sofija_ciurlioniene       Vadinas, turėjau savo liūdnam kambary retą paukštę. Ir turėjau progą iš visai arti į ją įsižiūrėti: vien rašomasis staliukas mudu teskyrė, ir buvo aiški diena. Ta nepaprastoji viešnia besanti ne elegantiškai, tik dailiai, nors ir kukliai, apsitaisiusi — trumpai sakant, skoningai. Tai pastebėjau ir vėlesniame gyvenime. Besanti nedidukė, bet harmoningai nulipdyta. Galvelė, nors atrodė didoka dėl plaukų gausumo, bet besanti gražios formos. O tie gausieji plaukai — kurios jie spalvos anuomet buvo? Taip ir negalėčiau tiksliai pasakyti. Bene apyšviesios šatenes spalvos. O tas pagarsėjęs jos veidelis? Labai labai taisyklingas, subtiliai baltas (poetai seniau sakydavo: kaip lelijos vainiklapis), tartum vidaus šviesos maloniai peršviestas. Labai forminga nosytė, tobulai harmonizuojanti su veido visuma. Ypač nuostabios šnervės, kažkaip tartum graudingai švelnios. O akys? Irgi tobulos formos bei dydžio. O jų spalva? Taip ir nežinau ligšiol, nesgi niekuomet ilgėliau nedrįsau įsižiūrėti. Paliko apskritas įspūdis: kažkas išmintinga ir valinga iš jų veizdi, gal truputį aštru ir šalta, kiaurai veria, bet vienkart patraukliai, net, ar šiaip ar taip, žaviai. . . Ypač, kai ji teikdavos maloniai (ne bet kam) nusišypsoti, visas tas gražusis veidas skaisčia gėle pražysdavo, ir iš tų šaltųjų akių trykšdavo nuostabiai šilti spinduliai, kur siekdavo tau į pat širdies gilumas.

       Tad aną kartą susitarėva, jog ji pati nueis pas Jakštą gauti ko j ieškanti. Apie šį, apie tą pakalbėjus, naujųjų pažinių šneka išseko — ir ponia Sofija stojos atsisveikinti (kas manęs nenuliūdino, nes gi labai jos varžiaus, nors, keista, Vienkart ir miela buvo). Išeidama, stipriai spausdama ranką ir draugiškai spigindama akimis į akis, ji griežtai, bet maloniai įsakyte įsakė: —- Aš padariau tamstai vizitą, dabar tamsta turėsi padaryti man! Būtinai! Ir veikiai!

       Aš ilgai nedrįsau. jai atsivizituoti. Betgi reikėjo. Tad tų pat metų pavakarį, kai nuostabi Kauno gamta sužaliavo vėl sužydo, ryžaus atlikti anuomet nelengvą kelionę į Vytauto skalno pašlaites, tarp Vytauto prospekto ir ano kalno, į dešinę nuo Įgulos bažnyčios.

       Nuvykau, turbūt, lėtąja konke ligi tos bažnyčios, o tuokart pasileidau j ieškoti užburtos princesės namelio. O tų medinių namelių, pasislėpusių ūksminguose soduose, apsodintų gėlėmis, anuomet ten buvo daug ir visur, lyg kokiam dideliam kaime (kur vėliau išsitiesė modernios gatvės su šauniais mūriniais namais ar grakščiomis moderniomis vilomis). Tame idiliškame kaime, šiltai besapnuojančiame praeities sapnus, tarp tų ramių namelių suradau ir ponios Sofijos gyvenamąjį. Keista: pirmojo savo vizito pas šauniąją rašytoją visas smulkmenas mirtinai užmiršau. Net nebeatsimenu, ar tuokart, ar vėliau ji man pasipasakojo, ką, mano patarta, pešus pas savo baisųjį kritiką Jakštą. O papasakojo štai ką:

       Pirmiau ji maniusi, kad Jakštas esąs šališkas, be gilesnės įžvalgos, be skonio kritikas; girdi, jei jis ją kuomet už kurį rašinį pagirtų, ji nuliūstų, nes tas pagyrimas rodytų jos veikalą esant maža ko vertą. Dabar, kai ji pas tą vyrą apsilankiusi, ji savo nuomonę apie jį turinti stipriai pakeisti: Jakštas besąs džentelmenas — mandagus, inteligentas, išmintingas. Ir veidas poniai Sofijai nušvito, tai pasakojant. Man tai girdėti buvo labai malonu, kadangi visuomet Jakštą laikiau žinių skrynia, aukso širdim, proto vyru. Tad karštai pritariau šeimininkei. . . Apie ką toliau tą kartą kalbėjova, nykte išnyko atminty. Tiek vien tikra, jog mieloji šeimininkė vėl kvietė lankytis — būtinai ir veikiai. Ir aš, kaip ir aną sykį, puse širdies prižadėjau.

       Ir vėl labai negreit teištesėjau. Ji nūn jau gyveno daug arčiau — kažkur apie vidurmiestį (gal būsimojo Karo muziejaus rajone). Žinoma, anuomet man buvo aišku, kur ji gyvena, kai man savo adresą pranešė. Ir lengvai jos butą susiradau. Paskambinau ar pasibeldžiau — dabar nebeatsimenu. Betgi kas man atidarė! Nagi, mažutė mergytė, tikra pupa. Kas ji tokia? O ji, kaip niekur nieko: "Jūs, turbūt, pas mano mamytę? Ji išėjus, bet veikiai grįš. Prašom toliau!" Vien tik stebiuos. Vadinas, tai šauniosios ponios Sofijos duktė! netgi paties Čiurlionio, Čiurlionio! Klusniai einu paskui, stebiuos ir šypsau: Vai, tu pupa, pupa! Tik pamanyk — kaip tikra dama su svečiu elgias!

       Įsivedė į salionėlį, nediduką, ne per šviesų, ir vėl maloniai, o taip rimtai kviečia:, "Prašom sėstis!" Ir pati dailiai paniškai sėdas priešais, nė kiek svetimo nesivaržydama... Ir pradėdava laisvai, kaip seni pažįstami, kalbėtis. Kuo tas mano vizitas pasibaigė, dabar lyg tamsoj paskendę, Rodos, susilaukiau pareinant mamytės. Dabar nebeatsimenu, ar tą kartą, ar truputį vėliau ponia Sofija visai man netikėtai pareiškė savo norą, ar priimčiau jos dukrytę prie pirmos išpažinties ir komunijos (ar prie vieno iš tų sakramentų — dabar atminty susipainiojo). Nustebau: juk mūsų daugelis laikėme ją liberale. Betgi nesvyruodamas sutikau. Mergytė, nors atrodė maža, bet buvo jau 11 metų. Susitarėme dėl dienos bei valandos. Aš anuomet (per aštuoniolika metų) laikydavau kasdien mišias katedros š. Sakramento koplyčioj 9 valandą ryto. Skirtąją dieną jiedvi ten ateis prieš mišias ir kas reikiant atliksime. Kadangi buvau labai (tačiau maloniai) nustebęs, neiškenčiau to savo jausmo neišreiškęs poniai Sofijai: mes manėme, jog tamsta esi laisvamanė, gal net netikinti; o štai čia tamsta dukrą vedi į bažnyčią prie šventų sakramentų; nuostabu! argi tamsta tiki? — Ji šviesiai nusišypsojo ir, savo papročiu, kirste atsikirto: Žinoma, netikiu! — Aš žiote išsižiojau: kaip tatai?! — O ji, prasijuokusi, atrėžė: Aš ne tikiu, o tik žinau! — ir mudu patenkintai žvilgterėjova j viens antrą, gerai viens antrą supratusiu: ji daugiau negu tiki — ji žinote žino, jog tikėjimo tiesos yra tiesos!

       Čia skaitytojus turiu atsiprašyti: apie tą liberalizmą bei netikėjimą ar tikėjimą mudu gal ne tą dieną, o kiek vėliau, kalbėjova — niekaip nebegaliu atminty patikrinti.

       Paskirtąją dieną p. Čiurlionienė su dukrele atėjo prieš mano mišias į katedros zakristiją ir mažoji šaunioji Danutė susijungė su Jėzum. O motinėlė labai gražiai dėkojo ir prašė vėl jų nepamiršti. ŠĮ kartą beveik nesvyruodamas pasižadėjau, nes jau buvau bepriprantąs prie baugiosios ponios, kurios nemaža kas varžyte varžės, kadangi ji atrodė tokia... na, smarki, sakytum, vyriška.

       Kiek kartų tame kukliame butely ją lankiau, nebeatsimenu. Šiaip ar taip — maža. Tuomet nė nesistebėjau, kad ji manęs ne vaišindavo: atrodė, jog taip ir turi ;būti. Tai .buvo taip nepanašu į tą Čiurlionienę, kurią pažinau vėliau, — tokią nepaprastai vaišingą. Dabar suprantu, dėl ko taip buvo: ji vargšelė sunkiai vertės finansiškai; tarnybos geriau apmokamos dar neturėjo, o vis žiūrėti į kunigo dėdės saują jai neleido garbės pajautimas; ir tas dėdė pats jau nebebuvo toks pasiturįs, kaip prieš karą: buvo jau atsisakęs nuo Plungės parapijos, perėjęs į mažesnę šiaurvakariniuose Žemaičiuose, o paskui net nutūpęs mažutėj filijoj. Kai vieną kartą anuomet, žiūrėdamas į ją dar tokią jauną, tokią gražią, o taip kukliai apsivilkusią, padariau jai priekaištą, kodėl ji taip paprastai taisos, taip visai neatitinkamai savo grožiui, ir tuo jį tartum sumažina (o juk Dievo duotą talentą reikėtų kultivuoti), ji, liūdnokai šypsodama, man atsakė: Pati žinau, jog taip yra; bet ką žmogus veiksi? juk gražiai atrodyti brangiai atseina, o man pinigų maža tėra. — Kiek vėliau Lietuvos valstybė nupirko iš jos eilę Čiurlionio paveikslų už keliasdešimt tūkstančių litų (bene tarp trijų ir šešių dešimtų tūkstančių). Bet p. Čiurlionienė man pasisakė tų pinigų neliesianti ir juos paliksianti Čiurlionio dukteriai, o pati maitysiantis ir dukrą ant kojų statysianti savo pačios pastangomis. Vadinas, ir tas vyro paveikslų nupirkimas bei Čiurlionio muziejui pavedimas jai gyvenimo materialiai nepalengvino. Ji gavo ilgesniam laikui net vykti šiaurės vakarų Lietuvon, bene Joniškin. Tuo metu ėmėva su ja koresponduoti. Nedaug viens antram teparašėva; bet ta korespondencija buvo man brangi (kadangi su Čiurlioniene) ir įdomi, kadangi tikrai gražūs buvo jos laiškai. . . Kur jie dabar?. ..

       P. Sofijos medžiaginė padėtis žymiai pagerėjo, kai 1925 metais ji gavo pastovią valstybinę vietą Kauno universitete lietuvių kalbos lektore. Toji tarnyba jai labai pritiko: ji visada gyvai domėjos mūsų kalba ir ją nuo mažens buvo iš pašaknų pažinusi, o buvo europietiškai išsilavinusi, o iškalbinga, sąmojingą ir iš viso patraukli. Ponia Daugirdaitė-Sruogienė, kuri ir pati nepėsčia, taip ją apibūdina, kaip lektorę, 1959 metų "Moteries" I numery: "Puiki ji buvo mokytoja, aiškino dalyką metodiškai, gyvai, sausą gramatiką iliustruodama spalvingais pavyzdžiais. Buvau jos klausytoja, pas ją ir Tumą Vaižgantą laikiau lietuvių kalbos egzaminus".

       Bene nuo tų pat 1925 metų jie persikėlė į tinkamesnį butą Žaliajam kalne, senajame Ukmergės plente, netoli Saulės rūmų, kairiojoj plento pusėj, mediniame nedideliame name, antrajam aukšte. Tais metais ir aš savo bute įsitaisiau telefoną — tad pasidarė lengviau susižinoti. Ir ponia Sofija ėmė ta priemone naudotis, kartkartėmis kviesdamasi pietų. O, jinai dabar jau galėjo sau leisti tą ištaigą — pasikviesti svečią ir jį pietumis pavaišinti. Tad ir nuvykau, jau į naująjį butą. Namiūkštis švarus bei šviesus jau net priemenėje bei laiptuose. O reikėjo lipt į antrąjį augštą. Įkopęs žvalgaus, kur)'čia p. Sofijos butas. Ir nustebau: nagi, toj pusėj, kur miesto link, ant durų Jurgio Talmanto kortelė! Mano Jurgio! Juk jis Telšiuose buvo mano vienas iš geriausiųjų bei mylimiausiųjų mokinių! Miela, miela!.. . Na, p. Čiurlionienė, turbūt,   gyvena  priešpriešiais?. ..

       Taip ir besą. Paskambinus, atidarė pati p. Sofija, tokia švarutė, paprastutė, maloniu šypsniu tave sutinkanti. Aprodė butą: nedidelis, labai šviesus, labai švarus, paprastai, bet skoningai apstatytas. Susėdova salionėly, labai jaukiame, labai estetiškame. Priminiau radęs vis-a-vis Talmanto butą. P. Sofija prisipažino, jog jie su jo šeima jau seniau susipažinę ir ji labai jį bei jo šeimą branginanti. Pasisakiau, jog tą Jurgį nuo jo mažų dienų pažįstu, myliu ir stebiuos jo nepaprastais gabumais. P. Sofija visiškai pritarė. Truputį pasikalbėjus, atsiprašė — turinti baigti tiekti pietus. Ir netrukus ne vien patiekė, o ir pateikė: susėdova jaukiame valgomajam prie skaisčiai baltai apdengto ir dailiai indais apstatyto stalo, prie skaniai kvepiančios sriubos, ne vien kvepiančios, o ir tikrai skanios besančios. Tai pat su mėsos kepsniu. Taip pat su saldžiu desertu ir aromatinga kavute. Rodos, retai kur taip gardžiai ir su tokiu geru apetitu tebuvau pietavęs. Ir tai nuoširdžiai pareiškiau mielajai šeimininkei ir pridūriau, jog stebiuos, kad ji, tokia inteligentė bei artistinė siela, sugeba ir virtuvėj taip nuostabiai apsisukti. Ponia Sofija šviesiai ir šiltai nusijuokė: motina išmokiusi. O jei pietūs patikę, tai reikią dažniau ateiti papietauti. Karštai padėkojau už malonų kvietimą, o tos jaukios atmosferos pagautas, ir daugiau pasakiau: kai čia pas ją esąs, tai jaučiąsis taip gerai, jog nė namon eiti nebesinorį; bet keista: kai reikią pas ją iš namų ateiti, tai kažkoks nerimas, ar susivaržymas, ar net kokia baimė apimanti, taip jog sunku pasiryžti. Čia ponia Sofija su užuojauta klausia: kodėl? — Ar leidžiate visai atvirai kalbėti? — klausiu. — Drožkite nuo pat peties! — draugiškai paragina jinai. Tad aš ir drožiu: Mums iš šalies atrodo, jog jūs tokia aštriaprotė, negailestingai kritiška, kiaurai per-skrodžianti žmogų su jo silpnybėmis ir matematiškai jį įvertinanti — tad negalinti jo kiek neniekinti, o juk jūs tokia aštrialiežuvė — tad pati suprantate, kokią išvadą žmogus pats sau padaro! Ir iš viso, aplinkuma sprendžia, jog jūs daugiau proto, nei širdies asmuo ir, taip sakant, ne tiek moteriškas, kiek vyriškas tipas. . .

       Ponia Sofija tylomis išklausė mano išpažintį, liūdnokai, bet atlaidžiai nusišypsojo ir sako: Taip. Gal žmonėms taip atrodo. Bet jie klysta. Aš labai - labai širdim gyvenu. Ir, deja, esu labai moteriška. . .

Aš mielai sutikau, nors kažkur ten giliamo j koks mažas kirminėlis dar vis griaužė: o vistik! .
Perėjus į salionėlį, paprašiau šeimininkę, kad man parodytų, kiek turinti, visas savo foto nuotraukas: aš norįs pamatyti iš įvairių jos gyvenimo periodų. Ji parodė. Gaila, nuo pat kūdikystės nebeturinti. Betgi ir taip kolekcija buvo žavinga. Oi, ta ponia Sofija! Tokia visur aristokratiškai graži ir visur rimta - rimta. Ypač viena nuotrauka besanti graži. Be ceremonijų pareiškiau, jog vertėtų padaryti atviručių ir paskleisti po Europą — žmonės daug išpirktų. Ji vis atlaidžiai klausos mano netaktų. Ir pagaliau didžiausią netaktą padariau šitą: Jūs dar tebesate tokia, kokia šiose nuotraukose, o tebesate jauna: kodėl nebetekate iš naujo? Tiek metų jau našlavote; gyvenimas nelengvas, privalote pagalbos bei globos; o juk ir mylinčią širdį šalia turėti būtų labai pravartu — net ir laimės suteiktų. . . Ponia Sofija, matyti, man ir tai atleido ir, kaip paprastai humoristiškai, savotiškai žemaičiuodama, neva pasiaiškino: "O kad mones vyra nemyl!"

       Tuos pietinius ar popietinius pasikalbėjimus sudėjau į vieną šitą apsilankymą patogumo dėliai. Tikrumoj gal jie buvo išsiskirstę po keletą apsilankymų šiam bute. Vienkart čia papasakosiu, kaip gimė pagarsėjusieji Čiurlionienės šeštadieniai. Bene 1937 metais jinai mane prašė parašyti tų šeštadienių, taip sakant, istoriją, kadangi man teko juose arčiausiai dalyvauti nuo jų sumanymo iki galo. Tad juoba mieliau čia surašau savo atsiminimus apie tą kultūrinį padarą.

       Kai arčiau su S. Čiurlioniene susipažinau, man kilo mintis: ar nevertėtų sukurti tokį literatūrinį-meninį-kultūrinį salioną, kokie jie žydėdavo bei gausių vaisių nešdavo įvairiuose Europos kraštuose, ypač Prancūzijoj 18 bei 19 amžiuje? Tokio saliono širdis puikiai galėtų būti ponia Čiurlionienė, kuri, mano nuomone, turėjo visas būtiniausias tokios "širdies" ypatybes: aukštą inteligenciją, ploną meninį skonį, garbingą visuomenėj vardą, didelę sferose įtaką, o yra vienkart graži ir maloni — patraukli moteris.

       Tą savo mintį pakišau ir karštai ėmiau piršti poniai Sofijai tame pat mudviejų pas ją pasikalbėjime, apie kurį aukščiau pasakojau, ar viename iš kitų mano apsilankymų tame pat bute, Ukmergės plente. Tai įvyko, kaip lig šiandien tikėjau, 1927 metais. Bet šiandien ėmiau kažkodėl abejoti: gal tai atsitiko anksčiau. Ponia Sofija mano sumanymui karštai pritarė (gal ir pati buvo apie tai galvojusi). Ir nutarėva negaišdamu sulasyti keletą "narių" ir pradėti seansus.

 

       Pati saliono širdis pakvietė kaimyną Jurgį Talmantą, o aš, lig tik paminėjau, tuoj ir sumeškeriojau kunigą Nikodemą Raštutį, kurį lenkai buvo iš Vilnijos išvarę už "litvomaniją", ir jis laikinai sukinėjos po Kauną. Buvo tai kietasprandis žemaitis, sunkaus stoto, didele galva, šviesiai rudaplaukis, žydinčiu paprasto kaimiečio veidu, lėtas, nelengvai kalbąs, bet buklus ir gudrus vyras, labai praktiškas, vienkart šiek tiek intelektualas, ne labai gabus, bet labai protingas, o atkaklus - atkaklus, kai veržės į kurį sau brangų tikslą; o brangiausieji tikslai jam buvo — tikyba ir tėvynė; bet ir kultūra jam nebuvo svetima, ką jis parodė, uoliai prisidėjęs prie mūsų saliono (nors ir labai nesalioninė figūra). Neilgai jis tesidarbavo su mumis — išvyko vėl į Vilniją su lenkais niurkintis, kol vėl jį lenkai varyte išvarė.

 

       Ką bepasakysiu apie savo mylimąjį mokinį ir bičiulį Jurgį Talmantą, tą šviesiaplaukį kresną didžiagalvį, plačiakaktį ne iš gražuolių žemaitį nuo Veiviržėnų-Andriejavo, negražbylį mažakalbį, bet giliamintį vyrą. Kai buvau kapelionu Telšiuose, jis mane stebino nepaprastais savo gabumais — mokslo dalykams, tapybai, poezijai, dramaturgijos menui, net vaidybai. Įtraukiau jį į pirmųjų ateitininkų tarpą — ir jis visa siela atsidėjo tam veikimui. Maniau, jog iš jo bus kurs nors didelis ar veikėjas, ar mokslininkas, ar kūrėjas. Bet taip susidėjo jam gyvenimo aplinkybės, kad jam teko pasitenkinti vien mokytojo bei vertėjo darbu. Nežinau tiksliai, bet spėju jį buvus puikų mokytoją — pedagogą. O vertėjas jis buvo pirmos rūšies. Taip pat lietuvių kalbą jis pažinojo tobulai. Išvertė jis labai daug įvairių veikalų ir parašė ar vienas pats, ar susidėjęs su kitais specais, eilę vadovėlių bei žodynų. Visa tai turint omeny, negalima nepripažinti jį Lietuvos kultūriniam gyvenime išvarius gilią bei plačią vagą. Tik gaila, kad jis per anksti mirė. Čiurlionienės šeštadienių lankytojas bei aktyvus dalyvis jis buvo, po pačios ponios, pats uoliausiasis ligi pat galo.

       Pirmasis mūsų posėdis. . . Kiek atsimenu, jis buvo be paprastosios arbatėlės. Vėliau ponia Sofija svečius visuomet vaišindavo arbata su į-vairias savo keptais sausainiais. Ką aną pirmąjį kartą diskutavome, dabar nebeatsimenu. Greičiausia ponia Sofija skaitė mums kurį nors savo Moljero vertimą, bene "Les precieuses ridicules", o mes sakėme, kas ką įmanydami, ar prancūziškąjį originalą, ar kuria nors kalba vertimą: rusišką, lenkišką, vokišką, kartkartėmis ponią stabdėme, keldami abejojimų, siūlydami geresnių posakių ir t.t. Gal jau ir tą pirmąjį kartą skaitė savo Šekspyro vertimų Talmantas. Vėliau jis mums pasidarė, taip sakant, jaučiu juodadarbiu: kai mes kiti ar nebūdavome pasiruošę, ar tingėdavome, versdavomės tuo, kad priversdavome Talmantą: Jurgi, imk ir skaityk mums savo Šekspyrą! Ir jis nė karto neatsisakė ir vis lėtai, kantriai, monotoniškai skaitydavo,   ramiai,   niekuomet   nesusierzindamas mūsų pastabomis. Paskiau gavome ir kitą panašų kankinį — Neveravičių. Atsimenu, vėliau S. Čiurlionienė mums skaitė "Don Juan", "Tartuffe", rods, ir "Malade imaginaire" bei "Georgės Dandin". Nebeatsimenu, ar skaitė "LAvare".

       Mūsų posėdžiuose tame pat bute, atsimenu, bent vieną kartą dalyvavo prof. J. Balčikonis. Vyras gana aukštas, gana plačiais pečiais. Truputį pakumpęs priekin, truputį įtraukta pečiuosna galva. Veidas tipiško kaimiečio lietuvio: išraiška nuoširdi, kukli. Kalba nedaug, neįmantriai, bet apgalvodamas (tad maža šansų, kad ką kvaila pasakytų). Aną sykį jis buvo atsinešęs juridinio fakulteto studentų rašto darbus ir paskaitė mums ištraukų, kaip kuriozą. Nepatikėtumėte, kokius komiškus absurdus nenoromis sukuria nemokšos! Nė mūsų sąmojingasis Ant. Gustaitis juokingesnių gal nesukurtų!

       Po kiek ten laiko Čiurlionienė persikėlė i kitą butą, arčiau universiteto, į patį tą gatvių uogienoją bei gėlyną, kur gatvių vardai už kits kitą kvapnesni bei skanesni, — Lelijų, Rožių, Aviečių, Žemuogių gatvės ir t.t. Pabuvusi ne per ilgai vienoje grožybėje, persidangino ilgesniam laikui į antrą — ten, kur gyveno, tarp kitų, ir ponai Baliai Sruogos, Vinco Bilevičiaus namuosen. Čia mūsų ratelis ėmė sparčiai augti.

       Bene pirmajame iš tų dviejų butų įvyko įžymus mūsų saliono posėdis, kai pabandėme sukviesti būrį įžymiausiųjų mūsų rašytojų. Man bene teko pakviesti patį Maironį, o Čiurlionienė pakvietė Vaižgantą, Krėvę Putiną, o rods ir Žalinkevičaitę-Petrauskienę (kuri tuomet rods dar nebuvo Petrauskienė, o vien Lesevičienė).

       Susirinkome, pasišnekučiavome apie šį, apie tą, ir ponia Sofija jau beliūlanti imtis tikrojo darbo (žinoma, prie įprastosios arbatėlės, be jokių gėralų — jų ponia Sofija niekuomet neteikdavo savo sveteliams — vien sausainiais gal miniatūriniais sumuštinu-kais). Jau mūsų nuolatinių narių buvo paprasta  kietai bei  sausai  pasidarbuoti. Kaip tai patiks mūsų didingiesiems svečiams?

       O patiko štai kaip. Ėjom namon keturiese: Maironis, Vaižgantas, Krėvė ir aš. Maironis ir sako: — Na, ir salionas! Maniau, kad čia bus daugiau laisvo pašnekesio apie Įdomius literatūros, meno ir apskritai kultūros klausimus, kad išgirsime gražios muzikos, kad padainuosime lietuviškų dainų, kad bus, šalia bjauriosios lyties, dar ir dailiosios lyties atstovių, be pačios ponios Sofijos. O čia kas? Gi vertimų skaitymas, sausi gramatikos bei sintaksės, stiliaus bei žodyno dalykai! Na jau! tokių pobūvių man nereikia! Vaižgantas jam gana karštai beveik visais punktais pritarė. Krėvė, kiek atsimenu, nedaug ko tepareiškė, bet buvo pakankamai aišku, jog ir jam tokie įtempto darbo pobūviai ne prie širdies.

       Tą kartą su jais draugiškai išsiskyrėme — ir daugiau Čiurlionienės šeštadieniuose nebesusitikome.
Jakšto ji nė nebuvo kvietusi, ir skaitytojai mėklinąs, dėl ko. Bet, jei būtų kvietusi, senasis kritikas būtų mielai ir uoliai lankęsis. Aš jį tuo atžvilgiu gerai pažinojau. Tačiau Čiurlionienės ta kryptim labai raginti nenorėjau.

       Vadinas, atkritus vyresniesiems literatūros tūzams, pasiliko pastovus šeštadienių būrelis, be Čiurlionienės ir manęs, Putinas, Žalinkevičaitė ir Talmantas. Persidanginus jai į Bilevičių namą, kur gyveno ir poetas Sruoga, o kurį laiką ir prof. VI. Šilkarskis bei L. Karsavinas, tikėjomės, jog prisidės prie mūsų ir Sruoga, o ir tie profesoriai. Tačiau Sruoga neprisidėjo, nežinau kodėl, o jo vietoj ėmė uoliai šeštadienius lankyti jo žmonelė Daugirdaitė-Sruogienė, tokia liekna, tyli, rimta moteris, taisyklingu bajoriškų bruožų siauru veideliu, daug besiklausanti, maža tekalbanti, buvusi universitete Čiurlionienės mokinė, o vėliau bičiulė, dabar žinoma mūsų istorikė, vadovėlių autorė. Šilkarskis kartais pasirodydavo, kai būdavo svarstomas koks jį domįs veikalas; toks apysunkis galvotas vyras, blyškiu veidu, akiniuotas, truputį vis tartum išsiblaškęs, vis truputį lyg kaltai bešypsąs. Karsavinas kiek vėliau įsijungė, bet jau pastoviai. Tačiau apie jį vėliau.

       Gerai žinojau, Jog Čiurlionienė labai domis teatru, nemaža yra rašiusi jam (neseniai, tik 1926 m., buvo išleistas jos veikalas "Aušros Sūnūs" ir dažnai vaidinamas, ir labai mėgstamas), o vėliau sužinojau, jog jaunystėje p. Sofija yra ne kartą vaidinusi ir pati mėgėjų teatruose. Betgi iš teatralų pradžioj tedalyvavo mūsų rately vien Žalinkevičaitė, ta neaukšta, ne per liekna, išimtinai gražiu pažo veidu artistė, didelėmis drėgnai žvilgančiomis, glostomai tave liečiančiomis akimis, švelniu, tęsiamai tekančiu balsu, sultingomis, daug žinančiai, bet nuolaidžiai šypsančiomis Apolono lūpomis, kurios mums nieko nepaskaitė nei padeklamavo, nei diskusijose rods nedalyvavo, tačiau mūsų posėdžius vistik puošė.

       Kiek vėliau buvo įsijungęs į mūsų ratą kitas artistas — Ipolitas Tvirbutas, toks aukštas, liesas, linktelėjęs, truputį vaikišku šypsniu, linksmu, gyvu balsu, su rusišku atgarsiu. Kurį laiką jis uoliai lankė mūsų posėdžius, netgi dalyvavo diskusijose (žinoma, ne kalbos klausimais). Atrodo, jog p. Sofija su juo tarės dėl kurio nors jos naujo veikalo pastatymo. Paskui jis išnyko. Žinau, jog p. Sofija turėjo palankių sau žmonių ir didesniųjų režisierių tarpe. Ypač bičiuliškas buvo jai Kastantas Glinskis. Bet ir su Borisu Dauguviečiu jinai turėjo neblogų santykių. Nesvetimas jai buvo ir ypač gabusis režisierius Oleka Žilinskas. Jie lankydavos Čiurlionienės namuose, bet šeštadienių posėdžiuose nedalyvavo.

       1928 metais mūsų brangiajam Vydūnui buvo sukakę 60 metų. Visuomenė turėjo jį pagerbti. Viena iš pirmųjų Čiurlionienė viename mūsų rato posėdy pareiškė, kad mūsų būrelio pareiga prisidėti prie Vydūno sukaktuvių šventimo: reiktų mūsų vardu suruošti pietus, į kuriuos būtų pakviesti vyresnieji mūsų rašytojai, nedidelis būrelis, kad Vydūnas jaustus intymiau — jis nemėgsta triukšmo. Visiškai sutikome. Ji ėmėsi tą pagerbimą suorganizuoti, taip kad jubiliatas būtų patenkintas: reiksią pietus padaryti vydūniškai vegetariškus ir tai griežtai   (žinoma,  be  svaiginamų  gėralų),  tad reiksią pasinaudoti vieno Vydūnui artimo asmens patarimais. Puiku. Ir Čiurlionienė įprastu savo sumanumu bei energija padarė viską, kaip vien reikiant. Skirtąją dieną susirinkome Tumo Vaižganto klebonijoje šalia Vytauto bažnyčios: Čiurlionienė, prof. Mykolas Biržiška, prel. Dambrauskas-Jakštas, kan. Tumas-Vaižgantas, prof. Mickevičius-Krėvė, Liudas Gira, Faustas Kirša, prof. Mykolaitis-Putinas, kun. Mykolas Vaitkus ir Vytautas Bičiūnas. Čiurlionienė iš pradžių turėjo tam tikrų abejojimų, ar gera bus suvedus draugėn tokius du skirtingus tipus su tokiom priešingom pažiūrom — Jakštą su Vydūnu: ar karštuolis Jakštas ne-susirems su tvirtuoliu Vydūnu? Aš raminau: Jakštas — mandagus vyras, nebijokit, skandalo nebus. Ir pati šeimininkė prisiminė, kai buvus pas jį, jis buvęs toks džentelmenas. Taip ir pasirodė.

       Pietūs nebuvo šnekūs. Nors Čiurlionienė ir stengės kiek kurstyti šneką, nors ir Vaižgantas nevaižgantiškai nedrąsiai bandė jubiliatą kalbinti, šis atsiliepdavo vien asketiškai trumpai — ir vėl angelai skraidė viršum mūsų nuodėmingų galvų. Pasibaigė valgymas — reikia prakalbų. Rodos, vienas Jakštas mūsų vardan tekalbėjo. Visai nenoromis jis ką tik neišprovokavo susirėmimo: norėjo geraširdis pasakyti Vydūnui kokį malonų dalyką — tad ir pareiškė, jog mes jį gerbiame ir branginame, tarp kito ko, ir dėl to, kad jis — tokia graži išimtis tarp mažlietuvių, kurie, girdi, tiek maža tautinio pajautimo beturį bei savigarbos — jie taip pripratę lankstytis prieš savo viešpatį kaizerį ir jį garbinti!

       Žiūriu — Vydūnas švelniai šypso, tyli. Kai Jakštas savo prakalbą pabaigė, Mažosios Lietuvos patriarkas bei pranašas iš lėto stojos ir maždaug taip prabilo: — Nuoširdžiai jums, pone pralote, dėkui už tokius man palankius žodelius, nors aš jų maža tesu nusipelnęs. Tik su vienu dalyku ypačiai negalėčiau sutikti: Tamsta papeikei mano bendratautiečius mažlietuvius, kad jie taip gerbę ir garbinę savo kaizerį ir buvę tokie jam paklusnūs. Man rodos, kad juos už tat privalome ne peikti, o girti: jie gerbė kaizerį ne tokį, koks jis tikrovėj buvo ir kokio mes nemėgstame; jie jį gerbė, kaip didelį tautos ir valstybės valdovą, išmintingą, teisingą ir galingą, kaip didį tėvą, gerą, mylinti savo žmones. Ar nebūtų gera ir jums, didlietuviams, turėti tokį kilnų autoritetą, kurį galėtumėte gerbti, kuriam norėtumėte nusilenkti, kurį verta būtų mylėti?

       Susimąstęs išklausė Jakštas tų didžiojo patrioto žodžių ir, valandėlę patylėjęs, atsistojo ir sako Vydūnui: — Ačiū, kad man akis atmerkėte. Dabar jus, Mažosios Lietuvos brolius, suprantu ir pagerbiu.

       Po pokylio davėmės nufotografuojami. Išskyrus Tumą, kuris švietė kaip mėnulis, rankutes ant pilviuko sunėręs, išskyrus Krėvę ir Biržišką, kur atrodė visai natūraliai, ir pati Vydūną, nugalėtojiškai susinėrusį rankas ant įdubusios krūtinės ir kaip po laimėto mūšio agniai beveizdintį į priekį, mes kiti atrodėme, kaip musę kandę (išskyrus gal dar Girą, kur įkvėptai kažkur žiūrėjo į ne per aukštas palubes, tuo savo rusišku veidu kiek panašus į Dostojevskį), — kaip musę kandę, nes nekas geriau mums atsitiko: tie vydūniški valgiai! Dar ten tebesant, jie jau buvo pradėję kelti mumyse revoliuciją.

       Gaila, į savo šeštadienio posėdi Vydūno nepakvietėme. O gal Čiurlionienė ir kvietė, tik jis, sukaktuvinių iškilmių tampomas, neturėjo laiko. Net gal neturėjo nei jėgų: per mūsų jam suruoštąjį "bankietą", o ir šiaipjau, kur jį tekdavo matyti, jis vis man atrodydavo kaip "mūkelė', toks be galo paliegęs, visai tartum bekūnis. Gal ir jam jo vegetariškas kraštutinumas nėjo į kūną nei į sveikatą. Pasakysite: o vistik jis taip ilgai gyveno — tad jo režimas buvo vykęs ... Kažin? gal po normaliu režimu jis būtų ir ilgiau pagyvenęs... Bet grįžkime prie šeštadienių.

       1929 metais Palangoj susipažinau ir susibičiuliavau su Viktoru Kamantausku iš geros muzikantų giminės (tėvas ir brolis vargonininkai); o jis pasinešė į kalbas, ypač lietuviškąją, bei jos literatūrą. Mokslus jis buvo ėjęs Amerikoj, o toliau studijavęs Paryžiuje, drauq su savo žvaigždžiaake žmonele Irena Eimaityte. Abu mokslūs ir šiaip jau gabūs. Kaip gyvą regiu dvasioje tą mieląjį Viktorą: gana stambus, kiek susikūprinęs, tamsiaplaukis, su dailia ruda barzdele bei ūsais, kuriuos užsiželdino mielosios žmonelės priverstas, kadangi be tų aksesuarų jo veidas atrodė negražus, o jie, vešliai sužėlę, padarė tą veidą tiesiog gražų (tokia, mat, būna barzdos magija!). Ir štai iš to pailgo taisyklingo veido veizdi į tave dvi atviros, šviesios, trumparegiškos akys, ramios, išmintingos. O pro tą barzdelę bei ūsus šypso tau draugiškai rožinės lūpos, kurių spalvos ir panelės galėtų pavydėti. Jis turėjo begalinę atmintį, o buvo labai plačiai apsiskaitęs — tik laikykis, žmogau, kad neįklimptum, jei bandai pažerti savo žinijos turtų! Tais metais jis dar buvo mokytoju Telšių gimnazijoj, bet jau ruošės persikelti į Kauną, ką tą rudenį ir padarė, gavęs redaktoriaus vietą Eltoje. Aš negaišdamas pasiūliau jam įstoti į mūsų šeštadienius, su kuo jis džiugiai sutiko. Pasiklausiau Čiurlionienę, ar atsivesti tą įdomųjį barzdylą. Ji mielai sutiko. Ir taip Kamantauskas pradėjo savo pašalinę karjerą mūsų rately. Ir buvo jis ilgai — ilgai (kol liko paskirtas Lietuvos konsulu Liepojoj bene 1938 m.) uolus šeštadienių lankytojas, ir tai labai aktyvus. Kiek atsimenu, jis mums nieko nepaskaitė iš savo gausingų (ir gerų) vertimų. Bet jis kitaip buvo labai naudingas: pažinojo gerai eilę svarbiausiųjų kalbų, mokėjo puikiai lietuviškai, buvo šiaipjau plačiai ir gilokai išsilavinęs, o labai atsidėjęs ir labai akylai sekė kieno nors ten skaitomus tekstus, nelyginant katinas peles, ir kartkartėmis capt ir pagaudavo kokią riebią (na, kad ir liesesnę) pelę-klaidą ar šiaipsau netobulybę — ir tuoj be ceremonijų, maloniai šypsodamas, ramiai ir mandagiai padarys reikiamą pastabą; o jei kils ginčelis, jis lengvai nenusileis ir solidžiais Įrodymais atkakliai, bet niekuomet ne užgauliai, stengsis pravesti savo nuomonę. Kaip kalbininkas, jis laikės pažangiosios srovės prieš Jablonskio konservatizmą. Stengės ginti įsigalėjusius kalbos faktus prieš perdėtą vyresniųjų ourizmą. Buvo sumanus, reikiant surasti tinkamų žodžių kai kurioms idėjoms išreikšti arba naujadarų nukalti.

       Bene apie tą laiką mūsų darbštų, bet šviesu akiratį kiek apniaukė stori Ralio bei Žadeikio Homero vertimų rankraščiai. Pats Homeras būtų buvę malonu skaityti bei klausyt. Tik vienas mažmožis: vertimai buvo gruboki ir skaudžiai taisytini, ypač Žadeikio. Betgi karingai ėmėmės darbo, apsiginklavę kas originalu, kas įvairiais vertimais. Kaip tik tuomet, regis, sušvito trumpam mūsų horizonte stambiakaulis liesaveidis, kaip kirviu tašytas, tipiškas vokiečių profesorius Brenderis, nemažas graikų literatūros žinovas, simpatingas vyras. Ir Šilkarskis ėmė rodytis (ne vien rodytis — kartais ir prabilti): gana apvalus, sunkokas, didele šviesiaplauke galva, blyškiu veidu, maža saulės tematančiu, daug į knygas įkniubusiu, aukso rėmuose akiniais, pro kuriuos žiūri, bet rods daug nemato, blankios mokslo vyro akys; išvaizda —lyg iš dausų nukritęs į kietąją žemužę našlaitis vyras, tartum dar ne visai sapnams išsiblaškius, nedrąsiai, atsiprašomai šypso. Ir mandagus, mandagus, taurios vakariečių kultūros, o nemaža iš Rytų paveldėjęs asmuo. Daug žinių, net rodos — vos bepanešąs. Kai, būtinam reikalui esant, atsiliepdavo, tai taip nedrąsiai, o protingai.

       Keista: gerai nebatsimenu, ar ilgai mes bendrai vargome su tuo klasikiniu vertimu; tik jau tikrai ligi galo neįstengėme pribristi, ir rankraščiai bene atsidūrė privačiose Čiurlionienės, gal su Talmanto ir Šilkarskio, rankose. Iš tų senųjų tūzų buvo rods dar kartą kitą ir Balčikonis. Bet daugiau — jis vis laiko neturįs: bene jau stropiai triūsėsi aplink amžinąjį mūsų žodyną. Užsuko kažkuria būtina proga (bent vieną kartą aš jį čia mačiau) ir Skardžius, nors jaunas dar, nes neseniai iš Leipzigo studijų grįžęs, bet jau žinomas kalbininkas. Jis man darė įspūdį vyro, kurio šūkis yra "Budėk ir kaukis!' Vidutinio ūgio. Juodais vešliais plaukais. Liūto raukšlė išilgai kaktą. Blizgančios prisimerkusios akys. Kai kalba, rodos, kad skuba iš burnos kuo greičiau išmesti žodžius, lyg kokį karštą daiktą. Žodis per žodį verčias, viens kito nelaukdamas. Mintys aiškios, įrodymai solidžiai pagrįsti, netgi plačiai, profesoriškai. Ginčas karštas bei atkaklus. Geriau neužsidėk! Jis man imponuote užimponavo, kaip tikras kalbos mokslo vyras. Gaila, kad pastoviai prie mūsų neprisidėjo. Būtume daug iš jo išmokę; būtų ir mūsų atliktieji darbai išėję tobulesni. Bet ką gi! Ne kiekvienoj žvaigždžių sistemoj esti po dvi saules. O mūsojoj štai patekėjo kita — Antanas Salys!

       Kuomet ir kurioj vietoj tas įvyko, deja, nebeprisimenu tiksliai: rods, tarp 1929 ir 31 metų tame pat bute, kuriame ligšiol mūsų posėdžiai vyksta — būtent, tuose namuose, kur ir Sruoga savo olimpą buvo susikūręs. Vieną tokį šeštadienį, mums jau susėdus arbatutės gerti ir lengvai besiplepant, ateina kažkas, nes skambutis tai skelbia. Ponia Sofija eina įleisti — ir po valandėlės įsiveda jauną, liekną lietuvių kareivėlį, ne, visą kareivą, nes puikiai išaugusį. O tas veidas, veidas —na, saulutė ir tiek. Toks skaistus lietuvių blondinas, jog tik užsimerk! Ir visa ta povyza, o ant jos ta- uniforma, tai tik palaimingai nusišypsok ir nebesiliauk šypsojęs. Kad tas kareivėlis dabar save pamatytų tokį, kokį mes jį matome, jis tikrai nebe-panorėtų grįžti į civiliokų luomą... Ponia Sofija, jį mums pristatydama, gerai šypsodama, paskelbė: Kas dar nepažįstate — štai jaunas mūsų kalbininkas Antanas  Salys!

       Taip ir pradėjo su mumis darbuotis tas mokslo žemaitis iš Salantų Reketės. Rods, nė vieno posėdžio nepraleisdavo, vis maloniai nusiteikęs, mandagus, draugiškas, vis beturįs atsakymą į mūsų įvairius kalbos kebeklius. Kiek jis į kartais negyvus mūsų sakinius įliejo gaivaus kraujo iš tikrosios žemaičių tarmės! Kiek nesklandžių posakių stilingai pagražino! Kiek pamirštų gyvų žodžių vietoj svetimybių mums pakišo! Kiek naujadarų padėjo sukurti ar pats sukūrė, kai reikdavo naujo žodžio būtinai idėjai išreikšti! Čia bent vieną jo sukurtą žodį skaitytojams, kaip paslaptį, pranešu: visi dabar vartojate,. kur reikiant (ar nereikiant) "staigmeną" — tai Salio sukurta vieno mūsų posėdžio metu. Dabar gal ir jis pats nebeatpažins savo kūdikio. O tokių kūdikių jis turi visą būreli!

       Čia noriu jums pristatyti naują mūsų šeštadienių narį, tykiai įėjusį ir tyliai atsisėdusį savo krasėj ar kėdėj ir ištikimai, be pralaidų, tą dailų veiksmą kas savaitė atkartojantį, jau anuomet pasižymėjusį novelių rašytoją, nors dar jauną, Antaną Vaičiulaitį. Jis tebėra giliai įsmigęs mano vaizduotėj toks, kokį jį anuomet stebėdavau: aukštokas, lieknas, tamsoka eilute, plaukai tamsūs, sklastymas kairėj, sruoga į kaktą nusvirus, akiniai neleidžią išspręsti akių spalvą, veidas tamsiai blyškus, liesas, plonų bruožų, dailiai išpjautom lūpom, — sakyčiau aristokratiškas (kartais jį grafiuku pavadindavau); apskritas įspūdis — kuklus, gal net nedrąsus jaunuolis, mažkalbis, protinga išvaizda. Nedažnai jis prabildavo, visuomet ad rem, trumpai; prieš prabildamas, iš lėto pakeldavo žvilgį aukštyn ir tuoj vėl nuleisdavo, ir imdavo atsargiai varstyti žodžius ant savo minties, palengva jų ieškodamas, truputį snaudulingai, lyg nenorom iš savo vidaus pasaulio pažadintas. Žiūrėdavau aš į jį, žiūrėdavau, ar kai jis kalbėdavo, ar kai kitų klausydavos, — vis atrodydavo, jog jis nelabai tesidomi, kas aplinkui daros ar kalbama, vis jisai tartum žiūri prieš save žemyn, o vistik man atrodydavo, jog jis viską išgirsta bei pastebi, nes jis kartkartėmis taip sąmoningai žvilgterės viršum savo akinių į tave ar į kitką ir taip plonai, vos jaučiamai ironiškai nusišypsos, lyg sakyte pasakydamas: Gerai, gerai! išgirdau, pastebėjau, įsidėjau, savo laiku kur nors pavaizduosiu.... O tu supranti: pavaizduos humoristiškai!... Kiek man pačiam teko per visą laiką išgirsti — jis teskaitė mums bene dvi savo novelytes: vieną apie senovės vyskupą, antrą iš Suvalkijos ūkininkų gyvenimo, vaizduodamas porą tipų vis taip plonai humoristiškai — ironiškai, bet nepiktai, o apie aną vyskupą tai su tikra simpatija.

       Nemažas mūsų šeštadieniams laimikis buvo naujas bei jaunas rašytojas — vertėjas Fabijonas Neveravičius, karininkiškos povyzos bei stoto vyras, aukštas, lieknas, liesas, tamsiai blyškiu veidu, ramus, (bent mūsų posėdžiuose), mandagus, kaip tikras vidurinių Žemaičių bajoras (kas jis bene ir yra). Jis mums buvo itin vertingas, kadangi visuomet turėjo ką paskaityti, o mums kartais to trūkdavo ar dėl to, kad patingėjom parašyti ar nebuvom linkę su savo rašiniu pasirodyti, o Neveravičius visuomet turėdavo kokį vertimą, kurį ramiai drįsdavo skaityti, nes tikrai norėjo išgirsti pastabų ir gerai pataisyti savo •darbą, o vienkart ir pats geriau išmokti lietuvių kalbą, nors ją ir anuomet jau neblogai mokėjo. Beje, jis vieną kartą mums pasiūlė priimti ir įvesti į vartoseną vieną pakaitalą opiam žodžiui "vainiklapiui", tam kalbininkų bei botanikų išrastam kerėplai, o poetų pasibaisėjimui: tas pakaitalas buvo "skvietelis ", Neveravičiaus girdėtas jo Žemaičiuose. Deja, mūsų būrelis išklausė, patylėjo ir.... pavedė užuomarščiai susidoroti. Aš bandžiau tą žodelį vartoti savo rašiniuose, betgi kitiems jis neprigijo. O dabar gal ir pats Neveravičius bus jį pamiršęs... Beje, Neveravičius ilgai bei maloniai mus liūliavo savo dviem vertimais — Reimonto "Kaimiečiais" ir L. Tolstojaus "Anna Karenina". Prisidėjom ir mes, betgi, reikia pripažinti, ir pats vertėjas atliko gražų pagrindinį darbą.

       Bene šiame pat Bilevičių namo periode prisidėjo prie mūsų naujas asmuo — ponia Mašiotaitė-Urbšienė, didelė mažiuko ministro žmonelė: stambi, balta — balta, gana griežta povyza, bet kartais šiltai šyptelėjanti, nedaug, bet su aplombu kalbanti, drąsi, bet gerų manierų. Kurios srities specialistė ji buvo, taip ir ligšiol nežinau. Bet su knyga ji reikalo jau ir anuomet turėjo: buvo gana snobiško, bet kultūros atžvilgiu gana naudingo ratelio narė, būtent, estetiškos knygos šalininkų (bene 27 galvos). Manau, jog ji buvo ne vien pasyvi ano ratelio dalyvė, o ir labai aktyvi kultūrininkė: ne be reikalo ji buvo žinomojo mūsų kultūrininko, pedagogo^ vadovėlių autoriaus, ministro duktė. Tačiau ji mums iš viso nieko nepaskaitė.

       Nieko nepaskaitė ir senasis mūsų dalyvis mielasis poetas ir profesorius Putinas-Mykolaitis. Bent man neteko to malonumo susilaukti. Užtat būdavo taip malonu jį kiekvieną kartą susitikti, draugiškai su tuo nuoširdžiu žmogum pasisveikinti, vienu kitu žodžiu pasikeisti, bet paprastai tuo ir pasitenkinti, nes jis nebuvo šnekus, nors ir nevengė būtinos rimtesnės šnekos. Sėdėdavo jis tyliai ir rimtai, atsidėjęs klausydavos, bet beveik niekuomet neatsiliepdavo savo nuomonės pareikšti, o klausiamas atsakinėdavo labai atsargiai, trumpai, pagrįstai. Bet mes jautėme ir žinojome jį čia, kaip kokią nebylę, reikšmingą dvasią, esant mūsų tarpe ir uoliai savotiškai dalyvaujant.... Ramus, rimtas, tamsus veidas, gražus indoeuropiečio veidas, svajotojo, mąstytojo, poeto. Atrodo valingas ir griežtas vyras. O kai retkarčiais šypteli, tai pajunti žmogus, jog tai širdis tau šyptelėjo .... Ir vėl jis susimąsto, o iš ano šypsulio pasilieka švelnios ilgesio ar liūdesio žaros, vos pastebimos, bet tikros. Taip, pirmiausia — svajotojas, poetas... Ir mąstytojas.

       Šalia Žalinkevičaitės, Urbšienės ir Putino, ir aš beveik nieko rateliui nepaskaičiau, vien diskusijose dažnai dalyvavau. Savo kūrinių tepaskaičiau pirmąjį aktą iš "Žaibo ir Mergaitės" (Čiurlionienė, man baigus, vien tarė: Hmhm... Tad pirmasis aktas.— Palauksime, kai sukursite antrąjį.... O kiti dalyviai tyliai pasilaikė nuomonę sau patiems. Tad aš nei antrojo, nei kitko nebedrįsau jiems skaityti). Dar gal porą kartų paskaičiau iš savo Martialio satyrų vertimo (kuris pasiliko Lietuvoj ir, turbūt, bus žuvęs). O  Čiurlionienė  vieną  kartą  perskaitė mūsų būreliui vieną skyrių iš mano apysakos "Auštant", kuo man suteikė netikėtą staigmeną (staigmenos kartais esi ir tikėtos).

       Čia noriu įsprausti gan stambią figūrą, kurią būtų reikėję pristatyti kiek pirmiau, nes ji pas mus pasirodė bene kiek anksčiau: tai Juozą Keliuotį, anuomet jauną laikraštininką, neseniai baigusį žurnalistikos mokslus Paryžiuj. Jį pakvietė Čiurlionienė, žinoma, dėl to, kad jis baigė studijas tokiame šviesiame kultūros centre — Paryžiuj: ji labai gerbė prancūzų kultūrą. Kuo ji neapsiriko: nors tas Keliuotis labai trumpai tešvietė, kaip kokia trumpaamžė kometa, mūsų šeštadienių padangėje (atsiprašau —kambary), vis dėlto jis paliko neišdildomą savo dalyvavimo pasėką. Tuoj pasakysiu, kurią..

       Jis glūdi mano atminty šitoks: vidutiniško ūgio, nestamantrios laikysenos, tirštais, tamsiais, kiek besigarbanuojančiais plaukais, negrynai blyškiu veidu, kur burna linkus šypsotis, taip sakant, išsišiepus (ar ne panašu i "shee-pish"?), nebenaujai laidyta eilute, atsagstytu švarkiuku viršum pilko megztinuko, į kurio pažastų skyles savininkas mėgsta įsikišti nykščius, kai ima ką dėstyti, o dėsto pagautai, seiles ryčiodamas, truputį užtrūkstamai, vis anaip išsišiepusiai.... Įspūdį daro palankų — geras, idealistas, karštuolis, nemaža žinąs, nemaža mąstęs, mėgstąs ne vien aukštus idealus, o ir didžius žodžius, atsineštus iš  pat Paryžiaus. Jis pats mums nieko nepaskaitė, bet atsidėjęs, klausės, klausės — ir vieną kartą sako maždaug šitaip: — Jūs čia daug įdomių dalykų pasakote. O praeis kiek laiko —ir visa tai liks ar vien jūsų atminty, ar net visai pamiršta. O būtų gera, kad ir kiti lietuviai galėtų sužinoti, ką jūs čia išradote, nustatėte ar išmokote. Reiktų visa tai užfiksuoti, net imti specialų laikraštį leisti. Visi karštai pritarėme ir, pirmiausia, išrinkome patį sumanytoją posėdžių sekretorium. O truputį vėliau nutarėme ir laikraštį (Gimtąją Kalbą) leisti. Į redakcijos komisiją išrinkome Salį, Čiurlionienę, Kamantauską, Talmantą ir bene patį Keliuotį. Kol imta laikraštis leisti, Keliuotis dar mums sekretoriavo. Bet veikiai metė mūsų būrelį ir visa siela atsidėjo savo su prof. kan. F. Kemešiu sumanytajam "Naujosios Romuvos" laikraščiui, kurį jis labai sumaniai ir labai įdomiai ilgą laiką redagavo bei leido, kol atėję bolševikai laikraštį uždarė, o patį redaktorių kažkur ištarabanijo.

       "Gimtosios Kalbos" leidimą ilgainiui pasiėmė nenuilstamasis Sakalo bendrovės sakalas Antanas Kniūkšta ir puikiai leido, irgi lig bolševikams užplūstant. O dabar laikraštis atgijo čia Amerikoj. Dieve, laimink!

 

       Aidai, 1959 m. gegužė-rugsėjis

 

       Skaityti toliau