Kęstutis Navakas. Iš gyvenimo garstyčių bei krienų. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.
Dar pernai pavasarį pasirodė Kęstučio Navako literatūrinių pokštų rinkinys „Iš gyvenimo garstyčių bei krienų“. Labai džiaugiausi, kad pagaliau solidžių leidėjų dėmesio susilaukė lietuviškoji humoristika, ypač toks retas parodijos žanras. Vis atrodydavo, jog šito labai stinga mūsų literatūrai, išsivadavusiai nuo ideologų priežiūros. Knygos nenukišau į lentyną. Ketinau progai pasitaikius užrašyti patirtus įspūdžius. Deja, kai kurie ketinimai turi bjaurų bruožą – gan greitai slopsta.
Spaudoje pasirodė ne tik informacija apie šitą rinkinį, bet ir keletas atsiliepimų – „Mūzų malūne“, „Metuose“, „Literatūroje ir mene“, „Šiaurės atėnuose“... Neginčytinas faktas – K. Navako naujam rinkiniui dėmesio parodyta sočiai.
Prisimenu, Vaiva Kuodytė rašė („Metai“, Nr. 6, 2007), kad autoriaus prašauta pro šalį parinkus knygos skyriams rimtų muzikos žanrų pavadinimus. Betgi čia šėliojama, parodijuojama – kaipgi kitaip? Jau knygos antraštę galima perskaityti nevienprasmiškai. Ir jungtukas BEI pavartotas (ir toliau bus vartojamas!) neteiktinu būdu. Gal tyčia erzinami kalbos normintojai? Pastebėta, kad autorius nesirūpina, ar „kultūrinės nuorodos“ pasiteisina, kad plaukiama „sąskambių paviršiumi“, kad skęstama „tarp hermetiškų juokų“. Parodijos (bet jų nedaug), aišku, galėtų būti prasmingesnės, tikslingesnės. Taip ir būtų, jeigu jas kurtų koks pagiežingas satyrikas ar priekabus kritikas. Knygos paantraštėje aiškiai perspėta, apsidrausta: „Pokštai – eiliuoti ir ne“.
Juokavimas su rašytojų pavardėmis tikrai atrodo beprasmiškas, nemotyvuotas („Giesmė apie Rašytojų sąjungą“). Čia ir keletas akivaizdžių beskonybių: „pagauki Ritą, paimk už picos“, „graibyki Graibų, bučiuoki Bučį“... Tiek to sąmojo.
Nemotyvuotas žaismingumas nelabai ką žada. Pirmajame skyriuje („Giesmės bei raudos“) randame vos kelis reikšmingesnius, dėmesio vertus tekstukus: „Giesmė apie Džoją Barysaitę“, „Almanacho sudarytojo murmelė“, „Nekuklus mažesnių miestų žavesys“... Kitos giesmės pagardintos tai kokiu „deimančiuku“ („miega kaip riešutas šūde“), tai nuobodžiai ištęstos („Buratino rauda“).
Skyriuje „Mazurkos bei polonezai“ jau esama reikšmingesnių, vertingesnių kūrinėlių, tiksliau – parodijų, netgi labai tradicinių. Jos paliudija, kad moderniosios lyrikos neverta parodijuoti – ji pati visa pernelyg parodijiška...
Mėgstu K. Navako tekstus – ir eiliuotus, ir be dzinguliukų. Man mieliausi jo juokeliai. Tokie grakštūs, netikėti, žaismingi, sąmojingi. Autorius pavydėtinai audžia pasirinktą eiliavimo raštą, taip įsismagina, kad nebepaiso nei kirčiavimo, nei kitų kalbos normatyvų. Pavydžiu (ir baidausi!) šitokio laisvumo, atsipalaidavimo.
Sąmoningai suplakama pakylėta ir pažeminta (aukštoji ir žemoji) leksika. Bet ar visada prasminga? Šit „Giesmė apie Aidą Marčėną“ (p. 8). Gal įspūdinga tik konkrečiu atveju, progai pasitaikius, pagiriomis... Bjaurieji žodžiai vartojami primygtinai, prasčiokiškai, kaišiojami įžūliai.
Kitur klasikos posmai (atskiri įvaizdžiai) sviedžiami į žemąjį kontekstą. Koks tikslas? Nebent su minuso ženklu. Klasika murkdoma į žodžių purvyną. Rezultatas priešingas negu geidautum. Tarsi keršijama tai klasikai, ji savaip išniekinama. Nejaugi iš pavydo? Taip nukenčia ir gyvieji, ir mirusieji – Bernardas Brazdžionis, Salomėja Nėris, Antanas Baranauskas, Justinas Marcinkevičius...
Atsitinka keistas dalykas, kai poetas vaikiškai užsižaidžia. Šokinėja per virvutę, ją nuleidęs į parankų aukštį. Nemanau, kad šiuo atveju ta virvutė-kartelė nuleista sąmoningai žemiau bambos ar juosmens, net žemiau kelių. Taip susiklosto netyčia, kai greta sugula tekstai, kuriuose įvairiomis progomis leista sau papiktnaudžiauti gatvine ar knaipės (baro) leksika. Todėl pernelyg dažnai išlenda žodelis š... iš intelektualaus teksto. Dvelkteli negeras kvapelis. Ir dingsta skaitančiajam noras strakalioti per tą kartelę kartu su autoriumi.
Tie pokštai (eiliuoti ir ne) tikrai hermetiški. Tokie iš prigimties. Tokia jų paskirtis. Argi parodijos pretenduoja į platų skaitytojų ratą? Juolab bohemiškieji šmaikštavimai, skaitomi poezijos pavasarių ir rudenų pabaigtuvėse ar pagiriotuvėse, įvairių kitų susiėjimų, svarstymų pramoginėmis valandėlėmis. Skaitytojui, gyvenančiam tos literatūrinės (kultūrinės) terpės išorėje, toli gražu ne visos užuominos bus suprantamos, šis tas (daug kas?) praslys pro akis. Tokie tekstai skiriami saviesiems. Vargu ar pasimėgaus pašaliniai, paprasti mirtingieji. Visa tai – NEMIRTINGIESIEMS...
Jei eiliuotuose pokštuose lyg ir mažoka literatūrinių aktualijų, konkretybių, tai jų su kaupu neeiliuotuose, ypač paskutiniajame skyrelyje „Priedas. Du gaideliai“. Nors linksmai parecenzuotos tik dviejų autorių knygos (A. A. Jonyno ir J. Erlicko), tačiau grakščia ironija perliejamas platus mūsiškės literatūros ruožas. Neapeinama net Nobelio premijos tema. O ji mums aktuali humoro prasme. Juk šaipomasi, kad vienas kitas mūsiškis jau turįs pasirašęs tai progai deramą prakalbą. Tiesa, K. Navakas žengia toliau, drąsiau. Kreipiasi tiesiai į Švedijos karalių, kad šis tarpininkautų skiriant garsiąją premiją Juozui E. Pats nepageidauja. Kilniaširdis! Smagiai, turiningai šmaikštaujama. Talentas sublizga kitaip. Kaip čia neprisiminsi ankstesnės K. Navako esė knygos „Gero gyvenimo kronikos“, kuri buvo sudėliota iš laikraštinės eseistikos „stulpelių“. Beje, dėl eseistikos. Regis, vyksta savotiškos varžybos, daugiausia „Šiaurės Atėnų“ puslapiuose. Ir čia K. Navakas atsidūręs pirmutinėje gretoje.
Kol apie Nobelį tik juokaujama, mūsiškiams kūrėjams pakanka nacionalinės premijos (plius keleto kitų, kuklesnių). Matom, kokios atsiveria galimybės laureatams. Mielai leidžiami užsigulėję rašiniai rašinėliai, periodikoje spausdinami ir dienoraščiai, ir naktiraščiai, ir juodraščiai, ir bet kuri d(z)ingtelėjusi mintelė. Galima atsiskleisti iki visiško nuogumo (begėdiškumo, chamizmo ir pan.). Ir net įtikėti, jog viskas vertinga, ką pagalvoja talentingas žmogus. Tokį įspūdį (ne itin malonų) patyriau aptikęs „Poezijos pavasaris’ 2007“ almanache K. Navako publikaciją „Juodraščių paraštės“. Prirankiota pastabėlių iš keliolikos metų senumo rankraščių. Mat jau tada fiksuota, koks eilėraštis kokiomis aplinkybėmis sukurtas, kas tą naktį dėjos už lango ir šiapus, kaip elgėsi katinas, kas miegojo šalimais... Atseit medžiaga būsimiems tyrinėtojams, kūrybos psichologams. Bene čia jau puikybės daigeliai?
Kaip svarbu laiku gauti solidžią premiją, tarkim, nacionalinę. Nė nesulaukus penkiasdešimtmečio. Kiek šansų, naujų galimybių atsiveria! Visai kitaip, kuo palankiausiai, žiūrės kultūros valdininkai, leidėjai, rėmėjai. Knygomis galės tapti periodikoje išsibarstę įvairūs tekstukai – proginiai, užstaliniai ir gal net postaliniai...
Taip ištrykšta viešumon „kapustnikų“ literatūra, ypač eiliuota. O „kapustnikų“ kultūrai nebegalioja įprastiniai etikos, stiliaus, skonio standartai. Čia madinga, geidautina visa, kas kertasi su rutina, normomis. Čia šmaikštaujama sodriau, riebiau, bjauriau, žiauriau. Valia valužė!
Pagirių ir gertuvių tvaikelis visiškai suprantamas, pateisinamas. Juk bohema be šito neįsivaizduojama. O be bohemos neįsivaizduojama linksmesnė bendravimo nuotaika. Įkvėpimo versmės...
Skaitydamas tokią lektūrą patenki į lengvos, lakios eilėdaros pinkles, tarsi kokias pagirias, kartu su įsikvėpusiu autoriumi pasijunti irgi tarsi pagiringas, apdujęs. Įdomu, ar čia tokia talento įtaiga, ar ir pakaušimo poveikis?
P. S. Koks bendras vardiklis pritiktų šitiems įspūdžiams? Tai knyga, atsiradusi iš talento pertekliaus, iš kūrybingo pramogavimo nuotrupų. Dėlionė, liudijanti rašytojo įvairiapuses galimybes. Ko dar iš jo tikėtis? Staigmena būtų nebent koks romanas (kaip Donaldo Kajoko atveju).
Į metų knygos rinkimus savo balso nesiunčiau. Maniškė metų knyga būtent ši – „Iš gyvenimo garstyčių bei krienų“ (ilgiausiai išbuvo ant mano stalo). Jos autorius tebūnie pagirtas tarp gyvųjų klasikų.
Nemunas
2008 03 20
