tekstai.lt

Lietuvių egzodo literatūra 1945–1990. Birutė Pūkelevičiūtė (1997)

 

Pukeleviciute_Birute_foto
Pukeleviciute_Birute_foto
       Polinkis į dramatizuotą balsą, kuriuo rašytoja kalba savo publikai, yra gana ryškus jau pačioje pirmojoje Birutės Pūkelevičiutės knygoje, poezijos rinkinyje Metūgės (1952). Eilėraščiai turi emocinį pradą, gimtosios žemės likimo užuominas, ir juose apstu egzotiškų bei fantastinių įvaizdžių vystymo kaip atitikmens poetės siekiamai išreikšti vidinei būsenai arba vizijai. Tačiau negalima būtų sakyti, kad poetės kalbėsena yra intymi, betarpiška, tiesiogiai jausmus išsakanti. Kiekvie­name eilėraštyje poetė kalba jo vieno vizijai atitinkamai pasirinktu, prisiimtu balsu, ir eilėraštyje girdimą kalbėtoją poetė tarytum impersonuoja. Ne vienas jos eilėraštis yra draminis monologas, nors ir su neįvardintu kalbėtoju, bet to­kiu, kuris savo poetinę personą sukuria per eilėraščio žodžius, vaizdinius, re­fleksiją bei minties kryptį:

 

       Aš esu vėtra!

       Tegu dejuodami susiglaudžia išdidūs kalnai,

       kaip susitaikę nelaimėje priešai.

       Tegu dreba didžiulės medžių šaknys po žemės pluta.

       Sušaukit savo moteris. Surinkit verkiančius

       savo vaikus. Tada užžiebkit trišakes žvakes

       ir — melskitės.

       Aš esu prarajos angelas — — —

       Mano sparnais laša derva.

       Aš geriu iš karčių šaltinių. Todėl trokštu —

       kaip nusekusios jūros dugnas.

       Nes aš esu angelas, vardu Abbadon.

       (Metūgės, p. 86)

 

       Būdinga Metūgių rinkinio eilėraščiams, kad juose persvarą sudaro kalbėjimas pirmuoju asmeniu — savęs įvardinimas, „Aš“, palydimas ir to „Aš“ vaizdavimo bei dramatizavimo poetinėm priemonėm. Lygiagrečiai eilėraštyje dažnai krei­piamasi į antrąjį daugiskaitos, rečiau vienaskaitos, asmenį. Tai labai sustiprina draminį efektą jau vien formaliu požiūriu — poetė kalba viešumai, pakylėtu tonu, ji prisistato savo prisiimtoje rolėje, ji tiesiogiai kreipiasi į tuos „jus“, kuriems ji kalba, — kurie irgi eilėraštyje yra įvesti kaip apibrėžti veikėjai — to „Aš“ adresatai. Ji liepia, siūlo, ragina, smerkia, pranašauja, interpretuoja:

 

       Neverkit, moterys, neverkit:

       Jie niekad jums nepriklausė.

       Jie buvo vienatiniai sūnūs ir buvo pirmi

       mylimieji. Rausvi jų delnai kvepėjo medum.

       Bet naktį suūždavo didžiuliai sodai ir jų

       širdys norėdavo išskristi.

       (Metūgės, P. 88)

 

       O visos šios retorinės priemonės susijungia šiame Metūgių eilėraštyje:

 

       Jaunos miško raganos, jaunos mano motinos žindė

       mane saldžiu pienu. Žvaigždės krito pro mano

       pirštus.

       Todėl aš esu lyg metūgė — žalia ir be prakeikimo.

       Juodų alksnių kvėpavimas drėgnas ir šiltas.

       Iš surūdijusio liūno dugno murmėdami kyla dumblini

       burbulai. Paskui pilni įtūžimo sprogsta

       Popietės tyla sudrumsta.

       Jūs minkot šviesiai raudoną molį ir velkat kuprotus

       akmenis. Jūs statot bažnyčias. O smaili jų bokštai

       priekaištauja, kaip įkyrios adatos. Spiegia pjūklai,

       vinys sužeidžia baltas lentas.

       Pasieniais sustoja rūsčios klausyklos ir rakštys kyšo

       kietose klaupkose.

       Neužteks jums atgailai viso gyvenimo:

       Visi mes čiulptam negerą saldumą ir sirpstant.

       Visi mes turim nukristi.

       (Metūgės, p. 79–80)

 

       Nuo kalbančio ,,aš“ įvadinio savęs apibūdinimo poetiniu įvaizdžiu ir metafora pereinama į kreipimąsi į eilėraščiui sukurtus „jus“, kurie pabaigoje visi susijungia į pirmąjį daugiskaitos asmenį ir eilėraštyje išreiškiamą pasaulio koncepciją praplečia universalumo matmeniu: „Visi mes čiulpiam negerą sal­dumą ir sirpstam. / Visi mes turim nukristi“. Su šia išvada ir ištarme poetė pasiekia racionalią ir emocinę jungtį su savo klausytojais, kuriuos ji mėgina palenkti eilėraštyje pavaizuotos žmogiškos dalios sampratai ir ją priimti kaip savo pačių.

 

       Lietuvių egzodo literatūra 1945–1990. – Vilnius: Vaga, 1997