(Trečiajai musų poezijos kartai atėjus)

       Imu pirmuoju  J u o z ą  K ė k š t ą. Ne dėl to, kad jis yra vyriausias tarp šios knygos autorių amžiumi. O dėl to, kad iš jo kūrybos ryškiausiai matyti, kaip naujosios kartos poezija pasuko kitais keliais. Nenoriu tuo pasakyti, kad jis labiausiai ar pirmasai būtų šiuos naujuosius kelius radęs. Greičiau galbūt sunku būtų iš viso pasakyti, kur jis labiau priklauso: ar, sakysime, Borutos „vėtrinei“ tradicijai, ar kitų šios knygos autorių poezijai. Kiekvienu atveju tačiau tenka pripažinti, kad labai daugeliu atvejų to, kuo charakterizavau kitus šios knygos autorius, nebūtų galima taikyti ir Kėkštui. Bet kaip tik dėl to, kada lygini jį su kitais šios knygos autoriais, ir matyti tasai kūrybinis posūkis, kuriuo šie į mūsų poeziją išėjo.

       Tai ir suprantama, nes Kėkštas kitose aplinkose ir brendo. Būdamas vilnietis, jis nuo pačios vaikystės nešė nelaisvę. O vėlesniais metais netrumpą laiką slėgė jį ir kalinio likimas. Gi ir iš kalėjimo išėjo ne į laisvę, o į kovą. Dalyvavo jis su lenkų daliniais anglų armijoje, kai ši veržėsi per Afriką ir Italiją. O ir karo pabaiga atnešė tik – tremtį. Tai šita asmeninė istorija nulemia ir pačią jo kūrybą, persunkdama neišblėstančiu protesto prieš nelaisvę ir laisvės vilties motyvu.

       Todėl ir yra suprantama, kad ir ta pati laisvė Kėkštui labiau yra gyvenimiškai visuomeninė problema, negu metafiziškai žmogiškoji problema, kaip, sakysime, Nykai-Niliūnui. Kai pastarajam laisvė visų pirma reiškia iš visų netikrų iliuzijų išsilaisvinimą ir šita prasme virsta pačios tiesos sinonimu, tai pirmajam ji tėra paprastas ilgesys tokių dienų, kuriose nebetektų nešti priespaudos ir būtų galima laisvai laime džiaugtis. „Sūnui laisvosios dainos“ tik todėl eilės nelygios, kad

       Ir šitas laimės ilgesys taip visą laiką lydi laisvės ilgesį, kad pagaliau atrodo, lyg Kėkštui laisvė būtų tokiu pat laimės sinonimu, kokiu Nykai-Niliūnui laisvė yra tiesos sinonimu. Neatsitiktinai ir „Žodžiuose kalėjimo sienoj“ aptarė pats savo kelią, „laisvės ir laimės išalkęs“, poetas šiais žodžiais:

       Šita  l a i s v ė s  i r  l a i m ė s  t a p a t y b ė, man regis, ir paaiškina visą Kėkšto kūrybinę linkmę. Nors jis pradėjo ir visuomeniniu laisvės motyvu, tačiau tai nenuvedė poeto į visuomeninę poeziją, nes ši laisvė visada drauge reiškė ir asmeninį laimės ilgesį. Tiesa, savo atvirame laiške poetas sakėsi, priklausydamas „kairiajai barikados pusei“, skelbęs „kovą ne tik tautinei, bet ir socialinei priespaudai, viešpatavusiai Vilniaus krašte“. Tačiau pačioje jo kūryboje socialinis momentas labai neryškus. Visa jo „revoliucija“ lieka tik neapspręstas audrų bei vėtrų apoteozavimas:

       O dar labiau būdinga, kad ir šituos „audrinius“ bei „vėtrinius“ momentus daug labiau nustelbia rezignaciniai skundai. Tikras visuomeninių kovų poetas niekada nebūtų galėjęs taip dainuoti (nors ir gražiai), kaip dainavo Kėkštas savo liūdesį:

       Užtat nebuvo ko daug nustebti ir tada, kai „Staigaus horizonto“ rinkinyje (1946) jis jau pasirodė labiau meilės ir laimės negu laisvės ir kovų poetu.

       Būtų gi galėjęs vėtrų bei audrų poetas ir kalnuose rasti tą patį nerimą, kuriuo jam kalbėjo Kaspija. Kanakino dykuma ar Tigro bangos. Bet rastoji meilės laimė net ir alpinėje didybėje rodė tik mažytes egles, švelnius uogienojus, paukščių giesmes ir švintantį ryto pasaulį.

       Kaip šisai laisvės ir laimės sutapatinimas išsuko poetą nuo to visuomeninės poezijos kelio, į kurį buvo jį beįlenkiąs socialinis rūpestis, taip jis lygiai neleido poetui rasti pilnai ir idėjinės poezijos kelio. Neišauga jam laisvės ilgesys į problemą, kaip žmogui laisvę laimėti. Greičiau jis lieka tik paprasta aimana, kad „per daug rudens yra prapuolusiam gyvenime“, kad homo sapiens kopia „žemyn, ne į viršų“, kad „žmogų užgulė gyvenimas sustingęs nesuprantamais pavojais ir nelaimėmis“, kad, trumpai pasakius,

       Tragingos epochos tragingą dangų
       akyse nešioju,
       o akys neranda
       spindulio žėrinčio rytdienos kranto.
       (Rudens dugnu)

       Žymesnio lūžio, regis, nepastebėti iš pačių paskutiniųjų metų kūryboje, kurioje poetas, „Staigiame horizonte“ sušvitusiai meilės laimei vėl įnirus į nepasiekiamybę, grįžta prie senojo veržimosi į „tolius“. Tačiau pati ši laimės iliuziškumo patirtis padaro ir tą patį „veržimąsi“ idėjingesnį. Būdingas ir pats ankstyvesnių „vėtrų išvirtimas į „tolius“. Iškyla pagaliau horizonte ir tasai galutinasai tolis, kuriuo yra mirtis. Nejučiomis šiame horizonte ima ir Kėkštui iškilti tasai žmogaus prasmės rūpestis, kuris yra toks savas kitiems šios knygos poetams, o ypačiai tam iš jų, kuris jau pasiekė aną mirties tolumą.

 

       V y t a u t a s  M a č e r n i s   plačiausiai išreiškė visą tą kūrybinę linkmę, kurią anksčiau analizavome. Jei nežinotume, kad ir likusieji šios knygos autoriai tuo pačiu laiku visi draugėje brendo, ir kad todėl nėra pagrindo ieškoti vieno kurio kitiems įtakos, būtų galima net laikyti jį lyg pačia pradine naujosios mūsų poezijos versme ta prasme, kad tie motyvai, kurie kituose tarsi „suspecialėja“, jame visi sutelkti. Lygiai jis su Bradūnu žino gaivalinę žemės jėgą, ir lygiai jis su Nyka-Niliūnu ilgisi nerandamosios Eldorado šalies.

       Turime paskelbtus Mačernio sonetus ir vizijas. Būdingas jų tarpusavio santykis. Kiek sonetai klasiški savo forma, tiek betgi kaip tik juose išplėtoja poetas savo kritiką senajai žmogaus sampratai, pagrįstai prasmės sutapatinimu su laime. Gi savo individualią formą jis išskleidžia vizijose. Tačiau, kiek šios vizijos naujos savo forma, tiek betgi „klasiškos“ savo idėjomis. Ir galima šita prasme sakyti:  k i e k  v i s i  s o n e t a i  p e r s u n k t i  p a t i r t i m i :  l a i m ė s  n ė r a,  t i e k   v i s o s  v i z i j o s  s k e l b i a:  y r a  p r a s m ė. Nėra laimės, nes ji nepasiekiama – niekas jos nerado, nors visi ieškojo. Ir negali laimės būti, nes kiekvienas mes ieškome jos tik sau. Bet yra prasmė, nes ją liudija visi tie, kurie gyveno ne laimei ieškoti, o darbu ir kova paversti žemei žmogaus tėviške. Ši žmogaus samprata ir leido Mačerniui susikurti savo pasaulį nebe iš asmeninių sielvartų, o iš darbo ir kovos tikrovės.

       Nėra laimės – aidi šia tiesa visi Mačernio sonetai. Nors vargo žmonės ir geidžia laimės – turto, moterų, spindesio ir prabangos, bet laimė nepavejama, kaip vakaro horizontan benirstanti saulė. Kiek gundo ji iš tolo, tiek subliūkšta tikrovėje. Tai skaudi kiekvieno mūsų, laimės donžuanų, patirtis. Sunkaus ir nuolatinio nerimo vergai svajojome laimę kaip poilsio šalį klajūnams, neturintiems pastogės ir tėvynės. Ir vilioja ji mus moterimis, gundančiomis svaiginančioj iliuzijų šviesoj. Bet pakanka iš šių nakties iliuzijų išbusti, ir randame šalia savęs nebe aną svajotą paguodos versmę, o tik išpurtusiais veidais paniekintą moterį. Tada, grįžus sielon vienatvei, telieka mūsų alkanose sielose viena tiesa:  g a l i m a  r a s t i  t i k  m o t e r i s,  b e t  m e i l ė  v i s a d a  n e p a s i e k i a m a i   t o l i. Užtat ir lieka siela lyg nepasotinama pantera. Galime ją maitinti geriausiais žemės vaisiais: mokslu ir menu, galime jai leisti ir ištvirkti, ir atgailoti, bet negalime jos niekuo pasotinti. Ir kaip galime ją kuo pasotinti, jei sau grobiu ji geidžia pačios amžinybės? Geidžiame sau grobiu amžinybės, o esame patys grobis anam garsiajam toreadorui, kurio vardas Mirtis. Tai ir yra mūsų viso laimės ieškojimo likimas:

       Patinka šis žiaurus žaidimas dievams, ir ploja jie iš savo aukštybių šauniajam toreadorui. Todėl per gyvenimo vartus ir išleidžiami vis nauji gyvulių būriai: „Težudo juos Toreador, Mirtis baisioji...“

       Bet vis tiek mes negalime pamiršti senosios pasakos apie žemėje sukurtą rojų, nors ir turim vyst kaip gėlės be vandens čia, žemėj prakeiktoj. Todėl ir mėgstam palikti tikrovę ir pasikelti svajonių ir sapnų sritin, kad bent tenai rastume keletą giedresnių valandų „pasaulių dirbtinių šviesoj“. O gal (kaip vėjas – senasai poeto bendrakeleivis – mano) fantazijoje, ne gyvenime, galima rasti ne tik suraminimą, bet ir tiesą. Užtat, lyg šituo patikėję, ir leidžiamės svajonių šalysna, kol sudaužo juos tikrovė:

       Ir jeigu tapatintume laimę su prasme, tai iš tiesų šisai Mačernio duotasai žmogiškojo likimo vaizdas atrodytų lyg pats beviltiškiausias gyvenimo beprasmybės išpažinimas. Bet iš tiesų jis tokiu tėra tam, kuris tik laimės, o ne prasmės ieško, arba kitais žodžiais, tik laimėje prasmę ir regi. Tam iš tiesų „laimės nėra“ patirtis tuo pačiu yra ir „prasmės nėra“ tiesa. Bet jeigu ir nerandame laimės, kai jos ieškome, tai prasmė jau seniai yra laimėta visų tų, kurie laimės iliuziją pakeitė darbo ir kovos tikrove. Kaip laimė tėra nepasiekiamoje iliuzijų šalyje, taip prasmė slypi, nors ir dažno niekada nepraregima, pačioje mūsų vargo žemėje. Ir nušvinta ji todėl tik tiems, kuriems ją pati žemė atskleidžia. Kai išminčiai knygose jos tik ieško, tai vargo ir darbo žmonės jau seniai ją turi. Ir kai palikome dar vaikais tėvų namus, tikėjomės rasią daugiau laimės moksluose ir miestuose. Bet laimės neradome. Nebent tik aiškiau suvokėme jos ir nesant. Ir kada, nusikankinę nuo nepasiekiamybės ieškojimo, vieną kurią naktį susimąstome, žaibu praregime, jog  g r e i č i a u  n e  n e r a n d a m e  l a i m ė s,  o  j a u  e s a m e  j ą  p r a r a d ę,  i r  b ū t e n t  t a d a,  k a i  n o r ė j o m e  t ė v ų  n a m u o s e  s l y p ė j u s i ą  p r a s m ę   i š m a i n y t i  a n t  p l a č i a j a m e  p a s a u l y j e   t i k ė t o s i o s  l a i m ė s. Tai šią praregėjimo minutę ir iškyla mums kūdikystės praeitis tokiomis vizijomis, kuriomis mes jau nebe į iliuzinius laimės miražus leidžiamės, o grįžtame į savo praeities dienose slypėjusią prasmę, kad jos šviesa nužertame ir savo dabartines dienas – nebe dirbtinių pasaulių, o prasmingos tikrovės šviesa.

       Čia, man regis, yra kelias į Mačernio vizijų (ir taip pat į ne vieną Nykos-Niliūno Praradimo simfonijų) paslaptį. Kaip anksčiau minėjau, šios vizijos iš karto pasirodo lyg koki eilėmis tapomi gamtos peizažai ar paprasti vaikystės banalių atsiminimų pasakojimai. Iš tiesų: apie ką gi šiose vizijose eina dalykas? Pirmoji vizija piešia vieną kaitrią vasaros dieną – su priešaudriniu tvanku, audros šėlimu, vakariniu nusigiedrijimu ir nakties dieviška ramybe. Antroji vizija primena, regis, dar menkesnį dalyką – kaip vieną kartą savo vaikystėje poetas klausėsi piemenuko traliavimo. Trečioji vizija irgi atrodo ne kuo reikšmingesnė – prisimenamas įsmigęs atmintin susitikimas sodo vienumoje su jau seniai mirusia senole. Panaši ir Ketvirtoji vizija, nes ir joje prisimenama ta pati senolė, kaip ji vieną sekmadienį nuramino poetą, tuščių namų tyloje išsigandusį paukščio. Penktoje vizijoje vaizduojama pjūties rimtis. Šeštoje vizijoje iškyla vėl įvairūs atsiminimai, o ypačiai anie momentai, kaip poetas, pradėtas leisti į mokslus, ima nuo namų atsiplėšti. Gi Septintoji vizija – lyg visų šių atskirų prisiminimų susiliejimas į vieną himną žemei ir ją saugančioms artojų gentims. O tuo pačiu ir visos atskiros vizijos išryškėja kaip atskiri momentai vienos galingos gimtųjų namų palikimo simfonijos. Tik šioje visumos perspektyvoje nušvinta kiekvienos atskiros vizijos prasmė. Kas iš pradžių atrodė tik paprastais asmeniniais nereikšmingais prisiminimais, dabar prakalba visa ana gilia  p r a s m ė s  r i m t i m i, kuri supo gimtuosius namus, saugotus iš kartos į kartą. Nors tai, ką poetas prisimena, tėra praeitis, tačiau ši praeitis buvo tikra, kaip ji tebėra tikra dabartis tuose, kurie liko ir toliau gimtosios žemės saugoti. Užtat ir išauga iš šios praeities prisiminimų jėga ateičiai prasmingai kurti, nes ji išmoko „mirt neapmokamą mirtį“ – gyventi gyvenimą, neprarandantį savo prasmės ir pačios mirties akivaizdoje. Todėl ir anais niūriais nacinės okupacijos metais baigė poetas savo vizijas šiais ryžties žodžiais:

 

       Nuo vizijų Mačernio žengiame į  K a z į   B r a d ū n ą, nes šiame sąryšyje, man regis, ryškiausiai matyti, kaip intymiai ir jis artimas savo kartos kūrybinio kelio draugams. Pradedu šiuo pastebėjimu todėl, kad manasis naujosios poezijos idėjiškumo akcentavimas galėjo ne vienam pasirodyti padiktuotas labiau Mačernio ar Nykos-Niliūno, o ne žemdirbiškojo poeto Bradūno. Yra gi beveik visi recenzentai, besigrožėdami Bradūno kūrybinio žodžio paprastumu, akcentavę, jog jis ne tik nesprendžia jokių problemų, bet dargi tiesiai vengia bet kokio intelektualinio žvilgsnio. Kiek tai visa iš dalies tiesa, tiek tačiau drauge tai liudija, kaip Bradūno paprastumas yra „apgaulingas“.

       Tiesa, kad Bradūnas nesprendžia jokių problemų, kuriomis pulsuoja, sakysime, anksčiau analizuotieji Mačernio sonetai. Ir jei po šių paimti į rankas Bradūno idiles, jausiesi perkeltas į nepalyginamai skirtingą pasaulį. Bet ar ne tas pats Mačernis yra ir vizijose, kuriose visą probleminę kančią pakeitusi skaidri regėjimų rimtis? Tas pats Mačernis ir sonetuose, ir vizijose: tam pačiam prasmės ieškančiam žvilgiui, kuris sonetuose nutraukė šydą laimės iliuzijai, iškyla ir anie vizijų regėjimai, kuriuose poetas nebeklausė prasmės, nes ją regėjo gyvoj tikrovėj įkūnytą. Ir nesakysi betgi dėl to, kad savo vizijose Mačernis nebėra idėjingas. Panašiai yra ir su Bradūno poezija: idėjinga ir ji, bet nebe ta prasme, kuria idėjingi Mačernio sonetai, o ta prasme, kuria lieka idėjingos to paties poeto vizijos.

       Ta pati tikrovė prieš akis abiems (ir vizijų Mačerniui, ir Bradūnui) – tėvų žemę ir gimtuosius namus saugančiųjų tikrovė. Tik yra vienas skirtumas, kuris ir lemia jų kūrybos skirtingumą, nors ir tame pačiame kelyje. Mačernis į šią žemdirbinę gimtųjų namų tikrovę grįžta iš miesto, pažadintas kurį nors vidunaktį vienatvės skausmingo nerimo. Grįžta jis į šią tikrovę kaip į praeitį, seniai paliktą ir tačiau visada gyvą kaip neužgyjamą žaizdą. Todėl ir liejasi jam atsiminimuose ši praeitis tokia plačia srove kaip nakties tamsa. Gi Bradūnui ši tikrovė ne praeitis, o niekada nenutrūkusį dabartis, lyg visada jis būtų alsavęs tuo pačiu vaikystės dienų oru. Užtat ir dainuoja Bradūnas savo gimtąją žemę ne iš atsiminimų skausmo, o kaip vienas iš tų pačių, kurie šią žemę mina savo darbo kojomis ir laisto savo kančios prakaitu diena iš dienos. Dainuoja Bradūnas šią žemę ne savo paties, o visų žemdirbių lūpomis. T a i  n e  a p i e  ž e m d i r b i u s  d a i n a,  o  p a č i ų  ž e m d i r b i ų  g i m t a j a i  ž e m e i  g i e s m ė.

       Tai, man rodos, ir yra Bradūno idėjinio paprastumo (o ne idėjų vengimo apskritai) paslaptis. Nėra iš tiesų jis problemų poetas. Tačiau ir žemdirbiai nėra problemų sprendėjai. Bet nesiimti problemų spręsti dar nereiškia stokoti idėjinio į gyvenimą žvilgio. Nestokoja idėjinės rimties žemdirbiai, nes šita rimtimi persunkia juos pati darbo tikrovė. Tik jų idėjos neišsikristalizavusios į savitas problemas, o greičiau panirusios paties gyvenimo tėkmėje. Panašiai jos „pasislėpusios“ į pačios tikrovės „kūną“ ir Bradūno poezijoje. Ir šita prasme:  n o r s  i r  n e  p r o b l e m ų, b e t  i d ė j ų  p o e t a s  y r a  i r  B r a d ū n a s.

       Visa Bradūno poezija sravi gilia prasmingos buities rimtimi, neplėšoma laimės ilgesio, bet užtat nedraskoma nė asmeninių sielvartų. Dainuoja Bradūnas darbo, sunkaus ir juodo, žmones. O darbas pelno tik vargą. Visada užtat darbo žmonės drauge yra ir vargo žmonės. Bet neprabyla jie niekada poeto lūpose skundo aimana. Ne todėl, kad darbas būtų laimė. Niekada darbas nėra laimė. Nors kapitalistinis fariziejizmas ir stengiasi įteigti šių žodžių tapatybę, tačiau teisingesni buvo graikai, kai jie darbą ir vargą tuo pačiu žodžiu vadino. Neprabyla Bradūno žemdirbiai skundo aimana tik dėl to, kad jie ana subjektyvistine laimės aistra nė neserga, lyg iš anksto žinodami jos savyje beprasmiškumą. Nei jie laimės ieško, nei jos pasigenda – jie „anapus laimės ir nelaimės“. Ne laimės krykštavimai suteikia Bradūno poezijai šventišką skaidrumą, o tik vidinė prasmingos buities šviesa tuose, kuriuose asmeninį graužimąsi dėl laimės nerandamumo išblankinęs atsidavimas objektyviai paskirčiai saugoti tėvų žemę ir gimtuosius namus. Ir šita paskirtis taip per kartų kartas įaugusi į kūną ir kraują, kad ji virtusi jų dvasiai kasdienine duona. Dėl to ji niekada neišauga į problemą. Ir kam gi klausti, kuo gyveni? Ieško tik tas, kuris stokoja. O kas kuo gyvena, nestato to į klausimo ženklą. Užtat ir Bradūno žemdirbių prasmingoji buitis tokia neproblemiška. N e d r a s k o  j ų  l a i m ė s  p r o b l e m a,   n e s  j i e  l a i m ė s   n e i e š k o. B e t  l y g i a i  n e p l ė š o  j ų  n ė  p r a s m ė s  p r o b l e m a,  n e s   p r a s m ę  j i e m s  p e r d a v ė  j a u  t ė v a i:  nebeieškoti jos tenka, o greičiau ją tik saugoti lyg amžinąją ugnelę. Tai ir leidžia poetui savo vargo žmones apgaubti tokia šviesa, kuri ir darbą paverčia lyg kokiu šventu apeiginiu žygiu.

       Ir tik tada Bradūno poeziją nusiaubia klaiki tamsa, kai jis savo žmones sutinka išblokštus iš gimtosios žemės. Tragiški šie žmonės: kada piktoji jėga išrovė juos iš gimtųjų namų, tuo pačiu išrovė ji ir iš širdžių visą tą prasmę, kuri buvo jų gyvenimas. Ir turėtų jie atrodyti lyg pati įkūnyta tuštuma. Bet lieka jie didingi ir pačioje šioje nykumoje savo skausmo tyrumu: neverkšlena dėl asmeninio sugniuždymo, o tik neša pačios gimtosios žemės kančią. Todėl, nors ir netekę savo pagrindo, jie nepalūš, nes jei nebe pati gimtoji žemė duos jiems jėgos, tai bent jos praradimo skausmas. Niekada jie svetur emigrantiškai neįsikurs, nes visada pasiges tėvo „kąsnio duonos, brendusios galulaukių lomoj“, o motina – „patvorio suolelio pailsėt žvaigždėjant vakare“.

       Ir šitaip žvelgdamas į Bradūno poeziją, negaliu laikyti poetą suprastą, kada norima jį laikyti tik impresionistinį atskirų gamtos įspūdžių dainių. B r a d ū n a s  n e  g a m t o s,  o   ž e m ė s p o e t a s. Tai nėra tas pats dalykas. Gamta mums visada svetimas pasaulis. Gi žemė visada sava žmogiškoji tikrovė. Galime gamta ir baisėtis, ir grožėtis, bet visada tai lieka tik akies santykis. Gi žemę mes dirbame savomis rankomis ir persunkiame savu prakaitu. Ir kam šis skyrimas atrodo tik žodžių dalykas, tegu pabando prakalbėti apie gamtos prakaitu persunkimą: kaip beprasmiškai tai skamba! Kai gamtą tik pažįstame ar grožimės, tai su žeme suaugame į neišskiriamybę. Tai ir padaro mūsų ryšį su žeme ne tik nenutraukiamą, bet ir nepakartojamą. Galime po visą pasaulį klajoti ir visur rasime gražios gamtos. Bet žemė kiekvienam tėra ta, kurioje jis gimė. Kai gamta šita prasme kosmopolitinė, tai   ž e m ė  i š  e s m ė s  v i s a d a  y r a  g i m t o j i. Giliai ji mus riša, ir užtat tik „savuosius“. Gamta galime visi grožėtis, ir dargi kaip tik labiau jos grožis pagauna tuos, kurie patenka į ją iš svetur ar ypačiai iš mūsų kalėjimo – miestų. Bet žemė savo paslaptį atskleidžia ne turistų akims, o tik tų širdims, kurie ją savo rankomis saugo. Gali gamta giliai pagauti. Bet pavergti gali tik žemė. Skirtingi dalykai žemė ir gamta.

       Tai ir regime Bradūno poezijoje. Niekur jis nesigroži nuo žmogaus atsietais gamtos reginiais: nedainuoja jis nei gamtos didybių, nei jos intymybių. O dainuoja jis tik žemę savo santykyje su tais, kurie ją dirba, kaip nurodo jau pačios jo eilėraščių antraštės: pirmoji vaga, pėdos arimuose, prakaito lašas, darbo bangose, prie pabaigos, poilsis etc. Tai vis ne atskiri impresionistiniai gamtos įspūdžiai, o tik darbo momentai. Imkime, sakysime, kad ir pirmąjį eilėraštį iš ciklo „Prie alsuojančios žemės“. Skirtas šis eilėraštis ryto momentui. Gamtos poetui tai būtų „nepraleistina proga“ nutapyti saulėtekio grožiui. Gi mūsų poetui tai tėra akimirka nueiti prie šaltinio atsigaivinti darbo dienai:

       Panašiai ir kituose eilėraščiuose Bradūnas dainuoja ne pačią gamtą, o greičiau patį žmogaus darbą. Š i t a  p r a s m e  j o  ž e m ė s  p o e z i j a  i r  y r a  n e   g a m t o s,  o  p a t i e s   d i r b a n č i o j o  ž m o g a u s  p o e z i j a.

       Galima šį teigimą paryškinti bei paremti netiesioginiu būdu ir dar dviem negatyviais pastebėjimais. Ir būtent. Gavome „progos“ paklajoti po visą platųjį pasaulį ir pamatyti visokio gamtos grožio. Matėme visi daug gražios gamtos, matė jos ir poetas. Ir jeigu jis būtų buvęs gamtos poetas, nejučiomis pro visą tremties skausmą būtų neiškentęs nesudėjęs posmo ir svetimajam grožiui „pagerbti“. Bet Bradūnas taip pavydžiai pavergtas gimtosios žemės, kad ir svetimose šalyse ji viena jam akyse. Tai ir sako, kad jis žemės, ne gamtos poetas. Ir antras pastebėjimas. Nors ir kaip jis myli žemę, tačiau ši meilė nevirsta poetiniu panteizmu, nes ši panteistinė mistika plaukia tik iš gamtos, o ne žemės meilės. Tiesa, ir žemės meilė gali pasiekti mistinio intymumo, bet dėl to ji dar nevirsta tokiu gamtos sudievinimu, kuriame žmogiškoji individualybė tarsi ištirpsta. Nors ir kiek žmogus priklauso žemės, tačiau drauge jis turi ją savo rankose. Gali jis jaustis ir žemės vergu, bet drauge negali užmiršti, kad jis yra ir jos viešpats. (Tiesa, esame ir gamtos viešpačiai, bet užtat tie, kurie ją valdo, ir nesiima jos dievinti: dievina ją tik poetai, o ne inžinieriai.)

       O kaip su Bradūno apeigine poezija, kur jis virsta „senosios pagonybės dainiumi“? Buvo statoma dilema: ko ši poezija siekia – „atrekonstruoti“ senovės lietuvio religinius jausmus ar tik metaforiškai juos panaudoti savo individualiniam gamtos jausmui išreikšti. Greičiausiai betgi šis klausimas neatsakomas, nes vargu jis ir turi bet kokią prasmę. Mano nuomone, išaugo apeiginė Bradūno poezija iš tos pačios žemės poezijos tuo pačiu keliu, kuriuo jam ir anksčiau žemdirbio darbą supo šventinė bei apeiginė rimtis. Žemė mūsų poeto žemdirbiui nėra tik duonos pelnymas, bet ir drauge tėvų palikimo saugojimas. Be istorijos tik gamta. Gi žemė visada persunkta istorija. Kiekviena pėda pažymėta tūkstančiais pėdų, kurių neišplovė nei laikas, nei vanduo. Šioje šviesoje ir pats kasdieninis žemės darbas virsta lyg tėvų perduotosios amžinos ugnies saugojimu. Tai ir suteikia žemei šventumą, kuris paverčia ją lyg šventykla, o jos saugotojus – į jos kunigus. Gražiai tai išreiškė Bradūnas savo „Kaitra“:

       Tai ši žemės šventumo patirtis, man regis, yra toji versmė, iš kurios išplaukė ir apeiginė mūsų poeto kūryba. Ir kada poetas tariamai leidosi į protėvių tikėjimą, tai iš tiesų jis tik kilo nuo kasdieninės į šventinę žemės meilę. Užtat ir apeiginėje savo poezijoje jis lieka tuo pačiu žemės poetu, kokiu jis visada buvo. Išreiškė jis savo apeiginėje poezijoje ne vienokią ar kitokią teologiją, o tik amžinąjį žemdirbio tikėjimą į žemės šventumą. Gali visų teologijų dievai būti daugiau ar mažiau žemei pavydūs, bet tasai, kurį žemė pavergė, ir pačią savo „atsiprašymo“ maldą pavers tos pačios žemei meilės išpažinimu:

Atleiski, Viešpatie, kad šitą pilką taką,
Kad žemę taip svaiginančiai myliu,
Ir kad širdis, Tau šitiek tepasakius,
Pavirto vėl arimų grumsteliu.
(Vakaro maldoj )

       Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

       Pradžia. Skaityti tęsinį.