tekstai.lt

Birutė Pūkelevičiūtė. Tarp poezijos ir prozos (interviu, 1993)

Pukeleviciute_Birute_foto
Pukeleviciute_Birute_foto
       Prieš ketvirtį amžiaus specfonde vartant „Literatūros lankus“, iš vienos recenzijos įsiminė BIRUTĖ PŪKELEVIČIŪTĖ kaip ekspresyviai prabilusi „Metūgių“ autorė. Deja, pačių „Metūgių“ iki pat atgimimo nepavyko gauti. Kažkodėl ir išeivijos spaudoj ši originali poezijos knyga buvo užmiršta. Kaip vėliau patyriau, ir Lietuvoj bent siaurame rately geriau buvo žinoma jos proza, ypač romanas „Aštuoni lapai“. Poetės ir prozininkės, aktorės ir režisierės kūrybos įvairumą ir diapazoną aiškiau suvokėme klausydamiesi jos rečitalių ir pasakojimų 1992 m. vasarą Vilniuje ir Kaune. Nepritapusios prie jokio literatūrinio sąjūdžio rašyto­jos kūrybos kelias padeda pažvelgti į išeivijos literatūrą be įprastų „schemos marškinėlių“ ar glaisto. Ji skatina dekanonizuoti lankininkų sąjūdį, objektyviau vertinti ir kitus žodžio kūrėjus. Tiesa, priklausydama tai išeivijos daliai, kuri vengė kultūrinių ryšių su okupuotos Lietuvos žmonėmis, rašytoja veltui stebėjosi, kad ilgą laiką apie juos čia tegauta „vienkryptė informacija“, kad kai kurių autorių ir jų knygų čia „tarsi nebūta“. Visa tai atsispindėjo ir jos atsakymuose į „Poezijos kryžkelių“ anketą, kuriuos ji parašė grįžusi į Daiton Byčą (Florida, JAV).

 

       Pažymėtina, kad po rinkimų į Seimą peržvelgdama savo pirmos kelionės įspūdžius į Lietuvą, kita proga B. Pūkelevičiūtė pasakė įsimin­tinus žodžius, kurie galėtų papildyti ir šį jos interviu: „Kai aš apie savo Tėvynę galvoju, dažnai prisimenu romėnišką posakį, kurį ir dabar pakartosiu: Mokėjai, Hanibalai, pergalę laimėti, bet nemokėjai jos panaudoti (Vincere scis, Hanibal, victoria uti nescis). Mes taipgi – su drambliais perėjom per Alpes, atlikom legendinį, tiesiog neįsivaizduojamą laisvės žygį, bet pergalei panaudoti reikia ne vien narsumo. Reikia ir išminties (TĖVIŠKĖS ŽIBURIAI, 1993 03 16).

 

       R. PAKALNIŠKIS. Visa jūsų kūryba tarsi išsidėsčiusi (bent mano, kaip skaitytojo, sąmonėje) tarp dviejų polių – poezijos ir prozos su stipriais traukos centrais: eilėraščių knyga „Metūgės“ (1959) ir romanu „Naujųjų metų istorija“ (1974). Man rodos, šitie du leidiniai apibūdina Jūsų talento diapazoną ir galimybes: tai tikra, gyvybinga, ekspresyvi poezija ir giliau žmogų atskleidžianti, šmaikšti, vaizdinga proza. Man patinka, kad tarp šitų polių esama vaisingos sąveikos, bet ne supanašėji­mo: vienu atveju proziniai potėpiai sustiprina lyrinę ekspresiją, kitu –lyrizmo dvelksmas sušildo priekabų stebėjimą ir precizišką pasakojimą. Žinant, kad šalia Eratos ir Koliopės Jums brangi ir Melpomenė, smalsu paklausti, kuri iš mūzų tikroji Jūsų dievaitė?

 

       B. PŪKELEVIČIŪTĖ. Tikriausiai mus pakaitomis pagloboja visos mūzos. Gyvenime (ir mene) dalykai taip tarpusavy susipina, kad dažnai šaukiamės net Uranijos pagalbos (ne astronomijos skaičiais mums par­blokšti, bet pažvelgti į visatą – mums atstatyti tikrąją perspektyvą į žemišką būtį). Tad turbūt kiekvienas menininkas, kaip pasakų Devynbrolė, turi devynias seseris. Juoba kad visos devynios merginos, kol Heziodas joms nepaskirstė aiškių „profesijų“, darbavosi platesniuos baruos... Visos yra gavusios bendrąjį (mūziškąjį) išsilavinimą; kiekviena sugeba ir lyros stygom pratraukti, ir fleita pašvilpiniuoti, ir dailų vainiką nusipinti, o kad jos visos yra raštingos – niekam abejonių nekyla.

 

       Palikus mitologiją nuošaly ir atsigręžiant į save, – manau, kad dvasine sąranga ir pomėgiais esu daugiau teatro negu rašto žmogus. Sakyčiau, kad ir mano knygose teatralumo įmanu aptikti. Tebesilaikau net teatrinių įpročių. Pavyzdžiui, prieš rašydama veiksminę sceną, judėjimo plotmę „sumizanscenuoju“, kaip daro režisieriai. Tiksliai sudėlioju ir daiktus („butaforiją“): kur bus padėta cigaretė, kiek laiko ji smilks ir t. t. Neturiu įpročio „apeiti“ savo veikėjams už nugaros, dažniausiai juos stebiu iš priekio, lyg iš žiūrovų salės. Ir visados ieškau geros „dekoracijos“. Pavyzdžiui, Jūsų paminėtą „Naujųjų Metų istoriją“ buvau atidėjusi ilgam laikui, nes nežinojau, į kokią vietą nukelti veiksmą. Kol sykį man atėjo į galvą gera dekoracija: Aspenas, Amerikos slidininkų rojus!

 

       Labai norėjau tapti aktore ir už savo pasirinkimą atkakliai kovojau namuose; rašytoja tapau apie tai net nesvajojusi. Tad mano prieraišumas teatrui yra tarsi skaudesnis ir gaivalingesnis, išlaikęs jaunystės įžadų švytė­jimą. Tušti tarpai mano knygų sąraše liudija, kad daug sykių literatūrą buvau palikusi (net be gailesčio!) ir ne vienerius metus praleisdavau teatro glėby.

 

       (Stebuklų šalis! Ten aš ragavau užburto pyrago: nuo vieno kąsnelio tapdavau milžine, nuo kito nykštuke, kėgliais aplošiau lokį paauksuotu kailiu, lėkiau liepsnojančiu eržilu per debesis; mačiau plunksną, kuri pati rašo, po balta pušim rinkau deimantinius obuolius...)

 

       Literatūros prieglobsty vėliau išsigydydavau opas, kurias man tekda­vo teatro nuotykiuose patirti. Jos garbei reikia pasakyti, kad ji, geroji močiutė, visados manęs kantriai laukdavo. Turbūt todėl, kad literatūra žino – jos pintinėn sukrinta visokia patirtis. Nesvarbu, kur rašytojas darbavosi: vynuogyne, uoste, ligoninėj, malūne. Arba teatre. Tad litera­tūra net rūstesnio žodžio man nepratardavo. Priešingai: paguosdavo ir paglostydavo.

 

       Gal todėl pamažu ėmė keistis mano pomėgiai. Buvo laikai, kai norėjau veidą teptis grimu, vilktis teatriniu kostiumu ir tapti kitu žmo­gum. Šiuo metu nei veido, nei rūbo pakeisti netrokštu, nes man patiko rečituoti savo pačios darbus.

 

       Aišku, literatūra teatrine patirtim pasinaudojo. Juk mano kūrybos vakarai, su kuriais esu aplankiusi visas didesnes išeivių nausėdijas, iš tikro yra monologai, kuriuos aš sau pasirašau. Kadangi tai grynai asme­niški „spektakliai“, keliauju su lengvu lagaminu – man nereikia talkininkų.

 

       Mūzom pradėję, mūzom ir pabaikim. Nepamirškim Talėjos! Nepa­mirškim gražuolės, linksmai nušlamančios pro šalį ilgu rūbu, pasipuošu­sios gebenių vainiku. Žinau, pas mus komedijos mūza nepopuliari: lietuviai yra rimti, lietuviai nelinkę juokauti. Tačiau pasaulis labai vertina šypseną. Tai ne nuobira nuo puotaujančių mūzų stalo, tai žmonijai suteikta brangenybė.

 

       Aš dažnai Talėjos prielankumo prašau ir labai džiaugiuosi, jeigu man pavyksta suderinti humorą su lyrizmu. Tai gaiviausias gėrimas: skaidrus ir putojantis. Esu ir visai aiškiai Talėjai pasmilkiusi: parašiau ne tik dramą („Žmonės ir beržai“), bet ir dvi komedijas („Aukso žąsis“ ir „Antroji Salomėja paniavose“). O su artimais bičiuliais dažnai pajuokauju: vertėtų išleisti dar vieną mano raštų tomą, kuriame būtų sudėti visi mano parašytų „arlekinadų“ tekstai. Juos esu sueiliavusi teatro linksmavakariams, ku­riuos ruošdavom norėdami užsidirbti pinigų. (Neturėjom valstybės, kuri mus būtų rėmusi: mums patiems tekdavo apmokėti spektaklių nuosto­lius, išvykas ir vaidinimų įgarsinimus plokštelėse.)

 

       Beje, tą raštų „tomą“ gausiai iliustravo... autorė.

 

       R. P. Savo autobiografijoje vaizdžiai papasakojote apie išeivio ra­šytojo dalią (Knygnešys, 1991, Nr. 5). Sakykite, kaip kilo „Metūgių“ sumanymas, kaip jos parašytos?

 

       B. P. Jaunystės laikais Kaune eiliavau tradiciniais, rimuotais pos­mais. Tačiau jie nesuteikdavo man pasitenkinimo, tad ir poezijos kelią ilgam laikui palikau. Tik daug vėliau, kai po karo ir po trejų metų Vokietijoj atsidūriau Monrealy, patekau į literatūros entuziastų būrį, kurie valandomis galėdavo ginčytis dėl vieno žodžio ar sakinio. Kažko­kiu stebuklingu būdu per jų diskusijas suvokiau tai, ko manęs neišmokė gimnazija: kas knygose yra gera ir gražu. Ir kodėl būtent – gera ir gražu. Supratau, kad literatūros kokybė ne tik pajuntama, bet ir visai aiškiai įrodoma. Sykį mes skaitėme vokiečių-austrų poetų kūrybą: Georgo Traklio, Hanso Carossa'os, Stefano George's... Vienas karo vaizdas man tiesiog užėmė amą: kaip karas iškelia ranką ir sutraiško mėnulį, o tada ima skristi geltoni šikšnosparniai. (Kiek draminės įtampos! Šitaip, šitaip – norėčiau rašyti ir aš!)

 

       Vieną liūdną lapkričio sekmadienį tiesiog iš nepakeliamos vienatvės per nykią šlapdribą nuvažiavau į Monrealio muziejų. Visai tuščiame, aidinčiame egiptologijos skyriuje tarp antilopių ir šunų statulėlių, tarp mėlyno fajanso vazų, akmeninių žuvų ir juodai dažytom akim žvelgian­čių sarkofaginių galvučių man pasidarė dar klaikiau. Skubiai grįžau namo, prisėdau prie stalo ir vienu mostu parašiau pradžią skyriui „Mer­gaitėms“. Man pasirodė, kad bene aptikau „savo žodį“, kad šitaip privalo banguoti mano sakinys. Po kelių mėnesių susidėstė visa knygutė, kurią pavadinau „Metūgėm“.

 

       Apskritai impulso žmogum aš esu tik užmojo pradžioj. Vėliau būnu labai kieta darbininkė. Kadaise, kai pirmą redakciją rašydavau pieštuku, net pratrindavau popieriuje skyles, kol sudėstydavau tokį sakinį, koks skamba mano pasąmonės ausy. Dabar įsigijau mažą kompiuterį, tad galiu žodžius ekrane varinėti tol, kol jie susibėga į man patinkamą eilę.

 

       Kadangi sakinio bangavimą laikau autoriaus širdies plakimu, labai liūdžiu kur nors citatoje pamačiusi kad ir vieną praleistą skiemenį: tai sudarko mano muzikinį ritmą.

 

       R. P. Ką laikote savo literatūrine mokykla? Kuo patraukė prieškarinė lietuvių poezija ir proza? Kokie Vakarų kūrėjai ar literatūriniai sąjūdžiai padėjo atsiskleisti Jūsų talentui? Kokie vėjai padrąsino „Metūgėse“ ryžtingiau sukilti prieš lyrikoj (ypač moterų) įprastas temas ir formas, siaurą šiltadaržio ar, pasak A. Nykos-Niliūno, „papievių, čiobrelių ir vosilkų“ tonaciją, naujai prakalbinti vitališkas prigimties galias?

 

       B. P. Savo literatūrinėj mokykloj neįžiūriu vientisumo. Mėgau psal­mes ir pasakas; Vokietijoj gyvendama, „draugavau“ su Rabindranatu Tagore; vėliau aptikau tikrą dvasinį brolį – Thomas Wolfe; dar vėliau mane patraukė Federico Garcia Lorca ir Arthur Rimbaud. Šiuo metu man įdomūs Meksikos rašytojai: Gabriel Garcia Marquez ir Carlos Fuentes, taipgi Eugene Ionesco – daugiau savo dienoraščiais negu dramom. Lietuvių literatūroj man turbūt artimiausia būtų Jurgio Savickio knyga „Ties aukštu sostu“. Kaip ir visiems, kurie buvo kada nors atsivertę Oskaro Miłoszo kūrybą, ezoteriška šviesa žiburiuoja jis ir man.

 

       „Metūgėmis“ nebandžiau prieš nieką sukilti. Viskas buvo daug paprasčiau: rašiau taip, kaip tuo metu jaučiau ir galvojau. Jei neužgrie­biau papievių tonacijos, matyt, nebuvau nei čiobrelių, nei vosilkų mergi­na.

 

       R. P. „Metūgės“ tarsi išplaukusios iš po V. Mačernio vizijų kažkur netoli H. Nagio poetinio pasaulio ribų, jos svariai papildo žemininkų kūrybą. Kaip susiklostė Jūsų santykiai su žemininkais ir jų poezijos ieškojimais?

 

       B. P. Jūs nurodėt „Metūgėms“ labai tikslią prisiglaudimo vietą poe­zijos žvaigždyne: išplaukusios iš po Mačernio, jos atsidūrė netoli Nagio... Ačiū. Bet man bus maloniau pabūti nuošaly, nes nesijaučiu esanti nei satelite, nei planeta. Gal todėl, kad pirmiausia buvau aktorė, tad kiek svetimesnė literatų orbitoms ir sunkiau į jas įtraukiama. Pajuokausiu: būta išeivijoj žemininkų, būta ir nužemintųjų, bet aš nei įsižeminau, nei nusižeminau; netapau nei bežeme, nei mažažeme, nes mano žemė nebu­vo žemiška. Ar aiškiai išsitariau?

 

       Juoba kad ir finansiškai esu labai nepriklausomas žmogus. Pusę savo knygų (įskaitant tai, ką parašiau vaikams) išleidau pati (su leidyklos „Darna“ ženklu), be jokios visuomeninės paramos.

 

       Mano keliai su žemininkais nesusibėgo. Kadangi laikai tolimi, reikia priminti metus. 1953 m. Henrikas Nagys, iš Monrealio vykdamas į žemininkų žurnalo „Literatūros lankai“ posėdį Niujorke, draugiškai pasisiūlė nuvežti du mano eilėraščius. Tačiau susirinkusiam redaktorių plenumui aš nebuvau priimtina. Įdomu, kad avangardinis žurnalas išreiš­kė priekaištus ne naujiems mano eilėraščiams, bet „Metūgių“ erotikai ir moralei. Tad kai po dvejų metų Kazys Bradūnas mane laišku pakvietė į bendrą žygį, tąsyk jau žemininkai-lankininkai nebuvo patrauklūs man. Atsakiau, kad neturiu noro nei reikalo nusiskaistinti „Literatūros lankų“ skaistykloj, idant patekčiau „Literatūros lankų“ dangun (1955 11 21).

 

       Šio laiško kopiją drauge su kita ano meto (mane liečiančia) medžiaga esu susegusi į didoką „bylą“, kurią maloniai globoja Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas Vilniuje. Todėl plačiau apie tai nekalbėsiu, nes tik tiems, kurie domisi asmeninėm-meninėm detalėm, tie archyviniai popie­riai gali praversti.

 

       Tačiau atsiliepsiu į vieną Lietuvoj nugirstą pastabą: „Tad jūs, išeiviai, irgi neturėjot meninės laisvės!“ Pasiaiškinkim sąvokas: laisvės nereikia tapatinti su visuotiniu pripažinimu. Nebūtinai reikėjo gauti „Literatūros lankų“ aprobatą, norint eiti rašto keliu; apsčiai turėjom ir kitokios spaudos. Juk „Literatūros lankai“ nebuvo Glavlitas! (Nebuvo jie nei Prancūzų akademija.)

 

       Iš perspektyvos žvelgdama džiaugiuos, kad su žemininkais ir nesusi­ėjau: buvom pernelyg skirtingi žmonės. Žinia, ne jie vieni savotiškai žvelgia į meilę, turbūt tai bendras tautos bruožas. Svetimtautis jį bene pavadintų veidmainiška dorove, bet gal tai savisaugos jausmas ir liguista meilės baimė, būdinga vargo žmonėms.

 

       (Šiuo metu poezijoj jau pasigirsta drąsių, net bravūriškų balsų. Turbūt tai protestas prieš ilgą dirbtinę tylą, todėl jis kartais irgi būna pertemptas.) Saulius Žukas antologijos „Lietuvių meilės lyrika“ įžangoj cituoja tautosakininko D. Saukos komentarus apie santūrumą lietuvių meilės dainose, kurio nuomone, – pasyvumo psichika „slopino karštesnius lietuvio jausmus, pažeisdama prigimties pilnatvę“. Tad ir lietuvių poezija „yra iš dalies nepilna, trūktina“. Sutikčiau. Aišku, nebūtinai kiekvienas poetas turi apie meilę kalbėti, bet kai tokia tematika tautoj iš viso retenybė, tąsyk tenka susimąstyti.

 

       O „Žemės“ antologijos įvade tuo net giriamasi. Dr. Juozas Girnius, aptardamas Vytauto Mačernio kūrybą, rašo: „Nežiebsi degtuko žaibui užblėsinti. O taip panašiai būtų, jei poetas, pastatęs mus visus prieš mirties ar amžinybės klausimą, imtų aimanuoti, jog ana nuėjo su kitu, ar džiaugtis, jog šią pasisekė sugundyti. Tas ir yra pagrindas, dėl ko „Vizijų“ autoriaus ir jo kūrybinių draugų poezijoje „amžinoji“ meilės vilčių bei sielvartų tema lyg dingte dingusi“.

 

       Atseit bemeilė poezija yra pranašesnė: trūkumas vertinamas kaip teigiamybė. Tačiau meilė, šalia mirties, yra tikrai amžina (ne kabutėmis pašiepta) tema, kuri galioja visai žmonijai. Pasirodo, „Žemės“ dalyviams tai buvo per menka tema: degtukas. Ne žaibas. Taipgi gana nykus ir pačios meilės aptarimas: „ana nuėjo su kitu“ arba „šią pasisekė sugundy­ti“. Sakyčiau, „Reductio ad absurdum“. Deja, luošumo neišgražinsim ir neiškilninsim: ranka be vieno piršto nėra normali ranka.

 

       Reakcija į „Metūges“ buvo man netikėta ne tik prieš 40 metų konservatyviojoj išeivijoj. Netikėta ji man buvo ir šiuolaikinėj Lietuvoj. Čionai priešingai: mano eilėraščiai buvo pavadinti „katalikiškos sielos drama“. Kai Literatūra ir menas paskelbė pluoštą „Metūgių“ ištraukų, Vytauto Rubavičiaus įžangoj (apskritai prielankioj) suradau sakinių, keliančių nuostabą: „Moters prigimtis nuodėminga, ir ji pati, atsklei­džianti savo esmę, lyg įtvirtina tą nuodėmę pasaulyje“. O toliau: kad moteris, negalėdama kovoti su savo prigimtim, tiki, jog Dievas jai atleis (1989 09 23). Man tai pasirodė daugiau negu viduramžiška. Tai net ne krikščionybės ir ne judaizmo požiūris. Iš kur Lietuvoj, auklėtoj ateizmo linkme, atsirado tokių keistų minčių? Tiesa, Sovietija buvo nesveikai puritoniška, bet vargiai vartojo žodį „nuodėmė“. Ir jei teigiama, kad moteris yra nuodėminga, būtų įdomu užgirsti, koks yra vyras? Juk sakoma, kad reikia dviejų, norint šokti tango. („Eik, Adomai, iš ro­jaus...“).

 

       Tuo labiau šios mintys yra visiškai svetimos man ir mano knygai: joje aš niekur neatgailauju. Ir niekur nebandau prašyti Dievo atleidimo už savo prigimtį. Atvirkščiai, kartais šiuo atžvilgiu esama „Metūgėse“ netgi jaunatviško pasmarkavimo. Ir apskritai: kodėl meilė laikytina nuodėme? Aš su erotika neturiu jokio konflikto. Meilę su savim supriešinti gali skaitantysis, jeigu jis turi vidinių kompleksų ir jeigu literatūrinę išmonę pernelyg raidiškai supranta.

 

       Analogijai dar sykį grįšiu prie žemininkų. Visados šypteliu ties viena „Žemės“ įvado (p. 56) vieta. Dr. Girnius cituoja Alfonso Nykos-Niliūno „Pirmosios elegijos“ pradžią ir (net prarasdamas rimą trečiajai eilutei) nubraukia pirmąją eilutę, kuri skambėjo šitaip: „Aš neturiu nei motinos, nei tėvo, nei idėjos“. Gal todėl, kad joje glūdi pavojus poetui: būti raidiškai suprastam. Ir kuo tada būtų pavirtę teigimai, kad „Žemės“ antologija yra idėjų manifestas, jeigu patys dalyviai sakosi idėjų neturį? O tikriausiai poetas tik jaunatviškai pasmarkavo, nes niekas negalėtų įtarti Niliūną – idėjų neturint!

 

       Tad gal ir aš nebuvau tuo, kuo sakiausi esanti: „Aš esu vilkė, lūšis ir žalsvoji gyvatė“. A, jaunystė! Ji mėgsta laidyti į orą margaspalvius aitvarus: plevenančius, trūkčiojančius, šokinėjančius vėjo bangomis.

 

       R. P. Kaip vertinote mitologiniais motyvais parašytą K. Bradūno poeziją? Kokiais šaltiniais remdamasi sukūrėte savo poetinę mitologiją, savo poetinę sakmę, legendą?

 

       B. P. Kazio Bradūno mitologinę poeziją vertinau ir visados ja gėrė­jausi. Argi galėtų kitaip būti? Aš pati dažniausiai atsikreipiu į liaudies dainas ir į rašinius archeologinėm temom. Pavyzdžiui, Lietuvių enciklopedijoje paskelbtas prof. Jono Puzino straipsnis apie kasinėjimus Veršvuose uždegė mano vaizduotę: aiškūs lietuvių laidosenos įvaizdžiai iššaukė pirmąjį „Raudos“ skyrių („Atradimo ruduo“).

 

       R. P. Kodėl „Metūgės“ neturėjo tęsinio? Kodėl eiles nustelbė proza? Kaip ieškojote savo romano temos ir struktūros, formos?

 

       B. P. „Metūgės“ negalėjo turėti tęsinio. Tokia forma ir tokia tema – daugiau nebuvo ko pasakyti. O tolesniam prozos pasirinkimui būta kelių priežasčių. Man atrodė, kad savo debiutine knyga nepakliudžiau taikinio, kad mano komunikacija su skaitytojais neįvyko. Juk iš tikro aš nebuvau nei biblinė Jezabelė, nei puslaukinė hetera. Priešingai, buvau labai eilinė mergina. Tad jaučiausi esanti skolinga suklaidintiems skaitytojams dar vieną dialogą: dabar reikėjo su jais jaukiai pasikalbėti, jų negąsdinant ir nekeliant jiems nerimo. O kažkur pasąmonėj visados žinojau, jog turiu gerą medžiagą prozos knygai. Tai šiurpi Didžioji savaitė, kurią mūsų šeima išgyveno rusų apsuptame ir paimtame Dancigo mieste (dabartinia­me Gdanske) karui baigiantis. Taip gimė „Aštuoni lapai“, kurie nelauktai tapo skaitytojų mėgstama knyga.

 

       Tąsyk man paaiškėjo dar ir kiti gerieji prozos privalumai – ji ne tik suburia daug platesnį skaitytojų ratą, bet ir leidžia savo tekstuose įvairio­pai nuotykiauti: valia ten vaikytis humoro plaštakes, valia pro mikrosko­pą žvelgti į buities dulkeles, mazgyti žmogiškų santykių plonyčius siūlus, valia įsileisti į gamtovaizdžių ar miesto gatvių tapybą, kelti religijos klausimus ir netgi pasukti į lyrinius pasažus, jeigu tokie įgeidžiai rašytoją aplanko. Proza sugeria viską: lėktuvų tvarkaraščius, chemijos formules, gobelenų istoriją, muzikos kanonus. Kadangi medžiotojų (ir rašytojų) instinktai yra skirtingi, vieni spendžia spąstus auksinei poezijos paukštei, kiti lekia klupdami paskui prozos begemotą. Vardan didesnio grobio – prisijungiau prie pastarųjų. Juoba kad ir paukštę tikėjausi kartkartėm nutverti. Juk tikros prozos, kurioj žodis, anot Ernesto Hemingway, turi būti baltas ir švarus kaip nugramdytas kaulas, tokios prozos net ir negalėčiau parašyti. Ją visados pamarginu spalvotais rašalais ir pakarpau poetinėm žirklutėm. Ir taip elgiuosi ne aš viena: pas mus esama ir kitų „poetingų prozininkų“. Apie tai esu sudėjusi kalambūrą: lietuvių proza yra geriausia tada, kai ji yra poezija. (Mane įtaigavo kitas žodžių žaidimas: mėlynės yra žalios tada, kai jos yra raudonos.)

 

       Kiekvienu atveju griežtieji žanrai nustojo galioti. Atėjo kiti laikai: gražaus, vešlaus, spalvingo – hibrido laikai.

 

       R. P. Šalia spalvingo pasakojimo romane „Naujųjų Metų istorija“ dėmesį patraukė gebėjimas pažvelgti į gyvenimą kaip į meną, atverti vidines žmogaus likimo spyruokles. Bet kažkodėl susidariau įspūdį, kad autorė, įdomiai papasakojusi pačią istoriją, nežino, kaip ją užbaigti (nors skaitytojui jau aišku, vis tikrinama Naro ir Narutavičiaus tapatybė; vengiant laimingos pabaigos, forsuojama avarija). Nejaugi, net ir turint visišką „kūrybos laisvę“ pats gyvenimas, jei ne veikalo logika, nepasiūlo autentiškesnės atomazgos ar noveliško sprendimo?

 

       B. P. Šį klausimą tektų pavadinti kritiko priekaištu. O aš paprastai kritika domiuosi, bet retai į ją atsakau. Tad sustosiu tik ties paskutiniu sakiniu, kurio logika man liko neaiški. Tai tarsi užuomina, kad turėdama „kūrybos laisvę“ nedrįsau pasinaudoti kitokia knygos pabaiga: kad man buvo žinoma geresnė atomazga, bet gyvenimiško siūlymo aš nepriėmiau (išsigandau?). Tegaliu pasakyti: mano nuomone, knygos pabaiga yra tinkama.

 

       R. P. „Naujųjų Metų istorijoje“ mane ypač sudomino įžvalgus lietu­vio išeivio mentaliteto ir jo gyvenimo būdo sugretinimas su amerikietiška aplinka ir didžiąja Tėvyne – Amerika, šilta pašaipa ir priekabi ironija, nuotaikingas susimąstymas. Prašyčiau papasakoti, kaip Jūs pati – poetė, rašytoja – kasdien santykiaujate su ta amerikietiška aplinka ir didžiąja Tėvyne, su jos kultūra, legendomis, mitais, kaip visa tai maitina Jūsų prozą? Ir kaip šitų santykių spektras veikia tiek Jūsų, tiek kitų išeivijos poetų kūrybą? O gal poezija neturi priemonių (kaip kad proza) į tai reaguoti?

 

       B. P. Man būtų maloniau, jeigu nevartotume žodžių „didžioji Tėvy­nė“. Ji man primena visai kitą ir atgrasų kraštą. Amerika tebūna tik „Amerika“. Taip ją vadinkim, ir to visiškai pakaks.

 

       Amerika nerodo jokio noro tapti emigrantui „Tėvyne“: nei ji to geidžia, nei ji to prašo, nei traukia į savo glėbį. Kas nori, tas pats joje įsisūnija. (Tais atvejais Amerika neprieštarauja.) Politiniam ateiviui Amerika dažnai tampa apkasais, kur jis liedina savo kulkas Amerikos pagalbos laukdamas, o nesulaukęs jai priekaištaudamas ir nuolatos kartodamas: „Tu nesi mano Tėvynė! Mano Tėvynė gražesnė, geresnė, doresnė; aš čia priklydau tik laikinai“.

 

       Amerika kantri. O gal ji net negirdi atšiaurių ateivio žodžių. Ji reikalauja tik vieno: jai sumokėti privalomus mokesčius. Tad įmanoma Amerikoj gyventi, dirbti, valgyti jos duoną ir su ja dvasiškai nebendrauti. Sunku nupasakoti, kaip tai atsitinka: žmogus žvelgia, žiūri, mato, bet regimybę tarsi nuo savęs nupurto naujus įvaizdžius paliesdamas tik odos plaušeliais, ne viso nervinio šaknyno virpėjimu.

 

       Aš jau kelerius metus buvau gyvenusi Amerikoje, kai sykį vienam apsakymui ieškojau žodžio: melsvai rožinės spalvos aptarimo. Mintyse prabėgau visas Lietuvos gėles vis nerasdama tikslaus atspalvio. Staiga prisiminiau, kad tokia spalva žydi šilkmedis mano kaimynų sode... Amerikos medis! Kaip jis drįso: paprasčiausiai, intymiausiai – įeiti pro duris ir man pasiūlyti net savo spalvą!

 

       O gal aš pirmą kartą pažvelgiau į naują savo aplinką?.. Toji mintis mane užliejo ir savotišku liūdesiu, ir džiaugsmu. Liūdesiu, kad jau nebūtinai turiu spalvų ieškoti tik tarp Lietuvos medžių ir gėlių. Ir džiaugsmu, kad pradėjau matyti Ameriką: jos gėles, jos medžius. O svarbiausia, jos žmones. Kad ne priešiškai, bet jau su šiltu jausmu Amerikai – atsigręžiau į tai, kas ne vien akimis regima, bet ir į tai, kas dvasiškai perprantama; kad pirmą sykį į mane padvelkė šio milžiniško krašto alsavimas. Tad kažką įgijau. Kažką (žinoma!) ir praradau. O mes visados labiau gailimės to, kas prarasta, negu džiaugiamės tuo, kas įgyta.

 

       R. P. Kada ir kaip parašyta kita poezijos knyga „Atradimo ruduo“ (1990)? Poemoj „Mišios už išdaviko žmoną“ dėmesį patraukia sodri mitologinė freska – aibė sakmiškų, legendinių paralelių, aliuzijų, prade­dant borutišku folkloriniu epu (veržliai kylantis Šienpjovių paveikslas) ar įvairių tautų karnavalinėm figūrom baigiant Šventraščio motyvų paraf­razėm, kaip ta įspūdinga finalinė Apokalipsės scena ir, žinoma, bodleriš­kos poezijos ar boschiškos tapybos motyvų atšvaitai. Kaip kilo sumany­mas visa tai sujungti su Mišių leitmotyvais ir struktūra, kuri, kaip žinoma, turi savo kalbą, savo išraiškos priemones?

 

       B. P. „Rauda“ parašyta 1961 m., o kitos dvi „Atradimo rudens“ dalys 1988–1989.

 

       Paprastai literatūrinei išmonei suteikiama tam tikra apsauga: esą veikėjų panašumas su gyvaisiais ar mirusiaisiais tėra atsitiktinumas. Tačiau kiekvienas skaitytojas numano, kad visados esama tikrų, gyveni­miškų pirmavaizdžių. Antraip knyginiai žmonės taptų „molinukais“, be kraujo ir be aistrų. Tiesa, knygose jie perkeičiami, persodinami, perskiepijami, bet jų šaknys nėra pramanytos. Tad išdaviko žmonos prototipas mano vaizduotę dilgino daugelį metų. Jos vyro (tikro ar tariamo išdaviko) dvasiniai atspalviai man nebuvo svarbūs, nes ketinau gilintis į kaltės pasidalijimo problemą. O kadangi tikiu kūno dvasingumu, man atrodė, kad žmona yra daug sudėtingesnė figūra už motiną. Žmonos kūniškas lojalumas ją tarsi verčia tapti vyro suokalbininke.

 

       Tad temą turėjau, bet nenumaniau, į kokią pusę pasukti: romanui turimų faktų nepakako; poemai medžiaga buvo per konkreti. Tuo metu gyvenau Čikagoje. Ir štai vieną birželio vakarą, svečiuojantis bičiulių vasarnamy prie Mičigano ežero, mano draugė gydytoja patologė pagauliai papasakojo, kaip sykį pro mikroskopą stebėdama vieno paciento plaučių piktgrybius, vadinamus „aspergilais“, ji prisiminė įžanginę mišių giesmę „Asperges“ ir ją tyliai sugiedojo.

 

       Nuo to laiko jau žinojau, kad apie išdaviko žmoną rašysiu mišias ir kad pirmoji jų dalis vadinsis „Asperges“. Tačiau prabėgo dar ketveri metai, kol „Mišias“ iš tikro parašiau: jau Floridoje, išvykusi iš Čikagos.

 

       R. P. Žinau, kad „Mišias už išdaviko žmoną“ gyrė visi kritikai, net ir R. Šilbajoris. Man irgi jos daug kuo imponuoja. Tik norėtųsi kai ką pasiaiškinti. Gal ne man vienam neaišku, kodėl išdavystės tema apgaubta legendine ar mitine skraiste ir tarsi išimta iš realybės, atitraukta, išgairin­ta. Kas paskatino Jus po A. Mackaus „Chapel B“ vėl grįžti prie dosniai ornamentuotos poetinės frazės (ši tendencija dominuoja „Raudoj“, „Dviejuose keleiviuose“), juoba kad tai, rodos, nebūdinga nei amerikie­čių, nei Europos (bent mums prieinamai) poezijai? O gal tai nauja misterijos atmaina, gimusi pusiaukelėj tarp poezijos ir prozos? Ar mėgi­note „Mišias...“ inscenizuoti scenoje?

 

       B. P. Mano dėmesį patraukė pirmajame sakinyje pavartotas žodis „net“. Tai turbūt ženklintų Jūsų nustebimą. Gal Jums kažkodėl atrodė, kad Rimvydas Šilbajoris lig šiol buvo mane peikęs, tad Jus nustebino „Mišių“ pagyrimas? O gal šį kritiką Jūs laikote pačiu svarbiausiu autori­tetu ir tokio asmens prielankų žodį ypač iškeliate („net ir jis“)? Kiekvienu atveju, kad ir kokios būtų Jūsų nustebimo priežastys, malonu buvo („net ir man!“) apie tai išgirsti.

 

       O dabar atėjo eilė man nustebti. Ar Jums atrodo, kad po „Chapel B“ įvyko lemtingas literatūrinis lūžis, ir visi išeivijos poetai suskato savo ornamentus braukyti? Jūs klausiat, kodėl aš vėl grįžau prie ornamento? O ar buvau jį kada nors palikusi? Kokį poveikį Algimanto Mackaus kūrybiniai ieškojimai galėjo turėti – man?.. Jums turbūt vaizduojasi, kad po „Chapel B“ prasidėjo nauja raštijos era (a la: „prieš Kristų“ ir „po Kristaus“). Spėju, kad toks vaizdas Jums galėjo susidaryti todėl, kad ilgą laiką Lietuva apie išeiviją tegaudavo vienakryptę informaciją. Tad kai kurie rašytojai bei įvykiai būdavo per daug gerai įvertinami. Nėra abejonės, Mackus buvo gabus poetas, tačiau jis neatvėrė vartų naujai epochai. Kas norėjo, tas ir toliau savo raštus „ornamentavo“, kas neno­rėjo, – jų „neornamentavo“. Panašiai būta ir prieš „Chapel B“.

 

       Prancūzai sako, kad stilius ir yra žmogus. (Le style est l‘homme même). Tad aš turiu tam tikrą (savišką) stilių ir juo rašau. Jis keičiasi tiek, kiek laikui bėgant keičiuosi aš pati. Savo žodžius ornamentuoju tada, kai man tai rodos tinkama.

 

       Apie „Mišių“ genezę jau papasakojau. Šio savo darbo inscenizuoti teatro scenoj nemėginau ir vargiai mėginsiu: tai reikalautų didelio veikė­jų būrio ir nuolat keičiamų scenovaizdžių. Dalį „Mišių“ jau esu įskaičiusi garsajuostėn su Francis Poulenc‘o koncertinių „Mišių-G“ fonu; jose įžiūriu artimumo savo tekstui. Vaizdiniu atžvilgiu „Mišios“ greičiau tiktų televizijos vaidinimui; scenai parankesnė būtų „Rauda“, aiškiai keturiems veikėjams ir „chorui“ parašyta.

 

       R. P. Kaip vertinate Liūnės Sutemos ir kitų išeivijos rašytojų moterų kūrybą?

 

       B. P. Kiekvienam menininkui nebūna pernelyg linksma, kai jis įskaitomas į grupę, kuri vadinasi „ir kiti“. O juk šalia Liūnės Sutemos, išeivijoj darbuojasi (ne menkesnio talento ir reikšmės) dar bent saujelė kūrybingų moterų, kurios turi vardus ir pavardes. Šis pavyzdys dar sykį patvirtina, kokia informacija apie išeiviją Lietuvai lig šiol buvo teikiama. Aš taipgi, nors buvau paskelbusi 16 knygų, ilgai Tėvynei tebuvau žinoma kaip grupės „ir kiti“ bevardė dalyvė.

 

       Atsigręžus į Jūsų klausimą: man jis (atleiskit!) dar ir kita prasme nepatrauklus. Tarsi moterų kūryba būtų atskiras darželis, apsitvėręs ir apsikapstęs atokiai nuo didžiojo daržo. Tarsi ten būtų auginamos speci­finės gėlytės ir keliami kitokie (ne visai žmonijai bendri) klausimai. Žinia, esama temų, kurios tik moterims įdomios. Pavyzdžiui: kosmetika, mezgimas, kūdikio higiena. Tam tikslui yra leidžiama atskira spauda. Lygiai kaip esama žurnalų ir knygų, skirtų buriavimui, futbolui, filateli­jai, daržininkystei. Tačiau nėra atskiros „moterų kūrybos“. Kaip lygiai nėra kairiarankių arba kavos negeriančiųjų kūrybos.

 

       Teisybė, kai kuriais klausimais moteris kiek kitaip pasisako, tačiau taipgi skiriasi jauno ir seno, miestiečio ir kaimiečio žvilgsniai į gyveni­mą.

 

       Atskirai būtų galima nagrinėti tik „feministinę literatūrą“. Kaip žinoma, feminisčių judėjimas kovoja už moterų lygybę plačiausia pras­me, o kraštutinis jų sparnas labai agresyviai skelbia moters primatą su gerokai priešišku nusiteikimu vyrams, perplaka tradicinę lyčių pusiau­svyrą ir radikaliai keičia sąvokas, įskaitant net Dievo – vyrišką lytį į moterišką. Manyčiau, kad ryškių šios krypties atstovių lietuvių raštija neturi. Kartais „feministine literatūra“ klaidingai pavadinamos knygos apie moteris ir apie jų problemas bei vargus. Jeigu tik to pakaktų, tąsyk Vinco Krėvės „Bobulės vargai“ būtų feministinės literatūros pavyzdys. Tačiau to negana: reikia ir kitokio požiūrio į visas visuomenines struktūras.

 

       R. P. Kada pradėjote domėtis Lietuvos poetų ir prozininkų kūryba? Kokiais keliais gaudavote knygas iš Lietuvos? Ką iš jų turit savo bibliotekoj? Kurios poezijos ir prozos knygos paliko stipresnį įspūdį? Kokių minčių jos sukėlė?

 

       B. P. Domėjausi seniai; artimiau susipažinau neseniai; dalį knygų nusipirkau, dalį gavau dovanų; jų turiu nedaug, bet vis dėlto daugiau negu galėčiau šio pašnekesio rėmuose išvardyti. Kadangi knygų esama įvairių, jos ir sukėlė įvairių minčių.

 

       R.P. Skaitydamas „Metūges“, galvojau, kaip toli iki jų E. Mieželaičio „Žmogui“ (ypač kai jis poetizuoja moterį), kaip prie jų šliejasi V. Bložės „Preliudai“ (turiu galvoj tokius Jūsų poemos fragmentus kaip „Ateina špitolės moterys ir liesos jų rankos virpa“, p. 76; eil. „Morituri“, p. 89–93, ir kt.), o gal ir Just. Marcinkevičiaus „Kraujas ir pelenai“ bei kitos poemos („O dabar atėjo tavo eilė: / Kurk savo žemę! / Ir savo – dangų“, p. 94) ar A. Žukausko „Senmotė“, kitos poringės; pagaliau J. Degutytės lyrinių monologų romantizmas ir J. Vaičiūnaitė...

 

       B. P. Literatūros tyrinėtojai visad mėgsta braižyti paraleles, gretinti bei lyginti rašytojus tarpusavy. Ir kuo tie lyginimai „nelauktesni“, tuo jie turbūt atrodo įdomesni: kaip išradinga! Kartais išties tenka su nuostaba atsilošti kėdėj: „Aure, net ir tarp tuodviejų rašytojų, pasirodo, įmanoma rasti panašumų!“

 

       Man gaila, kad į tokį sudėtingą ir taip kruopščiai suręstą Jūsų klausimą negalėsiu atsakyti. Beveik niekad savęs nesvarstau kitų rašyto­jų kontekste. Skaitydama knygas esu kaip stiklas, kuris ištikimai pralei­džia šviesą; tik labai retais atvejais pasijuntu laikanti delne užlūžusį (ir užsilikusį) spindulį.

 

       Esu tikra, kad Jūsų suminėti autoriai panašiai išsitartų ir apie mane. Nes, norint savo teigimus rimtai paremti, reiktų ne tik atsikreipti į kelis pavienius fragmentus, bet ir išstudijuoti kiekvieno gretinamo poeto visą kūrybą, nuo pat ištakų. Tokiai analizei atsidėti, deja, neturiu galimybių. O jei ir turėčiau, vargiai bandyčiau brautis į literatūros tyrinėjimų sritį.

 

       Antra vertus, ir Jonathan Swift, ir William Shakespeare lyginimus yra iš esmės nupeikę (netgi vienodais žodžiais): „Comparisons are odious“.

 

       (Nors Jūs man pateikėt dvidešimt klausimų, kiekvienas jų įglaudžia savin dar po kelis klausimus, o šis – tikrai daugiaukštis, beveik dangoraižinis. Tad aš esu priversta kai ką aplenkti, norėdama man svarbesniais reikalais kiek aiškiau išsitarti.)

 

       R. P. Esate įspaudusi neišdildomas pėdas lietuvių poezijoje ir prozo­je. Gal galėtumėte pasakyti, kuriame žanre (išeivijoj ar Lietuvoj) randate daugiau tikrų meninių vertybių?

 

       B. P. Manding poezijoj.

 

       Proza susiformuoja per šimtmečius. Tauta prozą stato kaip katedrą. Jos rūmui reikia daugybės mūrininkų, akmenskaldžių, svidintojų, tekin­tojų, dailidžių – kol pagaliau ateina skulptoriai, vitražų bei freskų meis­trai, varpų liejikai ir didžiųjų vargonų statytojai. Tais žodžiais, ginkdie, nebandau numenkinti poezijos, bet talentingo poeto atsiradimas nebūti­nai yra nuosekli raštijos raidos išdava. Tai Dievo šypsnis, kartais visai netikėta dovana. Tais atvejais poetas tarsi „įmetamas“ į tautą – kaip fakelas; jį mažiau lemia visuomenės logika ir bendrosios kultūros kilimo slinktis. Todėl lietuvių tauta, vėlai pradėjusi kurti savo rašto tradiciją, karų bei okupacijų skersvėjuose tiek kartų nutildyta, – poezijoj spėjo susilaukti brandesnių kūrinių. Mūsų proza dar gležna; ją vertėtų dėmesin­gai puoselėti kaip šiltadaržio daigą. Idant ateity ūksmingai sukerotų plačiašakis medis.

 

       R. P. Kaip, Jūsų nuomone, santykiauja dvi lietuvių literatūros šakos išeivijoj ir Lietuvoj? Ar tikrai tai viena neskaidoma literatūra? Nuo kada ryškėja bendras šitų šakų kamienas? Kokias vertybes ar bruožus labiau­siai vertinate vienoj ir kitoj literatūros šakoje? Ir ko nevertinate, netoleruojate?

 

       B. P. Mano supratimu, lietuvių literatūra yra viena, nors ir nevienoda. Jau vien faktas, kad kalbame apie dvi jos „šakas“, rodo, kad ji šakojasi į dvi skirtingas puses.

 

       Turbūt nesupratau klausimo apie jos kamieno bendrumą. Manyčiau, kad jis ryškus nuo tų laikų, kai „mėnuo saulužę vedė“: tai lietuvių kalba. Bet gal buvo norėta pasiklausti kitko: nuo kada ryškėja dviejų šakų poslinkis vėl susijungti į vieną kamieną? Tąsyk atsakyčiau, kad tokio poslinkio neįžiūriu.

 

       Labai gerbiu išeiviją: už idealistinį požiūrį į meną, gyvenant medžia­ginių gėrybių siekiančioj šaly. Juk darbas lietuvių literatūros baruose nežadėjo jokios naudos: nei prabangos, nei pinigų. Gerbiu ir tuos rašyto­jus Lietuvoje, kurie įstengė atsispirti šiurpiam Sovietijos slėgimui ir liko ištikimi savo pašaukimui. Nes žmogaus meninė sąžinė nėra lengvai manipuliuojama gluosnio rykštelė: lankstant ją į šalis, ji ilgainiui lūžta ir sužeidžia patį menininką. Tad vėliau nereikia stebėtis: kodėl jis sužalotas ir kodėl atsidūrė dvasinėj tuštumoj.

 

       Kęstutis Nastopka man įdavė raktą aliuzijų slaptaraščiui Lietuvoje („Poezijos pavasaris 90“). Dažnai stebėdavausi, kodėl gana vidutiniški (mano supratimu) kūriniai sulaukdavo išskirtinio dėmesio. Jų lygį, pasi­rodo, liudijo šifrų kokybė: prasmė, kuri mezgėsi tarp rašmenų ir ženklų. Straipsnyje rašoma, kad R. Gavelis nuogąstavęs: bene „normalaus pasau­lio gyventojui“ ši suokalbininkų poetika bus nesuprantama. Sakyčiau, kad nuogąstauta su pagrindu: tų išradingų kriptogramų vandens ženklai – „normalaus pasaulio gyventojui“ beveik neįžiūrimi. Juk niekas ne­įstengtų iššifruoti, pavyzdžiui, tokios užuominų samplaikos: kad „siaura paskutinė medžio rievė“ primena „padavimą apie šaltas žiemas, išprana­šavusias 1831 ir 1863 metų sukilimus“. Jau net dabar tai neatsekami signalai, kurie visai išbluks ateity. Jie galiojo tik laikinai, tik tam tikru metu ir tik tarp panašiai gyvenusių žmonių.

 

       Kaip lygiai, manding, pernelyg optimistiška būtų tikėtis, kad sovie­tinėj santvarkoj gyvenusio menininko skaudi patirtis sulauks plataus ir ilgalaikio dėmesio. Albertas Zalatorius anglų kalba leidžiamame žurnale Lituanus (1992/38–4) ją vadina „unique“. Gal šiuo atveju tinkamesnis žodis būtų „odd“. Tokius vaizduotės priepuolius ir ekstazes gali perprasti tik to paties rato asmenys, išgyvenę panašias situacijas. „Normalaus pasaulio gyventojas“ brangina tai, kas leidžia jam su meno kūriniu identifikuotis, kas atskleidžia bendrųjų žmonijos rūpesčių dalelę. Sovietija pati buvo toks išsigimimas, kad jos palikti pėdsakai vargiai patrauks asmenis, neturėjusius tokios šiurpios patirties. Tai daugiau negu tolimi, daugiau negu keisti jausmai. Kartais – net ne žmogiški jausmai.

 

       Žinoma, sovietinių liekanų tyrinėtojui tai gali būti vertinga medžiaga.

 

       R. P. Ar išsilaisvinus Lietuvai pasikeitė „Emigre writer“ statusas Amerikoje?

 

       B. P. Spėju, kad tuodu angliški žodžiai atklydo iš „Knygnešyje“ paskelbtos mano autobiografijos, kurią Jūs buvote paminėjęs antrajame klausime. Tad jos neskaičiusiems esame skolingi bent trumpą paaiškini­mą. Aš andai pasakojau, kaip, patekusi į garsaus Notre Dame universiteto paskaitą, buvau palaikyta sovietine rašytoja ir didžiai pagerbta. Vėliau, kai profesoriui paaiškėjo, kad esu emigrantė ir gyvenu Čikagoj, jo elgsena pasikeitė: staigus šaltis persmelkė mūsų pašnekesį. Knygnešyje taipgi bandžiau pasekti pasaką apie išeivijos aktorius ir rašytojus, juos lygindama su dvylika brolių, juodvarniais laksčiusių: mes duoną užsidirbdavom per dieną lakiodami juodvarniais ir tik vakarais atvirsdavom į žmones.

 

       Jūs klausiat, ar padėtis pasikeitė po Lietuvos pripažinimo? Rašant lietuvių kalba Amerikoje – duonos užsidirbti kitaip neįmanoma: tik juodvarniu lakiojant. O kokie nusiteikimai mane pasitiktų Notre Dame universitete, sunku įspėti. Lietuva yra maža, ir Lietuva yra toli. Ne tik mūsų, bet ir mūsų šalies statusas mažai kam rūpi. Tais laikais, kai Lietuva didvyriškai kovojo už laisvę, ji buvo patraukusi pasaulio dėmesį. Bet žemė greitai sukasi, ir dalykai pasimiršta.

 

       R. P. Visa išeivijos kūryba kupina kovos dėl Lietuvos nepriklauso­mybės atkūrimo patoso, Tėvynės ilgesio, nostalgijos. Kaip išeivijos poeziją ir prozą paveikė Lietuvos atgimimas? Ar keičiasi jos tonacija?

 

       B. P. „Visa išeivijos kūryba“ niekad nebuvo tokia schematinė ir vienbalsė, kaip Jums iš tolo atrodo. Laisvėj gyvenant, tonacijų sroveni­mas yra individualus pasirinkimas, ne iš viršaus teikiamų nurodymų išdava: tai nuolatinė žmonių mąstysenos kaita. Išeivija jau senokai pajuto laisvėjimo pulsą ir rikiavo savo lūkesčius su jo tėkme. Tai neįvyksta per vieną dieną: štai Lietuva pripažįstama, ir bematant visa išeivijos kūryba pakeičia bėgius. Antra vertus, išeiviai bandė spręsti daug įvairių temų, šalia Tėvynės ilgesio bei nostalgijos. Taipgi nežinočiau, kuriai sąvokai Jūs priskiriat „kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo“ patosą? Ar tikram, pakiliai jausmingam „pathos“, ar perdėtam, iškreiptam jo dvyniui „bathos“? Lietuvoj žodis „patosas“ vartojamas dažnai, ir kartais sunku įspėti: kuria prasme?

 

       R. P. Skaičiau spaudoj ir apgailestavau, kad „Vagos“ leidykla neat­sižvelgė į romano „Aštuoni lapai“ naują variantą. Kokių kitų minčių sukelia Jūsų kūrybos grįžimas į Lietuvą? Ką manote apie kitų išeivijos rašytojų leidimą Lietuvoj? Ką reikėtų labiau išryškinti, įvertinti? Kaip galėtų glaudžiau plėtotis kūrybiniai ryšiai tarp išeivijos ir Lietuvos rašytojų?

 

       B. P. Po labai nemalonios patirties su „Vagos“ leidykla neturiu jokio noro domėtis kitų savo knygų pakartojimu Tėvynėje. Mes nuolat būdavom graudenami mažais išeivijos knygų tiražais. Tačiau man daug malonesnė padoriai išleistų knygų šimtinė, negu sudarkyti tūkstantiniai „tiražai“. Apskritai juk rašytojui svarbiausia (ir sunkiausia) – knygą parašyti; jos paskleidimo rūpesčiai (juoba perspausdinimai) yra šaluti­niai. Lietuvos bibliotekose, išeivių siuntomis atkeliavusios, susibėgo veik visos mano knygos. Tad norintiems bus įmanoma su jomis susipažinti. Apie kitų rašytojų ketinimus mažai težinau; kiekvienas turi saviškus tikslus ir būdus jiems pasiekti.

 

       R. P. Kaip dabar gyvenate, ką veikiate, kuo domitės? Su kuo iš rašytojų bei menininkų bendraujate, susirašinėjate? Ką rašote? Kokie po „Atradimo rudens“ atsiveria nauji kūrybiniai akiračiai poezijoje ir prozoje ar tarp poezijos ir prozos?

 

       B. P. Mano epistolinis ratas visados buvo gana platus, o pastaruoju metu nauji ryšiai Lietuvoje savo gausumu netgi pralenkė išeiviškąją pusę. Kai kas pajuokauja: netrukus turėsiu samdytis sekretorę... Teisybė, laiškų rašymui praleidžiu per daug laiko, nes jaunystėje buvau išmokyta susirašinėjimo drausmės: į klausimus atsakyti ir atsakymo neuždelsti.

 

       Apie nebaigtus savo užmojus (pradėtus, įpusėtus, net ir tolokai pastūmėtus) visad vengdavau pasakotis. Matyt, esu prietaringa; gležnus žolynus bandau pridengti ranka, kol jie dar nepražydę. Kažkur mano pasąmonėj glūdi Jono Aisčio įspėjimas apie žodį, kuris gali nuvysti pumpure ir numirti „į pasaulį pakeliui“.

 

       Tad pumpurų nereikia plėšyti.

 

       R. P. Pasak vieno amerikiečio psichologo, siekti laimės žmogui padeda keturios psichinės galios – meilė, viltis, tikėjimas ir pasitikėjimas savimi (confidence). Neklausiu, kuri iš tų galių daugiausia davė kūrybai (Love is the emotional power of the universe). Sakykit, kuri iš jų Jums buvo ir yra geriausia paspirtis nelengvame kūrybos kelyje? Ką palinkėtumėt jauniems poetams, rašytojams?

 

       B. P. Jautrios širdies, aštraus žvilgsnio, taiklaus žodžio.

 

       O taipgi: švento užsidegimo dirbti nesigailint didžiausių pastangų net mažiausiam kūrybiniam užmojui. Idant kiekvieną puslapį pabaigus būtų įmanoma tarti: „Gal kas kitas parašytų geriau, bet aš – jau geriau negaliu“. Talentas yra duotybė; jo padidinti neįmanoma. Tačiau tik darbas padeda atsiskleisti duotybės pilnatvei ir ištesėti sau duotus pažadus: apiplaukti visą savo pasaulį, aplankyti visas savo valdas, apsėti visą savo žemę.

 

       1993 02 08

 

       Pakalniškis, Ričardas. Poezijos kryžkelės: Dialogai apie dvi poezijos šakas Lietuvoje ir išeivijoje. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.