Donaldas Kajokas. Lietaus migla Lu kalne: esė ir proza, rinktinė. - Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002.

     Kad ir kaip skaityčiau Donaldą Kajoką, pirmiausia jis yra poetas. Nors knygos „Lietaus migla Lu kalne“ pradžioje įrašyta - „esė ir proza“ ir žanro požiūriu nėra kaip prieštarauti, vis tiek Kajoko esė ar proza yra poezija, net nežinau, ar reiktų to atsargaus pirmosios esė knygos pavadinimo „komentarai“. Ar Kajokas ką nors komentuoja? Ir taip, ir ne. Taip, jeigu sakysime, kad komentarai yra labiau išskleista meditacijos, meditacinio eilėraščio forma; tačiau ne, jeigu mėginsime šį komentarą suvokti kaip iliustraciją. Kaip ir poezija, Kajoko „Komentarai“, „dykinėjimai“ ir „Rojus / ruduo“ nekomentuoja nieko, kas būtų šalia poezijos, jie greičiau kaip eilėraščiai kyla patys iš savęs, patys save komentuoja, yra patys sau pakankami.

     Knygą „Lietaus migla Lu kalne“ ir sudaro trys Kajoko meditacijos etapai: 1990 m. išėję „Komentarai“, 1999 m. „dykinėjimai“ ir 2002 m. pasirodęs „Rojus / ruduo“. Šiuos etapus skiria 9 ir 4 metai, nei labai didelis, nei labai mažas gyvenimo tarpas - 15 metų. Tačiau akivaizdu, kad šie gyvenimo tarpai yra skirtingi, pripildyti ryškiai kintančios autoriaus patirties: „Komentarai“ labiau klausiantys, „dykinėjimai“ labiau atsakantys, „Rojus / ruduo“ - labiausiai dvejojantys. Dvejojimas buvo būdingas ir Kajoko poezijai: „o aš likau: dvejonė ir ruduo / tuoj Vėlinės, drėgmė pro sienas medines“ (eil. „Mirusiųjų“). Tokia dvejonė yra graži savo kukliu intensyvumu. Dvejojama dėl paprasto ir dėl sudėtingo, pvz., dėl „rudens“ ir dėl „drėgmės pro sienas medines“. Dvejonė sukuria metaforą paradoksą, kuris itin netikėtai sugeba susieti tolimus vaizdus: taurią, švelnią rudens tamsą ir drėgmę tarp nežinia kokių medinių sienų, kurių keliamą įspūdį norisi vyti šalin. Švelnus grožis ir šaltas šiurpas, sukeltas tokio eilėraščio, išlaisvina žmogaus sąmonę, verčia save suvokti, tirti, medituoti. Nors, dera pasakyti, iki knygos „Mirti reikia rudenį“ tokie paradoksai Kajoko kūryboje nebuvo staigūs, greičiau - paslėpti, švelnūs.

     Knygos „Lietaus migla Lu kalne“ paskutiniame skyriuje paradoksai tampa itin intensyvūs, tiršti, staigūs, netgi agresyvūs. Dar nežinau, kaip juos suvokti.

     Galbūt stebina tai, kad daugelis jų kažkuo artimi siurrealizmo poetikai: „Be abejonės, tai Perkėlos Angelas Sargas. Jo sparnai sunkūs, sodriai žydri, kibirkščiuojantys, truputį sukelti; kairįjį delną jis laiko priglaudęs prie kaktos, o dešiniojoje, per alkūnę lengvai sulenktoje rankoje žioruoja toji nenusakoma šviesa, toji nežemiškom lelijom ir smaragdais žydinti liktarna…

     Tačiau - o bitele ratuotoji! - tai visiškai ne liktarna! Tai liktarnos dydžio į sidabruojantį, stačiai pliekste plieskiantį popierėlį suvyniotas pailgas Atlaidų saldainis, rodantis iš dangaus išklydusiam Angelui kelią!“ (p. 355). Negalėčiau pasakyti, kad tai negražu. Tikrai gražu, vaizdas įsirėžia į mintį, ir ilgai jo nesinori pamiršti. Vis dėlto kartu ir keista - „Rojaus / ruduo“ atrodo neįprastas, nebūdingas Kajoko poetinei sistemai.

     Aišku, neužtenka tokią knygą perskaityti vienu prisėdimu. Net ir nepavyktų. Gal tai lemia mano pačios sąmonėje stipriau įsirėžę „dykinėjimai“. „dykinėjimus“ kol kas norėtųsi laikyti ir intensyviausiai švytinčius knygoje „Lietaus migla Lu kalne“. Tos esė - tai kažkoks žodžio, vaizdo ir pauzės grynuolis, kurį galima prilyginti lengvam atsidūsėjimui po kentėjimo ir nušvitimo. Ir kentėjimo „dykinėjimuose“ beveik nėra, jis neišsakytas, palikti beveik vien nušvitimai: „Laikas teka visai ne ta kryptimi, kuria jūs manote, - ne į kančią ir klyksmą, o į meilę ir šviesą. Akimirka, kurią dabar jaučiate, yra pati šviesiausia, tauriausia, tobuliausia, kokią tik esate patyrę savo gyvenime, nes toks yra kertinis buvimo principas, esminis visatos dėsnis, kurį žinojote, tačiau nejučia pamiršote. Prisiminkime, ar ne jo garbei kadaise buvo ištarta nepaprastos svarbos karališka frazė: TU PALAIKEI, KAS GERIAUSIA, IKI DABAR. Kiekviena atėjusi akimirka yra šiek tiek gražesnė už nuėjusią, o ateinanti dar truputėlį gražesnė už šią, laimingesnė, vaiskesnė - ir taip tęsis per amžius amžinuosius, taip yra ir taip buvo, ir niekad nebus kitaip!“ (p.214). Jeigu iš tiesų autoriaus patarti knygos tekstus skaitytume pagal cituotą Su Lunpo eilėraštį, galėtume pasakyti, kad „dykinėjimai“ yra ta „neskubri sąmonės kelionė į tolimą viršukalnę“, o „Rojus/ ruduo“ - grįžimas atgal, kur „viskas įprasta ir pilka. / Lietaus migla Lu kalne,/ Čhesjanėj kyla bangos“. Tačiau kažkas yra pasikeitę. Neatpažįstamai. Iš vidaus.

     Ko keliaujama ir kodėl grįžtama? Kur ir kaip prasideda Donaldo Kajoko „dykinėjimų“ kelias? Eilėraščiais keliauti Kajokas pradėjo maždaug nuo 1976 metų, ir Vytautas Kubilius šitą kelionę yra pavadinęs - „filosofuojančio žmogaus“. „dykinėjimuose“ yra su šypsena nusakyta tokios kelionės programa: „9. Dykinėtojo žiūros taškas: pajudini mažąjį pirštą - ir sujuda pasaulis. Argi ne?“ (p. 123). Klaidinga būtų manyti, kad Kajoko filosofavimo objektas - tie mažieji pirštai arba kaip nors abstrakčiai suvoktas pasaulis. Nei vienas, nei kitas, o tik tie ratilai, kurie sklinda „pajudinus pirštą“, pats veiksmas, iš pirmo žvilgsnio - toks nereikšmingas, nieko esminga pasaulyje nekeičiantis. Išskyrus tą poveikio jausmą, ratilų skleidimąsi akyse ir sąmonėje, perkeičiantį sąmonę, o tada patirtį, o tada žmogų. Jeigu mėgintumėm rasti apčiuopiamą Kajoko filosofavimo naudą, reiktų pripažinti, kad ji atvirkščia visokiam naudingumui ir iš tiesų neturi jokio tikslo tapti filosofija ar ideologija, neturi tikslo pakeisti pasaulio. Galbūt Kajoko filosofavimo premisa galima būtų laikyti eilėraštį „Vien gėlės yra išmintingos“ iš rinktinės „Meditacijos“: „vakare / netgi keisdamos spalvą / jos visai nesistengia pakeisti pasaulio“.

     Taigi pirmoji esė knyga „Komentarai“ įsiterpia tarp dviejų poezijos knygų - „Tylinčiojo aidas“ (1988) ir „Žuvusi avis“ (1991), ir šis įsiterpimas kiek paaiškina ne esė, bet bendrą kūrybos programą: žavi ironija, šiurkštesnis sakinys, būdingi visai Kajoko kartai (Patackas, Jonynas, Rubavičius, Grybauskas), tapo kitokios nei kitų pasaulėjautos orientyrais - ironija vertė atsiriboti, iš triukšmingo pasaulio pasitraukti į atskirą, savą, o tas savas krypo į pauzę, meditaciją, į Rytus. „Komentarai“ skirti tam nuokrypiui. Šioje knygoje autorius tiesiog mėgina ieškoti atsakymų į jam rūpimus gyvenimo klausimus, nepasikliaudamas įprastomis, šablonais virtusiomis mąstymo schemomis, pirmiausia - kalbos, logikos, viską abstrakcijomis verčiančio proto. Rytai ir Vakarai susitinka per dialogą: daugelį žinomų Vakarų istorijų ir mitų Kajokas patikrina Rytų istorijomis ir mitais (Narcizo mitas, sūnaus palaidūno, nuolatinė ir atsinaujinanti, rūpinti vienuolio tema). Jeigu žiūrėsime atidžiai, tuose Kajoko Rytuose rasime baltų pasaulėjautai būdingų motyvų, tačiau jie itin pasislėpę ir reikalingi atskirų tyrinėjimų.

     Knyga „dykinėjimai“ įsiterpia tarp knygų „Drabužėliais baltais“ (1994) ir „Mirti reikia rudenį“ (2000). Tačiau ir ne tik tarp jų. Kažkur greta, net labai arti, arti panašių nušvitimo formų, būdų atsiduria Marcelijaus Martinaičio „tolstantis“ (2002) ir Aido Marčėno „Dėvėti“ (2001). Nušvitimo turiniai visoje geroje poezijoje, ko gero, tie patys, bent jau panašūs, ir jų rasime ne vienoje pastarojo meto lietuvių poezijos knygoje. Minėtosios tik labiau susisieja. Galbūt ir dėl joms būdingos akimirksnio, mažmožio specifikos. Tikrai, Kajoko kūrybos nušvitimo objektyve - akimirksnis, mažmožis, nežymus judesys, lyg pajudinus mažąjį pirštą, ir tas sukeltas ratilų jausmas, vedantis „Tikro, Realaus, Nesunaikinamo“ (p. 178) link.

     „Rojus / ruduo“, man regis, tarsi sugrįžta į pirminį tašką - į „Tylinčiojo aido“ ir „Žuvusios avies“ poziciją. Pirmojoje „Rojaus / rudens“ esė-novelėje autoriaus valia vėl atsiduria ankstyvųjų eilėraščių „herojai“: lyg tarp kitko gyvenimo esmę bylojantis (sultingą kiaulpienę šlamščiantis) „kvailas triušis“ ir podraug su juo - netikėtai rafinuotą protą trikdanti, tačiau išties tikrą gamtos grožį įkūnijanti (dobilienon įbridusi) „gražuolė“ karvė. Pirmiausia - jie, iki pasirodant žmogui, tik tada jis su savo vertinimais ir požiūriais. Dėl visa ko priminsiu šiuos eilėraščius.

     „Bažnytkaimis“:

     Paskutinis varpo dūžis -
     Ir tyla užlieja pievą…

     Ir tyloj toj savo pienę
     Tyliai šlamščia triušis.

     „Karvė lietuje“:

     Lyja. Šnara tamsios žolės.
     Geležiniuos dobiluos
     Stovi karvė gražuolė
     Drumsto ežero spalvos.

     Nuo spenių lašeliai varva,
     Išsiskėtusi, liūdna
     Vidur lauko stovi karvė
     Nepajudinama.

     Tik aure - drugelis baltas
     Suplazda tarp ragų
     ir nurimsta, prikaltas
     Lietlašio vinuku.

     Ką gi reiškia toks Kajoko kūrybos pradžios ir naujojo etapo susitikimas? Tikriausiai tai, kad kai kas pasibaigė, kai kas prasideda. Tačiau kitaip.

     „Argi ne?“

     Literatūra ir menas
     2003 02 07