Dzūkų giriose gyvena paukštis bukas.

       — Būū-ū-u, — per naktis baugina paukštis bukas dzūkų girias.

       Koks tas paukštis, — kelmai jį žino, balose, pelkėse, giriose tarp kelmų jis gyvena.

       O man apie jį, vadinas, tą paukštį buką, pasakojo dzūkas toks, kaip jo tas paukš­tis iš girių tenai, tarp balų, tarp pelkių, tik ne tarp kelmų, bet ant smiltynų, kaip pusnis, kada vėjas papučia, gyvenęs.

       Dabar jis ten negyvena, dabar jis per pasaulį eina, kur akys mato. Lengvi dzū­kų smilčių pusnynai toli dzūką nupūtė nuo savo krašto.

       O buvo jis ten užuvėją radęs prie pu­šies, — žiemą ir vasarą žalios, — tos pu­šies užuvėjoje jis didesnę dalį savo gyve­nimo gyvenęs, bet nesulaukęs, kaip jo tė­vų tėvai, tai žaliai pušiai gaudžiant, atsi­skirti su graudžiai gražiu savo kraštu.

       Toks jau likimas buvo, ar per didelės smilčių pusnys pasikėlė ant Baubos pus­valakio, ir nupūtė jį į šalį, sudrumstė vi­sa jo gyvenimą.

       Dabar ten, kur buvo Baubos gyvenimas, pušis ir ta pražuvo, nebeskamba smiltynų pusnynuose, balti pusnynai viską užpustė, nė ženklo nepaliko, kur Baubos gyventa. Ir, turbūt, todėl dzūkui širdį taip grau­dina, kai jis atsimena, kai saulei tekant savo kraštą apleidžiant, balti smiltynai bu­vo sugulę, pušys snaudė, o toli girioje, tarp balų, tarp pelkių paukštis bukas baubė taip graudžiai ir taip graudinančiai, kaip varg­šo dzūko širdis savo kraštą paliekant.

       Toli per klonius, per smilčių kalnelius praėjo buko balsas, toli palydėjo dzūką jo širdį graudindamas. Todėl jo skurdžiose, bet šviesiose, kaip dzūkų ežerėliai, akyse, kai jis atsimena buką, ašara sublizga, kaip blizga tarp smėlio kalnelių, pakalnėse eže­rėliai — ašaros, — kuriuose paukštis bu­kas prieš saulėtekį būkia.

       — Būu-ū-u, — graudina paukštis bukas dzūkų kraštą.

       Ir buko balsas per miškus, per kalnus, per pakalnes, per pelkes, per ežerus, per baltus smilčių pusnynus — skambus, gar­sus, graudinantis ir grasinantis — skam­ba, kartojasi, šimtu aidų atsiliepia, kaip dabar jis atsiliepia dzūko Baubos vargšėj širdy.

       Gyveno Bauba ant pusės valako žemės, — smiltynų tokių, kai grikius ant savo že­mės pasėji, tai pas kaimyną užauga, — skurdo žmogus, bet vis dėlto ant savo že­mės gyveno. Turėjo pačią, vaikų eilę apie pečių, karvę ir arklį ir visiems pastogę — trobų porą.

       Gyvenamoji troba buvo dviem galais, tam gale, kuris rėmėsi į amžinai gaudžian­čią pušį ir buvo darželiu aptvertas, gyveno Baubos šeimyna, o antrame gale buvo laikomi karvė ir arklys.

       Apie visą trobą ėjo vyšnių sodas su ke­letu obelų. Pavasariais pušis nublankdavo, vyšnių sodas pražydėdavo, viename ir antrame trobos gale padidėdavo šeimynos, karvė atsivesdavo veršiuką, o Baubienė pa­gimdydavo vaiką. Veršiukas ir vaikas bliaudavo, bet veršiukas pabliovęs patek­davo į turgų, o vaikas prisidėdavo prie ei­lės apie pečių.

       Pečius pusę trobos užimdavo, čia ir duo­ną kepdavo, ir valgį virdavo, o apie pe­čių ėjo šiltas kaminėlis — pečėla — ant kurio vaikai per žiemą tupėdavo, o ir pats Bauba parėjęs iš miško susišildavo.

       Viršuje ant pečiaus skrandomis susisu­kęs amžinai snausdavo diedas, Baubos tė­vas. Vaikai diedą beerzindami ir praleis­davo ilgus žiemos vakarus. Senis niurnėda­vo, lazda grasindavo, o kai niekas negelbė­davo, pradėdavo pasakoti baisias pasakas apie milžinus, smakus, laumes, raganas ir kitas baisybes, kad vaikai susimesdavo kupeton ir pirštu pajudėti bijodavo. Senis bepasakodamas užmigdavo, vaikai vėl išdrįs­davo ir imdavo iš naujo diedą kirkinti. Taip ir eidavo amžinas karas apie pečių per ilgus žiemos vakarus. Kartais čia įsi­maišydavo motina, — buvusi didelė daini­ninkė, dabar amžinai susirūpinusi vaikais, paršeliais, karve, puodais, ir per tuos visus rūpesčius dainas pamiršusi, — sudrausda­vo vaikus, senį apolbindavo ir vėl nueidavo savo amžinais rūpesčiais užimta. Tėvas čia retai pasirodydavo, jis arba girioje arba antroje troboje — daržinėje — visada bū­davo, kur buvo sukrauti gyvųjų prakaito vaisiai. Nuo gaidgystės ligi gaidgystės kul­davo javus, su spragilu rankoje gindavo savo eilę apie pečių nuo bado, šalčio ir am­žinos pusnies.

       Pavasariais, kai pirma žolė sužaliuoda­vo, pusnynai nutildavo, grioveliais į eže­rėlius nutekėdavo, visi, kas gyvas per žie­mą išliko, palikdavo trobą, vaikai su diedu nuo pečiaus nusikraustydavo, senis užuvėjoje prieš saulę įsitaisydavo, vaikai žvirb­liais smiltynuose pakrikdavo, Bauba su arkliu išeidavo į laukus, motina daržus taisydavo,    visų gyvenimas   pagyvėdavo, tik gal viena pušis vasaros kaitrom prasi­dėjus nublankdavo ir tyliau gausdavo.

       Vasaros saulė degino smiltynus, smilty­nuose brendo duona, augo vaikai. Grau­džiai skurdus gyvenimas, kaip žolė smil­tynuose, kaip Baubos pasėtas javas, kaip amžinai žaliuojanti pušis, — augdavo, ža­liuodavo, skambėdavo, atsilaikydavo prieš skurdą, apsigindavo nuo bado, atsispirda­vo prieš amžiną — smėlio ir sniego — pusnį.

       Ir būt tas gyvenimas atsilaikęs, jeigu ne karas.

       Ištiko ta nelaimė vasaros gale per pačią rugiapjūtę, kai smiltynuose rugiai stovėjo išbalę ir pradėjo byrėti. Buvo didžiausia darbymetė, — visas kaimas buvo laukuose, kai prie trobų pušys krūptelėjo ir palinko.

       Iš pradžių tiktai naktimis buvo girdėti kažkur toli neaiškus armotų baubimas, o paryčiais dangaus kraštai lyg griūdavo, bet su tuo dzūkai buvo apsipratę, kaip su savo skurdžiu kraštu ir balų paukščio buko bau­bimu. Gyvenimas buvo toks kaip visada, jei viena pušis neramiai viršūne dairyda­vosi, jei kas krūpteldavo, tai ir tiek. Saulė kepino, javai brendo, karą tiktai motinų ašaros, išleidus sūnus į karą, primindavo. O tą pavakarę pirmi šrapneliai palenkė prie trobų pušų viršūnes ir laukuose prie darbo pakrikusiem žmonėm kojas pakir­to; kas su dalge, kas su pjautuvu, kas su pėdu čia pat vietoje sukniubo. Nespėjo ap­sižvalgyti, kvapą atgauti, kulkosvydžių lietus su kulkų kruša užėjo ant laukų, ir žmonės — siaubo apimti — pasipylė į na­mus, bėgo į pušų užuvėją, kurioje prieš visokį speigą atsispirdavo. Bet šį kartą ir pačios pušys drebėjo ir linko, šakas, lyg rankas, į šalis blaškydamos.

       Parbėgo Bauba uždusęs iš laukų ir at­sigulė prie daržinės pamato. Žmona su vai­kais i trobą pardūmė. Senis kažkur laukuo­se liko. Arklys vienas su vežimu parlėkė ir sustojo gale daržinės prunkšdamas ir drebėdamas. Žiūrėjo Bauba i arklį, arklys į Baubą, lyg norėdami viens kito paklausti, kas čia atsitiko.

       Laukuose tratėjo šautuvai, pylė kulkos­vydžiai ir raitos kariuomenės viena kitą vijosi. Kai Bauba pakėlė galvą iš po dar­žinės pamato, krauju aptekėję   kareiviai kinkė iš vežimo arklį ir pirma, negu Bau­bai atėjo mintis pasipriešinti apiplėšimui vidury dienos, kareivis ant jo bėrio nujojo per laukus. Tada keturpėsčias nušliaužė Bauba per kiemą j trobą, — troboje pati su vaikais nesavais balsais rąžančių stau­gė. Tik čia jis pajuto, kad arklio neteko, ir tik dabar piktumas jį apėmė.

       — Ar nenutilsit, — riktelėjo jis. — Bėrį, anava, nujojo.

       Troba krūptelėjo, lyg atsikvošėjo nuo pirmos išgąsties, rąžančius nutrūko, kulkų poterėliai aiškiai pabiro į lubas ir sienas.

       Troba sukniubo prie pamatų. Už lango pušis blaškėsi ir lenkėsi prie žemės. Pas­kui, kai pušis išsitiesė ir pro langus Bau­bai pažiūrėjo, — raiteliai vieni kitus į rytus nusivijo, paskui juos klampojo pės­tininkai. Purvini, išvargę jie ėjo per lau­kus.

       Pas Baubą prigužėjo jų pilnas kiemas. Kareivių milinės knibždėjo visame kaime. Išvargę, alkani jie ieškojo poilsio ir mais­to. Nerasdami griozde visus kampus, vai­kėsi po kiemus vištas, antis, o iš Baubos tvarto išsivedė karvę. Krūptelėjo Baubienė, ji iš karto suprato, kas galėjo atsitikti, kaip gi be karvės su vaikais, be karvės — pasnykas. Puolėsi ji prie kareivių, o pas­kui ją ir visi vaikai.

       —  Pasigailėkit, ką gi aš darysiu su ma­žais vaikais, — kabinėjosi ji kareiviams į krūtines.

       Karvė gailiai mykė, cypė vaikai, motinai j sijoną susikabinę.

       Kareiviai nežinojo, kas daryti. Purvini, alkani, išvargę po valandos vėl per laukus, kol lengva dzūkų žeme akis užpils. Pastū­mėjo kareivis moterį atgalia ranka ir kir­viu užsimojęs drožė karvei j kaktą.

       — Karas, — pasakė jis nežinia ar kar­vei ar Baubienei.

       Krito karvė nuo kirvio smūgio, gailiai tik sumykė, o Baubienė graudžiom aša­rom apsiliejo.

       Kareiviai tuojau dar pusgyvę karvę iš­sidalijo gabalais ir susikūrė vidury kie­mo ugnį. Kiekvienas savam katilėly virėsi karvės mėsos gabalą.

       Pamaži temo vakaras. Pilnas kiemas bu­vo ugnies. Apie ugnį sukinėjosi kareiviai, kiti čia pat miegojo.

       Baubai, svetimos šalies užplūsti, dairėsi aplinkui, kaip nesavo namuose. Kareiviai laužė tvoras ir kūrė ugnį. Kiemelis pavir­to tyruma.

       Pušis, ugnies apšviesta, drebėjo ir krūp­čiojo. Po pušim susimetė Baubienė su vai­kais. Ašaros tyliai ritosi per veidus. Vai­kai ir išgąsdinti ir daugelio liepsnų pra­džiuginti, lyg žvėriukai, glaudėsi apie mo­tiną. Priėjo vienas kareivis, pažiūrėjo į išgąsdintą kupetą ir su užuojauta pasakė tą patį:

       —  Karas.

       Pastovėjo vietoje, pažiūrėjo ir nuėjo. Paskui atėjo su katilėliu mėsos.

       —  Valgyk, — sako, — Karas.

       Baubienei dar labiau ašaros per veidus pradėjo riedėti. Kareivis, nežinodamas kas daryti, nuėjo į šalį, palikdamas savo kati­lėlį.

       Vaikai viens į kitą pasižiūrėjo, įsidrąsi­no, apipuolė katilėlį ir mėsą tuojau išsi­dalijo.

       — Besarmačiai, — pasakė motina, — juk savo karvutę suvalgot.

       Vaikai pasižiūrėjo į motiną, į katilėlį, katilėlis jau buvo tuščias. Ką gi darysi, savo ne savo karvutė, vaikai buvo, kaip kareiviai, alkani. Pasisotinę prisiglaudė prie motinos ir sumigo.

       Pradėjo aušti. Laužai kieme pamažu blė­so ir geso. Kareiviai kaip nejučiomis už­plūdo, taip ir išnyko.    Paliko tik kiemas, kaip dykuma, pilnas ugniaviečių; kai ku­rios dar rusėjo ir rūko. Perėjo Bauba su kibiru vandens ir užgesino, kad trobos neuždegtų. O troba buvo, kaip tyruose, tvoros aplink nudegintos, išlaužytos, stulpai iš­versti. Bauba baigęs gesinti sustojo vidury kiemo ir tik dabar jis pamatė, kas atsiti­ko. Nusviro rankos, kibiras nukrito že­mėn, jis negalėjo nei nusikeikti, nei verkti.

       Dangus jau blėso. Buvo baisiai tylu ir nyku.

       Aušo rytas.

       Pro daržinės galą kėlėsi neaiški ir pa­raudusi saulė. Kamuolys, lyg kareivio gal­va, ritosi per kalnelius, pakalnes, ežerė­liuose dar labiau krauju pasrūdamas.

       Per tą neaiškumą ir nykumą kažkaip be galo toli buvo matyti į visus kraštus. Pirmą kartą Bauba taip toli savo kraštą ma­tė. Atrodė, lyg niekad nematytas, pirmą kartą apsidairyta.

       Kalnai kalneliai, lyg iš vargo susikūpri­nę, kažin kur skubinosi, o ežerėliai, tos stambios ašaros, lyg būtų per naktį pri­verkti buvę.

       Tarp pakrikusių kalnelių išblaškyti siū­bavo laukai. Tarp išmėtytų rugių pėdų gu­lėjo kareivių lavonai. Kur pėdas, kur lavo­nas — per ryto neaiškumą — neatskirsi. Ir pėdas buvo lavonas, ir lavonas — pėdas. Pilni laukai išblaškyti buvo.

       Išėjo Bauba su rezginėmis pėdų rinkti. Dievo dovana negali laukuose pražūti, o pakelti tą dievo dovaną, gulinčią šalia la­vono, buvo be galo sunku. Tarytum žemę keli, o ne pėdą. Taip berenkant Baubai pėdus, atėjo sanitarai lavonų laidoti. La­vonus sanitarai čia pat kasė į žemę, va­gose žemėm apmesdami.

       Pamojo sanitarai ranka Baubai.

       Jis priėjo. Sanitarai parodė senį:

       — Pažįsti?

       Argi Bauba savo tėvo nepažins? Senis rankomis apkabinęs žemę ir sustingęs.

       — Užkasti? — paklausė sanitarai.

       Bauba papurtė galvą. Jis atsiminė, kad vakar tėvas negrįžo iš laukų.

       Pasiėmė ant pečių ir parnešė tėvą na­mo. Namie buvo tikra bėda. Kurgi dėsi la­voną, jeigu žingsnio iš savo kaimo negali išeiti. Užkasė senį vyšnių sodo kampe.

       Su senio laidotuvėm Bauba užtruko, ir pasiliko rugiai nesunešioti į daržinę. Už­ėjo lietūs, kariuomenė iš krašto j kraštą stumdėsi, puvo laukuose rugių pėdai ir la­vonai. O paskui ir nešti nebuvo kur. Dar­žinė, pirmam šrapneliui į ją pataikius, nu­rūko į padangę. O su daržine užsidegė ir troba. Tik degėsių krūva ir kaminas liko. Bet ir tas griuvo.

       Pasitraukė Bauba su šeimyna į girią. Gaudė neramiai giria, priglaudusi padegė­lius, o ir padegėliams neramus buvo gy­venimas, kada ne girios paukščiai, bet že­mės kurmiai, žemę rausti įpratę. Bet dabar rausė žemę kariuomenės, viena kitą žudydamos, žemėmis apversdamos. Pavertė visą žemę kapų duobėmis.

       Kai pasitraukė kariuomenė į rytus, su­grįžo Bauba iš girios. Vietoje trobų akmenų krūvą buvo ir pušis, — viena pušis be­likusi buvo, bet ir ta su viršūne nulaužta ir nuo trobos pusės apdegusi.

       Liūdnai gaudė pušis tą vakarą. Dar liūdniau slinko nerami naktis ant išdegintų sodybų. Toli rytuose dangus drebėjo ir že­mė dejuodama atsiliepė. Po pušim iškasė Bauba duobę ir duobėje apsigyveno.

       Per vasarą pusė bėdos buvo duobėje gy­venti, bet rudenį, kai užėjo lietūs, permir­ko žemė, pažlugo smiltynai, — iš duobės bala pasidarė, jei nori — nugarmėk į že­mes.

       Klykė vaikai šlapi ir išalkę, motina kaip višta kapstės po smiltis, trūko jai sparnų savo vaikams priglausti, ji tik pro ašaras žiūrėjo į nykstančius savo vaikus.

       Bauba darė su duobe, ką galėjo, ramstė balkiais, grindė, apkasė aplink grioviu, kad vanduo netekėtų, viršų žolėm, velėnom apklojo, prie skylės įtaisė dangtį, kad kaip galėdami geriau prieš pasruvusias naktis atsispirtų, permirkusias dienas iškentėtų. Taip ėjo šlapias ir neramus ruduo. Skam­bėjo, verkė apsvilusi pušis, rudens vėjų blaškoma, atsiliepė jai iš po šaknų Baubos šeimyna. Džiūvo iš sielvarto pušis. Spyg­liai kaip ašaros byrėjo.

       O čia pat užėjo žiema, pradėjo dumti balta pusnim, kad per naktį užpustydavo duobę, su žeme sulygindavo, jokio ženklo nelikdavo, kad čia žmonių po žemėm esa­ma.

       Paryčiu Bauba, kaip meška iš laužo, prasikapstydavo pro pusnyną, Baubienė pakurdavo ant aslos ugnį, ir pakilę dūmų kamuoliai, stulpais sustingę šaltyje, rody­davo, kad čia dar gyvų žmonių esama.

       Troško, geso išgeltusi ugnis duobėje, o su ja troško ir visa Baubos šeimyna, — vaikai su pirma šalna pradėjo nykti, jų vaikiškos akys temdavo ir užgesdavo, su-stingdamos juodais angliais motinos šir­dyje.

       Verkė Baubienė, o paskui ir ašarų pri­trūko. Bauba dirbo vieną po kito mažus grabelius, iškeldavo rytais iš duobės ir neš­davo po pažastim j pušyną, — po pušim naują duobę kasė. Iš pradžių drebėjo ran­kos, širdis alpo, paskui lyg per miglas ei­davo su grabeliais.    Pusnis tik aplinkui blaškėsi, sniegas spengdavo, krisdavo pas­kutinės motinos ašaros.

       Kai išnešė Bauba paskutinį grabelį, Baubienė jau nebeverkė ir iš duobės nebesi­kėlė. Ji sėdėjo galvą rankom suėmusi ir niūniavo:

       —  A-a-a-a, — tarytum būtų vaiką mig­džiusi.

       — Mirė vaikai, — pasakė Bauba. — Ką

       gi tu supi?

       —  Mirė? Kas mirė? — klausdavo nesuprasdama moteris.

       —  Vaikai, — atsakydavo Bauba.

       — A-a-a-a, — vėl ji susiėmus galvą niū­niuodavo. Ir nežinia, ar ji vaiką migdyda­vo, ar laidodavo. Akys buvo aptemę, mig­la aptararavę.

       Duobė tikra kapų duobe pasidarė. Ir iš jos, kaip iš kapo, nei ištrūkti, nei pabėgti nebuvo kaip, — kapo duobėje tik mirti bu­vo galima. Mirtis ir vaikščiojo su balta pusnim aplinkui, staugdavo per naktis, spengdavo. Tas spengimas glušindavo duo­bėje, pirma laiko marino.

       Nyku ir baisu buvo ant žemės. Tokiose duobėse beveik visas kaimas gyveno. Retas kuris susikalė trobą, panašią į šuns būdą, dar retesniam troba buvo likusi.

       Prie girios pakalnėje, pušų ir kalno užuvėjoje, buvo likusi Svirplio troba, bet kas iš to, ji tik nelaimę atvedė.

       Naktį pasibelsdavo sušalę karo belais­viai, — jie slapstėsi girioje, prašydavo maisto arba nakvynės, o Svirplys, negi žvėris būtų, kad žūstančio žmogaus nepa­sigailėtų, priimdavo po pastoge, sušelpda­vo, kuo galėdavo. Tai visas kaimas žinojo, bet niekam ir į galvą neatėjo, kad pri­glausti benamį žmogų būtu negalima. Apie tai sužinojo ir toks valkata Mikšys, — iš savo krašto, bet biauresnis, negu vilko neštas ir pamestas. Prieš karą skundė jis žmones rusams, dabai vokiečiams. Įskundė jis Svirplį vokiečiams, atėjo su žandaru prisimetę belaisviais, nepažino Svirplys, kad tai gyvatės, priėmė po savo pastoge. Iš ryto atjojo žandarų visas būrys,  su­mušė Svirplį, o namus, vaikams drebant iš šalčio, motinai po kojom su ašarom besiraičiojant, padegė.

       Prigrasino:

       — Žinosite, kad belaisvių slėpti negalima. Jei jau toki gailestingi buvot, tai ei­kite dabar, ieškokite, kas jūsų pasigailės.

       Apsisuko ir išjojo, o Svirplį, pasirišę ant pavadžio, išsivarė.

       Liepsnojo troba, spiegė šaltyje liepsnos, su jomis vaikai ir moteris. Kur dėsis ji su vaikais be trobos vidury žiemos.

       Žmonės priglaudė nelaimingąją pas sa­ve duobėje, o žandarai bijodavo pro kaimą sutemus prajoti, — palaida kulka nuvers­davo žandarą nuo arklio ir pusnis girioje užpustydavo.

       Nerimavo žmonės, siuto, žiemai galo nebuvo matyti, o duobėse prasidėjo badas. Bulvės, javai, kuriuos išgelbėjo, baigėsi, gyvulio visam kaime nebuvo.

       Išbadėję, sutinę žmonės slankiojo nuo duobės prie duobės, ieškodami maisto, bet visose duobėse buvo badas. Retai pas ką kelios bulvės buvo ar javų pora saujų.

       Vaikščiojo ir Bauba kepurę ant akių už­sitraukęs, šviesi diena nemaloni buvo, pan­čiu per liemenį susirišęs, krepšiu ant pe­čių. Bet tam krepšy retai kada kas atsiras­davo, kaip išeidavo, taip ir pareidavo su tuščiu. Jei nuklysdavo kur toliau, kur žmonės nebuvo taip karo sunaikinti, ir jeigu ką gaudavo, pakeliui žandarai atimdavo. Susitiko taip Bauba žandarą.

       —  Halt! — iš tolo rėkia žandaras. — Ką neši? — klausia.

       Nutirpo Bauba ir prie žemės prišalo. Prijojo žandaras ir kabino krepšį nuo kupros.

       — Taip ar taip galas — pamanė Bauba ir traukė iš visų jėgų žandarą nuo arklio.

       Dribtelėjo žandaras į pusnyną, kaip maišas, arklys pasibaidė — nulėkė, pasili­ko juodu dviese pusnyne. Išmalė visą pus­nyną, ėmėsi, storas žandaras klimpo į sniegą, Bauba jį murdė. Parėjo Bauba vos gyvas, bet parsinešė duonos gabalą ir bulvių porą rieškučių.

       Duobėje rado nusilpusią žmoną. Pirma, kai pareidavo, rasdavo ją šiaudų gniūžtę supančią ir niūniuojančią laidotuvių lop­šinę. Dabar duobėje buvo tylu.

       — Mirė, — pamanė Bauba ir dreban­čiom rankom palietė žmonos veidą. Vei­das buvo šaltas.

       Aptemo Baubai akys, lyg viskas sykiu nugarmėjo kažkur į bedugnę, kalneliai, pušys, ežerėliai, lyg kažkaip švystelėjo ir išnyko, — kai atsikvošėjo Bauba, moteriš­kės akys buvo atdaros.

       —  Mariuk, — užspringdamas savo bal­su vos girdimai ištarė Bauba. — Nemirk dar, Mariuk... Aš parnešiau duonos... bul­vių.

       Moteriškės akys, kaip iš stiklo nieko nesuvokdamos žiūrėjo į vyrą.

       Atgrubusiom rankom atnarpliojo Bau­ba krepšį ir ištraukė gabalą duonos.

       —  Valgyk, Mariuk, — siūlė jis jai. — Valgyk! — bet mirštanti moteris žiūrėjo stiklinėm akim nė lūpų nesujudindama.

       Tada pravirko Bauba, nežinodamas, kas daryti. Stambios ašaros byrėjo per jo vei­dus, o atgrubę pirštai trupino taip brangų duonos gabalą. Tuos trupinius bėrė mirš­tančiai į burną, ir sustingę žiaunos pra­dėjo judėti. Prašvito Bauba, ašaros iš džiaugsmo pabiro.

       —  Valgyk, Mariuk, valgyk. Tuoj bus pavasaris. Išgyvensim.

       Pavasaris prikėlė iš numirusių Baubai žmoną. Išsinešė ją ant rankų iš duobės, kai sprogo pirma žolė, plikom pakelėm raičiojosi pralinksmėjusi saulė. Duonos tru­piniai ir saulė atgaivino sunykusią gyvy­bę. Pamažu moteriškė taisėsi, akys gyvėjo, — atgijo drauge su pavasario žeme-Tik pušies nei saulė, nei žemė neatgaivi­no. Per žiemą paskutiniai spygliai nuby­rėjo, sulaukė ji pavasario — nuoga ir mi­rusi, kad graudu buvo į ją ir bežiūrėti.

       Toks pat graudus buvo ir pavasaris. Su­žaliavo kalneliai, šilas smagiau gaudė, linksmiau blizgėjo ežerėliai, bet žmonės, pusgyviai iš duobių išlindę, buvo sustingę, kaip mirusi pušis. Tik norėjos eiti, eiti kažkur per laukus, per šilus, eiti ir nesu­stoti. Bet laikė sprogstanti žemė, laikė ši­lai, laikė ežerėliai, — argi nuo žemės ar­tojas pavasarį gali pabėgti. Atlaikė ir Bauba.

       Su kastuvu išėjo j laukus ir rausė smil­tis. O kam jis jas rausė, ir pats nežinojo, sėklos juk nebuvo.

       Porą bulvių gavo — pasodino, porą sau­jų vasarojaus pasėjo. Sužaliavo išgeltęs vasarojus, išdygo bulvių pora diegų, ir Baubos širdis pralinksmėjo. O kai pernai sėti ir patys sudygę rugiai pasikėlė nuo že­mės, prašvito žmogui ir akyse.

       Tai spartos pridavė, ir prie duobės pora stulpų baltavo. Tai buvo pradžia pirmo trobesio. Šiaip taip sugraibė vieną kitą medgalį, lentgalį ir per vasarą pastatė daržinės grobus. Rudenį rugius iškūlęs ti­kėjosi uždengti stogą, ir bus šis tas pana­šus į daržinę. O kitais metais, jei dievas padės, gal ir trobą bus galima pastatyti, iš nelaimingos duobės išlįsti.

       Su tokiom menkom viltim giedrėjo Baubos akys, aplinkui švito. Vakarais sėdėda­mas su moterim prie duobės, ramino ją:

       —  Matai, Mariuk, dievas padės — vėl gyvensim.

       Nenorom Mariuką nusišypsodavo, jai irgi menka viltis krūtinėje ruseno.

       —  Pagimdysi, Mariuk, dar vaikų... To­kia jau dievo valia su anais buvo... Arklį kaip nors įsigysim. Gyvensim kaip nors.

       O debesys jau rudeniop plaukė. Baigėsi su vasaros dangum prablaivėjusios dienos viršuj Baubos duobės. Su rezginėm ir maišu pravaikščiojo Bauba po permirkusius lau­kus visą rudenį, o čia, kaip bematant, užklupo žiema, ir vėl duobė — kapų duobe virto.

       Drėgmė, šaltis, badas ir dūmai kartino ir taip kartų duobėje gyvenimą. Vasarą pragiedrėjusios akys pradėjo temti, apsi­traukti migla. Baubienė vėl atsiminė laido­tuvių lopšinę, kuria ji vaikus supo.

       — A-a-aa, — linguodavo moteris, pasi­ėmusi šiaudų gniūžtę.

       Ir baisu buvo į moterį žiūrėti. Jos akys vėl pasidarė klaikios, vėl ji viską užmirš­davo, tik supdavo ir supdavo nesamą vai­ką.

       Bauba nežinodavo, kur dėtis nuo to am­žino, pamišusio niūniavimo. Daržinėje spragilo ir pusnies sutartinėje stengdavosi užsimiršti. Nuo gaidgystės ligi gaidgystės sugrubusiom rankom daužydavo sušalu­sius javų pėdus. Pusnis ir vėjas po visus daržinės kampus vaikščiojo ir tą patį men­ką javą gadino. Iš pradžių Bauba kantriai taisė kūleliais užuvėją, lopė skyles, bet tai nieko nepadėjo, vėjai vis tiek staugė, pus­nys pustė, kol išpustė ir išstaugė visą kantrybę iš Baubos galvos. O viltys duobėję buvo palaidotos. Tai Baubienė joms per dienas ir naktis niūniavo.

       — A-a-aa, — laidojo ji.

       Ir dėl visa to Baubai susimaišė protas. Neatsilaikė žmogus. Negalėjo daugiau iš­tverti. Kartą gaidgystėje užsimetė virvę ant balkio, skubiai persižegnojo ir neri­maudamas ėmė virvę sugrubusiom ran­kom narinti ant kaklo. Rankos drebėjo, galvoje spengė tuštuma, akyse mirguliavo, nepajėgė žmogus virvę ant kaklo užsinarinti, o čia išgirdo iš duobės žmonos niūniavimą, ir Bauba sukniubo ant apipustytos šalinės.

       Sniegas pustė pro kampus, blaškėsi po daržinę, o Bauba apipustytas su ašarom, sustingusiom akyse, klūpojo šalinėje. Tai buvo malda. Sušalusios, pamėlynavusios lū­pos nė vieno žodžio nepratarė. Per Baubos galvą ėjo pusnys, staugė vėjas, blaškėsi pripustyta daržinė ir duobė beprotiškai niūniavo... Duobė laidojo visą gyvenimą.

       O vėjas pustė. Bauba ir vėjo nejautė. Nematė, kai niūniuodama žmona atėjo į daržinę ir pamiršusi niūniuoti ėmė purtyti sušalusį savo vyrą.

       — Ar iš proto išėjai? — pykdama klau­sė jo. — Vaikai duobėje verkia, valgyt nori.

       —  Koki vaikai, kieno vaikai, — klausė Bauba.

       O galvoje buvo tuščia. Visos mintys bu­vo sušalusios.

       —  Tavo vaikai, — atsakė Baubienė ir pradėjo vėl niūniuoti.

       Tada išsyk prablaivėjo Bauba. Akyse sumirgėjo šalinė, virvė, žmona ir vaikai, — vaikai su pusnim praėjo pro akis. Iš­blyškę, išbalę, sušalę, alkani vaikai.

       —  Prapuolė, pačia, vaikai, ir mes pra­puoleni, — pasakė Bauba, kai pusnis iš­blaškė vaikų šešėlius.

       —  Tai besarmatis. — atsakė žmona. — Vaikai jam prapuolė. Eik šen, parody­siu! — ir įsikabinusi už pakarpos nutempė Baubą į duobę.

       —  Žiūrėk, — pasakė ir iš piktumo nusispjovė boba.

       Tarp poros akmenų spinksojo ugnis, o apie ugnį blaškėsi tie patys pusnuogių vai­kų šešėliai. Drebėjo jie iš šalčio ir gailiai klykė.

       Prasitrynė Bauba akis, negi iš tikrųjų; vaikai būtų, juk aiškiai atsimena, kai bal­tus grabelius pernai per pusnį vežė. Šešė­liai vėl išnyko. Ugnis blaškėsi, troško ir dūmai sroveno pro duobės skylę.

       — Mirė, — pasakė Bauba, — vaikai. Mirė, pačiuk...

       Bet moteriškė daugiau jau neklausė. Ji lingavo šiaudų gniūžtę ir niūniavo.

       Apšilo duobėje Bauba ir išėjo atgal į daržinę spragilu kulti sušalusių pėdų. Bet neilgai buvo kas kulti. Greit šalinėje vie­toj javų šiaudų krūva buvo, o grūdai, kaip sniegas pavasarį, ėmė tirpti.

       Liko viena duobė su pamišusiu motinos niūniavimu. O aplink pusnys vaikščiojo, vėjai raudojo. Neiškentė Bauba duobėje, pančiu persirišęs ir už pančio kirvį užsi­kišęs išėjo Bauba į girią.

       Darbas. Pirmoji rinktinė knyga. Knygos redakcija K. Borutos, leidžia rašytojų grupė „Darbas“. Kaunas, 1932.

       Skaityti toliau