tekstai.lt

Pranas Visvydas. Birutės Pūkelevičiūtės trumpoji proza (1983)

 

Pukeleviciute_Birute_foto
Pukeleviciute_Birute_foto
       Humoro jausmas, dosniai pasireiškęs ligšioliniuose Birutės Pūkelevičiūtės romanuose, ir naujame šešių apsakymų rinkinyje žėri vyraujančia spalva. Kartais atrodo, kad jos pasakojimai — tai ilgoki anekdotai ar anekdotų sankaupos, kur sąmojis derinamas su jai įgimtu romantišku plazdėsiu, fantazavimu ar su blaiviu realistiniu pastabumu, ar su aistra ironiškai pabadyti mūsų žmogišką putlumą ar kietumą. Prie šių savybių nurodykime dar jos autobiografines versmes, iš kurių srūva patirtis bei erudicija; iškeikime talentą rašyti įdomiai, grakščiai, pasiremiant gaivia kalbos nuovoka. Visa tai įvertinę, knygoje regime daugiabalsę, sąmojingą rašytoją, savo stiliaus temperamentu nedaug atitolusią nuo nove-listinio meistriškumo. Žinoma, dėl atitolimo tarpo kiekvienas atidesnis skaitytojas pareikš skirtingą nuomonę.

       Apsakymuose aprašomas lietuviškas terenas — išeiviškas ir pirmykštis Lietuvoje. Yra taiklių užuominų apie Kanados ir Amerikos buitį. Ypatingą vietą šiame rinkinyje skirčiau iš autobiografinių detalių sumegztai istorijai "Kerlio perštas".Čia su kritiška pašaipėle, nesigailint nei savęs, nei kitų, papasakojami intymūs dvasiniai pergyvenimai Kauno Jaunimo teatre vokiečių okupacijos metais: pasakotojos Birutės aktoriškas maksimalizmas, sėkmė, vaidinant Hauptmanno "Hannelę", simpatijos palankiam kritikui suomiui, pavydas jo žmonai, taip pat aktorei, savęs nuvertinimas…

 

       Priekaištaujam autorei, kad apsakyme vaizduojamo suomio puošeivos Toivo Saarinen asmenyje galima atpažinti gerai žinomą, visų gerbiamą, Lietuvoje gyvenusį estą poetą Aleksį Rannit. Panašūs priekaištai dažnai daromi ir kai kuriems amerikiečių rašytojams, ypač Truman Capote, kuris į savo beletristiką atvirai įvelia New Yorko aukštuomenės pažibas. Dėl to, man regis, apsakymas savo vertės nepraranda, jei tik išlaikomas literatūrinis skal-sumas,ir skaitytojas lieka pasotintas.

       "Kerlio peršte" B. Pūkelevičiūtė gabiai pasijuokia iš anuomet teatre vyravusios jaunatviškos įtampos, iš aukštų idealų ir tikrovės prieštaravimų, iš okupacinio skurdo, menkavertiškumo, iš perdėto žavesio kitataučiais. Po daugelio metų rečitalyje autorė vėl susitinka su savo pavydo objektu — Žilinskaite, buvusia Saarinen žmona, tąsyk per vaišes savo artistiškumu suniekinusią jaunąsias aktores — Birutę ir Laimą. Dabar Birutė nori atgaivinti pažintį, bet gerokai pasenusi Žilinskaitė apsimeta jos nepažįstanti. Atseit, anuometinė kerštinga nuotaika nėra atvėsusi.

       Struktūros požiūriu šis apsakymas yra panašus į Pūkelevičiūtės romaną "Devintas lapas". Vėl jaukioje prabangos kupinoje dabarties aplinkoje, smagiai šnekučiuojantis prie kavos ir Margaritos taurelės, nulinguojama į jaunatvės metus, kai dvasią slėgė visokios kūrybinės įtampos, meilės ir abejonės. O pabaigoje, lyg atsikvošėjus nuo praeities slogučio, išreiškiamas dabartinis pasibodėjimas buvusiais konfliktais.

       Pati smagiausia rinkinio istorija yra "Kelionė į Marčiupį". Situacijos nuo pradžios iki pabaigos — perdėm juokingos, nors humoras nekišamas per jėgą. Sugretinami labai skirtingi charakteriai. Keliauja, du kunigai: senas altarista Kajetonas — nedidukas, irzlus, priekabus, smalsus tauškuolis, mėgstąs skaidriąją; vikaras Balčiūnas — stambus, į tukimą linkęs vyras; jų vežėjas — kuklus gimnazistas Julius. Kajetukas iš krepšio traukia degtinės pusbutelius. Kunigai vaišinasi, šnekučiuoja, bando grukšnį įsiūlyti gimnazistui. Geria be saiko. Suprantama, šitaip važiuojant, dargi įnoringo ir pasigėrusio Kajetuko valioje, vežimas įklimpsta patvinusioje Šešupėje. Nuotykiai seka nuotykį. Skaitytojas iš visko juokiasi. Autorė nedaro jokių moralinių išvadų, kad dvasios ganytojas yra pavirtęs nusigėrusiu latru. Pabaigoje Kajetukas prisipažįsta Juliui, kad vienišas gyvenimas stumia jį į šitokius pasivažinėjimus, kuriems sugalvojamas melagingas pretekstas. Kuklusis jaunuolis tai supranta. "Kelionę baigia du geri draugai".

       Nepriklausomybės studentijos pasaulis gyvai atsiskleidžia išvyką aprašančiame apsakyme "Marco Polo Lietuvoje". Čia satyros dažo nesigailima. Charakteriai škicuojami su gogolišku atidumu įvairioms keistenybėms. Šalia jaunų klegančių studentų ekskursijoje dalyvauja keli korporacijos bičiuliai: lepi operos solistė Mėta, jai pataikaujantis vyras architektas Rimkus, senukas daktaras Navickas, o profesorius Vaišnora "vežasi retą, ypatingą svečią — studentavimo dienų draugą Gaston Bernier. Į šį prancūzą atkreiptas jaunimo dėmesys, ypač merginų. Paryžietis, poetas, žurnalistas Bernier, apsuptas šiaip taip prancūziškai susišnekančių studenčių, į Lietuvos gamtovaizdžio naujoves žiūri su nuostaba. Autorė iš Bernier atradimų (kaip gandro akėčių lizde) krečia komediją, į kurios sūkurį įsilieja ir kiti minėti charakteriai.

       Kelionės komiškumas savo forte fortissimo pasiekia Lydiškių miestelio šventėje, kuri ir buvo išvykos tikslas. Visos apeigos, sugalvotos milžiniško ūgio klebono Didžiulio, Bernier akimis žiūrint, yra kažkas nepaprasto ir labai gilaus: kaimiška kavalerija, simboliški sutiktuvių vartai, garbės juostos, dūdų orkestras, grojantis "Du broliukai kunigai"… Bernier ne tik paragauja duonos su druska, bet sukramto ir rūtos šakelę. Po to eina vaidilutės, aukuras, šaulių netikėta salve išgąsdina gaisrininką Rapolą. Jis krinta nuo stogo su vandens kibiru tiesiog ant vaidilučių . . . Na, ir vaišių komiški vaizdai liejasi per kraštus. Susidaro įspūdis, kad iš šitokio siužeto autorė galėjo sudaryti storoką romaną. Dabartiniuose rėmuose įvykiams lyg ir pristinga erdvės.

       Montrealyje ilgamet gyvenusi rašytoja nostalgišką sugrįžimą aprašo romantiškame apsakyme "Prisiminimų mieste (Sonatina fleitai)". Pasakoja pirmuoju vyrišku asmeniu. Nežiūrint įdomių detalių apie išeivių darbą ir tarpusavio santykiavimą Kanadoje, ypač Montrealyje, nežiūrint gerai sulydytų dialogų, liūdnų ir nostalgiškų minčių bei humoro prošvaisčių, istorija apie tyrą bei tylią meilę trapiai, ištekėjusiai Sandrai (primenančiai liauną ajerą, išaugusį iš vėjo ir vandens) kažkaip nuplazda paviršiumi, drauge su prisiminimais, neužgriebusi pergyvenimų esmės. Įsimylėjusio pasakotojo akyse ūmai sudūžta jo idealizuojamas paveikslas: Sandra nėra pakankamai valyva. Pasakotojas anksčiau to nepastebėjo, tik per paskutinį apsilankymą Tomo ir Sandros namuose. Žinoma, gera dozė ironiško prieštaringumo glūdi pačiame Sandros charakteryje: pokalbiuose ji kelia estetikos būtinumą žmogaus elgsenoje, o pati yra apsipratusi su nešvara. Ilgėtis šitokios gležnos moters — tai neišpasakytai liūdnas žaidimas. Ji yra "nesveikatos ir pragaišties nešėja". Šia prasme autorė maždaug ir užsklendžia apsakymą.

       Sunku suprasti, kodėl prie šios novelės pradžioje pridedama lėkšto-ka romantiška įžanga: "Mūsų jaunystės dienos, lyg tristiebiai būriniai laivai, kadaise buvo išplaukę kelionėn per gyvenimo vandenyną". Ir taip toliau per pusantro puslapio, nepasakant nieko originalaus. Gal būtų užtekę po šios uvertiūros sekančio sakinio, kuriuo iš tiesų ir prasideda visa istorija: "Po daugelio metų vėl atklydęs Montrealin, sėdžiu pritemdytame viešbučio bare".

       Dar vis lietuvių raštijoje atsiranda rašytojų, kurie realistiškai bando mūsų gyvenimo klystkelius supinti su velnių pokštais. Gal tautosakinėje plotmėje, kur metafizinės galios rikiuoja įvykius, tai pateisinama. Tačiau realistinio sukirpimo rašinyje šitoks dviplanis pasakojimas, suplakant pragarą su gyvenimu, yra sunkiai suvirškinamas. Turiu mintyje istoriją "Kaip Arvis išėjo į žmones". Velniuko Arvio ir jo pragariškų draugų bei viršininkų kėslai skaitytojui nedaro įspūdžio, juoba kad prieš akis vystosi pernelyg natūrali patrauklios moters ir imponuojančio vyro, jau šeimas turinčių žmonių meilė. Ši aistringai kūniška situacija, reikia pasakyti, iš dalies yra tipinga dabartinei išeivijos epochai, alsuojančiai ne pragaro dūmais, bet šlovingos gerovės aromatais. Gerovės aukomis čia tampa Jūratė ir Mindaugas. Jungia juos jaunystėje nerealizuota meilė, nutrūkusi dėl to, kad Mindaugas buvo praradęs savitvardą prie baseino,  o ji to morališkai nepakėlė. Dabar jau subrendusiems įsimylėjėliams doriniai varžtai yra lengviau įveikiami. Todėl ir citatos iš Maironio apie Jūratės kūno viliojantį baltumą daug daugiau pasako, negu velnio tūpčiojimas šalia besiglamonėjančios porelės. Pūkele-vičiūtė, aišku, suliepsnojusios aistros pavaizdavimuose nepraranda mums deramo saiko, todėl ir jos laimėjimai šioje srityje nė kiek negali rungtis su modernia anglosaksų proza. Pomėgis įsivelti į vyrų reikalus išryškėja novelėje "Šėriau žirgelį". Jei nežinotum autorės pavardės, pasakytum, kad rašo vyriškis.

       Apsakyme meškeriojimo aistra suveda bičiulys-tėn du "skirtingus savo amžiumi, būdu ir gyvenimo samprata" vyrus — Stepą ir Gintą. Rašytoja tvirtina, kad šitokia bičiulystė yra tyra, neturinti medžiotojams būdingo kraujo kvaitulio. Dėl to tyrumo skaitytojas verčiamas suabejoti: juk Gintas, kai, Stepo bučiui plyšus, išlaksto pagauti ešeriai, praradęs nuovoką su meškere ima pliekti savo bičiulį. Tai daro kaip pakvaišęs. Šiame apsakyme prasikiša linksma ironija: žiningumas žūklės dalykuose neturi nieko bendro su meškeriotojo laime. Gintas yra nemokša meškeriotojas, Stepas žinovas, o vis tiek ešeriai vienas po kito kimba ant Ginto kabliuko. Autorė pokalbius apkaišo įvairia meškeriojimo informacija. Tuo tarpu iš Ginto sužinome, jog mūsiško "Šėriau žirgelį" melodija yra girdima Hendelio "Fejerverkų muzikoje". Meškeriotojų nuotykiai nuskamba kaip pramoginė lektūra.

       Nevienodas yra Pūkelevičiūtės apsakymų meninis svoris. Ji rašo, kaip minėjau, grakščiai, su humoru. Liečia mums artimus, įdomius dalykus, nesikrato autobiografinio atsivėrimo, supina gyvenimiškus dialogus. Tačiau į savo novelistiką žiūri su romanistės laisve. Todėl bendrą įspūdį kartais nublankina glaustumo stoka (pvz., "Atsiminimų mieste"), ar kompozicijos neįtikinamumas ("Kaip Arvis išėjo į žmones"), ar tendencija nustebinti keistų detalių bei sukauptų įvykių gausa. Be abejo, ir šiose savybėse yra tam tikros vertės, kai rašoma kūrybingai. O kūrybingumo autorei netrūksta. Skaitytojas jaučia, kad prie didesnių pastangų drausminant plunksną, ne vienas iš tų šešių tekstų būtų sulydytas į prasmingą, gilaus susimąstymo vertą trumposios prozos kūrinį.

 

       Aidai, 1983 m. Nr. 6, lapkritis-gruodis