Kęstutis Navakas. Atspėtos fleitos: eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.
 

       „Papūsk į pirštus ir tie pirštai tebus tavo burės“, – tokiu švelniu poetiniu palyginimu savo naujausią knygą baigia šių metų „Poetinio Druskininkų rudens“ laureatas poetas Kęstutis Navakas. Štai šitaip, šiltai ir neįpareigojamai, jis kviečia atversti rinkinio „Atspėtos fleitos“ puslapius ir pasinerti į harmoningą žodžių melodiją.

 

       Viename garsiausių Lietuvos metų literatūrinių renginių „Jotvingių“ titulą nuskynęs Kęstutis Navakas yra žinomas poetas, eseistas ir kultūros apžvalgininkas. Jo knygoje „Gero gyvenimo kronikos“ bene geriausiai jaučiama ta samprata, kurią daugelis iš mūsų yra susidarę apie poetus – apsvaigę ir šiek tiek išprotėję nuo mūzų ir vyno trubadūrai, veltui ieškantys grožio šioje gyvenimo beprasmybėje.


       Vis dėlto „Atspėtose fleitose“ K. Navakas atsiskleidžia kiek kitokiu amplua – šmaikštuolis d‘Artanjanas, nusivilkęs apsiaustą, gali būti liūdnas ir rytietiškai susimąstęs. Nusisegęs špagą – pamiršti „ponias bonasje“, jų bučinius ir plaukų aromatą. O tada jo plunksnai pasiduoda visos žodžio spalvos ir atspalviai. Nors poeto ūsas ir toks riestas, nors šypsena ir tokia kandi, per visą knygą tarsi fleitos garsai vinguriuoja persipynusių metaforų ir metonimijų linijos. Taip ir nužingsniuoji „žingsniu išmokusiu taku“, klausydamas, „kaip krenta blakstienos ant veido šešėlio“, kol galop pakeli „blėstantį nuo knygos žvilgsnį“ ir susimąstai:


       nieko neįmanoma sudėlioti iš

       paukščių: jie nepaklusnūs jie

       išsyk išardys tavo sielą


       (eil. „Antras“ p. 57)


       Nėra lengva atsiversti laureato knygą. Juk ne tik poezijoje, bet ir apskritai pasaulyje įvertinimo sulaukia tie, kurie atranda kažką nauja. Jie kone prievarta turi įtikinti aplinkinius, kad tai, ką jie kuria, yra tikrai gražu. Teisinga. Prasminga. Kalbama, kad „Poetinio Druskininkų rudens“ žiuri komisija šįmet labai ilgai diskutavo, kuriai knygai –„Atspėtos fleitos“ ar vilniečio poeto R. Stankevičiaus „Tylos matavimo vienetai“ skirti pirmąją premiją. Svarstyklės šįkart pakrypo Kauno naudai. Ir pagrįstai, nes, kaip laureato kalboje prisipažino ir pats K. Navakas, šįkart įvertinta buvo ne tik jo knyga, bet ir poetika, kuriai jis atstovauja:


      
iš medžių išdužę padangėmis pylėsi varnos

       sparnais kaip stiklais įsipjovę į ryto peizažą

       ir žmonės jau kėlėsi malėsi priegatvių vartuos

       minkšti lyg pagalviai jau ėjo kur kelias juos neša


       (eil. „Budintis“, psl. 9)


       Nenustebčiau, jei kas nors pasakytų, kad K. Navakui patinka Salomėja Nėris. Jo, kaip ir jos, ir poezija dvelkte dvelkia muzikalumu. Tačiau „Atspėtose fleitose“ taip pat yra ir A. Marčėno sonetiškumo, S. Gedos gylio, D. Kajoko įžvalgumo bei K. Platelio intelektualumo. Ir vi dėltoi visa tai leidžia kalbėti ne tik apie gedišką, kajokišką ar platelišką mokyklas, galime tik džiaugtis, kad sužimba viltis prabilti ir apie tikrai gerą navakišką poeziją. Beskaitant knygą susidaro įspūdis, kad „Kauno dendžiu“ tituluojamam K. Navakui šiandien tiesiog nebetinka trubadūro trimitas. Juk garbingas „Jotvingio“ vardas yra kur kas labiau įpareigojantis.


       Nesu pranašas, bet netgi įsivaizduoju, kad apie poetą-fleitininką tikrai bus kas nors parašyta kokiais 2027 m. išeisiančiame interneto literatūros vadovėlyje, skirtame dvyliktokams. Galbūt kaip tik iš jo poezija mano sūnų arba dukterį paskatins studijuoti lietuvių literatūrą. K. Navakas puikiai moka žaisti su amžinybės simboliais. Net ir užvertus knygą jie skamba ausyse tarsi muzika iš 1987 m. Eldaro Riazanovo pastatyto filmo „Užmiršta fleitos melodija“.

       alfa.lt

       2006 10 11