tekstai.lt

Ernesta Juknytė. Susitikimo teologija Birutės Pūkelevičiūtės „Metūgėse“ (2008) (2)


Pukeleviciute_Birute
Pukeleviciute_Birute
Tęsinys. Skaityti pradžią


DIEVO VAIZDINIO POLIFONIŠKUMAS

 

Santykio, susitikimo su kitu tikrovės lauke svarstytinas ir „Metūgėse“ pasirodantis Dievo vaizdinys. K. Bradūnas „Metūgių“ recenzijoje teigė, kad knygoje yra vengiama religinių temų, kad „autorei ‘Dievo veidas neišskaitomas. Kaip kaukė’. Todėl ji dar be galo svetima visai tai moderniai, bet be galo krikščioniškai poezijai, šiandien taip gaiviai bekylančiai Vakarų pasaulyje. Nors kartais Pūkelevičiūtė ir ima išskaičiuoti bažnytinį inventorių, jos žodžiuose neplazda ana antgamtinė malonė, kuria pulsuoja tikroji religinė poezija“ (44). K. Bradūno komentaras, pasitelkus trumpą eilėraščio citatą, nuskamba kaip priekaištas „Metūgėms“, tačiau būtent ši K. Bradūno pacituota įžvalga apie Dievo veido neišskaitomumą leidžia svarstyti apie B. Pūkelevičiūtės poezijoje besiskleidžiantį Dievo vaizdinį krikščioniškos mistikos akiratyje. Meistras Eckhartas yra kalbėjęs apie negalimybę išsakyti Dievą. Artimas šiai tradicijai prancūzų filosofas B. Pascalis taip pat teigė, kad Dievas mums visada lieka Deus absconditus. Jei Dievas būtų absoliučiai tikrai pažįstamas, jo pažinimas nebetektų tikėjimo prasmės (45). Prisimenant vėlesnę B. Pūkelevičiūtės knygą „Atradimo ruduo“ ir joje plėtojamą Dievo ieškojimo temą, būtų įmanoma galvoti, kad poetei nepažinaus Dievo problema buvo aktuali ir svarbi. Poetiniai neišskaitomo veido Dievo ir ypač kaukės įvaizdžiai atveria platesnę, teologiškai pagrįstą, šios problemos perspektyvą. XVI–XVII a. sandūroje teologijoje kilo papildomumo principo problema, kuri ir mūsų laikais, neaplenkiant taip pat ir literatūrinio diskurso, esti prisimenama ir svarstoma. Papildomumo principas teologijoje yra suvokiamas kaip Dievo vaizdinių įvairovė ir tų vaizdinių egzistavimas papildant vienas kitą. Koks nors vienas Dievo apibūdinimas negali tiksliai atspindėti Begalinio Dievo kaip aukščiausios tikrovės tobulumo. Pirminį Dievo Kūrėjo įvaizdį, aprėpiantį visą kūrinijos pilnatvę ir turtingumą, galima palyginti su mozaika. Mozaiką jungia tam tikras vidinis dėsningumas ir vienovė, tačiau ją sudaro gausybė mažų dalelių. Šiuo atveju – daugybė Dievo įvaizdžių.

 

Šis pirminis mozaikinis Dievo paveikslas žmogui visuomet lieka neišbaigtas. Todėl, kalbant apie Dievą, neretai susiduriama su prieštaravimais. Teologas Karlas Frielingsdorfas yra teigęs, kad prieštaravimų vienovę „Dievo tikrovėje atpažįstame, vadindami Dievą kartu ir tolimu, ir artimu, patirdami Jį kaip tylintį, bet kartu ir kalbantį visais kūriniais; nebežinodami, kaip į Jį kreiptis, nors Jis turi tūkstančius vardų; galiausiai žinodami Jį esant gerą ir gailestingą, bet kartu ir netrukdantį vykti daugybei baisių nusikaltimų“ (46). B. Pūkelevičiūtė individuliai ir kūrybiškai atsiliepia į šią problemą: skirtinguose „Metūgių“ tekstuose iškyla vis kitoks Dievo vaizdinys. K. Bradūno išskirtame eilėraščio fragmente – „Dievo veidas neišskaitomas. Kaip kaukė“ (47) – Jis pasirodo kaip nepažinus, labai tolimas, veikiau primenantis žmogui visiškai nepasiekiamą Absoliutą, kurį B. Pascalis apibūdino kaip filosofų ir teologų, o ne Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievą, turėdamas galvoje, kad toks Dievas yra labiau filosofinė ar teologinė abstrakcija, neturinti savyje vienos svarbiausių Dievo gyvastingumą nusakančių savybių – tai santykio su kitu, kreipimosi į kitą potencijos. Tačiau kitame tekste Dievo nepažinumas netampa kliūtimi santykio steigčiai. Evangelinė apaštalo Tomo ir Kristaus susitikimo istorijos parafrazė pasitelkiama išsakant eilėraščio subjekto ir Dievo susitikimo tikrovę: „Mano durys visuomet užrakintos. / Bet vis tiek Tu įeisi ir tarsi: / – Tebūna ramybė ir tau. / Tada aš įdėsiu tavo šonan abi savo rankas: / Viešpatie mano, nepažįstamas mano / Dieve“ (48). Veikiant poetinei vaizduotei, biblinė aukštutinio kambario, kur įvyksta Tomo ir Kristaus susitikimas, erdvė transformuojasi. Ji suvidujinama, kitaip tariant, susitikimas tarp „Tu“ ir eilėraščio subjekto vyksta pastarojo sieloje. Susitikimas inicijuojamas to ateinančio „Tu“, nes lyrinis subjektas aiškiai nusako savo poziciją – „Mano durys visuomet užrakintos“. Tačiau susitikimas vyksta. Tai liudija dialogo situacija, kurią sustiprina taktilinis veiksmas: „tada aš įdėsiu tavo šonan abi savo rankas“. Taigi čia regime susitikimą per kalbą, susitikimą per kūnų sąveiką. Paskutinis eilėraščio sakinys – kreipinio į Dievą, maldos akimirka – tarsi patvirtina įvykusio susitikimo autentiškumą ir gyvumą. Tačiau visas eilėraščio kontekstas leidžia kelti prielaidą, kad Dievas, su kuriuo susitinkama, ateina ne iš bažnytinės erdvės. Sėjiko figūra antrajame eilėraščio posme primena lietuviško Rūpintojėlio vaizdinį ir ji funkcionuoja gamtinėje erdvėje. Pirmajame ir antrajame eilėraščio posmuose skleidžiasi neišpildyto žodžio tema, kurią galima mąstyti neįvykusio susitikimo tarp eilėraščio subjekto ir Dievo lauke. Ši tema plėtojama kontrasto principu: pirmajame posme iškylantis barokiškai iškilmingas mišių vaizdinys gretinamas su kitame posme piešiamu bujojančių usnių ir aštrių dagių vaizdiniu. Liturgija krikščioniškoje teologijoje suvokiama kaip Viešpaties atėjimas pas mus, kaip susitikimo su Dievu metas, todėl Sėjėjo figūra, iškylanti antrajame posme, gali būti suvokiama ir kaip implicitiškai veikiančioji pirmajame posme. Čia ji atsiveria per atversto mišiolo ir giesmynų vaizdinį: „Su trenksmu atsivers raudonas mišiolas ir / didieji giesmynai“. Sėjiko vaizdinys šiame poetiniame tekste – akivaizdi evangelinė palyginimo apie sėjėją parafrazė. Šį palyginimą atrandame visose sinoptinėse evangelijose, ir tai liudija apie jo reikšmingumą Jėzaus pasakytų palyginimų kontekste. Grūdai, išdygę tarp erškėčių, evangelijose simbolizuoja žmones, kurie išgirdo Dievo žodį, bet „tolyn eidami liko nusmelkti rūpesčių, turtų ir gyvenimo malonumų ir neduoda vaisiaus“ (Lk 8, p. 14). B. Pūkelevičiūtės poezijoje bergždumo įspūdis akivaizdus: „Grūdas buvo mestas negerą valandą: / Bujoja usnys ir aštrūs dagiai“. Jis šiek tiek sušvelninamas, kai žodis „sėjėjas“ iš bažnytinės erdvės perkeliamas į gamtą: „Ant ežios sėdi / mano Sėjikas ir verkia. Jo plaukai kaip balti / dobilai“. Taigi susitikimas su ateinančiuoju vyksta subjekto, įgavusio gamtos stichijos bruožų: „Aš esu aukštupio srovė – aš sukuosi verpe- / tais“, vidinėje erdvėje. Bažnytinė erdvė funkcionuoja kaip opozicija gamtai. Eilėraštyje „(Asperges)“ ataidinčios atgailos psalmės intonacijos girdimos būtent šioje erdvėje. Bažnytinės liturgijos dalis – apšlakstymas, kuri simbolizuoja apsivalymą nuo nuodėmės per Kristaus teikiamą išganymą, eilėraštyje tampa jos subjekto inicijuojamu ir į save nukreiptu apsiplovimo ritualu: „Padėkit storus virvių krapylus. Nešlakstykit / manęs yzopu. / Aš pati įbridau į drumzliną liūną. / Mano pirštais praslydo žalieji maurai ir liemuo apsivijo / dugno žolynais. / Aš nusiprausiau juodu dumblu. / Ir dabar aš baltesnė už sniegą“ (49).

 

„Metūgėse“ aptinkame ir tokį Dievo vaizdinį, kurio svarbiausiu apibūdinimu tampa nuolankumo ir žmogiškojo silpnumo reikalavimas. Tokio Dievo vaizdinys siejamas su vaikystės patirtimi. Krikščionybės diegiamas nuolankumas sukelia negatyvias svetimumo aplinkai ir vienumos būsenas: „Bet paskui vaikštau siaurais takais ir niekam / nerandu didelių vardų. Mano dainos būna / nuolankios, o vakarais aš verkiu ant mažų / medinių laiptų“ (50). Šias būsenas ypač sustiprina dvi pirmosios eilėraščio eilutės, kuriose sutelktos tobulai harmoningos lyrinio subjekto patirtys. Pagoniško tikėjimo atspalvių turinti lyrinio subjekto kreiptis į saulę panaši į ritualinį veiksmą, po kurio lyrinis subjektas įgyja transparentišką, persišviečiantį pavidalą: „Rytais aš praskiriu du šiltus langinių delnus / ir mane perlieja saulė. Rytais aš esu per- / matoma“. Antrajame eilėraščio posme nuolankumo ir silpnumo negatyvumas dar labiau suintensyvėja. Nuo Dievo, kuris reikalauja nuolankumo, atsiribojama atsisakant vaikystės patirčių ir peržengiant į kitą erdvę. Šį lyrinio subjekto veiksmą implikuoja pabertų vaikystės poterių ir užsklęstų durų metaforos.: „Vakar aš pabėriau žydrą karolių virtinę: / pabėriau savo vaikystės poterius - / Užsklęsk duris. Jis dalija pigias dovanas. / Jam patinka nulenktos galvos ir silpni keliai / O čia ateinu aš – ir sėju, ir atnašauju, ir / laiminu. Pati“. Atsiribojimas, užsisklendimas formuoja ne autentiško susitikimo su kitu, bet egocentriškumu persmelktą tikrovę, kurioje veikia ne ir Tu, ne Aš ir Jis, bet Aš pati figūra. Nors šios Aš pati atliekami veiksmai, ypač vienas iš jų – laiminimo, tarsi išlaiko nukreipimo į kitą galimybę (laiminimo veiksmas skirtas ne sau pačiam, bet kažkam kitam), tačiau eilėraščio antrosios dalies pradžioje egzistavęs Tu išnyksta. Todėl laiminimo veiksmas atrodo nerealizuotas. Netgi grafinis eilėraščio vaizdas – brūkšnys po žodžio „aš“ – byloja apie perskyrą tarp šios figūros ir kito, kuriam sakoma: „Jeigu tau reikia – melskis“.

 

Santykio su Dievu steigtį atrandame ir paskutiniame „Metūgių“ eilėraštyje. Jo pradžios erdvė iškyla kaip apokaliptinė seno pasaulio griuvimą ženklinanti vizija: „Nuodėguliai teberūksta. / Palaidok mirusius. / Tuščių laukų vidury siūbuoja pakartas mė- / nuo. Tamsiai mėlyni varnai skrenda pro šalį / jų sparnai užgauna negyvo mėnesio / veidą“ (51). Tačiau senojo pasaulio nyksmas inspiruoja kūrybinį veiksmą, kuris eilėraštyje įgyja biblinę, naujos žemės ir naujo dangaus sukūrimo, atmintį. Naujas pasaulis turi kilti iš meilės dvasios: „<...> Garsiai rėkia didžiuliai dirvonai – šaukiasi / tavo rankų ir meilės“, nes tik tokia galia įmanoma perplėšti juodą dirvonų velėną, po kuria „miega nauji pavasariai ir ateinančių / kartų aistros“. Iš to paties kūrybinio vyksmo išnyra ir Dievo figūra. Eilėraštyje veikiantysis biblinio pasakojimo apie pasaulio sukūrimą principu formuoja Dievą pagal savo pavidalą: „Tu sukursi savo pavidalu Dievą. / Jis prausis su tavimi prie šaltinio ir vakarais / sėdės su tavimi ant slenksčio. / Jis matys pūslėtas tavo rankas, jis girdės ramų tavo širdies plakimą. / Ir Jis į Tave įtikės“. Toks Dievas nėra teologinė abstrakcija. Tai žmogiškajai būčiai atviras, žmogaus kasdieninius veiksmus prisiimantis, jį regintis ir girdintis Dievas. Tai Dievas, su kuriuo susitinkama, su kuriuo kuriama artumo, autentiško ryšio tikrovė, kuri įtvirtinama paskutiniu eilėraščio sakiniu: „Ir Jis Tave įtikės“. Šia ištartimi apverčiamas tradiciškai suvokiamas Dievo ir žmogaus santykis: ne žmogus, bet sukurtasis Dievas įtiki į savo kūrėją – žmogų. Regis, kad santykio dalyvių sukeitimas vietomis nesuardo pačios santykio kvintesencijos. Didžiosios raidės, žyminčios asmeninius įvardžius „Aš“ ir „Tu“, galėtų būti nuoroda į eksplicitiškai neišreikštą jungties tarp šitų „Aš“ ir „Tu“ pilnatvę.

 

IŠVADOS

 

Gilinantis į kritinėje recepcijoje aktualizuotas moteriškumo, erotinio prado sklaidos, motinystės, vaisingumo, susitikimo su Dievu temas B. Pūkelevičiūtės „Metūgėse“, atrodė tikslinga jas matyti ir interpretuoti tarpdisciplininio literatūros ir teologijos, taip pat literatūros ir Biblijos santykio akiratyje siekiant papildyti ir praplėsti ankstesnes „Metūgių“ analizes, kurios suprojektavo gana tikslų ryškiausių jos temų ir problemų horizontą, bet nužymėjo tik fragmentiškus kūrinio sąsajų su teologiniais ir bibliniais kontekstais kontūrus. Ypač svarbiu lauku, stebint „Metūgių“ metaforose ir simboliuose ryškėjančią kūniškumo sampratą, kūno ir sielos vienovę, moteriškumo ir erotiškumo vaizdiniją, pasirodė esanti biblinė „Giesmių giesmės“ knyga. B. Pūkelevičiūtė modeliavo naują, iki tol lietuvių literatūroje neįprastą geismingos, mylinčios ir savo aistros neslepiančios moters figūrą, taip pat kūno, ne tik kaip biologinės substancijos, bet ir kaip susitikimo, santykio su kitu suvoktį, tad „Giesmių giesmėje“ besiskleidžiantis žmogaus kūno išaukštinimas, meilės – ne tik dvasiškos, bet ir kūniškos – traktuotė, regis, tapo itin svarbia atrama formuojant „Metūgių“ pasaulėvaizdį. Tai įrodo itin gausios akivaizdžios ir labiau paslėptos B. Pūkelevičiūtės tekstų aliuzijos į šią vieną poetiškiausių Senojo Testamento knygų.

 

„Giesmių giesmės“ akiratyje, pritraukiant ir daugiau kultūrinių kontekstų, mąstomos ir kitos kūniškumo bei meilės semantiniam laukui priklausančios temos. Moters kaip motinos figūra, vaisingumo ir nevaisingumo problematika tampa teologinių ir biblinių bei mitologinių, pagoniškų reikšmių susitikimo lauku. Akivaizdžiomis aliuzijomis į krikščioniškos plotmės figūras arba krikščioniškos liturgijos dėmenis, polifoniško santykio su Dievu steigtimi poetė tikrina teologines tiesas. Asmeniškas krikščioniškos religijos išgyvenimas tampa tų tiesų gyvybingumo indikatoriumi. Kuriančią sąmonę atliepiančios teologinės tiesos ir bibliniai įvaizdžiai perkeliami į poetinį diskursą transformacijos principu: jų pavidalai, prasmės akcentai moduliuojami veikiant autentiškiems savęs ir pasaulio regėsenos principams.

 

Tų pačių principų akiratyje „Metūgėse“ skleidžiasi ir kitoks, labiau provokuojantis, santykis su krikščioniška tradicija. Jo raišką tekste regime tuomet, kai biblinį ar teologinį diskursą reprezentuojantys įvaizdžiai ar figūros pasirodo nepakitusiu pavidalu, tačiau gilesnė teksto analizė atskleidžia jo teologinio ar biblinio pagrindo prarastį. Dėl įvairių priežasčių, neretai siekiant paryškinti moteriškąją tapatybę, dar labiau atverti provokatyvias moters pasaulio reikšmes, tokie įvaizdžiai pasislenka ne krikščioniško, bet mitinio lauko link ir reikalauja juo grindžiamos interpretacijos. Svarbu pažymėti, kad taip transformuojami krikščioniški vaizdiniai jokiu būdu nenureikšminami. Tokio, kitą prasminį krūvį gavusio, įvaizdžio funkcionavimas tekste rodo poetės dėmesingumą jam, o kartu ir tam diskursui, iš kurio tas įvaizdis ateina. Pridengti mitologinės plotmės sluoksniu krikščioniški vaizdiniai neabejotinai dalyvauja kultūrinių reikšmių apykaitoje, kurią galima pavadinti vienu svarbiausių modernios religinės sąmonės steigties „Metūgėse“ principų.

 

_________________________

 

1 Poezijos kryžkelės. Dialogai apie dvi poezijos šakas Lietuvoje ir išeivijoje, sudarytojas R. Pakalniškis,

V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994, p. 181.

2 A. Mackus, Ir mirtis nebus nugalėta, V.: Vaga, 1994, p. 283.

3 V. Kubilius, Birutė Pūkelevičiūtė – aktorė ir rašytoja, V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004, p. 31.

4 B. Ciplijauskaitė, Birutės Pūkelevičiūtės vieta šių dienų moterų poezijoje, Naujasis židinys, 1995, Nr. 2, p. 129.

5 R. Pociūtė, Pūkelevičiūtės „Femina“: žemės ženklų nepasidalijimas, Modernizmas lietaus šaly, V.:

Homo liber, 2006, p. 75.

6 B. Pūkelevičiūtė, Žvilgsnis į Metūges – po 44 metų, Metūgės, V.: Baltos lankos, 1996, p. 7.

7 K. Bradūnas, B. Pūkelevičiūtės ir V. Kazoko pirmosios knygos, Literatūros lankai, 1953, Nr. 3, p. 30.

8 Monografijoje apie B. Pūkelevičiūtę V. Kubilius taip nusakė „Metūgėse“ veikiančios moters naujumą:

„„Metūgių“ eilėraščiai teigė naują moters tipažą, neįprastą lietuvių poezijai, kur mergelė lelijėlė, drovi

svajotoja, egzaltuotai sentimentali, tegalėjo ilgesingai laukti pasakų karaliūno. Čia moteris pati ateina,

pasirenka ir veikia, alkana ir apimta plėšrios aistros. <...> Ji nebestovi vyro šešėlyje kantriai laukdama

malonės, o pati puola nužiūrėtą grobį, įpratusi plėšikauti pakelėse“ (V. Kubilius, op. cit., p. 36–37).

9 B. Pūkelevičiūtė, op. cit., p. 8.

10 Ibid., p. 8.

11 H. Vorgrimler, Naujasis teologijos žodynas, K.: Katalikų interneto tarnyba, 2003, p. 299.

12 P. Pissara, http://www.bernardinai.lt/parapija/straipsniai/2006_vasaris/pojuciai_ir_dvasingumas/ivadas.

html

13 J. C. Ratzinger, Questions about the structure of theology, Principles of Catholic theology. Building stones

for a fundamental theology, translated by Sister Mary Frances McCarthy S.N.D, San Francisco:

Ignatius Press, 1987, p. 328.

14 Poezijos kryžkelės, p. 181.

15 D. Čiočytė, Biblija lietuvių literatūroje, V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999, p. 163.

16 H. Vorgrimler, op. cit., p. 299.

17 B. Pūkelevičiūtė, op. cit., p. 15.

18 Ibid., p. 19.

19 Ibid., p. 25.

20 Ibid., p. 19.

21 Ibid., p. 25.

22 R. E. Murphy, The Song of the songs, Philadelphia, 1990, p. 70.

23 P. Trible, Depatriarchalising in Biblical interpretation, Journal of the American Academy of Religion,

1973, Nr. 41, p. 43.

24 Čia ir toliau „Giesmių giesmės“ ir kiti Biblijos tekstai cituojami iš: Biblija, arba Šventasis Raštas, ekumeninis

leidimas, V.: Lietuvos Biblijos draugija, 2005.

25 B. Pūkelevičiūtė, op. cit., p. 16.

26 Ibid., p. 38.

27 Ibid., p. 40.

28 B. Ciplijauskaitė, Birutės Pūkelevičiūtės vieta šių dienų moterų poezijoje, p. 132.

29 K. Bradūnas, B. Pūkelevičiūtės ir V. Kazoko pirmosios knygos, p. 30.

30 H. Vorgrimler, op. cit., p. 585.

31 „Maitinsiesi savo triūso vaisiais. / Tu būsi laimingas, ir tau seksis, / Tavo žmona bus lyg vaisingas

vynmedis / tavo namuose, / o vaikai – lyg vynmedžio atžalos / prie tavo stalo. / Taip bus palaimintas

žmogus, / kuris pagarbiai bijo Viešpaties“ (Ps. 128, p. 2–4).

32 B. Pūkelevičiūtė, op. cit., p. 56.

33 Ibid., p. 57.

34 Ibid., p. 54.

35 Ibid., p. 55.

36 Ibid., p. 19.

37 Cв. Йоанн Кассян, Борьба плоти и духа, Добротолюбие, M.: Паломник, 1998, с. 18.

38 B. Pūkelevičiūtė, op. cit., p. 47.

39 Ibid., p. 16.

40 Ibid., p. 19.

41 Ibid., p. 63.

42 Ibid., p. 27.

43 Ibid., p. 19.

44 K. Bradūnas, B. Pūkelevičiūtės ir V. Kazoko pirmosios knygos, p. 31.

45 „Jei nebūtų neaiškumo, žmogus nejaustų savo sugedimo. Jei nebūtų aiškumo, žmogus nesitikėtų vaisto.

Vadinasi, mums yra ne tik teisinga, bet ir naudinga, kad Dievas iš dalies yra pasislėpęs ir iš dalies

atsiskleidęs, nes žmogui vienodai pavojinga pažinti Dievą, nepažįstant savo skurdo, ir pažinti savo

skurdą, nepažįstant Dievo (B. Pascal, Mintys, V.: Aidai, 1997, p. 586)

46 K. Frielingsdorf, Demoniški Dievo įvaizdžiai, V.: Katalikų pasaulis, 2003, p. 19–20.

47 B. Pūkelevičiūtė, op. cit., p. 55.

48 Ibid., p. 31.

49 Ibid., p. 23.

50 Ibid., p. 39.

51 Ibid., p. 69.

 

LITUANISTICA. 2008. T. 54. Nr. 1(73), p. 73–87, © Lietuvos mokslų akademija, 2008, © Lietuvos mokslų akademijos leidykla, 2008