tekstai.lt

Liudas Gustainis. Suprantu nerišliai, bet baltai – žiema (Paulius Norvila. Septyni metų laikai, 2006)

 

norvila_septyni
norvila_septyni
Paulius Norvila. SEPTYNI METŲ LAIKAI. Vilnius: Tyto alba, 2006.

 

Pasitaiko, kartais būna atvirkščiai, tačiau šį kartą, skaitydamas Pauliaus Norvilos eilėraščių rinkinį, turiu nuolankiai pripažinti – jokie komentarai negali prilygti poeto tekstams. Žinoma, nusidrožę irzlų kritiko pieštuką, aptiktume vietų, kurių įmanoma atsisakyti, tačiau sunkiau suprantamos ar trivialesnės tikrai nenusvertų gaivumu šviečiančių plotų. Juozas Erlickas ant P. Norvilos knygos „Septyni metų laikai“ nugarėlės rašo: „Man čia viskas patinka“. Entuziastingai atsiliepia ir Tomas Venclova: „Talentas neginčijamas“.

Tai tiesa. Talento nuginčyti neįmanoma, juo labiau nėra jokios prasmės apskritai ką nors sakyti autoriui. Žmogus yra toks, koks yra, tačiau kiekvieno dieviškumas, poetiškumas vis kitaip pasireiškia, todėl aptikus ar sutikus nematytą neregėtą akmenuką nenumaldomai knieti jį apžiūrėti, pauostyti, liežuviu lyžtelėti ir visaip kitaip išbandyti.

P. Norvilos tekstų poveikis skiriasi nuo kitų autorių poetinių tekstų spinduliavimo, jo eilėraščiai iš esmės kitokie, nors šį teiginį reikėtų pagrįsti.

Pabandysiu tai padaryti, nors ir nežinau, ar pavyks. Kai skaitai Pauliaus eiles, nesinori nieko įrodinėti, maga tiktai skaityti ir gėrėtis, nes tai ne minties šmaikštumas ar išradingumas, ne piešiamų vaizdų šviežumas – iš karto ir nesusivoki kas tai.

Nesirinkdamas atsiverčiu pirmą pasitaikiusį puslapį. Ten randu eilėraštį „Stogais stogais stogais“ (p. 51). Skaitau:

…nepažinsi manęs, kai ateisiu,
nes miegosi, kaip miega sutūpę
tavo vėjai ant mano palangės,
mano šunys ant tavo stogų...


Jokių komentarų nebereikia. Tai net ir ne meninė priemonė – būčiau linkęs tokį pasakymą vadinti atsivėrimu. Juo labiau kad jis rinkinyje – ne vienintelis. Žinoma, galima mąstyti ir taip – atpažįstame talentą, tačiau man dingojasi, jog tai reiškinys, kurio sąvoka „talentas“ nepavyks išsemti.

Kaip reikėtų pakeisti savo jauseną, mąstyseną, kad sugebėtum šitaip matyti? Gal atsakymą pasiskolinti iš eilėraščio „Naktis“ (p. 50)? Jame autorius teigia: „…negalvokim, kas bus, ko nebus, / kai prabusim, surasim sau vietą…“. Ir toliau: „…negaliu pasirinkt, kur prabust, / bet tikėti galiu – nesustoju…“

Tikėjimo galia yra tikrasis kūrybos šaltinis, sakytum, neišsenkami naftos klodai, tik dėl jų nereikia nieko užkariauti, jie visuomet su mumis, pakanka tik juos užuosti ir atpažinti.

Tačiau tai dar ne viskas. Kita ne mažiau svarbi autoriaus pasaulio suvokimo ypatybė, be kurios nebūtų įmanomi būtent tokie, Pauliški, minties viražai – tai pasaulio Vienio pajauta. P. Norvila yra žmogus, kuriam nereikia įrodinėti, jog kitas tėra tik tavo tęsinys, net ne tęsinys – tiesiog vienas kūnas, nes tik tokiu atveju gali taip natūraliai gimti pasakymai, kurie užgniaužia kvapą: „…kaip naujienos pabunda ir nieko / neberanda – tik temstančią gatvę…“

Iš pirmo žvilgsnio – niūrokas vaizdas, bet taip nėra, jis be galo viltingas, netgi romantiškas, nes tikroji posakio prasmė – išorinio pasaulio naujienos atvyksta ir nepaliečia laisvos mano esmės.

Tarkim, atvyksta naujiena apie tai, kad pagaliau sustojo Golfo srovė, dėl to mūsų žemėse įsitvirtino amžinoji žiema, tačiau netgi tokia naujiena neranda klausytojų – P. Norvilos lyrinis herojus iš anksto žino: jam tai tik vienas iš begalės pasikeitimų, kurie vyksta išorėje ir niekada jo nepaliečia.

Reikėtų patikrinti – P. Norvilos DNR struktūra turėtų skirtis nuo vyresniosios kartos poetų. Šis teiginys – vietoj metaforos, nors ką gali žinoti... Juk apie tuos, kurie murkdosi priešpriešos pasaulyje, poetas sako: „…jų gyvenimas pilkas ir juodas, / jų gyvenimas šildosi šalčiais… / …ir išbarstomi žingsniai į naktį, / kuri jungia takus su šešėliais…“ (p. 62).

Tikrai reikėtų patikrinti Pauliaus DNR, nes šitos eilutės nesidrovėdamos sugriauna mano teoriją apie tai, kodėl poetas rašo būtent taip, o ne kitaip – nes nėra ir negali būti jokios teorijos – tiesiog kitokia upė, ir tiek. Paprasta ir nepažini.

„…tavo kalbą sunku man suprasti, / galbūt ji dar nėra užrašyta, / galbūt ji kaip ir tu – nesivaipo / ir nešoka į laikraščių skiautes, / gal kaip lozungas Dievo kišenėj, / egzistuoja nuo laiko pageltus“ (p. 63).

Apie ką iš tikrųjų šitaip kalba poetas? Tai galima pritaikyti vos numanomai moteriai, arba ir tikram peliukui po šluota, tačiau lygiai taip pat tinka daugybei kitų atvejų – poetinė apibendrinimo jėga beveik nesuvaldoma, ji pajėgi išsiveržti į bet kurią pusę, kur tik nukreipsi žvilgsnį.

Juokinga ką nors aiškinti, kai paprasčiausiai džiaugiesi patekęs į egzotišką miestą, nes šiuo atveju poetui (bent jau skaitytojui) miesto įvaizdis atstoja visą (arba moters) pasaulį, ir norisi tik pacituoti, lyg pats tai būtum sugalvojęs: „…ir prašau, kad įleistų, prašau, / bet negirdi manęs tavo miestas, / užsikalęs sapnais langines / ir arbatą išpylęs į dangų, / jis sugrįžta aukoti tavęs, / jis sugrįžta, bet nieko neranda. / nes tavęs čia tikrai per mažai“ (p. 64).

Kaip galima arbatą išpilti į dangų? Tik tokiu atveju, jeigu ir arbata, ir dangus – tolygūs ir lygūs pasauliai. Net jeigu tai atplaukia iš pasąmonės.

Žinoma, skaitant P. Norvilos eiles, nebūtina kiekvieną kartą ieškoti giliausių pasąmonės šulinių, dažnai poetas lengvabūdiškai žaidžia, nors ir tokiu atveju tarsi iš niekur išdygsta nenusakomi, lyg ir absurdiški, tačiau žavūs sugretinimai: „…taip nuo ryto iki sutemos, / užsikasim vidurnakčio smėliu, / aš tylėsiu, nors sienos miegos – / jos kas naktį vis tyko šešėlių“ (p. 67).

Įsivaizduokime – sienos tyko šešėlių, praeinančius juos apuosto, lyg būtų šuniukai, o kažkokiu nesuprantamu būdu gal juos ir praryja, sutalpina savo atmintyje amžių amžiams. Tuomet jau galima užsikasti vidurnakčio smėliu – poetui nakties tamsa prilygsta smėliui: vidurnaktis ant manęs vis byra ir byra, kol pasineriu iki paties pakaušio... Išplėsdamas poeto metaforas, noriu pasakyti, kad tas pats žodis gali būti žaviai subtilus, jaudinantis lygiai taip pat, kaip ir juokinantis, ir absurdiškas, ir stebuklingas.

O štai kitas, talpiais simboliais egzistenciją apibendrinantis pasakymas: „…nes komfortas dėvėtas ilgai – / klasikinis užuovėjos bliuzas, / jei čia upė, tai mes tik krantai, / ledo valtyje tirpstančios mūzos… (p. 66). Apie šiuos tris vaizdinius derėtų nieko nebesakyti, patylėti, o galima būtų parašyti disertaciją apie tai, kaip P. Norvila pritūpė Budai iš dešinės, jiedu pamerkė vienas kitam akį ir nuėjo kiekvienas savo keliu. Kitoje vietoje, eilėraštyje „akordais“, poetas lyg ir Budos būseną nusako kitaip: „…ir jei klaustų tavęs, kas čia krinta, / tai sakyk, kad žinoti nereikia, / nes žinojimas užvakar baigėsi…“ (p. 87).

Reikėtų keletą žodžių tarti ir apie tai, kaip poetas konstruoja eilėraštį, nors žodis „konstruoja“ P. Norvilai visiškai netinka. Jis jį tiesiog išpila „kaip arbatą į dangų“, todėl pagrindinis eilėraščio objektas, asmuo, herojus, nesvarbu, kaip jį pavadinsi, visuomet tiktai švelniai numanomas, dažniausiai nuolatos besikeičiantis. Net jeigu poetas rašytų apie kėdę, eilėraštyje dalyvautų visas pasaulis, sakyčiau, paradoksaliu būdu vienas jo eilėraščio objektas ar reiškinys persismelkia į kitą reiškinį, prasmė prasmenga, iškyla kita, nauja, kuri visai ir ne prasmė. Žodžiu, P. Norvilos tekstus galima prilyginti gyvam gamtos reiškiniui – kartais tai rūkas, kartais pieva ar šniokščiantis vanduo, nors, atrodytų, kalbama apie tolstantį ar artėjantį meilės objektą.

…mes padalinom tai, ko neturėjom,
mes padalinom vienas kitą.
taip kaip pavasaris dalina vėją,
taip kaip ruduo dalina gelsvą rytą,
taip kaip laiškai dalina žmones
į tuos, kur gauna, tuos, kur rašo,
o akmenys dalinas paskutinį vyno lašą...

(p. 74)

Visas pasaulis telpa viename ir priima visus.

Socialiniai tekstai, jeigu tikslu juos taip vadinti, taip pat įdomūs, nors ir ne visuomet iš karto suprantami, ypač kai aliuzijos, asociacijos tolimesnės, asmeniškesnės: „…tavo pėdos mažos snaigėm krinta, / kai valgykloj gyveni, išnyksta miegas, / jeigu sėlina – nebūtinai tai vilkas, / jeigu brazda – dar nereiškia, kad už sienos. / taip kerti save po šaką, kartuvėms / nepasiūlai nė menkiausio argumento, / paskutinis tavo priešas bus palaimintas…“ (p. 77).

Manau, autorius ir norėdamas neįstengtų atsisakyti tolesnių, ne tokių aiškių asociacijų, nes būtent taip jo sąmonė, visa psichinė struktūra reaguoja į pasaulį, o jeigu ir atsisakytų, tai jau nebūtų Paulius Norvila, o kažkas kita.

Kita vertus, būtent šie minties, asociacijų šuoliai labiausiai ir žavi, suriša išbarstyto pasaulio smiltis, kaipo, tarkim, eilėraštyje „tiekimas“: „…kai šerkšnas hienos aky, tu jauti – / temsta greičiau nei turėtų, / ir nelieka akimirkoj vietos – / tik tarpelis medinėj širdy. /…kažkas beldžia į tavo duris / tarp dangaus / tarp dangaus / ir tarp upės“ (p. 85).

Pauliaus eilėraščiai labai platūs, platesni už save, sunku net ir suvokti, kodėl taip yra, tačiau jie pakylėti, bet ne įprastai arba kaip nors dirbtinai pakylėti, o ypatingai – eilėraštis baigiasi, o skaitytojui kyla troškimas veržtis tolyn, tarsi jis būtų užuodęs, kur slepiasi būties šventumas. „…mano laikas – arabai dvyniai, / ir kai ligos pasiveja grobį, / vienas du, vienas du – tu sustoji, / nes toliau paprasčiausiai bijai, / nes žiema kiek platesnė už plačią, / aš sakau, Rafaelis tapytų / čia ne vieną gyvenimą savo, / čia ne vieną gyvenimą kito. / taip tapytų ir viskas iš naujo / prasidėtų kas rytą, kas rytą“ (p. 78).

Vargu ar tokios psichologinės sandaros poetui svarbu, kas apie jį rašoma ar sakoma, nes jo mąstymo ir jausenos ypatybės labai skirtingos. Tad nebūtų per daug įžūlu paskelbti, jog jis, be jokios abejonės, yra ateivis iš kitos planetos, gal net iš Andromedos ūkų ar Sirijaus. Arba dar iš kur nors. Lygiai taip pat Paulius neturėtų ištirpti nuo pagyrų savo poezijai, nes daugelyje eilėraščių galima užčiuopti stiprų imunitetą didybės manijai, kuri dažnai silpnesnį žmogų sugniuždo arba sunaikina jo gebėjimus, kas jau seniai visuotinai žinoma ir suprantama. „…tu sapnuosi mane, o aš nieko nejausiu, / nei garbės, nei troškimo – tik sąžinės tylą, / tik ravėsiu kažką iš dangaus, o dangus iš manęs…“ (p. 92).

Paulius Norvila – tikrai originalus autorius, kuris geba savo originalumą išreikšti. Galima tik džiaugsmingai pakartoti poeto žodžius: „Stebiuosi. Tiesiog stebiuosi“.

 

Nemunas, 2006-12-28