktai trokšta žmogaus ir žmogus trokšta daiktų, tuo būdu tarp jų užsimezga glaudus ryšys, o amžinybė apibrėžiama tuo, kad niekas niekados nesikeičia.

Tenai aš paimu ranka saulėlydį,
Ir senį vėją, tartum šunį, prie šalies vėduos,
O sienos laikrodį vėl prie savęs glaudžiu kaip
lėlę,
Žadėdamas jų nepatikti niekados.

       Tai tada gal tremtis yra to ryšio nutrūkimas, yra kelionė į tolumą ir į vienatvę:

Taip gera man, nes netoli išblyškę sienos,
Lyg švelnios rankos, kaži kas lyg iš vaikystės
kalba su manim,
Ir baisiai liūdna, kad daiktai ir žmonės šioje
žemėje palieka vien
Su rudenio dainų simfonijoj plevenančia ugnim.


       Daiktai ir žmonės yra tačiau tik dalis prarastos tėviškės, tik viena išraiška tos viską supančios atmosferos, iš kurios susidaro buvimas namuose. Niliūno poetinis „aš“ nuolatos yra apgaubtas tam tikro šydo, kuris sudaro lyg ir motinos įsčių sienas, lyg ir visatos ribas. Tas šydas nuolat keičia savo formas ir vardus, bet visuomet pasilieka tas pats. Kartais jis yra besiblaškąs vėjas, žliaugiąs rudens lietus, kartais namas mėlynom langinėm arba raudančios durys. Vėjas yra ir ištikimas draugas, ir senas prie kojų besiglaudžiąs šuo, lietus yra ir medžių sultys, ir gyslų kraujas, o svarbiausi simboliai yra žemė, iš kurios viskas išeina ir į kurią sugrįžta; kūnas, kuris yra ir poeto „aš“ – jis susideda iš visų jį supančių elementų ir galų gale tarp žemės ir kūno yra trečias pagrindinis simbolis, kuris juos abu savim sujungia – tai medis, savo prigimtim kartu ir kūnas, ir žemė. Medis, augdamas tarp žemės ir dangaus, kartu sujungia ir abu kovojančius poeto ilgesius, ir jais abiem maitinasi: šaknimis jis skverbiasi į gimtinės žemę, gauna iš jos savo buvimą, o šakomis jis geria gyvybę iš nepasiekiamos saulės šviesos, tiesiasi į tolimo dangaus mėlynę ir blaškomais rudens lapais siautulingai, bejėgiškai, tragiškai išskrenda į ją. O pavirtęs žmogum, jis yra gyvybės medis, jis yra motina. Dabar praradimas įgyja gilesnę prasmę. Tremtis galbūt prasideda jau vien tik norėjimu paklajoti po šitą tėviškę, bet tas norėjimas yra didesnis, negu iš pradžių atrodo, ir, kartą iškėlęs koją pro duris, žmogus jau pradeda darytis savo gimtiesiems namams svetimas.

Nes vėl atsiminiau, kaip puolė vėjas apkabint
mane, išeinantį į naktį,
Kaip žemė svaigdama pradėjo pumpurais liepsnot
ir degti,
Kai aš ėjau vandens šniokštimo lydimas taku.
Ir tarp pavasario džiaugsmu drėgną namų
klausiau apsnūdęs,
Kaip grįžtant nakčiai vandenio šauksme, išėjo iš
namų manęs ieškot
Namų gyventojai, prislėgti liūdesio ir baimės
neaiškios,
Ir rado tarp seną namų panirusį į tamsą gūdžią,
Prie beržo prisišliejusį ir į tikrovę įsiklausiusį,
Pusiau apsvaigusį ir nepažįstantį jų, tartum
svetimų.


       Kaip tik tuo į tikrovę įsiklausymu ir prasideda dvasinė tremtis. Įdomu pažymėti, kad kaip tik tuo metu – knygos daly, pavadintoj „Pavasario simfonija“ – pradeda įsipinti, lyg keistas nujautimas, antrasis Niliūno poetinės tikrovės ratas. Ateina svaiginanti ir nuodinga platumų dvasia; pagoniška, neištikima renesanso dvasia. Pats iškeliavimas pradeda virsti metafizine problema; gal tiksliau – pati tremtis pradeda virsti metafiziniu siaubu. Palikti namų pasaulį galbūt reiškia ir jį nužudyti, o jo nužudymas – ar tai ne tas pats, kas paties poeto mirtis, perėjimas į nebūtį?

Jei aš pakelsiu ranką ir tave iš meilės nužudysiu,
Kaip tau, sunki manų dienų iliuzija, žadu
Ir, niekindamas žvilgsnį tavo tragiškų akių juodų,
Prieš mirštančią tave aš būsiu Nugalėtojas
Didysis
.....................................................................
Bet jei tada ateis Nesugrąžinamumo Demonas,
Ir širdyje, kaip vynas, išsilies tavoji nebūtis
(Bus žemėje šalta, lietinga rudenio naktis),
O skausmas atsikels manoj širdy ant durklo
pasirėmęs,
Kaip gladiatorius ant nužudyto brolio kūno, –
Šauksiu: „Tegu prakeiktos mano rankos būna!“


       Atsiveria nauji horizontai, ir juose yra kažkas viliojančio ir didingo, bet tuo pat metu atsiveria ir beribė tuštuma, ir joje yra kažkas neišsakomai baisaus.

„Širdyje veriasi beribės platumos.
Be galo platumos. Be krašto. Be prasmės“.


       Mes, liberalai intelektualai, tą jausmą pažįstame ir jį vadinam „tradicinių vertybių praradimo baime“, bet poetas ieško meninių tos baimės pavidalų, ir juos randa mūsų metafizinio dailininko Čiurlionio paveiksluose. Čiurlionis kaip tik norėjo nutapyti ir tėviškės žemę, ir tolių ilgesį, ir baisią nežinomybės pagundą. Jis save visą atidavė savo menui, ir todėl jam jo uždavinys pavyko. Jis pasiekė tragišką menininko pergalę – nutapęs nežinią, jis pats išėjo jon bepročiu. Ir štai Niliūnas (iš „Čiurlionio gyvenimo etiudai. Tamsusis Rex“):

O aš išvydau virš kalnų ir saulių spindint
Beprotybę,
Nušviečiančią paskutines genialių alchimikų
dienas skaudžia šviesa,
Ir milžinišką Kristų besišypsančio žmogaus
iškeltą kybantį,
Kuris žiūrėjo į mane skaisčiom akim su širdgėla
baisia,
O audroje plasnojo lūžtančiais sparnais dievų
nebesuvaldoma žmogaus dvasia,
Ir artinos Naktis, lyg karalienė, visoje
dviprasmiškoj didybėj.


       Tai yra tamsiausia valanda. Išsakyti poetiškai savo tikrąją tremtį – reiškia pavirsti metafiziniu tremtiniu, be namų, stovinčiu vienatvėj prieš visatos šaltį. Atsiveria kraują šaldą gamtovaizdžiai – ironiškas eldoradas.

Aš neturiu nei motinos, nei tėvo, nei idėjos.
Mano gyvenimas yra užgesęs laužas be liepsnos.
Nuostabios šalys, į kurias aš jus nuvest žadėjau,
Dabar jau miega praeities lede įšalusiuos
sapnuos,
O į mane įnirtę žiūri milžiniškos žvaigždės,
Sustingę, kaip ir aš, klastingoj begalybėj visatos,
Vaikystėje, pavasario naktimis, vėjo pučiamos
beržų šakose žaidę
Ir kritę į kasas jaunystėje vienos moters keistos.
Šiandien yra negailestingai šaltas vakaras
Kalėdų,
Ilgai manęs ieškojęs po pasaulį ir suradęs čia,
Skausmingai rauda, kad turėjęs eit, sulaukti
negalėdamas,
Ir kad pasauly liko mums abiems tiktai kančia,
Kurios visiems šioj žemėje, deja, pakanka:
Kovojantiems ir mirštantiems tuštybėje ramiai,
Kol nepaklaus rūstus likimas, apkabinęs rankom:
„Kam tu, žmogau, šiai skausmo valandai gimei?“


       Dalis mūsų dabartinės tremties literatūros kūrėjų taip šitam tragiškam momente sustingę ir pasilieka, matyt, nusprendę, kad tai jau yra galutinė tiesa arba bent paskutinė tiesa, kurią rašytojas pajėgia išgyventi. Niliūnas arba mato už juos toliau, arba gal negali tiek daug kaip jie pakelti, bet jis nenori čia pasilikti. Tačiau pirmyn kelių jau nebėra, ir todėl jis vėl stengiasi sugrįžti atgal iš savo tremties. Paskutinėj „Praradimo simfonijų“ daly yra ištisa grupė eilėraščių: „Gaivališkos improvizacijos“, „Paskutinės elegijos“, „Sūnaus palaidūno grįžimas“ ir kiti, kuriuose poetas tūkstantį kartų, vis iš naujo grįžta namo, drasko kruvinom rankom laiko sieną tarp praeities ir dabarties ir sugrįžti negali. Negalėdamas sugrįžti konkrečioj realybėj, jis negali sugrįžti ir savo dvasioje, nes jam fizinė ir metafizinė realybė yra neišskiriamai sujungtos viena su kita. Taip, galima sugrįžti, bet tik į atsiminimus; galima vėl pamatyti ir medį, ir namus, ir tėvą, ir motiną, ir visą tėviškės žemę, bet tik jau negyvus, taip, kaip juos mato egzistencialistas – beprasmius, svetimus, nepažįstamus ir nereikalingus:

Bet nuo šio jausmo, lyg užnuodyti, staiga pradėjo
lapai vysti,
Ir žemė bėgti nuo niekingo jos sūnaus šaknų,
Ir ėmė tolti nuo manęs namai, visi seni draugai
vaikystės,
O aš, kaip sausas medis, sukniubau vidur laukų.

Šiandien norėčiau iš tuštybės valandų sugrįžti,
Nors ir žinau, kad Tau ant kelių pasiliko mano
atnešti sapnai šilti.
Parėjus bus ugnis, asla. Nedraugiška ir svetima.
Kaip mirus motina išblyškus.
Ir prarastų dienų šviesoj, kaip ąžuolas, šlamės
galinga neviltis.


       O vis dėlto tuo viskas nepasibaigia. Negalima pasakyti, kad tikrai jau nebėra kur eiti pirmyn, nes dar žėri antrasis, tikrai dar neištirtas poetinės tikrovės ratas. Negalima ir pasakyti, kad nėra daugiau jokio grįžimo – poetas lyg nujaučia, kad dar yra ir kitas kelias į namus. Jau ir dabar mistinėj tėviškės žemėj kartais klykteli vienas kitas pabudęs sapnas, atpažįsta sūnų palaidūną, renkasi apie jį. Dar galbūt naktis yra iliuzija; dar gal yra kur kitas, tikras eldoradas. „Praradimo simfonijos“ taip ir baigiasi šito dviprasmiško pralaimėjimo ženkle. Kol nėra galutinių sprendimų, tol nemiršta ir poetinė ugnis. Grumtynės turi tęstis toliau, nes poetą vis dar „traukia nuostabiausia iš visų iliuzijų Tiesa“.

       Šilbajoris, Rimvydas. Netekties ženklai: Lietuvių literatūra namuose ir svetur: Str. rinkinys. – Vilnius: Vaga, 1992.
     
       Pradžia. Skaityti tęsinį.

Absoliuta Andželika Lukaitė 4 Achille Campanile 4 Adolfas Juršėnas 1 Adolfas Mekas 1 Adomas Lastas 5 Agnė Biliūnaitė 9 Agnė Klimavičiūtė 1 Agnė Narušytė 1 Agnė Žagrakalytė 29 Aidas Jurašius 2 Aidas Marčėnas 45 Aistė Ptakauskaitė 9 Aivaras Veiknys 8 Albertas Zalatorius 3 Albert Camus 4 Albinas Bernotas 3 Albinas Žukauskas 3 Aldona Liobytė 1 Aldona Ruseckaitė 4 Aldona Veščiūnaitė 14 Aldous Huxley 15 Aleksandra Fomina 22 Alfas Pakėnas 6 Alfonsas Andriuškevičius 29 Alfonsas Bukontas 2 Alfonsas Gricius 2 Alfonsas Nyka-Niliūnas 22 Alfonsas Šimėnas 1 Alfredas Guščius 22 Algimantas Baltakis 27 Algimantas Julijonas Stankevičius 3 Algimantas Krinčius 9 Algimantas Lyva 11 Algimantas Mackus 12 Algimantas Mikuta 33 Algirdas Landsbergis 23 Algirdas Titus Antanaitis 3 Algirdas Verba 7 Algis Kalėda 1 Alis Balbierius 29 Allen Ginsberg 3 Almantas Samalavičius 2 Alma Riebždaitė 6 Almis Grybauskas 8 Alvydas Surblys 2 Alvydas Valenta 12 Alvydas Šlepikas 25 Andrej Chadanovič 5 Andrius Jakučiūnas 20 Andrius Jevsejevas 1 Andrius Konickis 1 Andrius Pulkauninkas 2 Andrius Sietynas 2 Andrzej Bursa 4 Andrzej Stasiuk 2 Andrė Eivaitė 1 Angelė Jasevičienė 10 Antanas A. Jonynas 28 Antanas Andrijauskas 1 Antanas Gailius 4 Antanas Gustaitis 6 Antanas Jasmantas 4 Antanas Jonynas 1 Antanas Kalanavičius 2 Antanas Masionis 3 Antanas Miškinis 2 Antanas Ramonas 8 Antanas Rimydis 10 Antanas Vaičiulaitis 9 Antanas Venclova 8 Antanas Šimkus 15 Antanas Škėma 9 Arkadij Averčenko 6 Arkadij Strugackij 2 Arnas Ališauskas 11 Arnas Dubra 1 Artūras Gelusevičius 5 Artūras Imbrasas 4 Artūras Tereškinas 7 Artūras Valionis 13 Arvydas Sabonis 1 Arūnas Spraunius 23 Arūnas Sverdiolas 1 Asta Plechavičiūtė 11 Audinga Tikuišienė 1 Audronė Barūnaitė Welleke 1 Audronė Urbonaitė 1 Audronė Žukauskaitė 2 Augustinas Raginis 11 Aurelija Mykolaitytė 1 Aurimas Lukoševičius 1 Auris Radzevičius-Radzius 2 Austėja Čepauskaitė 1 Austė Pečiūraitė 1 Aušra Kaziliūnaitė 24 Balys Auginas 4 Balys Sruoga 19 Belcampo 4 Benediktas Januševičius 39 Bernardas Brazdžionis 3 Birutė Jonuškaitė 28 Birutė Marcinkevičiūtė-Mar 2 Birutė Pūkelevičiūtė 19 Bogdan Chorążuk 2 Boris Strugackij 2 Brigita Speičytė 17 Bronius Radzevičius 8 Bronius Vaškelis 5 Castor&Pollux 74 Catherine Tice 1 Charles Baudelaire 5 Charles Bukowski 18 Charles Simic 6 Christoph Zürcher 4 Crying Girl 1 Dainius Dirgėla 5 Dainius Gintalas 21 Dainius Razauskas 5 Dainius Sobeckis 6 Daiva Ausėnaitė 2 Daiva Molytė-Lukauskienė 4 Daiva Čepauskaitė 13 Dalia Bielskytė 6 Dalia Jakaitė 7 Dalia Jazukevičiūtė 17 Dalia Kuizinienė 8 Dalia Satkauskytė 8 Dalia Striogaitė 11 Danguolė Sadūnaitė 9 Daniela Strigl 1 Danielius Mušinskas 47 Daniil Charms 10 Danutė Labanauskienė 1 Danutė Paulauskaitė 4 Darius Pocevičius 33 Darius Šimonis 9 Deimantė Daugintytė 1 Dino Buzzati 3 Dmytro Lazutkinas 2 Donaldas Apanavičius 2 Donaldas Kajokas 35 Donald Barthelme 4 Donata Mitaitė 25 Donatas Paulauskas 3 Donatas Petrošius 33 Dovilė Zelčiūtė 31 Dovilė Švilpienė 4 Edas Austworkas 4 Edita Nazaraitė 8 Edmondas Kelmickas 4 Edmundas Janušaitis 3 Edmundas Kazlauskas 1 Edmundas Steponaitis 6 Eduardas Cinzas 9 Eduardas Mieželaitis 6 Eduard Limonov 1 Edvardas Čiuldė 4 Egidijus Darulis 2 Eglė Bazaraitė 1 Eglė Juodvalkė 7 Eglė Sakalauskaitė 11 Elena Baliutytė 11 Elena Baltutytė 1 Elena Bukelienė 18 Elena Darbutaitė 1 Elena Karnauskaitė 6 Elena Mezginaitė 7 Elena Žukauskaitė 4 Elina Naujokaitienė 3 Elona Varnauskienė 1 Elvina Baužaitė 1 Elžbieta Banytė 16 Enrika Striogaitė 4 Erika Drungytė 20 Ernestas Noreika 8 Ernesto Che Guevara 5 Eugenija Vaitkevičiūtė 20 Eugenija Valienė 3 Eugenijus Ališanka 40 Evelina Bondar 2 Faustas Kirša 6 Fethullah Gülen 1 Gabriela Eleonora Mol-Basanavičienė 1 Gabrielė Klimaitė 16 Gabrielė Labanauskaitė 13 Gasparas Aleksa 28 Gediminas Cibulskis 1 Gediminas Kajėnas 16 Gediminas Pilaitis 2 Gediminas Pulokas 5 Genovaitė Bončkutė-Petronienė 1 George Orwell 6 Georges Bataille 2 Giedra Radvilavičiūtė 3 Giedrius Viliūnas 5 Giedrė Kazlauskaitė 44 Giedrė Šabasevičiūtė 1 Ginta Gaivenytė 3 Gintaras Beresnevičius 57 Gintaras Bleizgys 32 Gintaras Grajauskas 19 Gintaras Gutauskas 1 Gintaras Patackas 38 Gintaras Radvila 3 Gintarė Bernotienė 7 Gintarė Remeikytė 2 Gintautas Dabrišius 9 Gintautas Mažeikis 1 Ginta Čingaitė 5 Gitana Gugevičiūtė 3 Goda Volbikaitė 2 Gražina Cieškaitė 15 Gražvydas Kirvaitis 3 Grigorijus Kanovičius 8 Grigorij Čchartišvili 5 Guoda Azguridienė 1 Gytis Norvilas 24 Gytis Rimonis 2 Gábor Csordás 1 Hakim Bey 2 Hans Arp 5 Hans Carl Artmann 5 Henrikas Algis Čigriejus 19 Henrikas Nagys 15 Henrikas Radauskas 14 Henrikas Stukas 1 Henrykas Sienkiewiczius 1 Henry Miller 2 Herkus Kunčius 29 Hugo Ball 4 Hunter S. Thompson 3 Ieva Gudmonaitė 8 Ignas Kazakevičius 1 Ignas Narbutas 1 Ignas Šeinius 7 Ilse Aichinger 5 Ilzė Butkutė 4 Indrė Meškėnaitė 3 Indrė Valantinaitė 11 Ineza Juzefa Janonė 5 Ingmar Villqist 3 Ingrida Korsakaitė 2 Irena Bitinaitė 2 Irena Potašenko 4 Irena Slavinskaitė 2 Irvin D. Yalom 1 Irvine Welsh 2 Italo Calvino 6 Ivan Vyrypajev 3 J. G. Ballard 3 Jadvyga Bajarūnienė 1 Jan Brzechwa 2 Janina Žėkaitė 3 Janusz Anderman 6 Jaroslavas Melnikas 25 Jaunius Čemolonskas 4 Jeanette Winterson 4 Jehuda Amichaj 2 Jerzy Pilch 2 Jevgenij Zamiatin 3 Johanas Volfgangas fon Gėtė 1 Johan Borgen 3 Johannes Bobrowski 3 John Fante 9 John Lennon 1 Jolanta Malerytė 4 Jolanta Paulauskaitė 1 Jolanta Tumasaitė 1 Jolita Skablauskaitė 23 Jonas Aistis 1 Jonas Dovydėnas 1 Jonas Jackevičius 12 Jonas Kalinauskas 7 Jonas Lankutis 7 Jonas Mačiukevičius 8 Jonas Mekas 24 Jonas Mikelinskas 16 Jonas Papartis 1 Jonas Radžvilas 3 Jonas Strielkūnas 24 Jonas Thente 1 Jonas Vaiškūnas 2 Jonas Zdanys 8 Jonas Šimkus 8 Jorge Luis Borges 17 Josef Winkler 3 José Saramago 7 Jovita Jankauskienė 1 Juan Bonilla 2 Juan Rulfo 3 Judita Polovinkina 1 Judita Vaičiūnaitė 27 Julijonas Lindė-Dobilas 3 Julius Janonis 3 Julius Kaupas 12 Julius Keleras 29 Julius Žėkas 2 Juozapas Albinas Herbačiauskas 8 Juozas Aputis 39 Juozas Baltušis 7 Juozas Brazaitis 7 Juozas Erlickas 17 Juozas Glinskis 10 Juozas Grušas 7 Juozas Kralikauskas 5 Juozas Kėkštas 6 Juozas Tysliava 8 Juozas Šikšnelis 9 Juozas Žlabys-Žengė 8 Jurga Ivanauskaitė 26 Jurga Katkuvienė 2 Jurga Lūžaitė 2 Jurga Petronytė 2 Jurga Tumasonytė 7 Jurgis Baltrušaitis 6 Jurgis Gimberis 13 Jurgis Janavičius 1 Jurgis Jankus 10 Jurgis Kunčinas 44 Jurgis Mačiūnas 1 Jurgis Savickis 5 Jurgita Butkytė 7 Jurgita Jėrinaitė 1 Jurgita Ludavičienė 1 Jurgita Mikutytė 2 Justinas Bočiarovas 5 Jūratė Baranova 26 Jūratė Sprindytė 52 Karolis Baublys 23 Karolis Gerikas 1 Karolis Klimas 4 Kasparas Pocius 3 Kazimieras Barėnas 17 Kazys Almenas 6 Kazys Binkis 27 Kazys Boruta 43 Kazys Bradūnas 11 Kazys Jakubėnas 5 Kazys Jonušas 3 Kazys Puida 6 Kazys Saja 25 Kerry Shawn Keys 7 Kleopas Jurgelionis 8 Kornelijus Platelis 27 Kostas Ostrauskas 27 Kristina Sabaliauskaitė 9 Kristina Tamulevičiūtė 2 Kurt Vonnegut 12 Kęstutis Keblys 4 Kęstutis Nastopka 9 Kęstutis Navakas 53 Kęstutis Rastenis 3 Kęstutis Raškauskas 2 Laima Kreivytė 1 Laimantas Jonušys 39 Laimutė Adomavičienė 4 Laura Auksutytė 3 Laura Liubinavičiūtė 10 Laura Sintija Černiauskaitė 48 Laurynas Katkus 7 Laurynas Rimševičius 2 Lena Eltang 3 Leokadija Sušinskaitė 1 Leonardas Gutauskas 35 Leonard Cohen 1 Leonas Gudaitis 4 Leonas Lėtas 3 Leonas Miškinas 3 Leonas Peleckis-Kaktavičius 22 Leonas Skabeika 7 Leonas Švedas 5 Leonidas Donskis 5 Lev Rubinštein 3 Lidija Šimkutė 25 Lina Buividavičiūtė 1 Linas Jegelevičius 1 Linas Kanaras 1 Linas Kranauskas 5 Lina Spurgevičiūtė 1 Liudas Giraitis 2 Liudas Gustainis 8 Liudas Statkevičius 2 Liudvikas Jakimavičius 31 Liutauras Degėsys 9 Liutauras Leščinskas 2 Livija Mačaitytė 1 Liūnė Sutema 9 lona Bučinskytė 1 Loreta Jakonytė 14 Loreta Mačianskaitė 1 Lukas Devita 1 Lukas Miknevičius 11 Manfredas Žvirgždas 7 Mantas Areima 1 Mantas Gimžauskas-Šamanas 18 Manuel Rivas 2 Marcelijus Martinaitis 38 Margot Dijkgraaf 1 Marguerite Yourcenar 3 Marija Macijauskienė 8 Marijana Kijanovska 1 Marija Stankus-Saulaitė 11 Marijus Šidlauskas 10 Mari Poisson 18 Marius Burokas 57 Marius Ivaškevičius 7 Marius Katiliškis 12 Marius Macevičius 4 Marius Plečkaitis 5 Mariusz Cieślik 4 Markas Zingeris 3 Mark Boog 2 Marta Wyka 2 Martin Amis 2 Matt McGuire 1 Michael Augustin 4 Michael Katz Krefeld 2 Milda Kniežaitė 3 Mindaugas Jonas Urbonas 1 Mindaugas Kiaupas 1 Mindaugas Kvietkauskas 18 Mindaugas Nastaravičius 8 Mindaugas Peleckis 11 Mindaugas Valiukas 18 Mindaugas Švėgžda 3 Mirga Girniuvienė 1 Monika Kutkaitytė 13 Monika Šlančauskaitė 3 Motiejus Gustaitis 6 Mykolas Karčiauskas 8 Mykolas Sluckis 5 Narlan Martos Teixeira 1 Narlan Matos Teixeira 1 Nerijus Brazauskas 9 Nerijus Cibulskas 11 Nerijus Laurinavičius 3 Neringa Abrutytė 15 Neringa Klišienė 1 Neringa Mikalauskienė 18 Nicolas Born 2 Nida Gaidauskienė 14 Nida Matiukaitė 1 Nijolė Miliauskaitė 14 Nijolė Simona Pukinskaitė 2 Nijolė Storyk 1 Noam Chomsky 1 Ona Ališytė-Šulaitienė 2 Ona Mikailaitė 3 Onutė Bradūnienė 1 Onė Baliukonė 16 Orbita 4 Paul Celan 4 Paulina Žemgulytė 6 Paulius Norvila 10 Paulius Širvys 4 Pedro Lenz 4 Peter Bichsel 2 Petras Babickas 6 Petras Bražėnas 7 Petras Cvirka 8 Petras Dirgėla 16 Petras ir Povilas Dirgėlos 5 Petras Kubilevičius-Kubilius 2 Petras P. Gintalas 5 Petras Rakštikas 5 Petras Tarulis 14 Philip Roth 3 Povilas Šarmavičius 3 Pranas Morkūnas 4 Pranas Naujokaitis 2 Pranas Visvydas 14 Predrag Matvejević 2 Pulgis Andriušis 18 Raimondas Dambrauskas 1 Raimondas Jonutis 2 Ramunė Brundzaitė 7 Ramutė Dragenytė 34 Ramūnas Gerbutavičius 10 Ramūnas Jaras 17 Ramūnas Kasparavičius 26 Ramūnas Čičelis 11 Rasa Aškinytė 1 Rasa Drazdauskienė 2 Rasa Norvaišaitė 1 Rasa Petkevičienė 1 Regimantas Tamošaitis 86 Regina Varanavičiūtė 1 Renata Radavičiūtė 2 Renata Šerelytė 85 Richard Brautigan 9 Rima Juškūnė 1 Rimantas Kmita 32 Rimantas Černiauskas 11 Rimantas Šalna 1 Rima Pociūtė 6 Rimas Burokas 15 Rimas Užgiris 3 Rimas Vėžys 4 Rimvydas Stankevičius 31 Rimvydas Šilbajoris 32 Rita Kasparavičiūtė 1 Rita Tūtlytė 9 Ričardas Gavelis 19 Ričardas Šileika 21 Robertas Kundrotas 8 Roberto Bolano 3 Rolandas Mosėnas 2 Rolandas Rastauskas 22 Romas Daugirdas 33 Romualdas Granauskas 15 Romualdas Kisielius 1 Romualdas Rakauskas 1 Ryszard Kapuściński 3 Rūta Brokert 2 Salman Rushdie 2 Salomėja Nėris 9 Salys Šemerys 12 Samuel Beckett 29 Sandra Avižienytė 1 Sara Poisson 25 Sargis Atsargiai 1 Saulius Keturakis 1 Saulius Kubilius 2 Saulius Repečka 1 Saulius Rimkus 5 Saulius Tomas Kondrotas 10 Saulius Šaltenis 12 Saulė Pinkevičienė 4 Serhij Žadan 6 Sharan Newman 1 Sigitas Birgelis 13 Sigitas Geda 49 Sigitas Parulskis 31 Sigitas Poškus 7 Simona Talutytė 2 Simon Carmiggelt 8 Skaidrius Kandratavičius 11 Skirmantė Černiauskaitė 1 Slavoj Žižek 1 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 7 Sonata Paliulytė 9 Sondra Simanaitienė 5 Stan Barstow 2 Stanislava Nikolova-Čiurinskienė 2 Stanislovas Abromavičius 4 Stanisław Lem 4 Stasys Anglickis 3 Stasys Jonauskas 13 Stasys Santvaras 8 Stasys Stacevičius 16 Tadas Vidmantas 5 Tadas Žvirinskis 4 Tautvyda Marcinkevičiūtė 19 Tautvydas Nemčinskas 4 Teofilis Tilvytis 16 Thomas Bernhard 5 Thomas Pynchon 1 Titas Alga 4 Toma Gudelytė 2 Tomas Arūnas Rudokas 19 Tomas Kavaliauskas 11 Tomas Norkaitis 4 Tomas S. Butkus-Slombas 9 Tomas Staniulis 14 Tomas Taškauskas 8 Tomas Venclova 45 Tomas Čepaitis 1 Tomas Šinkariukas 18 Ulla Berkewicz 4 Vaidotas Daunys 5 Vainis Aleksa 2 Vaiva Grainytė 7 Vaiva Kuodytė 8 Vaiva Markevičiūtė 1 Vaiva Rykštaitė 1 Valdas Daškevičius 11 Valdas Gedgaudas 11 Valdas Papievis 13 Valdemaras Kukulas 41 Valentinas Sventickas 30 Vanda Zaborskaitė 5 Venancijus Ališas 4 Vidmantė Jasukaitytė 28 Viktoras Rudžianskas 10 Viktorija Daujotytė 114 Viktorija Jonkutė 2 Viktorija Skrupskelytė 11 Viktorija Vosyliūtė 4 Viktorija Šeina 9 Viktor Pelevin 2 Vilis Normanas 6 Vilius Dinstmanas 3 Viljama Sudikienė 1 Vilma Fiokla Kiurė 4 Vincas Mykolaitis-Putinas 19 Vincas Natkevičius 2 Vincas Ramonas 4 Violeta Tauragienė 1 Violeta Šoblinskaitė 22 Virginija Cibarauskė 1 Virginijus Malčius 11 Virginijus Savukynas 1 Vitalija Bogutaitė 7 Vitalija Pilipauskaitė 8 Vitas Areška 13 Vladas Braziūnas 51 Vladas Šimkus 10 Vladas Šlaitas 9 Vladimir Sorokin 4 Vygantas Šiukščius 5 Vytas Dekšnys 15 Vytautas Berenis 4 Vytautas Girdzijauskas 10 Vytautas Janavičius 7 Vytautas Kavolis 4 Vytautas Kirkutis 7 Vytautas Kubilius 63 Vytautas Martinkus 23 Vytautas Mačernis 6 Vytautas Montvila 6 Vytautas P. Bložė 32 Vytautas Rubavičius 37 Vytautas Sirijos Gira 5 Vytautas Skripka 8 Vytautas Stankus 10 Vytautas V. Landsbergis 11 Walter Benjamin 10 Werner Aspenström 2 Wolfgang Borchert 4 Woody Allen 6 Yoko Ono 1 Zigmas Gėlė 6 Šarūnas Monkevičius 1 Švelnus Jungas 1 Žilvinas Andriušis 26 Živilė Bilaišytė 10 Živilė Kavaliauskaitė 1 Žygimantas Kudirka-Mesijus 5 ХХХ Nežinomas rašytojas 1