tekstai.lt

Birutė Ciplijauskaitė. Birutės Pūkelevičiūtės sugrįžimas poezijon (Birutė Pūkelevičiūtė. Atradimo ruduo, 1990)

 

Pukeleviciute_Birute_foto
Pukeleviciute_Birute_foto
       Birutė Pūkelevičiūtė. ATRADIMO RUDUO. Darna, 1990. 90 p.

      
       Išleidusi vos vieną poezijos knygą savo literatūrinės karjeros pradžioje, Birutė Pūkelevičiūtė pasuko prie prozos ir teatro, susirinkdama visą pluoštą premijų. Iš tiesų, procentua-liai imant, tai gal mūsų daugiausia premijuota rašytoja: už tris romanus, už novelę, už jaunimo dramą, už eilėraštį trėmimų į Sibirą tema. Kai 1952 m. pasirodė jos „Metūgės“, buvo aišku, kad tai išskirtinas talentas. Tuo metu nebuvo nė vienos moters, išvysčiusios tokį originalų išraiškos būdą, tokios jėgos pilną žodį (Liūnės Sutemos pirmoji knyga išeina tik 1955, bet iš tiesų ji susilaukia pilno pripažinimo tik su „Bevarde šalim“, 1966). Visoje pokario poezijoje tai turbūt labiausiai išskirtinas meilės temų vystymas, neužsklendžiant durų erotikai, toli prašokantis tradicinį tos temos vystymą pas lietuvius. (Deja, ji neįtraukta į Sauliaus Žuko taip puikiai paruoštą „Lietuvių meilės lyriką“.)

       Jau „Metūgėse“ Pūkelevičiūtė įrodo, kad nėra reikalo rimuoti ar ieškoti "poetiškų" žodžių, norint išgauti stiprų lyrinį efektą. Jau tenai įvaizdžiai skaptuojami, giliai juos įrėžiant kiek-vienon eilutėn. Tai kartu akį pagaunančios formos ir iki pajutimo gilumos supurtantys įtaigumai. (Neseniai pati iškiliausia Ispanijos poetė komentavo, kad Pūkelevičiūtės kiekvieną eilutę galima skaityti kaip atskirą eilėraštį, jos taip kondensuotos, tiek jose sugestijų.) Jau ten ji labai netradiciniai pina Dievą, Bažnyčią, angelus ir moters lūkesčius. Daugelis šių bruožų užtinkama ir „Atradimo rudenyje“, kuris neturi tokio vientisumo, kaip „Metūgės“, ir nėra net vienu metu rašytas. Knyga susideda iš trijų dalių — "Mišios už išdaviko žmoną", "Rauda" ir "Du keleiviai"—, palydimų keturiais Kazio Veselkos akrilio ir akvarelės darbais, pabrėžiančiais rudens temą: "Rudens piligrimai", "Rugsėjis", "Spalis", "Lapkritis". (Ir „Metūgės“ traukė dėmesį subtiliomis Juozo Akstino iliustracijomis.)

 

       Įsidėmėtina, kad Metūgės prasidėjo dalimi, pavadinta "Pavasarėjant", po kurios sekė "Ankstyvesnieji sapnai", knygą užbaigiant "Karo pasakomis". Su „Atradimo rudeniu“ poetė dėmesį sukaupia į subrendimo, sąmoningumo ir pilno derliaus laiką. Ji pati nurodo, kad raktas "atradimo" reikšmei atrandamas paskutinio šios knygos eilėraščio, "Rarotai", įžangoje: "Kiekvienas gyvenimas turi būti atrastas. Kaip nežinoma žemė" (88). Ieškojimo tema sutapatinama su gyvenimo reikšmės ir Dievo ieškojimu. Subrendimas neatneša nusivylimo. „Metūgės“ baigėsi originaliu "įtikėjimu": semiantis tvirtumo iš žemės ("Praplėšk juodą velėną. Ten miega nauji pavasariai ir ateinančių kartų aistros"), sukurti "savo pavidalu Dievą": "Ir jis į Tave įtikės" (94). (Tradiciniai vertybės ar išraiškos būdai dažnai Pūkelevičiūtės pastatomi aukštyn kojom, priverčiant skaitytoją susimąstyti.) Taip pat ir "Rarotuose" nuskamba, nors ir ne visai tvirtai, vilties gaida. Eilėraštis baigiamas pokalbiu su Dievu:

 

       Gal Tu esi visai arti?

       Gal mano sielos tyrlaukiuos

       Vilties daigelį sodini?

       (90)

Tęstinumas su „Metūgėm“ užakcentuojamas ir antrosios dalies, "Raudos", paskutinėse eilutėse; ir vėl iškeliama iš dirvonų trykštanti jėga, pabudinanti troškimus juos dirbančiuose žmonėse: "Tai, kas po žeme trūnija, pratrykš žaliuojančiais pavasariais ir suliepsnos ateinančių kartų troškimuose. Be pabaigos pradžios nėra, o žemėj viskas atsinaujina" (66). Viltinga, nors ir ne tradicinė, ir "Mišių už išdaviko žmoną" pabaiga: "Jis pasigailės išrinktųjų: jie nepakeltų atsiskyrimo. (Jie mokėsi meilės iš Avinėlio)" (53). Pūkelevičiūtės priėjimas prie Dievo ir prie meilės visuomet savitas, verčiantis perkratyti vertybes, narpliojant jos sukuriamus paradoksus.

       Pirmąją „Atradimo rudens“ dalį yra išsamiai aptarę V. Bagdanavičius ir A. Kezys, išeidami iš teologinio-mitologinio taško (Draugas, 1991.VI. 15). Ten nurodomi autorei būdingas ieškojimas "vertingumo, kurį kiekviena egzistuojanti būtybė turi savyje" ir jos kūrybos "didelė jungianti jėga" (V. Bagdanavičius) bei Pūkelevičiūtės "kosminės religijos išpažinimo" temos (Kezys), leidžiant skaitytojui pajusti jos originalumą tematikoje. (Galima gal būtų tik pažymėti, kad, nors išdavimo ir kaltės problema gvildenama suabstraktintoje plotmėje, "Mišios" remiasi kruopščia vieno konkretaus atvejo dokumentacija.) Šiai tematikai surandama ir specifiška forma, kuriai pati poetė duoda "poetinių apsakymų" vardą. Rašydama įvadą savo eilėraščiams, siųstiems į Lietuvą, ji "perkrato" ir žanrų tradicinį supratimą:

 

       Nors: kuo šiandien poezija skiriasi nuo prozos? Šimtmečiui baigiantis, grynieji literatūros žanrai turbūt nustojo galioti; tarsi kryžiuotos ir vėl perkryžiuotos gėlės, jie tapo įvairiaspalviais hibridais. Tačiau vieną žanrinę skirtybę dar atradau. Mano supratimu: proza iš esmės kalba apie gyvenimą, o poezija — apie mirtį. Poezija ieško apibendrinimų, būties sąvadų, visuotinai galiojančių keliaženklių, ir todėl (kaip ir mirtis) gyvenimą perkainoja "tvirta valiuta".

       Tarsi iš puikaus medžio (šlamėjusio, siūbavusio, žydėjusio) būtų drožiama strėlė: į šalį lekia šakos, skiedros, lapai, paukščiai; visas drožėjo rūpestis yra sutelktas į smaigalio aštrumą.

       Todėl gal ir sugrįžo Pūkelevičiūtė prie poezijos; su tikslu sintetizuoti ilgų metų apmąstymus, perduodant juos "smaigalio aštrumu", apnuogintoje akistatoje su mirtimi. Partizanų mirtis, jų išdaviko bei jo žmonos moralinės kaltės svarstymas užpildo "Mišias". "Rauda" devyniuose pusla-piuoe suglaudina visą kovų už Lietuvos laisvę istoriją ir už ją žuvusiųjų palikto skausmo išgyvenimą dviejų kartų moteryse. Tai labai kondensuota kelių balsų dramatinė poema, pasiekianti didžiulės lyrinės įtampos. Ir ji įkvėpta partizanų aukos. Pirmą kartą paskelbta Aiduose, (1960.2) ir V. Skrupskelytės įtraukta Lietuvių poezijos trečian toman, ji nėra praradusi savo skaitytoją suvirpinančio įtaigumo ir šiandien. Joje itin ryškiai pasistebi Pūkelevičiūtės meistriškas žodžių ir morfologinių variantų parinkimas, pasiekiant epinių veikalų didingumo bei kartu ir giminingumas su pačiom pirmiausiom lyrinės poezijos apraiškom X-XI a. Europoje: "mergelės skundu". Žuvusįjį partizaną "apgarbsto" sesuo, mergina, motina, jų monologus palydint gedėtojų chorui fone. Kaip kino ekrane, pralekia vaizdai iš Viduramžių, rusų-totorių įsigalėjimo gadynė, Bažnyčios persekiojimas, simboliškai kalbantys apie dabartį. Efektai gaunami pakartojimu ir kiekvienos moters dvigubu regėjimu: krašto istorijos ir mylimojo (brolio, sūnaus, pažadėtojo) evokacija įvairiais laikais. P. Naujokaitis pastebi, kad "Raudų tekstai nėra imti iš liaudies kūrybos, bet visoje raudoje dvelkia senovės karžygių laidojimo dvasia" (Lietuvių literatūros istorija, III, 174). Tai panašus folkloro atkūrimas, kaip Krėvės Dainavos šalies senų žmonių padavimuose. Šioje poemoje pasitvirtina Pūkelevičiūtės dramatinis pradas: ir šiandien tos poemos inscenizavimas sukeltų neišdildomą įspūdį. Nėra joje sentimentalizmo, nėra trafaretinių žodžių apie "brangią tėvynę": eilutės pripildytos gilios tragikos, kurią betgi praskaidrina įvaizdžių originalumas ir grožis. Mirtis sukilninama, moterų raudas įrėminant Panaktinio — kuris gal kiek primena ir senovės krivius — žodžiais, ją iškeliant už praeinamumo ribos:

       Ruoškis kelionėn, pašarvotas broli,

       Nusimesk nuo pečių kruviną milinę...

        Skaidrus, skaidrus vėlių šaltinio

       vanduo veidui nusiprausti,

       žaizdai užgydyti, žemėj atmuštoms kojoms numazgoti.

       Šviesiai žali paparčiai to šaltinio

       dugne atsispindi.

       Balta, balta vėlių drobė, baltesnė už ievos žiedą —

       be pašukos siūlo, be dulkės krislo.

       Saldi vėlių duona

       (66)

       Paskutinioji dalis — 'Du keleiviai" — gal daugiausiai primena „Metūgių“ poeziją. Ją sudarančiųjų septynių eilėraščių — ir jie parašyti poetine proza — pirmasis pavadintas "Lopšinė", simboliškai nurodant gyvenimo — ir jo prasmės ieškojimo — pradžią. Paskutinysis — "Rarotai" — kalba apie tai, kad "kiekvienam gyvenimui — turi būti atrasta mirtis". Pati autorė nurodo, kad tai, kas šiuos eilėraščius jungia, ir yra mirtis: "Tai tarsi dialogas tarp moters ir vyro, kurio ašis yra trečias nematomas keleivis: drauge su jais žingsniuojanti mirtis". Laiko pajutimas, "nokimas", buvo stipriai pabrėžti jau „Metūgėse“. Pasitelkdama romanų ir dramos kūrinių patirtį, Pū-kelevičiūtė dabar akivaizdžiai parodo, kad brendimo procesas niekad nesibaigia. Akistata su mirtimi nenublukina išgyvento grožio, tik suteikia dar daugiau svarumo jos lyg vilyčia vaizduotėn smingančiam žodžiui. Ir šie eilėraščiai pasižymi kalbos sodrumu, įvaizdžių jėga, dramatine įtampa ir Pūkelevičiūtei būdinga visapusiškai išsiplėtojusiu daugiaprasmišku-mu. „Atradimo ruduo“ patvirtina jos originalumą. Ir ji, kaip "Koplytėlės" dievdirbis, "drožė iš medžio viską, kas buvo klausta, bet liko neatsakyta" (84): klausimai kurie tiek savo turiniu, tiek forma iškyla virš riboto tautiškumo ir skrieja ribų nepažįstančiuose toliuose:

       Esu kaip jie: mažutė planeta, erdvių tolybėj pasiklydus,

       kurią kasdien drebėjimais supurto dar neataušusi ugnis.

       (90)

 

       Aidai, 1991 m. Nr. 4