Tęsinys. Skaityti pradžią.

13
 

            Apie visa, kas pasakyta, galima paklausti: kodėl? (Taip pat: kodėl turėčiau tai sakyti? Ir: kodėl turėčiau ką nors sakyti apskritai?)

            Be to, kalbant tiksliai, niekas, kas pasakyta, nėra tiesa. (Nors asmuo gali būti tiesa, to niekada negalima pasakyti.)

            Ir vis dėlto sakomi dalykai kartais gali būti naudingi – ką paprastai ir turi omeny žmonės, priimdami kažką pasakyta kaip teisinga. Šneka gali apšviesti, palengvinti, sutrikdyti, pakylėti, užkrėsti, supriešinti, nudžiuginti, nuliūdinti, priblokšti, įkvėpti. Nors kalba paprastai vartojama veiksmui įkvėpti, kai kurie verbaliniai teiginiai, rašytiniai ar žodiniai, patys yra veiksmas (kaip pažadas, prakeiksmas, testamentas). Kita šnekos vartosena, gal net įprastesnė negu raginanti veiksmui, skirta tolesnei šnekai skatinti. Bet šneka gali ir nutilti. Taip iš tiesų ir turi būti: be tylos priešingumo žlugtų visa kalbos sistema. Tačiau be savo būdingos funkcijos – kaip šnekos dialektinės priešpriešos – tyla, kaip ir šneka, turi ir specifiškesnę, laisvesnę vartoseną.

            Viena tylos vartosena: patvirtinti minties nebuvimą ar jos išsižadėjimą. Tyla dažnai pasinaudojama kaip magine ar mimetine priemone represyviuose socialiniuose santykiuose; sakykim, jėzuitų kalbėjimo su vyresniaisiais taisyklėse ar vaikų auklėjime. (Šito neturėtume painioti su kai kurių vienuolynų pavyzdžiui, trapistų ordino, praktika, kur tyla yra tiek asketinis aktas, tiek liudija tobulos „pilnatvės“ būvį.)

                Kita, tarsi priešinga, tylos vartosena: paliudyti minties išbaigtumą. Karlo Jasperso žodžiais, „turintis galutinius atsakymus gali nebekalbėti su kitais, gali nutraukti tikrą bendravimą vardan to, kuo jis tiki“.

            Dar viena tylos vartosena: suteikti laiko minties tąsai ar įsigilinimui į ją. Šneka uždaro mintį. (Pavyzdys: kritikui užsiimant kritika, nėra kito kelio kaip tvirtinti, kad, šis menininkas yra toks ar toks, etc.). Bet jeigu nusprendžiama, kad klausimas nėra užbaigtas, jis ir nėra užbaigtas. Matyt, tai ir būtų loginis paaiškinimas, slypintis už sąmoningų eksperimentų su tyla, kurių imasi tokie šiuolaikiniai dvasios atletai kaip Buckminsteris Fulleris; kita vertus, tai būtų išminties grūdas šiaip jau daugiausia autoritarinėje, miesčioniškoje ortodoksinio froidistinio psichoanalitiko tyloje. Tyla palieka dalykus „atvirus“.

            Dar viena tylos vartosena: suteikti šnekai galimybę pasiekti didžiausią vientisumą ar rimtumą. Kiekvienas yra patyręs, kaip ilgais tylos intervalais perskirti žodžiai tampa svaresni, veik apčiuopiami. Arba kaip mažiau kalbantis pradeda labiau jausti savo fizinę esatį tam tikroje erdvėje. Tyla naikina „blogą šneką“, kurią suprantu kaip atsietą šneką – šneką, atsietą nuo kūno (o kartu ir nuo jausmo), šneką, kurios organiškai negrindžia jutiminė esatis ir kalbėtojo konkretus išskirtinumas bei konkreti kalbos vartojimo situacija. Atitrūkusi nuo kūno šneka skursta. Ji tampa dirbtine, tuščia, žema, besvore. Tyla gali slopinti ar priešintis šiai tendencijai, suteikdama tam tikrą svorį, prižiūrėdama ir netgi taisydama kalbą, kai ši praranda autentiškumą.

            Turint omeny šiuos pavojus kalbos autentiškumui (kurie priklauso ne nuo vieno kurio atskiro teiginio ar netgi teiginių grupės pobūdžio, bet nuo kalbėtojo, ištaros ir situacijos santykio), įsivaizduojamas projektas pasakyti aiškiai „visa, kas gali būti pasakyta“, kurį įtaigauja Wittgensteino pastabos, atrodo siaubingai komplikuotas. (Kiek turima laiko? Ar reikėtų kalbėti greitai?) Filosofo hipotetinė aiškios šnekos visata (kuri priskiria tylai tik „tai, apie ką negalima kalbėti“) atrodytų kaip moralisto ar psichiatro košmaras – bent jau vieta, kur niekas neturėtų įžengti linksmai nusiteikęs. Ar yra kas nors, kas nori pasakyti „visa, kas gali būti pasakyta“? Psichologiškai tikėtinas atsakymas būtų „ne“. Bet „taip“ irgi yra tikėtinas – kaip kylantis dabartinės kultūros idealas. Ar ne to ir nori žmonės šiandien – pasakyti visa, kas gali būti pasakyta? Bet šis tikslas negali būti palaikomas be vidinio konflikto. Įkvėpti psichoterapijos idealų, žmonės trokšta pasakyti „viską“ (taip, be kitų pasekmių, toliau plaunamas ir taip irstantis skirtumas tarp viešų ir asmeninių siekių, tarp informacijos ir paslapčių). Bet žmonių perpildytame pasaulyje, kurį saisto globaliniai elektroniniai ryšiai ir reaktyviniai lėktuvai, kurio tempas pernelyg greitas ir intensyvus, kad organiškai sveikas individas galėtų priimti tai be sukrėtimo, žmonės išgyvena pasibaisėjimą ir bet kokiu tolesniu šnekos bei vaizdų dauginimusi. Tokie skirtingi veiksniai kaip neribota „technologinė reprodukcija“ ir veik pasaulinis spausdintos kalbos ir šnekos, kaip ir vaizdų, išplitimas (nuo „naujienų“ iki „meno objektų“), viešosios kalbos nuosmukis politikos, reklamos ir pramogų sferoje sukūrė situaciją, kai kalba, ypač tarp labiau išsilavinusių šiuolaikinės masinės visuomenės narių, yra nuvertinama. (Turiu pasakyti, priešingai nei McLuhanas, kad vaizdų galios ir pasitikėjimo jais nuvertinimo mastas yra ne mažesnis ir iš esmės labai panašus į tą, kuris ištiko kalbą.) O kadangi kalbos prestižas krinta, tylos prestižas auga.

            Šioje vietoje turiu omeny šiuolaikinio dvilypio požiūrio į kalbą sociologinį kontekstą. Aišku, klausimas yra daug keblesnis. Be specifinių sociologinių apibrėžčių, turėtume pripažinti veikiant kažką panašaus į amžiną nepasitenkinimą kalba, kuris išreiškiamas visose pagrindinėse Rytų ar Vakarų civilizacijose, kai mintis pasiekia tam tikrą aukštį, kankinantį sudėtingumo ir dvasinio rimtumo lygį.

            Tradiciškai susiklostė, kad būtent religinis žodynas, su „šventa“ ir „profaniška“, „žmogiška“ ir „dieviška“ meta–absoliutais, išryškino nepasitenkinimą kalba. Meno strategijų ir dilemų pirmtakų ypač galima ieškoti mistinės tradicijos radikaliajame sparne. (Plg. krikščioniškųjų tekstų – Dionisijo Areopagito Mystica Theologia, anoniminio autoriaus Nežinojimo debesis, Jakobo Boehme's ir Meistro Eckharto darbai – ir zeno, daoistų ir sufijų tekstų paraleles.) Mistinė tradicija visad pripažino, Normano Browno žodžiais, „neurotinį kalbos pobūdį“. (Anot Boehme's, Adomas kalbėjęs kitokia kalba negu visos mums žinomos kalbos. Tai buvo „juslinė kalba“, tiesiogiai išraiškus jutimų instrumentas, savybingas būtybėms, kurios yra neatskiriama juslinės gamtos dalis – tai yra kalba, tebevartojama visų gyvūnų, išskyrus vieną sergantįjį, žmogų. Būtent šia kalba, kurią Boehme vadina vienintele „natūralia kalba“, vienintele kalba, laisva nuo iškraipymų ir iliuzijų, žmogus vėl kalbės, kai atgaus rojų.) – Bet mūsų laikais šias idėjas netikėčiausiais pavidalais tęsia menininkai (ir kai kurie psichoterapeutai), o ne drovūs religinių tradicijų įpėdiniai.

            Atvirai maištaudamas prieš nusausintą, kategorizuotą įprastinio proto gyvenimą, menininkas pareikalauja kalbos revizijos. Didžioji dalis šiuolaikinio meno orientuota į paieškas sąmonės, išvalytos nuo užterštos kalbos ir – kai kuriais atvejais – nuo deformacijų, atsirandančių dėl to, kad pasaulis suvokiamas tik sutartiniais verbaliniais (primityviausia prasme, „racionaliais“ ar „loginiais“) pavidalais. Pats menas tampa pasipriešinimu prievartai, jis siekia išlaisvinti sąmonę nuo negyvo, statiško verbalizavimo įpročių, pateikdamas „juslinės kalbos“ modelius.

            Šiaip ar taip, nepasitenkinimo apimtis ima ryškėti menams jau perėmus kalbos problemą iš religinio diskurso. Aiškėja ne tik tai, kad žodžiai galų gale neatitinka aukščiausių sąmonės tikslų ar net trukdo juos pasiekti. Menas išreiškia dvigubą nepasitenkinimą. Mes stokojame žodžių ir kartu turime jų per daug. Tai sukelia dvejopą nepasitenkinimą kalba. Žodžiai yra pernelyg grubūs. Žodžiai yra ir pernelyg apkrauti – jie skatina sąmonės hiperaktyvumą, kuris ne tik neugdo žmogaus sugebėjimo jausti ir veikti, bet ir aktyviai slopina protą ir bukina jausmus.

            Kalba pažeminama iki įvykio. Kažkas įvyksta laike, kalbėjimas balsu, kuris nurodo į tai, kas yra prieš, ir į tai, kas ateina po ištaros: į tylą. Tad tyla yra tiek šnekos prielaida, tiek tinkamai kreipiamos šnekos rezultatas ar tikslas. Pagal šį modelį menininko veikla yra tylos kūrimas ar įtvirtinimas; pajėgus meno kūrinys išsaugo tylos budrumą. Tyla, valdoma menininko, yra dalis suvokiminės ir kultūrinės terapijos programos, dažniau veikiančios pagal šoko terapijos nei įtikinėjimo modelį. Net jei menininko priemone tėra žodžiai, jis gali dalyvauti šioje veikloje: kalba gali būti naudojama kalbai patikrinti, nebylumui išreikšti. Mallarmé galvojo, kad tai poezijos darbas – naudojantis žodžiais, išvalyti žodžiais perkrautą mūsų realybę ir sukurti tylą aplink daiktus. Menas turi surengti didžiulę ataką su tylos vėliava prieš pačią kalbą, pasitelkdamas kalbą ir jos surogatus.

 
 
14
 

            Pagaliau radikalioji sąmonės kritika (mistinės tradicijos iškelta, o dabar vykdoma neortodoksinės psichoterapijos ir aukštojo modernistinio meno) visad kaltina kalbą. Sąmonė, kuri patiriama kaip našta, suvokiama kaip visų bet kada ištartų žodžių atmintis.

            Krišnamurtis tvirtina, kad turime atsisakyti psichologinės atminties, kuri skiriasi nuo faktinės. Kitaip mes išgyvename nauja kartu su sena, susiauriname patyrimą, prikabindami kiekvieną patirtį prie ankstesniosios.

            Privalome suardyti tąsą (kurią užtikrina psichologinė atmintis), eidami iki kiekvieno jausmo ar minties galo.

            O tai, kas ištinka (trumpam) po galo, yra tyla.

 
 
15
 

            Ketvirtojoje Duino elegijoje Rilke metaforiškai suformuluoja kalbos problemą ir pasiūlo būdą, kaip priartėti prie tylos horizonto kiek įmanoma arčiau. „Ištuštinimas“ yra būtina sąlyga tam, kad galėtume suvokti „pilnumą“, suvokti, kokiais žodžiais ir mechaniniais judesiais kažkas yra prikemšama tarsi lėlė; tik tuomet, priešpriešoje su lėle, pasirodo,„angelas“, figūra, atstovaujanti tokiai pat nežmogiškai, bet „aukštesne“ galimybei, tiesioginio viršlingvistinio suvokimo galimybei. Nebūdamas nei lėlė, nei angelas, žmogus lieka kalbos karalystėje. Bet tam, kad gamta ar daiktai, ar kiti žmonės, ar kasdieninio gyvenimo sandara būtų patirti iš kitokios pozicijos negu ta, kuri yra suluošinta gryno stebėjimo, kalba turi atgauti savo skaistybę. Kaip Rilke rašo Devintojoje elegijoje, kalbos atpirkimas (kitaip sakant, pasaulio atpirkimas per jo interiorizaciją sąmonėje) yra ilgas, be galo sunkiai įgyvendinamas uždavinys. Žmonės yra taip žemai „puolę“, kad turi pradėti nuo paprasčiausio lingvistinio akto – daiktų vardijimo. Ši minimali funkcija galbūt yra daugiausia, ką galima išsaugoti diskurso visuotinio irimo sąlygomis. Kalba gali sėkmingai išlikti nuolatinėje redukcijos būsenoje. Nors galbūt kai tokia dvasinė veikla – kalbos apribojimas iki vardijimo – ištobulinama ir atsiranda galimybė pereiti prie kitų, daugiau siekiančių, kalbos vartosenų, neturėtų būti siekiama nieko, kas leistų sąmonei vėl susvetimėti savo pačios atžvilgiu.

            Rilke numato būdą, kaip įveikti sąmonės susvetimėjimą; ir tai ne visiškas kalbos peržengimas, kaip radikaliuose mistikų mituose. Užtenka griežtai apkarpyti kalbos plotą ir vartojimą. Šiam apgaulingai paprastam vardijimo aktui reikalingas milžiniškas dvasinis pasirengimas (kaip priešybė „susvetimėjimui“). Tai yra ne kas kita, kaip jutimų švarinimas ir harmoningas aštrinimas (visiška priešybė smurtiniams projektams daugmaž to paties pasiekiantiems ir maitinamiems to ties priešiškumo verbalinei racionaliai kultūrai – kaip „sistemingai žlugdančiai jausmus“).

            Rilke's vaistas atsiduria pusiaukelėje tarp dviejų nuostatų: kalbos, kaip milžiniškos, visiškai aprūpintos kultūrinės institucijos, stingulio išnaudojimo ir pasidavimo pražūtingam grynos tylos sūkuriui. Bet ši tarpinė kalbos redukavimo į vardijimą pozicija gali būti teigiama ir visiškai kitaip negu Rilke's. Sugretinkime Rilke's siūlytą švelnųjį nominalizmą, praktikuotą ir Franciso Ponge'o, ir daugelio kitų menininkų naudojamą brutalųjį nominalizmą. Įprastinė modernaus meno orientacija į inventorinę estetiką – skirtingai nei Rilke's atveju – nėra polinkis „humanizuoti“ daiktus, bet greičiau siekimas patvirtinti jų nežmogiškumą, beasmeniškumą, abejingumą ir atotrūkį nuo žmogiškųjų reikalų. („Nežmogiškos“ vardijimo praktikos pavyzdžiai: Rousselo Afrikos įspūdžiai, Andy Warholo šilko tapyba ir jo pirmieji filmai; ankstyvieji Robbe–Grillet romanai, mėginantys apriboti kalbos funkciją grynu fiziniu aprašymu ir išdėstymu.)

            Rilke ir Ponge'as pripažįsta prioritetus: turtingi – kaip priešprieša tuštiems – objektai, įvykiai, turintys tam tikrą trauką. (Tai paskata pamėginti išvalyti kalbą, leisti „daiktams“ kalbėti patiems.) Tiksliau kalbant, minėtieji autoriai mano, kad jeigu esama klaidingos (kalbos sukaustytos) sąmonės, esama ir autentiškos sąmonės, kurią palaikyti ir yra meno funkcija. Tuo tarpu alternatyvus požiūris neigia tradicinę svarbos ir prasmės hierarchiją, kur vieni daiktai yra – „reikšmingesni“ už kitus. Neigiamas skirtumas tarp teisingo ir klaidingo patyrimo, tikros ir klaidingos sąmonės: iš esmės turėtume stengtis būti dėmesingi viskam. Būtent šis požiūris, elegantiškiausiai suformuluotas Cage'o, nors su juo susiduriame visur, veda prie inventorinio, kataloginio, paviršių meno; pagaliau prie „atsitiktinumo“ meno. Menas nesiekia įtvirtinti kokio specifinio patyrimo, išskyrus atvirumą patirties įvairovei, kuris praktiškai baigiasi sąmoningu pabrėžimu daiktų, paprastai laikomų kasdieniais ar nereikšmingais.

            Šiuolaikinio meno prisirišimas prie „minimalaus“ naratyvinio katalogo ar inventoriaus principo atrodo kaip kapitalistinio pasaulėvaizdžio parodija, kur aplinka yra atomizuota iki „vienetų“ (items – kategorija, apimanti daiktus ir žmones, meno kūrinius ir gamtos organizmus) ir kur kiekvienas vienetas yra prekė – atskiras, kilnojamas objektas. Inventorinis menas skatina visuotinę vertės niveliaciją, kuri tėra vienas iš galimų kelių link visiškai neiškraipyto diskurso. Tradiciškai meno efektai buvo paskirstomi netolygiai, siekiant sukelti auditorijai tam tikrą patyrimo seką: pirmiausiai pažadinti, tuomet manipuliuoti, galiausiai – išpildyti emocinius lūkesčius. Tai, kas siūloma dabar, yra diskursas be šių tradicinių pabrėžimų. (Vėlgi stebeilijimosi principas kaip priešprieša žiūrėjimui.)

            Toks menas gali būti apibūdintas ir kaip sukuriantis didelį „atstumą“ (tarp žiūrovo ir meno objekto, tarp žiūrovo ir jo jausmų). Bet, jei pažiūrėsime psichologiškai, atstumas dažnai siejamas su intensyviausia jausmo būsena, kur šaltumas ar beasmeniškumas kurio nors objekto atžvilgiu rodo, koks jis mums iš tikrųjų svarbus. Atstumas, siūlomas didelės dalies „antihumanistinio“ meno, iš tiesų prilygsta apsėdimui – tai dalyvavimo „daiktuose“ aspektas, apie kurį Rilke's „humanistinis“ nominalizmas net neužsimena.

 
 
16
 

            „Esama kažko keisto rašyme ir skaityme“, – rašė Novalis 1799 m. „Juokinga ir stebinanti klaida, kurią daro žmonės, yra tikėjimas, kad žodžius jie vartoja kaip susijusius su daiktais. Jie nesuvokia kalbos prigimties – jos vienintelis rūpestis yra ji pati, ji kuria turtingą ir nuostabią paslaptį. Kai kažkas kalba vardan kalbėjimo, jis pasako patį originaliausią ir teisingiausią dalyką, kokį tik gali pasakyti.“

            Novalio teiginys gali padėti mums išsiaiškinti vieną akivaizdų paradoksą: meno tylą ginančioje eroje vis daugiau meno darbų tiesiog plepa. Daugžodžiavimas ir pasikartojimai ypač pastebimi laikiniuose menuose – prozoje, muzikoje, filmuose, šokiuose, kur daugelis vysto savotišką ontologinį mikčiojimą, kurį palengvina atsisakydami siekti švaraus, neperkrauto diskurso su linijine pradžios–vidurio–pabaigos konstrukcija. Bet iš tiesų čia nėra jokio prieštaravimo. Nes šiuolaikinė orientacija į tylą niekad nerodė vien tik priešiškumo kalbai. Ji liudija ir labai aukštą kalbos vertinimą – jos galias, jos ankstesnį sveikatingumą ir pavojus, kuriuos ji kelia laisvai sąmonei šiandien. Šis intensyvus ir dvilypis vertinimas duoda akstiną diskursui, kuris pasirodo tiek nesuvaldomas (ir iš esmės begalinis), tiek keistai neaiškus, skausmingai redukuotas. Stein, Burroughso ir Becketto kūryboje slypi idėja, kad galima perkalbėti kalbą arba įkalbėti save tylai.
            Tai nėra daug žadanti strategija, jei turėsime omeny tikėtinus rezultatus. Bet galbūt ir ne tokia keista, kai matome, kaip dažnai tylos estetika iškyla šalia sunkiai suvaldomo pasibjaurėjimo tuštuma.

            Šių dviejų priešingų principų derinimas gali gimdyti poreiki užpildyti visas erdves silpnai emociškai veikiančiais objektais ar didžiuliais veik nemoduliuotos spalvos plotais, ar monotoniškais objektais, ar suverpti diskursą naudojant kiek įmanoma mažiau intonacijų, emocinių variacijų, akcentų bangavimo. Šios procedūros primena persekiojimo manija sergančio neurotiko, besisaugančio nuo pavojaus, elgesį. Tokio žmogaus veiksmai turi būti vis taip pat pakartojami, nes pavojus nesikeičia; ir kartojami be galo, nes pavojus atrodo niekad neišnyksiąs. Bet emocinis karštis, maitinantis meno diskursą, prilygstantį maniakiškumui, gali būti taip prislopintas, kad galima net pamiršti apie jo buvimą. Tuomet visa, kas lieka ausiai, yra savotiškas ūžimas ar gaudimas. Akiai lieka tvarkingas erdvės užpildymas daiktais ar, tiksliau, kantrus daiktų paviršiaus detalių kopijavimas.

            Šiuo požiūriu daiktų, vaizdų ir žodžių „tyla“ yra būtina jų gausėjimo sąlyga. Jeigu jie turėtų galingesnį, labiau individualų krūvį, kiekvienas meno kūrinio elementas pareikalautų daugiau psichinės erdvės ir tuomet jų bendras skaičius turėtų sumažėti.

 
 
17
 

            Kartais kaltinimai kalbai yra nukreipti ne prieš visą kalbą, bet tik prieš rašytinį žodį. Tristanas Tzara reikalavo sudeginti visas knygas ir bibliotekas, kad ateitų nauja žodinių legendų era. Ir McLuhanas, kaip žinome, griežtai skiria rašytinę kalbą (kuri egzistuoja „vizualioje erdvėje“) ir šnekamąją kalbą (kuri egzistuoja „klausos erdvėje“), girdamas pastarosios psichinius ir kultūrinius privalumus kaip jautrumo pagrindą.

            Jei atskirsime ir apkaltinsime rašytinę kalbą, tai, ko sieksime, bus ne tiek redukcija, kiek kalbos metamorfozė į kažką laisvesnio, intuityvesnio, į tai, kas mažiau susisteminta ir kaitoma, nelinijiška (McLuhano žodžiais) ir – akivaizdžiai – labiau daugiažodiška. Būtent šios savybės apibūdina didžiuosius mūsų laikų prozos pasakojimus. Joyce'as, Stein Gadda, Laura Riding, Beckettas ir Burroughsas naudoja kalbą, kurios taisyklės ir jėgos ateina iš šnekamosios kalbos – kartu su jai būdingais cikliniais pasikartojančiais judesiais ir kalbėjimu pirmuoju asmeniu.

            „Kalbėjimas vardan kalbėjimo yra išsilaisvinimo formulė“, – sakė Novalis. (Išsilaisvinimo nuo ko? Nuo kalbėjimo? Nuo meno?)

            Mano nuomone, Novalis glaustai aprašė tinkamą rašytojo požiūrį į kalbą ir pasiūlė pagrindinį kriterijų literatūrai kaip menui. Tačiau klausimas, kiek šnekamoji kalba gali būti laikoma pavyzdžiu literatūriniam šnekėjimui, lieka atviras.

 
 
18
 

            Meno kalbos, kaip autonominės ir savarankiškos (ir galiausiai savirefleksyvios), sampratos plėtra reiškia tradiciškai ieškotos „prasmės“ sunykimą meno kūriniuose. „Kalbėjimas vardan kalbėjimo“ verčia mus kitur perkelti lingvistinių ir paralingvistinių teiginių prasmę. Esame raginami atsisakyti prasmės (nuorodų į realybes anapus meno kūrinio), kaip meno kalbos kriterijaus, vardan „vartojimo“. (Wittgensteino žymioji tezė „prasmė yra vartojimas“ gali ir turi būti griežtai taikoma menui.)

            „Prasmė“, beveik ar visiškai pakeista „vartojimu“, yra plačiai paplitusios pažodiškumo strategijos, pagrindinio tylos estetikos laimėjimo, paslaptis. Vienas jos variantas: paslėptas pažodiškumas, kurį demonstruoja tokie skirtingi rašytojai kaip Kafka ir Beckettas. Kafkos ir Becketto pasakojimas trikdo, nes, rodos, kviečia skaitytoją šiam pasakojimui priskirti galingas simbolines ir alegorines prasmes ir kartu atsisakyti tokių priskyrimų. Tačiau atidžiau patyrinėjus pasakojimą paaiškėja, kad jis atskleidžia ne daugiau negu reiškia pažodžiui. Jų kalbos jėga kyla būtent iš to, kad prasmė yra tokia nuoga.

            Toks nuogumas dažnai sukelia tam tikrą nerimą – lyg pažįstami daiktai būtų atsidūrę ne savo vietose ar vaidintų neįprastą vaidmenį. Netikėtas pažodiškumas gali sukelti nerimą kaip ir siurrealistų „trikdantys“ objektai ar netikėtas objektų, sujungtų įsivaizduojamame peizaže, mastelis bei jų padėtis. Tai, kas visiškai neaišku, tiek psichiškai atpalaiduoja, tiek provokuoja nerimą. (Tobulas mechanizmas šiai prieštaringai emocijų porai išjudinti: Boscho piešinys viename Olandijos muziejuje, vaizduojantis medžius su dviem ausimis ant kamienų, tarsi jie klausytųsi miško, tuo tarpu miško žemė pilna akių.) Priešais visiškai sąmoningą darbą jaučiamas savotišką nerimo, atsietumo, gašlumo ir palengvėjimo mišinys, lyg toks, kurį patiria sveikas žmogus, žiūrėdamas į amputuotąjį. Beckettas palankiai kalba apie meno kūrinį, kuris būtų „visuminis objektas, užbaigtas ir be trūkstamų dalių, užuot buvęs dalinis. Lygio klausimas“.

            Bet kas yra visuma ir kas sudaro užbaigtumą mene (ar kur kitur)? Ši problema iš esmės yra neišsprendžiama. Koks bebūtų meno kūrinys, jis galėjo – ir galėtų – būti kitoks. Vienokia ar kitokia tvarka išdėstomos dalys nėra būtinybė: ji yra suteikiama.

            Atsisakymas priimti šį esminį atsitiktinumą (ar atvirumą) kaip tik ir įkvepia auditorijos norą patvirtinti darbo uždarumą jį interpretuojant, jis sukuria įspūdį, būdingą reflektyviems menininkams ir kritikams, kad meno kūrinys visada yra kažkaip įsiskolinęs ar neadekvatus savo „subjektui“. Bet jeigu nesama įsipareigojimo idėjai, kad menas kažką „išreiškia“, tokie veikimo būdai ir tokie požiūriai toli gražu nėra neišvengiami.

 
 
19
 

            Ši įsitvirtinusi meno kaip „išraiškos“ koncepcija pagimdė populiariausią ir kartu labiausiai abejotiną tylos sampratos versiją – kuri šaukiasi „neišreiškiamumo“ idėjos. Pagal šią teoriją „grožis“ yra meno veikimo sfera, kuri apima ir neišsakomumo, neaprašomumo, neišreiškiamumo efektus. Iš tiesų, siekis išreikšti neišreiškiama laikomas tikruoju meno kriterijumi ir kartais tampa proga griežtam – ir, mano nuomone, nepagrįstam – poezijos ir prozos skyrimui. Būtent tokiu požiūriu remdamasis Valéry iškėlė savo garsųjį teiginį (pakartotą Sartre'o visai kitokiame kontekste), kad romanas, tiksliai kalbant, nėra meno forma. Kadangi, jo nuomone, prozos tikslas – komunikacija, kalbos vartosena joje yra visiškai tiesioginė. Poezija, kuri yra menas, turi kelti visai kitokius tikslus: išreikšti patyrimą, kuris esmiškai neišreiškiamas; vartojant kalbą, išreikšti nebylumą. Priešingai nei prozininkai, poetai naikina savo instrumentą ir ieško kelio anapus jo.

            Ši teorija, kol ji galvoja, kad menas yra užsiėmęs grožiu, nėra labai įdomi. (Modernioji estetika yra suluošinta priklausomybės nuo šitos esmiškai tuščios sąvokos. Tarsi menas kalbėtų „apie“ grožį, kaip mokslas kalba „apie“ tiesą!) Ir net jeigu ši teorija atsisakytų grožio sąvokos, liktų dar vienas rimtesnis prieštaravimas. Požiūris, kad išreiškimas to kas neišreiškiama, yra pagrindinė poezijos funkcija (laikoma pavyzdine visiems menams) yra naivus ir neistorinis. Neišreiškiamumas, išties amžina sąmonės kategorija, tikrai ne visad prieglobsčio ieškojo menuose. Jo tradicinė pastogė buvo religinis diskursas, o antrieji namai (kaip Platonas nurodo savo 7–ajame laiške) – filosofija. Tai, kad šiuolaikiniams menininkams rūpi tyla – ir kartu neišreiškiamumas, – turi būti suprasta istoriškai, kaip vyraujančio šiuolaikinio mito apie meno „absoliutumą“ pasekmė. Tylai priskiriama vertė neatsiranda dėl paties meno prigimties, bet kyla iš mūsų dienoms būdingo tam tikrų „absoliučių“ kokybių priskyrimo meno objektui ir menininko veiklai.

            Mastas, kuriuo menas yra susijęs su tuo, kas neišreiškiama, yra labiau specifinis ir šiuolaikinis: menas, pagal moderniąją sampratą, visad susijęs su sisteminiais formalaus pobūdžio pažeidimais. Sistemiškas senesnių formalių konvencijų pažeidinėjimas, kurį atlieka dabartiniai menininkai, suteikia jų darbui tam tikrą nepasakomumo atmosferą – pavyzdžiui, kai auditorija nejaukiai pajunta negatyvią esatį to, kas galėtų būti, bet nėra pasakoma; ar kai bet kuris „teiginys“, agresyviai tvirtinamas nauju ar komplikuotu pavidalu, siekia atrodyti dviprasmis ar tiktai beprasmis. Bet šie neišreiškiamumo bruožai neturi būti iškeliami to, kuris suvokia meno kūrinį pozityviai, sąskaita. Šiuolaikinis menas, nesvarbu, kiek jis save apsibrėžia per potraukį neigti, ir toliau gali būti analizuojamas kaip formalaus pobūdžio teiginių serija.

            Pavyzdžiui, kiekvienas meno kūrinys suteikia mums tam tikrą žinojimo apie kažką formą, pavyzdį ar modelį, tam tikrą epistemologiją. Bet jei žiūrėsime į jį kaip į dvasinį projektą, absoliuto siekimo priemonę, tai matysime, kad kiekvienas meno kūrinys pateikia specifinį meta–socialinio ar meta–etinio takto modelį, padorumo normą. Kiekvieną kūrinį sudaro vieninga visuma tam tikrų preferencijų apie tai, kas gali ir kas negali būti pasakyta (ar pavaizduota). Tuo pat metu, kai jis patylom siūlo sugriauti anksčiau įtvirtintas taisykles, reguliuojančias tai, kas gali būti pasakyta (ar pavaizduota), jis skelbia ir savąją apribojimų sistemą.

 
 
20
 

            Šiuolaikiniai menininkai gina tylą dviem būdais: garsiai ir tyliai.

            Garsusis būdas susijęs su nestabilia „pilnumos“ ir „tuštumos“ priešprieša. Jutiminis, ekstazinis, translingvistinis pilnumos suvokimas, kaip žinia, yra trapus: vienu didžiuliu, veik akimirksniniu, šuoliu jis gali išvirsti į negatyvios tylos tuštumą. Nors ir suvokdama riziką (dvasinio pasibjaurėjimo, netgi beprotybės galimybę), tokia tylos gynyba tampa desperatiška ir pernelyg linkusi į apibendrinimus. Dažnai ji yra apokaliptiška ir turi pakelti visus apokaliptinio mąstymo pažeminimus: tai yra išpranašauti pabaigą, matyti tą dieną ateinant, išgyventi ją ir tuomet nustatyti kitą sąmonės kremacijos, galutinio kalbos užteršimo ir meno diskurso galimybių išsekimo datą.

            Kitas kalbėjimo apie tylą kelias yra atsargesnis. Iš esmės jis tęsia tradicinio klasicizmo pagrindus: rūpinimasis teisingumo pavidalais, padorumo normomis. Tyla tėra „santūrumas“, pakeltas n–tuoju laipsniu. Aišku, perkeliant šį rūpestį iš tradicinio klasikinio meno terpės, tonas pasikeičia – nuo didaktinio rimtumo pereinama į ironišką atvirumą. Bet nors triukšmingasis tylos retorikos stilius gali pasirodyti aistringesnis, jos švelnesni gynėjai (kaip Cage'as, Johnsas) kalba tokius pat drastiškus dalykus. Jie priešinasi tai pačiai absoliučių meno siekių idėjai (programiškai neigdami meną); jie kupini tos pačios paniekos „prasmėms“, nustatytoms buržuazinės–racionalistinės kultūros, pagaliau pačiai kultūrai jos įprastine prasme. Tai, ką futuristai, kai kurie dadaistai ar Burroughsas reiškė šiurkščiu nusivylimu ir ydinga apokalipsės vizija, netampa mažiau rimta, jeigu skelbiama rafinuotai ir žaismingai. Iš tiesų, galima tvirtinti, kad tyla gali išlikti moderniajam menui ir sąmonei gyvybinga sąvoka tik tuo atveju, jeigu bus vartojama su didžiule, veik sisteminga ironija.

 
 
21
 

            Visų dvasinių projektų prigimty slypi polinkis naikinti save – išsemiant savo prasmę, išsemiant terminų, kuriuose jie yra įsikūrę, reikšmes. (Štai kodėl „dvasingumas“ turi būti nuolat perkuriamas.) Visi išties galutiniai sąmonės projektai pagaliau tampa paties mąstymo išaiškinimo projektais.

            Menas, suvokiamas kaip dvasinis projektas, nėra išimtis. Kaip abstrahuota ir fragmentiška pozityvaus nihilizmo, ateinančio iš radikalių religinių mitų, reprodukcija, rimtasis mūsų laikmečio menas vis labiau skatina skausmingus sąmonės pokyčius. Ironija tokioje situacijoje pasirodo esanti vienintelė įmanoma atsvara šiai niūriai meno vartosenai, paverčiančiai jį sąmonės kankinimo arena. Šiandieninė perspektyva tokia, kad menininkai ir toliau naikins meną vien tam, kad šis prisikeltų labiau atsietu pavidalu. Kol meną slegia nuolatinio tardymo našta, pageidautina būtų, kad kai kurie klausimai turėtų tam tikrą žaismės elementą.

            Bet ši perspektyva greičiausiai priklauso nuo pačios ironijos gyvybingumo.

            Nuo Sokrato laikų rastume begalę ironijos vertės individui liudijimų: ironija kaip sudėtingas, svarbus savos tiesos ieškojimo ir gynimo metodas, kaip priemonė išsaugoti sveiką protą. Bet kai ironija tampa geru skoniu ten, kur iš esmės vyksta kolektyvinė veikla – meno kūryboje, – ji gali pasirodyti ne tokia paranki. Nereikia spręsti taip kategoriškai kaip Nietzsche, kuris galvojo, kad ironijos sklaida kultūroje reiškia dekadencijos antplūdį ir artėjantį kultūros gyvybingumo ir galių išsekimą. Post–politiniame, elektroniškai susaistytame kosmopolyje, kurio pirmalaikę pilietybę priėmė visi rimti modernieji menininkai, tam tikri natūralūs ryšiai tarp kultūros ir „mąstymo“ (o menas, be abejonės, šiandien dažniausiai yra mąstymo forma) trūkinėja, todėl Nietzsche's diagnozę gali tekti pakoreguoti. Bet jeigu ironija turi daugiau teigiamų išteklių, negu pripažino Nietzsche, lieka klausimas, kaip toli jie sieks. Nepanašu, kad galimybė be perstojo kasinėtis po prielaidomis ateityje plėsis be galo ir nebus pagaliau permušta nevilties ar juoko, visiškai atimančio kvapą.

 
            Vertė Eugenijus Ališanka

            Versta iš: Susan Sontag. Styles of Radical Will, New York: Farrar, Straus and Giroux, 1969, p. 3–34.

 
            Miestelėnai: Tyla ir postmodernioji kultūra: Kultūrologinis almanachas. – Vilnius: Gervelė, 1999.
Absoliuta Andželika Lukaitė 4 Achille Campanile 4 Adolfas Juršėnas 1 Adolfas Mekas 1 Adomas Lastas 5 Agnė Biliūnaitė 9 Agnė Klimavičiūtė 1 Agnė Narušytė 1 Agnė Žagrakalytė 29 Aidas Jurašius 2 Aidas Marčėnas 45 Aistė Ptakauskaitė 9 Aivaras Veiknys 8 Albertas Zalatorius 3 Albert Camus 4 Albinas Bernotas 3 Albinas Žukauskas 3 Aldona Liobytė 1 Aldona Ruseckaitė 4 Aldona Veščiūnaitė 14 Aldous Huxley 15 Aleksandra Fomina 22 Alfas Pakėnas 6 Alfonsas Andriuškevičius 29 Alfonsas Bukontas 2 Alfonsas Gricius 2 Alfonsas Nyka-Niliūnas 22 Alfonsas Šimėnas 1 Alfredas Guščius 22 Algimantas Baltakis 27 Algimantas Julijonas Stankevičius 3 Algimantas Krinčius 9 Algimantas Lyva 11 Algimantas Mackus 12 Algimantas Mikuta 33 Algirdas Landsbergis 23 Algirdas Titus Antanaitis 3 Algirdas Verba 7 Algis Kalėda 1 Alis Balbierius 29 Allen Ginsberg 3 Almantas Samalavičius 2 Alma Riebždaitė 6 Almis Grybauskas 8 Alvydas Surblys 2 Alvydas Valenta 12 Alvydas Šlepikas 25 Andrej Chadanovič 5 Andrius Jakučiūnas 20 Andrius Jevsejevas 1 Andrius Konickis 1 Andrius Pulkauninkas 2 Andrius Sietynas 2 Andrzej Bursa 4 Andrzej Stasiuk 2 Andrė Eivaitė 1 Angelė Jasevičienė 10 Antanas A. Jonynas 28 Antanas Andrijauskas 1 Antanas Gailius 4 Antanas Gustaitis 6 Antanas Jasmantas 4 Antanas Jonynas 1 Antanas Kalanavičius 2 Antanas Masionis 3 Antanas Miškinis 2 Antanas Ramonas 8 Antanas Rimydis 10 Antanas Vaičiulaitis 9 Antanas Venclova 8 Antanas Šimkus 15 Antanas Škėma 9 Arkadij Averčenko 6 Arkadij Strugackij 2 Arnas Ališauskas 11 Arnas Dubra 1 Artūras Gelusevičius 5 Artūras Imbrasas 4 Artūras Tereškinas 7 Artūras Valionis 13 Arvydas Genys 2 Arvydas Sabonis 1 Arūnas Spraunius 23 Arūnas Sverdiolas 1 Asta Plechavičiūtė 11 Audinga Tikuišienė 1 Audronė Barūnaitė Welleke 1 Audronė Urbonaitė 1 Audronė Žukauskaitė 2 Augustinas Raginis 11 Aurelija Mykolaitytė 1 Aurimas Lukoševičius 1 Auris Radzevičius-Radzius 2 Austėja Čepauskaitė 1 Austė Pečiūraitė 1 Aušra Kaziliūnaitė 24 Balys Auginas 4 Balys Sruoga 19 Belcampo 4 Benediktas Januševičius 39 Bernardas Brazdžionis 3 Birutė Jonuškaitė 28 Birutė Marcinkevičiūtė-Mar 2 Birutė Pūkelevičiūtė 19 Bogdan Chorążuk 2 Boris Strugackij 2 Brigita Speičytė 17 Bronius Radzevičius 8 Bronius Vaškelis 5 Castor&Pollux 74 Catherine Tice 1 Charles Baudelaire 5 Charles Bukowski 18 Charles Simic 6 Christoph Zürcher 4 Crying Girl 1 Dainius Dirgėla 5 Dainius Gintalas 21 Dainius Razauskas 5 Dainius Sobeckis 6 Daiva Ausėnaitė 2 Daiva Molytė-Lukauskienė 4 Daiva Čepauskaitė 13 Dalia Bielskytė 6 Dalia Jakaitė 7 Dalia Jazukevičiūtė 17 Dalia Kuizinienė 8 Dalia Satkauskytė 8 Dalia Striogaitė 11 Danguolė Sadūnaitė 9 Daniela Strigl 1 Danielius Mušinskas 47 Daniil Charms 10 Danutė Labanauskienė 1 Danutė Paulauskaitė 4 Darius Pocevičius 33 Darius Šimonis 9 Deimantė Daugintytė 1 Dino Buzzati 3 Dmytro Lazutkinas 2 Donaldas Apanavičius 2 Donaldas Kajokas 35 Donald Barthelme 4 Donata Mitaitė 25 Donatas Paulauskas 3 Donatas Petrošius 33 Dovilė Zelčiūtė 31 Dovilė Švilpienė 4 Edas Austworkas 4 Edita Nazaraitė 8 Edmondas Kelmickas 4 Edmundas Janušaitis 3 Edmundas Kazlauskas 1 Edmundas Steponaitis 6 Eduardas Cinzas 9 Eduardas Mieželaitis 6 Eduard Limonov 1 Edvardas Čiuldė 4 Egidijus Darulis 2 Eglė Bazaraitė 1 Eglė Juodvalkė 7 Eglė Sakalauskaitė 11 Elena Baliutytė 11 Elena Baltutytė 1 Elena Bukelienė 18 Elena Darbutaitė 1 Elena Karnauskaitė 6 Elena Mezginaitė 7 Elena Žukauskaitė 4 Elina Naujokaitienė 3 Elona Varnauskienė 1 Elvina Baužaitė 1 Elžbieta Banytė 16 Enrika Striogaitė 4 Erika Drungytė 20 Ernestas Noreika 8 Ernesto Che Guevara 5 Eugenija Vaitkevičiūtė 20 Eugenija Valienė 3 Eugenijus Ališanka 40 Evelina Bondar 2 Faustas Kirša 6 Fethullah Gülen 1 Gabriela Eleonora Mol-Basanavičienė 1 Gabrielė Klimaitė 16 Gabrielė Labanauskaitė 13 Gasparas Aleksa 28 Gediminas Cibulskis 1 Gediminas Kajėnas 16 Gediminas Pilaitis 2 Gediminas Pulokas 5 Genovaitė Bončkutė-Petronienė 1 George Orwell 6 Georges Bataille 2 Giedra Radvilavičiūtė 3 Giedrius Viliūnas 5 Giedrė Kazlauskaitė 44 Giedrė Šabasevičiūtė 1 Ginta Gaivenytė 3 Gintaras Beresnevičius 57 Gintaras Bleizgys 32 Gintaras Grajauskas 19 Gintaras Gutauskas 1 Gintaras Patackas 38 Gintaras Radvila 3 Gintarė Bernotienė 7 Gintarė Remeikytė 2 Gintautas Dabrišius 9 Gintautas Mažeikis 1 Ginta Čingaitė 5 Gitana Gugevičiūtė 3 Goda Volbikaitė 2 Gražina Cieškaitė 15 Gražvydas Kirvaitis 3 Grigorijus Kanovičius 8 Grigorij Čchartišvili 5 Guillaume Apollinaire 2 Guoda Azguridienė 1 Gytis Norvilas 24 Gytis Rimonis 2 Gábor Csordás 1 Hakim Bey 2 Hans Arp 5 Hans Carl Artmann 5 Henrikas Algis Čigriejus 19 Henrikas Nagys 15 Henrikas Radauskas 14 Henrikas Stukas 1 Henrykas Sienkiewiczius 1 Henry Miller 2 Herkus Kunčius 29 Hugo Ball 4 Hunter S. Thompson 3 Ieva Gudmonaitė 8 Ignas Kazakevičius 1 Ignas Narbutas 1 Ignas Šeinius 7 Ilona Gražytė-Maziliauskienė 1 Ilse Aichinger 5 Ilzė Butkutė 4 Indrė Meškėnaitė 3 Indrė Valantinaitė 11 Ineza Juzefa Janonė 5 Ingmar Villqist 3 Ingrida Korsakaitė 2 Irena Bitinaitė 2 Irena Potašenko 4 Irena Slavinskaitė 2 Irvin D. Yalom 1 Irvine Welsh 2 Italo Calvino 6 Ivan Vyrypajev 3 J. G. Ballard 3 Jadvyga Bajarūnienė 1 Jan Brzechwa 2 Janina Žėkaitė 3 Janusz Anderman 6 Jaroslavas Melnikas 25 Jaunius Čemolonskas 4 Jeanette Winterson 4 Jehuda Amichaj 2 Jerzy Pilch 2 Jevgenij Zamiatin 3 Johanas Volfgangas fon Gėtė 1 Johan Borgen 3 Johannes Bobrowski 3 John Fante 9 John Lennon 1 Jolanta Malerytė 4 Jolanta Paulauskaitė 1 Jolanta Tumasaitė 1 Jolita Skablauskaitė 23 Jonas Aistis 1 Jonas Dovydėnas 1 Jonas Jackevičius 12 Jonas Kalinauskas 7 Jonas Lankutis 7 Jonas Mačiukevičius 8 Jonas Mekas 24 Jonas Mikelinskas 16 Jonas Papartis 1 Jonas Radžvilas 3 Jonas Strielkūnas 24 Jonas Thente 1 Jonas Vaiškūnas 2 Jonas Zdanys 8 Jonas Šimkus 8 Jorge Luis Borges 17 Josef Winkler 3 José Saramago 7 Jovita Jankauskienė 1 Juan Bonilla 2 Juan Rulfo 3 Judita Polovinkina 1 Judita Vaičiūnaitė 27 Julijonas Lindė-Dobilas 3 Julius Janonis 3 Julius Kaupas 12 Julius Keleras 29 Julius Žėkas 2 Juozapas Albinas Herbačiauskas 8 Juozas Aputis 40 Juozas Baltušis 7 Juozas Brazaitis 7 Juozas Erlickas 17 Juozas Glinskis 10 Juozas Grušas 7 Juozas Kralikauskas 5 Juozas Kėkštas 6 Juozas Mečkauskas-Meškela 1 Juozas Tysliava 8 Juozas Šikšnelis 9 Juozas Žlabys-Žengė 8 Jurga Ivanauskaitė 26 Jurga Katkuvienė 2 Jurga Lūžaitė 2 Jurga Petronytė 2 Jurga Tumasonytė 7 Jurgis Baltrušaitis 6 Jurgis Gimberis 13 Jurgis Janavičius 1 Jurgis Jankus 10 Jurgis Kunčinas 44 Jurgis Mačiūnas 1 Jurgis Savickis 5 Jurgita Butkytė 7 Jurgita Jėrinaitė 1 Jurgita Ludavičienė 1 Jurgita Mikutytė 2 Justinas Bočiarovas 5 Jūratė Baranova 26 Jūratė Sprindytė 52 Karolis Baublys 23 Karolis Gerikas 1 Karolis Klimas 4 Kasparas Pocius 3 Kazimieras Barėnas 17 Kazys Almenas 6 Kazys Binkis 27 Kazys Boruta 43 Kazys Bradūnas 11 Kazys Jakubėnas 5 Kazys Jonušas 3 Kazys Puida 6 Kazys Saja 25 Kerry Shawn Keys 7 Kleopas Jurgelionis 8 Kornelijus Platelis 27 Kostas Ostrauskas 27 Kristina Sabaliauskaitė 9 Kristina Tamulevičiūtė 2 Kurt Vonnegut 12 Kęstutis Keblys 4 Kęstutis Nastopka 9 Kęstutis Navakas 53 Kęstutis Rastenis 3 Kęstutis Raškauskas 2 Laima Kreivytė 1 Laimantas Jonušys 39 Laimutė Adomavičienė 4 Laura Auksutytė 3 Laura Liubinavičiūtė 10 Laura Sintija Černiauskaitė 48 Laurynas Katkus 7 Laurynas Rimševičius 2 Lena Eltang 3 Leokadija Sušinskaitė 1 Leonardas Gutauskas 35 Leonard Cohen 1 Leonas Gudaitis 4 Leonas Lėtas 3 Leonas Miškinas 3 Leonas Peleckis-Kaktavičius 22 Leonas Skabeika 7 Leonas Švedas 5 Leonidas Donskis 5 Lev Rubinštein 3 Lidija Šimkutė 25 Lina Buividavičiūtė 1 Linas Jegelevičius 1 Linas Kanaras 1 Linas Kranauskas 5 Lina Spurgevičiūtė 1 Liudas Giraitis 2 Liudas Gustainis 8 Liudas Statkevičius 2 Liudvikas Jakimavičius 31 Liutauras Degėsys 9 Liutauras Leščinskas 2 Livija Mačaitytė 1 Liūnė Sutema 9 lona Bučinskytė 1 Loreta Jakonytė 14 Loreta Mačianskaitė 1 Lukas Devita 1 Lukas Miknevičius 11 Manfredas Žvirgždas 7 Mantas Areima 1 Mantas Gimžauskas-Šamanas 18 Manuel Rivas 2 Marcelijus Martinaitis 38 Margot Dijkgraaf 1 Marguerite Yourcenar 3 Marija Macijauskienė 8 Marijana Kijanovska 1 Marija Stankus-Saulaitė 11 Marijus Šidlauskas 10 Mari Poisson 18 Marius Burokas 57 Marius Ivaškevičius 7 Marius Katiliškis 13 Marius Macevičius 4 Marius Plečkaitis 5 Mariusz Cieślik 4 Markas Zingeris 3 Mark Boog 2 Marta Wyka 2 Martin Amis 2 Matt McGuire 1 Michael Augustin 4 Michael Katz Krefeld 2 Milda Kniežaitė 3 Mindaugas Jonas Urbonas 1 Mindaugas Kiaupas 1 Mindaugas Kvietkauskas 18 Mindaugas Nastaravičius 8 Mindaugas Peleckis 11 Mindaugas Valiukas 18 Mindaugas Švėgžda 3 Mirga Girniuvienė 1 Monika Kutkaitytė 13 Monika Šlančauskaitė 3 Motiejus Gustaitis 6 Mykolas Karčiauskas 8 Mykolas Sluckis 5 Narlan Martos Teixeira 1 Narlan Matos Teixeira 1 Nerijus Brazauskas 9 Nerijus Cibulskas 11 Nerijus Laurinavičius 3 Neringa Abrutytė 15 Neringa Klišienė 1 Neringa Mikalauskienė 18 Nicolas Born 2 Nida Gaidauskienė 14 Nida Matiukaitė 1 Nijolė Miliauskaitė 14 Nijolė Simona Pukinskaitė 2 Nijolė Storyk 1 Noam Chomsky 1 Ona Ališytė-Šulaitienė 2 Ona Mikailaitė 3 Onutė Bradūnienė 1 Onė Baliukonė 16 Orbita 4 Paul Celan 4 Paulina Žemgulytė 6 Paulius Norvila 10 Paulius Širvys 4 Pedro Lenz 4 Peter Bichsel 2 Petras Babickas 6 Petras Bražėnas 7 Petras Cvirka 8 Petras Dirgėla 16 Petras ir Povilas Dirgėlos 5 Petras Kubilevičius-Kubilius 2 Petras P. Gintalas 5 Petras Rakštikas 5 Petras Tarulis 14 Philip Roth 3 Povilas Šarmavičius 3 Pranas Morkūnas 4 Pranas Naujokaitis 2 Pranas Visvydas 14 Predrag Matvejević 2 Pulgis Andriušis 18 Raimondas Dambrauskas 1 Raimondas Jonutis 2 Ramunė Brundzaitė 7 Ramutė Dragenytė 34 Ramūnas Gerbutavičius 10 Ramūnas Jaras 17 Ramūnas Kasparavičius 26 Ramūnas Čičelis 11 Rasa Aškinytė 1 Rasa Drazdauskienė 2 Rasa Norvaišaitė 1 Rasa Petkevičienė 1 Regimantas Tamošaitis 86 Regina Varanavičiūtė 1 Renata Radavičiūtė 2 Renata Šerelytė 85 Richard Brautigan 9 Rima Juškūnė 1 Rimantas Kmita 32 Rimantas Černiauskas 11 Rimantas Šalna 1 Rima Pociūtė 6 Rimas Burokas 15 Rimas Užgiris 3 Rimas Vėžys 4 Rimvydas Stankevičius 31 Rimvydas Šilbajoris 32 Rita Kasparavičiūtė 1 Rita Tūtlytė 9 Ričardas Gavelis 19 Ričardas Šileika 21 Robertas Kundrotas 8 Roberto Bolano 3 Rolandas Mosėnas 2 Rolandas Rastauskas 22 Romas Daugirdas 33 Romualdas Granauskas 15 Romualdas Kisielius 1 Romualdas Rakauskas 1 Ryszard Kapuściński 3 Rūta Brokert 2 Salman Rushdie 2 Salomėja Nėris 9 Salys Šemerys 12 Samuel Beckett 29 Sandra Avižienytė 1 Sara Poisson 25 Sargis Atsargiai 1 Saulius Keturakis 1 Saulius Kubilius 2 Saulius Repečka 1 Saulius Rimkus 5 Saulius Tomas Kondrotas 10 Saulius Šaltenis 12 Saulė Pinkevičienė 4 Serhij Žadan 6 Sharan Newman 1 Sigitas Birgelis 13 Sigitas Geda 50 Sigitas Parulskis 31 Sigitas Poškus 7 Simona Talutytė 2 Simon Carmiggelt 8 Skaidrius Kandratavičius 11 Skirmantė Černiauskaitė 1 Slavoj Žižek 1 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 7 Sonata Paliulytė 9 Sondra Simanaitienė 5 Stan Barstow 2 Stanislava Nikolova-Čiurinskienė 2 Stanislovas Abromavičius 4 Stanisław Lem 4 Stasys Anglickis 3 Stasys Jonauskas 13 Stasys Santvaras 8 Stasys Stacevičius 16 Tadas Vidmantas 5 Tadas Žvirinskis 4 Tautvyda Marcinkevičiūtė 19 Tautvydas Nemčinskas 4 Teofilis Tilvytis 16 Thomas Bernhard 5 Thomas Pynchon 1 Titas Alga 4 Toma Gudelytė 2 Tomas Arūnas Rudokas 19 Tomas Kavaliauskas 11 Tomas Norkaitis 4 Tomas S. Butkus-Slombas 9 Tomas Staniulis 14 Tomas Taškauskas 8 Tomas Venclova 45 Tomas Čepaitis 1 Tomas Šinkariukas 18 Ulla Berkewicz 4 Vaidotas Daunys 5 Vainis Aleksa 2 Vaiva Grainytė 7 Vaiva Kuodytė 8 Vaiva Markevičiūtė 1 Vaiva Rykštaitė 1 Valdas Daškevičius 11 Valdas Gedgaudas 11 Valdas Papievis 13 Valdemaras Kukulas 41 Valentinas Sventickas 30 Vanda Zaborskaitė 5 Venancijus Ališas 4 Vidmantė Jasukaitytė 28 Viktoras Rudžianskas 10 Viktorija Daujotytė 114 Viktorija Jonkutė 2 Viktorija Skrupskelytė 11 Viktorija Vosyliūtė 4 Viktorija Šeina 9 Viktor Pelevin 2 Vilis Normanas 6 Vilius Dinstmanas 3 Viljama Sudikienė 1 Vilma Fiokla Kiurė 4 Vincas Mykolaitis-Putinas 19 Vincas Natkevičius 2 Vincas Ramonas 4 Violeta Tauragienė 1 Violeta Šoblinskaitė 22 Virginija Cibarauskė 1 Virginijus Malčius 11 Virginijus Savukynas 1 Vitalija Bogutaitė 7 Vitalija Pilipauskaitė 8 Vitas Areška 13 Vladas Braziūnas 51 Vladas Šimkus 10 Vladas Šlaitas 9 Vladimir Sorokin 4 Vygantas Šiukščius 5 Vytas Dekšnys 15 Vytautas Berenis 4 Vytautas Girdzijauskas 10 Vytautas Janavičius 7 Vytautas Kavolis 4 Vytautas Kirkutis 7 Vytautas Kubilius 63 Vytautas Martinkus 23 Vytautas Mačernis 6 Vytautas Montvila 6 Vytautas P. Bložė 32 Vytautas Rubavičius 37 Vytautas Sirijos Gira 5 Vytautas Skripka 8 Vytautas Stankus 10 Vytautas V. Landsbergis 11 Walter Benjamin 10 Werner Aspenström 2 Wolfgang Borchert 4 Woody Allen 6 Yoko Ono 1 Zigmas Gėlė 6 Šarūnas Monkevičius 1 Švelnus Jungas 1 Žilvinas Andriušis 26 Živilė Bilaišytė 10 Živilė Kavaliauskaitė 1 Žygimantas Kudirka-Mesijus 5 ХХХ Nežinomas rašytojas 1